Hans Gewecke. www.vle.lt
Rimantas Jokimaitis, www.voruta.lt
Tirdami karo meto nusikaltimus Šiauliuose vokiečių tyrėjai keletą metų rinko įvairią medžiagą, studijavo nacių dokumentus, įvykių dalyvių prisiminimus, dienoraščius, jau įvykusių karo nusikaltėlių teismų medžiagą. Daug įvairios informacijos gauta iš Izraelio. Apklausti 123 liudininkai, dauguma – Šiaulių žydai. Iš jų JAV – 41, 6 –Kanadoje, 20 – Izraelyje, keletas – kitose šalyse. Dar kai kurie įvykių dalyviai pateikė raštiškus neformalius paliudijimus. Vertingos informacijos atsiuntė sovietai. Atliktas milžiniškas, kruopštus darbas.
1969 m. gegužės 5 d. Liubeke prasidėjo Hanso Gewecke’s ir jo pavaduotojo, štabo vadovo Evaldo Bubo teismo procesas. Teisė prisiekusiųjų teismas. Abu teisiamieji turėjo solidžius advokatus. Gebietskomisarą gynė du teisės daktarai.
Geweckė gimė 1906 liepos 17 d. Prieš karą Vokietijoje buvo Lauenburgo kreisleiteris (apskrities NSDAP- nacionalsocialistų partijos vadas), pavaldus Šlėzvigo-Holšteino gauleiteriui. Gauleiteris Lohsė labai pasitikėjo Gewecke. Šių vyrų pradžioje tarnybiniai kontaktai ilgainiui peraugo į asmeninę draugystę, kuri karo metais sustiprėjo ir nenutrūko iki buvusio gauleiterio ir reichskomisaro Lohsės mirties. Kaip ir Geweckė, Lohsė buvo teisiamas, kurį laiką sėdėjo kalėjime. Lohsei 1964 m. mirus, atsisveikinimo kalbą prie jo kapo duobės pasakė Gewecke.
Geweckė pasakojo, kad 1941 metų pradžioje Lohsė jam prie keturių akių pasakė, kad suplanuotas karas prieš Rusiją. Tokius dalykus tuo metu žinojo tik aukščiausi Reicho pareigūnai, nepaprastai siauras žmonių ratas. Gauleiteris pasakė, kad jis užims užkariautų teritorijų Rytuose civilinės valdžios reichskomisaro postą ir kad yra numatęs Geweckę siūlyti gebietskomisaru. Kai frontas nusirito į rytus, 1941 liepos 25d. Lohsė oficialiai paskirtas Ostlando reichskomisaru, t.y. okupuotos Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltarusijos civilinės valdžios vadovu.
Hansas Geweckė 1941 m. liepos mėn. gavęs nurodymus atvyko į Kauną, kur praleido apie porą savaičių. Liepos antroje pusėje nuvažiavo į Šiaulius, į būsimą srities komisaro (gebietskomisaro) tarnybos vietą. Prisistatė vermachto komendantui, apsižiūrėjo, kur reikės dirbti, ir vėl išvažiavo į Reichą susiruošti ilgai tarnybai. Grįžo į Šiaulius apie rugpjūčio 10 d. ir gebietskomisaro pareigas ėjo iki 1944 liepos 27 d., t. y. iki vokiečių pasitraukimo iš Šiaulių. Karui pasibaigus iki 1948 metų Geweckė buvo internuotas. Po to dar 2 metus kalėjo už veiklą Vokietijoje nacionalsocialistų režimo metais. Atlikęs bausmę, Geweckė su šeima gyveno niekuo neišsiskiriantį gyvenimą, dirbo draudimo konsultantu.
Tačiau bėgant laikui, vykdant įvairius tyrimus kaupėsi informacijos apie civilių žudynes Šiauliuose, todėl suprantama, kad buvusiu gebietskomisaru vėl susidomėjo prokurorai. Kaip bebūtų, kelerius okupacijos metus jis buvo svarbus okupacinės valdžios pareigūnas, todėl reikėjo išsiaiškinti jo vaidmenį.
