„Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika, 1918-1940 metai“. Margi raštai, 2018. Parengė Arnoldas Piročkinas

Rimantas JOKIMAITIS, www.voruta.lt

Profesorius habilituotas daktaras Arnoldas Piročkinas mūsų valstybės atkūrimo 100 metų sukaktį pagerbė savo parengta „Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika, 1918-1940 metai“. Toje kronikoje papasakota įdomi, intriguojanti  Nepriklausomybės metų Jurbarko istorija. Tikrieji istorijos pasakotojai yra praeities žmonės, savo laiku rašę straipsnius laikraščiams ar šiaip tikrovę fiksavę įvairiausiuose dokumentuose.  Knygos sudarytojas tuos seniai iš aukštybių į mus žiūrinčius žmones suvedė į vieną būrį ir kartu su jais sukūrė vientisą, sklandų pasakojimą, pripildytą gausybės detalių, įdomybių. Prieš mus – Jurbarko ir apylinkių plačiausia panorama, sodriomis spalvomis nutapytas praeities daugiaplanis paveikslas. Ir visas tas paveikslas ir net nedideli epizodai verti istorijos mylėtojų dėmesio.

Sudarytojas sako, kad konkrečios vietovės kronika yra tarsi visos šalies istorijos atspindys. Dėl to nėra nei mažiausių abejonių, bet „kronikoje“ gražiai atsiskleidžia ir panemunių krašto specifiškumas.  Be Nemuno nebūtų ir Jurbarko. Nemunas dažną pavasarį primindavo apie save užliedamas dalį miesto, seniausias gatveles. Net senąją sinagogą. Tačiau potvyniai negąsdino senųjų jurbarkiškių. Niekur iš užliejamos miesto dalies jie nesikėlė. 1937 m. gegužės 8 d. spauda informavo, kad Jurbarke rabinai iškilmingai laidojo toras, kurias sugadino potvynio vanduo.  Ir rabinai Nemuno nebijojo.

Gyvenimas prie pat upės nepatogumų kelia tik kelias savaites per metus. O visus metus tokia kaimynystė – tik gėris, patogumas. Upė tai ir laisvalaikis, žvejyba, pasiplaukiojimai valtimis, maudymasis, skalbimai, net malkos ir ganyklos. Nemunas jurbarkiškiams asocijavosi su uostu, keltu, garlaiviais, baidokais, žuvimis, sieliais, darbais, uždarbiais. Nemunas Jurbarkui – kaip ąžuolas inkilui.

Keltu į Jurbarką keldavosi Užnemunės ūkininkai, jurbarkiškių vadinami „liocais“. Jei dėl kokių priežasčių susisiekimas su Užnemune sustodavo, kainos Jurbarko turguje pakildavo.

Dar nepasibaigus potvyniui, tik sumažėjus lyčių, Kauno kryptimi pajudėdavo garlaiviai, prisėdę jurbarkiškių ir apylinkių gyventojų. Pirmaisiais nepriklausomybės metais pora reisų per parą, o vėliau net trys. Vienas iš jų – naktį. Keleivinis garlaivis pūškuodavo prieš srovę apie 9 valandas. Stodavo prie kiekvieno miestelio, bet jei vakare išplaukdavai, tai ryte jau esi Kaune. Atgal grįždavo greičiau. Kaina į abu galus 1928 m. – 15 Lt. Vėliau kelionės tik pigo net iki poros litų. Jei susidarydavo didelės keliautojų, pvz., ekskursantų grupės, tai  pvz., kelionė garlaiviu „Prezidentas“ pirmyn atgal 1930 metais – tik 1 Lt. žmogui.

Garlaiviu sumokėjęs 1 litą už centnerį (kainos nuolat mažėjo) galėjai vežtis neribotą bagažą. Keliauja tėvas į Kauną aplankyti studijuojančio sūnaus ar dukros, kartu gali gabentis keletą maišų bulvių, kelias paltis lašinių ir t.t. Prie Vytauto bažnyčios pasiimi vežiką ir vaikui ar mergučei (jurbarkiškių šnektoje tai dukra, mergaitė, mergina) pusmečiui sotus gyvenimas Kaune garantuotas. Ar ne patogumas?

 Kelionės garlaiviu ramios, romantiškos, saugios ir patogios. Yra buvę (pvz., 1933 rugsėjo 9 d.), kad staiga pakilęs viesulas suplėšydavo denį dengusį ir keleiviams pastogę teikusį brezentą.  Sausomis vasaromis, užplaukus ant seklumos, galėjo tekti ir paėjėti galiuką krantu, kol garlaivis sėklių praplauks.  Bet tai labai reti atvejai.

Garlaiviu „Vilnius“ pamatyti jūrą ir aplankyti Klaipėdą plaukdavo net 500 žmonių. Keliauninkai, suprantama, sustodavo ir Jurbarke. Dažnai tokios išvykos buvo organizuojamos kariams.

Prieš karą Jurbarke buvo pastatyti keli motorlaiviai ir net upinis „tankas“, naftos produktams vežioti.

Laivyba tęsdavosi iki užšaldavo. Savininkai stengėsi išnaudoti kiekvieną dieną. Net šalčiai nesustabdydavo. Todėl kartais kokią šaltą gruodžio dieną pradėjus eiti ižui tekdavo grįžti nepasiekus Kauno, ar net leduose įstrigti.

Per du nepriklausomybės dešimtmečius laivyba tobulėjo. Nemunu aukštyn žemyn zujo dešimtys garlaivių, baidokų. Jurbarke iškastas to meto poreikius atitikęs uostas. Vykdyti Nemuno vagos tvarkymo darbai. Du trys šimtai vyrų vasaromis užsidirbdavo statydami špikdamius. Vokietijos valdytame Nemuno ruože tie darbai atlikti dar iki Pirmojo pasaulinio karo.

Alternatyva garlaiviams – autobusas. Autobusas greitesnis. Į Kauną, jei viskas gerai, nulėkdavo per tris keturias valandas. Bet kelionė – gerokai brangesnė. Be to autobusas tais laikais – „padidintos rizikos“ transportas.  Autobusas, 1927 rusėjo 9 d. važiavęs į Jurbarką, patyrė į avariją, ko gero vieną didžiausių Lietuvos automobilizmo istorijoje: aštuoni žuvę, dar daugiau sužeistų.

Keliai buvo prasti, pavasarį ar vėlyvą rudenį – neišvažiuojami. Ir rimčiau pasnigus, susisiekimas autobusais sustodavo. Rizikuoti linkę šoferiai turėdavo grįžti neįveikę pusnynų arba kapstytis iki Kauno visą dieną.

Jurbarkas šimtmečiais buvo pasienio miestas, pirmas svarbus Nemuno uostas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, vėliau Rusijos imperijoje. Kiekvienas laivas ar sielis čia stodavo tvarkyti muitinės formalumų. Pasienio miestas, esantis prie svarbaus prekybos kelio, neišvengimai pasidaro margesnis lyginant su kitais.  Čia nuo didžiųjų kunigaikščių laikų gyveno lietuviai (įskaitant žemaičius), vokiečiai, vėliau radosi lenkų, o XIX amžiuje – rusų. Nuo 1642 m. Jurbarke jiems priklausiusias teises, sinagogas, kapines turėjo žydai. Tų praeities amžių palikimas buvo greta mūsų senelių ir prosenelių visą Pirmosios Respublikos laiką. Tai gražiai iliustruoja 1936 kovo 27 d.  dienraščio „Vakarai“  straipsnis „Jurbarkas – vokiškos ir rusiškos praeities-lietuviškos dabarties miestas“. Jurbarke gyventojų apie 5000, esantys 9 maldos namai: po vieną katalikų, evangelikų ir stačiatikių ir net šešios sinagogos.

Mieste veikė kelios lietuvių, žydų ir vokiška pradžios mokykla, lietuviška ir žydų gimnazijos. Tiesa, pastaroji  sumažėjus mokinių 1934 m. uždaryta. Mokestis už mokslą žydų gimnazijoje buvo kelis kartus didesnis nei lietuviškoje. Lietuvių gimnazijoje per metus tekdavo sumokėti apie 100 Lt. Panašiai už tiek galėjai nupirkti karvę ar dviratį.