Geweckė kategoriškai gynėsi nuo įtarimų prisidėjus prie žydų naikinimo Šiauliuose. Jis aiškino, kad gebietskomisariato paskirtis neturėjo nieko bendro su žudynėmis, jis turėjo rūpintis civiliniais dalykais, kontroliuoti lietuvių savivaldą, kad kraštas pristatytų reikalingus produktus, gerai dirbtų įmonės, reikėjo prižiūrėti, kad be trikdžių funkcionuotų vokiškos pašto, geležinkelio ir kitos įstaigos. Gebietskomisaras neturėjo jokių karinių ar policinių vokiečių pajėgų, tiesa, bendradarbiavo su vokiečių tvarkos policija, tačiau jie buvo pavaldūs ne jam, o savo valdžiai Kaune. Jokių nurodymų vokiečių policininkams jis neturėjęs teisės duoti. Nemažai tų policininkų pavardžių jis prisiminė – ilgiausiai Šiauliuose tarnavęs policijos hauptmanas Pauli. Tarp kitko, apklausiant Šiauliuose dirbusius vokiečių policijos pareigūnus buvo sužinota, kad frontui artėjant prie Lietuvos, jie gavo nurodymą suregistruoti visas jų veiklos teritorijoje buvusias žudynių vietas. Jie surinko, surašė visus duomenis ir išsiuntė vadovybei. Gal norėta kaip nors žudynių įrodymus sunaikinti? Tikėtina, kad ateityje archyvuose ta išsami informacija bus surasta.
Geweckė tvirtino, kad dar prieš jam atvykstant į Šiaulius, žydai daug kur buvo sušaudyti. Yra žinoma, net ir Kužiuose jau buvo baigtos žydų, suimtų pirmomis okupacijos dienomis, žudynės. Tyrimas išsiaiškino, kad ir sprendimai dėl geto kūrimo priimti dar prieš Geweckei pradėjus eiti pareigas Šiauliuose. Atvykus Geweckei vieni žydai kaip tik kraustėsi į getą, o kiti buvo telkiami sinagogose. Geweckė sakė, kad dalis tų žydų buvo išvežti į Žagarę ir Rygą, gali būti, kad jis net susirašinėjęs su Lohse dėl žydų perkėlimo. Gebietskomisariatas su geto sukūrimu neturėjęs nieko bendra, net už apsaugą atsakinga buvo saugumo tarnyba – SD. Apie žydų žudymą jis sužinojęs atvykęs į Šiaulius iš jį aplankiusių lietuvių inteligentų delegacijos ir tai jam buvusi netikėta naujiena. Apie tokius dalykus iki tol jis nieko nežinojęs. Geweckė pripažino, žudynės tikrai vyko, bet tai vykdė SD, einsatzkomanda. „Nurodymai vykdyti akcijas ėjo iš Reicho Vyriausiosios saugumo valdybos (RSHA), kurios tikslas buvo sunaikinti visus žydus“. Geweckė tvirtino, kad už Lietuvoje vykdytas akcijas atsakingas Saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje SS štandartenfiureris Karlas Jägeris, o už Rytų Prūsijos pasienyje vykusias žudynes – Tilžės gestapo vadas SS šturmbanfiureris Böhme. Trečiasis pagrindinis atsakingas asmuo – dr. Lange, veikęs Latvijoje ir Šiaurės Lietuvoje.
Zivilverwaltungas, Geweckės teigimu, su žydais ir getu buvo susijęs tik tiek, kiek reikėjo žydų darbo. Geweckės vadovaujamoje įstaigoje veikė darbo tarnyba, kuri žiūrėjo, kad nepritrūktų darbuotojų įvairiems fabrikams ir t.t. Suprantama, Geweckė matė, kad žydai į darbus varomi su priežiūra, buvo net žydų dirbusių vertėjais įvairiuose padaliniuose, net gebietskomisariate. Jis patvirtino žinojęs, kad žydų maisto normos yra menkos, net mažesnės už lietuviams nustatytas, tačiau tai buvo nuo jo nepriklausančių aukštesnių instancijų sprendimai.
Gebietskomisaras neneigė, kad jo įstaiga taip pat rūpinosi žydų turtu. „Didelės vertės turtą“ perimdavo, registruodavo ir siuntė į Vokietiją. Už tai komisariate buvo atsakingas ponas Thiergartneris. Baldai, kilimai ir t.t. naudoti vietinėse vokiečių įstaigose. Geweckės paklausta, o kaip buvo su sušaudytų žydų rūbais, ar jo pavaldiniai ir už jų tvarkymą buvo atsakingi. Komisaras kiek abejojo, bet pripažino, kad jo įstaigos žmonės ir tuo galėjo rūpintis, bet jis dėl to nesą tikras, po tiek metų nebeprisimenąs. Tarp kitko, liudininkai pasakojo, kad žudikų komandos Šiauliuose nužudytų žmonių rūbus surinkdavo, sukraudavo į maišus ir išsiveždavo.
Dėl žydų turto gebieskomisaras nesutarė su štandartenfiureriu Karlu Jägeriu, kurio žmonės važinėjo po Lietuvą ir, Geweckės žodžiais tariant, be jokios apskaitos, tiesiog „laukiniu“ būdu paimdavo vertingiausius auksinius, sidabrinius ir t.t. daiktus. Dėl to Geweckė net generalkomisarui von Rentelnui į Kauną rašė. Su štandartenfiureriu Jägeriu gebietskomisaras susipažino tarnybos pradžioje, atvykęs į Kauną dalyvauti pas generalkomisarą vykusiame pasitarime. Geweckė buvo pasipiktinęs, kad civilverwaltungo vadų pasitarimas vyko dalyvaujant ar net prižiūrint saugumo vadui Jägeriui.
Geweckė nuo tarnybos Šiauliuose pradžios nesutarė su SD. Aštriausias konfliktas įvyko su SS oberšturmfiureriu Joachimu Hamannu, kuris specialiai iš Kauno su rolkomanda atvažiavo sušaudyti visų Šiaulių žydų. Tas konfliktas dėl žydų nebuvęs atsitiktinis. Geweckė aiškino, kad jis ir jo viršininkas reichskomisaras Hinrichas Lohse buvo nusistatę prieš žydų žudynes. Lohse tarnybos pradžioje pataręs Geweckei nuo tų dalykų kuo toliau laikytis, o apie SD vykdomas akcijas nuolat jį informuoti. Geweckė sakė, labai pasitikėjęs Lohse, tikėjo, kad reichskomisaras gali kiek pristabdyti SD siautėjimą, todėl ir siuntęs jam įvairius pranešimus apie SD vykdomas žudynes.
Tarp kitko ir pats štandartenfiureris Jägeris 1941 m. gruodžio 1 d. raporte valdžiai rašė, kad jei ne reichskomisaro Lohsės „griežtas pasipriešinimas“, tai jis jau 1941 m. būtų sunaikinęs visus Lietuvos žydus, įskaitant gyvenusius getuose („Ir šiuos žydus darbininkus bei jų šeimas aš norėjau sunaikinti, tačiau tam griežtai pasipriešino civilinė valdžia (reichskomisaras) ir kariuomenė, kurie pareikalavo, kad šie žydai ir jų šeimos nebūtų sunaikinti!“). Iš tiesų, tiriant Geweckės ir Lohsės veiklą buvo rasti dokumentai, rodantys, kad abu komisarai trukdė SD įgyvendinti savo ketinimus. Jų pasipriešinimo žudynėms formalūs motyvai buvo ekonominiai, kitokie ir negalėjo būti nurodomi.
Tyrėjai surado gebietskomisaro raportą Lohsei apie konfliktą su Hamannu ir kitus pranešimus. Kaip žinia, įvairios vokiečių tarnybos rašė labai daug įvairių raštų, raportų ir t.t. Didelė dalis tų dokumentų išliko ir tikėtina, kad ateityje vykstant archyvų skaitmenizacijai ir jei nebus prikurta formalių naudojimosi įvairiais dokumentais kliūčių (pvz., dėl rūpesčio asmens duomenų apsauga ir kt.), galėsime matyti daug pilnesnį vokiečių okupacijos laikų paveikslą.