Uždarytos žydų mokyklos mokiniai turėjo mokytis kituose miestuose arba stoti į lietuvišką gimnaziją. Knygoje daugybė faktų, įdomios informacijos apie švietimo pažangą ir ypač – gimnaziją.   Lietuviškoje gimnazijoje su katalikais mokėsi liuteronai, pravoslavai. Metai iš metų daugėjo gimnaziją lankančių žydų. 1937 m. stačiatikius tikybos mokė Jonas  Kančiauskas (1 tikybos pamoka), žydų – Corfas Judelis (5 tikybos pamokos). Paskutiniais nepriklausomybės metais gimnazijoje direktoriavo Bronislovas Liesis. Direktorius su žmona ir dukra 1941 metų birželį buvo išvežtas į Rusiją. Sugrįžo tik dukra Danutė (tėvas mirė Rešiotų lageryje 1942 m., motina – tremtyje 1943 m.). Du jo sūnūs, buvę VDU studentai Antanas ir Bronius Liesiai, galvas padėjo Lietuvos miškuos kovodami partizanų gretose.  Beje, Bronius Liesis-Naktis (1922-1949) buvo vienas iš aštuonių LLKS vadų 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos bendraautorių ir signatarų.

Vokiečiai Jurbarke ir apylinkėse sudarė nemenką kalbinę ir religinę mažumą. Jurbarke senesni žmonės vietinius liuteronus vadino ir iki šiol vadina „priūsais“. Iki 20 a. daug „priūsų“ kalbėjo vokiškai. Nepriklausomybės laikais Jurbarke liuteronų bendruomenė ėmė skeldėti. Nesutarimai kildavo dėl pamaldų kalbos, laiko ir t.t. Kartais ir policija turėdavusi įsikišti. 1923 spalio 23 d. „Lietuvos žinios“ informuoja, kad Jurbarko evangelikų liuteronų parapijoje ¾ lietuvių ir ¼ vokiečių, bet šiems pamaldos paskirtos pirmiems iš ryto. Klebonas tą dieną pareiškęs neaptarnausiąs lietuvių. Vokiečiai buvo nepatenkinti vykstančiais pokyčiais, nenorėjo užkleisti turėtų dominuojančių pozicijų.

1933 m. vasario mėn. laikraščiai paskelbė, kad Jurbarke uždaryta vokiška pradžios mokykla, turėjusi 50 mokinių. Argumentas – tik 18 vaikų yra tikri vokiečiai. Ir iš tiesų, gali būti, kad kitų pavardės buvo lietuviškos,  tačiau vokiškumas buvo prigimtinė tų žmonių būsena. Tai liudija ir užrašai vokiečių kalba ant tarpukario paminklų „priūsų“ kapinėse. Vargu, ar tuo metu  Jurbarke vokiečių lietuviškomis pavardėmis buvo daugiau nei lietuvių vokiškomis. Mileris, Šliteris, Bugeris, Veselis, Kyzelis, Vymeris, Vėberis, Tytmonas, Dičmonas, Cimermonas, Mencas ir XXI amžiaus jurbarkiškiams įprastos kaimynų pavardės.

1933 m. pabaigoje spauda pranešė, kad prieš lietuviškumą nusiteikęs evangelikų liuteronų kunigas Julius Stanaitis pašalintas iš kunigų luomo.  Spaudos teigimu, jo sukurstyti dvidešimt „vokietininkų“ 1934  balandžio 1 d.  užpuolė Žvyrių evangelikų liuteronų bažnyčioje susirinkusius žmones.

1935 birželio mėn. spauda rašė, kad Jurbarke nudažyta gimnazijos iškaba, sužalotas A. Smetonos ąžuolas,  skautų aikštėje nuverstos vazos. Tuo kaltinti vokiečių „kulturtrėgeriai“, nes ir anksčiau jie yra suteplioję gimnazijos iškabą, užpuolę skautus ir nukirtę ąžuolą. Ne vieną piktino ir paprasčiausias „neleistinas vokiškumo demonstravimas“, kai vokiečiai prie vežimų rišamose lentelėse pavardes rašo Johan Gerulat, Jon Ramonas ir t.t. (Ūkininko patarėjas, 1938 02 24). Tikėtina, kad įtampą skatino ir tai, kad Vokietiją valdyti pradėjo naciai. 1933 m. Jurbarke jau buvo skaitomos paskaitos apie nacių politiką ir žydų persekiojimą Vokietijoje.