Pokario Vokietijoje ir Sovietų Sąjungoje vykę karo nusikaltėlių teismai skyrėsi iš esmės. Jei kaltinamasis Vokietijoje pateikdavo kokios jam palankios informacijos, tai tyrėjai patikrindavo faktus ir pasitvirtinus įtraukdavo į bylas. Tuo tarpu rusai visiškai nesidomėdavo kaltinamųjų pasiteisinimais, paaiškinimais. Jiems svarbiausia buvo sukurpti kaltinimus net rimčiau nesigilinant į aplinkybes. Pvz., Šiaulių burmistro pavaduotojo Antano Stankaus byla. Apklausiamas žydas liudytojas Borilka sakė, kad jam pačiam prašant Stankus jį priėmė į savo ūkį, kur jis dirbo iki gruodžio mėn., o vėliau pasislėpė ir liko gyvas. Kartu su juo dar dirbusi mergina žydė, regis, taip pat išgyveno. Sovietų prokurorai tam neteikė jokio dėmesio, nesiaiškino, ar Stankus jiems padėjo išgyventi, kaip jis elgėsi, koks žmogus jis buvo ir pan. Tai kad tie žydai dirbo ūkyje, tapo kaltinimu – išnaudojo svetimą darbo jėgą. Taip pat Stankus teigė, kad po šešių darbo burmistro pavaduotoju mėnesių jis buvo atleistas, nes „gerai elgėsi su žydais“ (čto horošo otnosilsia k evrejam). Vokiečių tyrėjai tokiais dalykais tikrai būtų pasidomėję, apklausę liudininkus, pažiūrėję archyvus. Rusams tokie dalykai nerūpėjo. Mums apmaudžiausia, kad istorijai neliko vertingos informacijos. Akivaizdus noras pasodinti konkretų žmogų 25 metams rimtai nesiaiškinant reikšmingų aplinkybių. Neįtikėtina, kažkodėl Stankaus byloje nieko nekalbama apie žudynes Gubernijos miško Normančių eiguvoje ar Bubiuose, minima tik Žagarė. Neaišku, ar tai paprasčiausias atmestinai atliktas darbas, ar turėtos kažkokios instrukcijos, nurodymai neminėti tų žudynių vietų.
Geweckės tvirtinimu žydų klausimas buvusi SS, SD, einsatskomandos sritis. Šiauliuose veikė SD padalinys, pavaldus Saugumo policijos ir SD vadui Lietuvoje SS štandartenfiureriui Karlui Jägeriui. Nors padalinys nebuvo didelis, tačiau turėjo didelės galios. Tam Šiaulių SD padaliniui pradžioje vadovavęs dr. Czerny. Tas ponas kilęs iš Vienos, buvo teisės daktaras. Su juo dar buvo galima susikalbėti, bet su dr. Czerny pakeitusiais kitais SD vadais susikalbėti jau buvo neįmanoma. Geweckės nuomone, vietinis SD padalinys dėl žudynių, akcijų ir t.t. nurodymus gaudavo iš aukštesnės valdžios, t. y. Saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje Jägerio. Jägeris dažnai atvažiuodavo į Šiaulius, bet niekad neaplankė gebietskomisaro. Regis, abu vyrai vienas kitam jautė didelę antipatiją. Jägeris buvo nepatenkintas, kad Geweckė su Lohse priešinosi žydų, gyvenančių getuose, sunaikinimui, apie tai net raportavo Berlynui. Galima tik įsivaizduoti, kaip susierzino arogantiškasis štandartenfiureris, kad jo dešiniąją ranką, rolkomandos vadą Hamanną pažemino Geweckė neleidęs sušaudyti geto žydų ir dar pagrasinęs prieš jį „panaudoti lietuvių policijos ginklo jėgą“.
Geweckė raštuose generalkomisarui Teodorui von Rentelnui piktinosi Jägerio veikimo būdais. Jei jau štandartenfiureris nori kokius uždavinius Geweckės gebiete vykdyti, jis turėtų pirmiausia susisiekti ir informuoti gebietskomisariatą, nieko nenurodinėti lietuvių savivaldai be komisaro žinios. Jei jis elgiasi kitaip, tai tegul nesistebi, kad susiduria su sunkumais.
Suprantama, apie tuos Geweckės raštus Jägeris žinojo. Gebietskomisaras apklausose apie Jägerį kalbėjo vien negatyviai. Tai buvęs laukinis (wilder), aršus, labai nesimpatiškas vyras. Nesutarimai tarp jų buvę ir dėl žydų šaudymo, ir dėl jų turto apskaitos. Geweckė norėjęs tą turtą tvarkingai apskaityti, o Jägeris auksinius ir sidabrinius daiktus be jokios apskaitos paimdavęs. Ir Jägeris, matyt, nekentė Geweckės, pasirodo, kartą Instenburge (Įsrutyje) nurodžius SD buvo sulaikyta komisaro šeima. Informaciją apie tai tyrėjai pasibraukė net keliais brūkšniais, bet taip ir neaišku, ar bandė ką nors ta tema pasiaiškinti. Istorijai tai būtų reikšmingas faktas.
Paklaustas apie didžiausias jam žinomas akcijas, Geweckė papasakojo apie Žagarę. Ta akcija vykdyta dalyvaujant ir vadovaujant Jägeriui pavaldiems Šiaulių vokiečių saugumo policijos, SD ir eisatskomandos 3 Šiaulių padaliniams. Geweckė neprisiminė, ar pats Jägeris toje akcijoje dalyvavo. EK 3 Šiaulių padaliniui tuo metu vadovavęs esesininkas Schweizeris. Taip pat tuo metu Šiaulių padaliniui priklausę dr. Czerny, oberšarfiureris Mack‘as, kuris vėliau perkeltas į Panevėžį.
Kadangi Lohse buvo nurodęs siųsti pranešimus apie akcijas, tai Gewecke surinko visą įmanomą informaciją apie Žagarės žudynes, parengė pranešimą ir išsiuntė į Rygą. Apie tai turėtų žinoti Lohsės sekretorė ponia E. Dietz. Gebietskomisaras sakė, tuomet žinojęs vokiečių tarnybas ir svarbesnius asmenis, dalyvavusius Žagarės žudynėse. Prabėgus beveik 3 dešimtmečiams nuo tų įvykių, smulkmenų Geweckė jau neprisiminė.
Dar komisaras minėjo kitas dideles žudynes, vykusias Šiaulių krašte 1942 m. Joms vadovavo Dr. Lange, tačiau ir šiuo atveju daugiau detalių Geweckė negalėjo pateikti.
Gebietskomisaras sakė, kad jis atvykęs į Šiaulius savo vardu paskelbė žydams draudimus vaikščioti tam tikromis gatvėmis, nurodymus nešioti „žydiškas žvaigždes“ (Judenstern) ir kt. Nesiteisino kaip nors dėl to. Atrodo, kad teismo metu tam nebuvo skirta ypatingo dėmesio. Mūsų laikais visi tokie „skelbimai“ patenka į istorinių pasakojimų apie žudynes pastraipas.
Žydai liudininkai kalbėjo, kad gebietskomisaras dalyvaudavęs patikrinimuose dėl maisto šmugeliavimo prie geto vartų. Geweckė to neneigė, tik paaiškino, kad jei jis nebūtų stabdęs maisto „šmugelio“, tai SD būtų neleidusi žydams eiti į darbus, o gal net ir sušaudę „nenaudingus“ žydus. Jis ne tik prie vartų tikrindavęs žydus, bet net ir su judenratu kalbėdavęs, kad žydai grįždami iš darbų neneštų maisto į getą, nes tai labai pavojinga dėl SD grasinimų.
Daugelio liudininkų parodymai iš esmės patvirtino Geweckės pasakojimo versiją. Ilgametė Geweckės sekretorė G. Schafer taip pat kalbėjo, kad už sušaudymus atsakinga SD. Ji neprisiminė nieko, kas sietų geto kūrimą ir gebietskomisariatą. Tik prisiminė, kad į komisariatą darbams ateidavo žydų grupė, kuriai vadovavo „ponas“ Fredmann, buvęs Pirmojo pasaulinio karo dalyvis Vokietijos kariuomenėje, apdovanotas I laipsnio geležiniu kryžiumi.
Geweckės pasakotą istorijos versiją sustiprino ir liudijimai kitose nacių nusikaltėlių bylose. Pavyzdžiui, 1947 metais Lohsė apklausiamas taip pat liudijo, kad dar iki civilfervaltungo sukūrimo, žydai buvo persekiojami ir žudomi, o tai patvirtina net dr. Stahlekerio raportas, nagrinėtas Niurnbergo procese. SS reichsfiurerio Himlerio „organai“ ir jų sonderkomandos veikė savarankiškai, nebuvo pavaldūs civilinei valdžiai. Civilverwaltungas neturėjo jokių įgaliojimų policijos atžvilgiu ir nebuvo atsakingas už žydų priežiūrą.