Atrodo, įtampos būta nemažos. Jurbarko savivaldybė 1933 m. nutarė pakeisti Vokiečių gatvės pavadinimą. Buvo siūlymų ją pavadinti Vilniaus Gaono vardu. Bet galiausiai Vokiečių gatvė tapo K. Donelaičio gatve.

Mūsų laikų politologų terminais kalbant, nacionalinė politika vokiečių atžvilgiu Jurbarke patyrė nesėkmę.

Žydai po lietuvių buvo gausiausia miesto bendruomenė. Sunku nuspėti, kokią kroniką būtų galima parašyti pasiremiant to meto Jurbarko žydų surašytais tekstais. Bet žinutės iš lietuviškos spaudos ir archyvų sako, kad žydai gyveno pilnakraujį to meto miestiečių gyvenimą. Kaip ir lietuviai, jie amatininkai, gydytojai, mokytojai, laivų, garlaivių, baidokų, sunkvežimių savininkai, šoferiai. Spendžiant iš spaudos pranešimų, jurbarkiškiai žydai ir lietuviai greta ir darbuose, ir šventėse.

Štai 1930 liepos 11 d. už neteisėtą kainų pakėlimą neįspėjus visuomenės 25 Lt. baudos skirtos garlaivių savininkams Petrui Opasanovui, Juozui Jasinskui, Izraeliui Levinbergui ir Šliomai Fridlandui. Tie ponai tarėsi (kas pasakys šiandien, kokia kalba) ir susitarė papildomai uždirbti.

Kai Jurbarke vyksta koks renginys, tai, suprantama, kad su kitais dalyvauja ir žydai.  Jei kariuomenės susiartinimo su visuomene dieną vyksta eisena, tai ir uniformuoti žydai savanoriai, atsargos kariai ir t.t. žygiuoja prie senojo Bišpilio (piliakalnis mieste) švęsti. 1925 m spalio 25 d. Jurbarke – Vilniaus vakaras. Spauda rašo apie turiningą programą: choras dainavo „Ei pasauli! Mes be Vilniaus nenurimsim“. Daktaras Goldbergas griežė smuiku, jam akomponavo Finbergienė.   Kai vyko aukų rinkimas Vilniaus reikalams ar ginklų fondui, tai žydai kartu su kitais aukojo. 1938 m. kovo mėn. laikraščiai informavo, kad Jurbarko žydai, vadovaujami Izaoko Fridmano, už savo lėšas Lietuvos kariams nupirko kulkosvaidį. Laikraščių žinutėse žydai specialiai neišskirti, tik paminimi vardijant įvykių dalyvius.

 Tas pats ir sporte. 1924 liepos mėn. vyko net dvejos futbolo  rungtynės tarp  Jurbarko „Perkūno“ ir Kauno „Makabi“.  Laimėjo „Makabi“.  Po kelių savaičių   „Perkūnas“ nugalėjo Jurbarko „Makabi“  3:1. 1932 m. liepos 10 d. Jurbarko jaunalietuvių komanda vėl pralaimėjo futbolo rungtynes Jurbarko „Makabi“ 4:3.  Sporte, kaip žinia, sėkmė permaininga.

Ne tik futbolas buvo populiarus.  Spauda rašė apie pinkgpongo (stalo teniso) turnyrus Jurbarke, krepšinio varžybas ir kt.

Žydai aktyviai veikė ir savivaldoje. Matyt, ne be jų pastangų viena iš miesto gatvių pavadinta  Vilniaus Gaono vardu. Sprendžiant iš 1935 m. gegužės 5 d. „Lietuvos aido“ informacijos, ta gatvė, netoli jurbarkiškiams žinomo „Žydų sodo“, buvo  neapšviesta, o šaligatviais vaikščioti pavojinga.

Aišku, spaudoje  būta ir žinučių, kurios šiais laikais būtų vertinamos kaip ne visai politkorektiškos. Pavyzdžiui, žydo valdoma elektrinė blogai tiekia elektrą, žydai paaugliai gimnazijos sode (parke) kelia triukšmą ar užkabinėja žmones, žydai dirbą sekmadieniais, šventinėmis dienomis. Trūko to meto laikraščiams mūsų laikų politkorektiškumo rašant ir apie kitas mažumas. Jei čigonai pavogė du gerus arklius ir pardavė prie latvių sienos, tai laikraščiai taip ir rašė.

Tais laikais tarp Jurbarko žydų būta ir nusikaltėlių. Štai  1925 m.  pabaigoje pranešta apie areštuotą sinagogos sargą, kuris sinagogoje buvo įsirengęs vogtų daiktų sandėlį. 1932 metais buvo sulaikyta 20 asmenų plėšikų gauja, tautiniu požiūriu mišri. Be kita ko, ji apiplėšė net sinagogą.  Plačiai veikusiai gaujai vadovavo jurbarkiškis Hiršas Peras.

 Plėšikavimas, kriminalai ir tuo metu nebuvo retenybė. Stebinantis dalykas – nusikaltimų panaudojant šaunamąjį ginklą gausa. Pranešimai apie susišaudymus tarp policijos ir plėšikų, tarp miškininkų ir brakonierių, nužudymus, padegimus, degtindarius, nelegalius kortavimo klubus ir t.t. galėtų praturtinti ir mūsų laikų didžiausių dienraščių puslapius.  O kaip pasienis be kontrabandos? Įdomu, kad be spirito labai populiari kontrabandinė prekė – mielės. Šimtais kilogramų jos keliavo Kauno kryptimi.

Buvo ir paprastesnių „kriminalų“. 1928 m. gruodžio mėn. Jurbarke sulaikytas vyriškis, persirengęs moterimi. Policija apklausė žmogelį ir paleido. Ir tais laikais tai buvo legalu, nors ir neįprasta. O štai mažametės tvirkintojas 1939 m. gegužės mėn.  nubaustas 1,5 metų bausme sunkiųjų darbų kalėjimo. Dažniausiai kriminalų centre – lietuviai. Tai neturėtų stebinti, nes lietuviai sudarė 2/3 visų miesto gyventojų.

Romano ar filmo scenarijaus pradiniu tašku galėtų tapti Jono Kamantausko istorija, aprašyta 1939 m. sausio mėn. „Lietuvos aide“. Iki tol niekuo neišsiskyręs žmogus nužudė žmoną. Jo namuose atlikus kratą rasta: 900 aukso rublių, keli šimtai dolerių, 300 g. aukso gabalas, o vienoj bonkutėje – kokaino, kitoje strichnino, tai pat dinamito, pavojingų chemikalų.

Toks margas, spalvingas praeities paveikslas atsiveria prieš mūsų akis skaitant A. Piročkino parengtą kroniką. Gyveno Jurbarkas tolokai nuo Kauno, nuo Vilniaus, nuo didžiosios politikos centrų. Bet visą Europą purtę įvykiai galiausiai atkeliavo ir iki provincijos. 1939 m. kilus karui pradėjo trūkti įvairiausių prekių, net druskos. Ėmė šokinėti kainos. Dėl naftos produktų trūkumo sutriko susisiekimas autobusais, vietos elektros stoties darbas, pati elektra pabrango. Bet šiaip gyvenimas labai nepakito.

Baisiai nustebo jurbarkiškiai 1940 m. gegužės 9 d. (mėnuo iki okupacijos) pamatę du Raudonosios armijos karininkus. Žmonės neįprastai atrodžiusius rusus sekiojo būriais. Apie tai skaitytojus straipsnyje „Nekultūringas elgesys“ informavo „Lietuvos aidas“.

Viename iš paskutinių knygos puslapių – Vinco Grybo nuotrauka. Dažnai jis minėtas šioje miesto kronikoje, nes kaip galėtų būti pasakota apie Jurbarką be V. Grybo, vieno garsiausio skulptorių Lietuvoje, vieno iškiliausių  miesto inteligentų. Jį gerbė, vertino, visur kvietė. Grybas buvo aktyvus visuomenininkas, kalbėtojas įvairiausiuose renginiuose, iškilmėse.  Ir štai 1941 metais liepos 3 d. tik ką per Jurbarką prasiritus frontui jis stovėjo žydų kapinėse ant duobės krašto. Stovėjo kartu su daugybe kronikoje minėtų jurbarkiškių žydų. V. Grybo likimas lyg  iliustracija ar simbolis to gilaus, viską griaunančio sukrėtimo, kuris ištiko Lietuvą po 1940  metų birželio.

Sugriuvęs pasaulis išliko tik kronikoje.