1941 m. rugsėjo mėn. gete vyko selekcijos, žydai grupėmis buvo vežami į Gubernijos mišką, vėliau į Bubius ir žudomi. Geweckė kategoriškai neigė ką nors bendro su tuo turėjęs, jis žinojęs apie selekcijas, bet tvirtino neturėjęs jokių galių tai sustabdyti. Tai netiesiogiai patvirtino kitame, niekaip su Šiaulių įvykiais nesusijusiame tyrime apklaustas SS ir policijos vadas W. Schroderis, karo metais veikęs Latvijoje. Kalbėdamas apie žydų naikinimą Schroderis kategoriškai paneigė galimybę, kad gebietskomisarai būtų dalyvavę ar turėję įgaliojimus dalyvauti žydų selekcionavime. Tai, pasak liudininko, vykdė SD „per gebietskomisaro galvą“, visai neatsižvelgdami į tuos komisarus.
Vienas liudininkas sakė, kad kartą gete vykstant selekcijai matė kaltinamuosius Bubą ir gebietskomisarą. Esą tuomet Bubas net suplėšęs vieno žydo amerikietišką pasą. Čia jau būtų kaltinimui už ko užsikabinti, tačiau pasigilinus paaiškėjo, kad selekcijų metu E. Bubo Šiauliuose iš viso nebuvo. Niekas nesistebėjo, kad prabėgus beveik 30 metų liudininkai apsirikdavo, klysdavo. Tam ir yra vykdomi tyrimai, teismo procesai, kad tokius dalykus išsiaiškintų, sutikrintų.
Niurnberge nuteistas SS grupenfiureris Ohlendorfas (jam skirta mirties bausmė) liudijo, kad jei kurioje civilverwaltungui pavaldžioje teritorijoje vyko žudynės, tai jas organizavo, už jas atsakingas SD ir Saugumo policijos vadas. Jo teigimu, Rytų ministerija, kuriai buvo pavaldus civilverwaltungas, apie eisatzgrupių veiklą net nebuvo informuojama ir negalėjo kaip nors paveikti tų grupių veiksmų.
Geweckė tyrimo metu kalbėjo taip, lyg jis tikrai nebuvęs abejingas žydų likimui, dėjęs pastangas, kad žydai gyventų, tačiau jis niekad nepasakė, kad žydų gailėjo ar stengėsi dėl jų kaip žmonių. Taip ir neaišku, ar tikrai jam rūpėjo vien įmonių veikla, ar ir žmonės. Juk jei jis nebūtų aršiai pasipriešinęs Hamannui ir visi Šiaulių žydai būtų sušaudyti 1941 m. rugsėjo pradžioje, net jei visos įmonės būtų sustojusios, Geweckei nė plaukas nuo galvos nebūtų nukritęs, visa atsakomybė būtų tekusi SD ir Jägeriui.
Geweckę artimai pažinoję žmonės sakė, kad jis buvo „skausmingai korektiškas“, pavaldiniams reiklus, tikslus, ne vienas liudijo, kad gebietskomisaras tikrai nebuvęs „žydų ėdikas“. Pats kaltinamasis daug kartų tvirtino, kad jis lygiai kaip ir reichskomisaras Lohse buvęs „aiškus bet kokio žydų klausimo sprendimo juos likviduojant, priešininkas“. Dėl to jis reichskomisaru pasitikėjęs, dėl to ir siuntęs pranešimus apie žudynes į Rygą, turėjęs nedidelės vilties, kad Lohse galės kažką padaryti, kad sustabdyti žudynes, dėl to ir su Hamannu susikirtęs. Atvejis su Hamannu jam rodė, kad „energingai veikiant“ galima kažko pasiekti.
Ir gydytojas Domas Jasaitis apie Geweckę kalbėjo kaip apie ne visai tipinį nacį, su juo buvo galima kalbėtis, susitarti. Paminėjo keletą pavyzdžių. Būtent Geweckė be didelių prieštaravimų Jasaičio prašomas leido įdarbinti žydus gydytojus. Jasaitis sakė, kad nieko panašaus nebuvo kituose „gebietuose“, jis yra dėl to visai tikras, nes apie tai yra kalbėjęs su kitais gydytojais, jis nežinąs kito tokio atvejo ir tokio gebiestskomisaro. Toks gydytojų žydų įdarbinimas prieštaravo vokiečių „tvarkoms“. Jasaitis apie draudimą žydams gydytojams dirbti buvo skaitęs karo meto laikraštyje „Deutsche Zeitung für Ostland“.
1941 metų rugsėjo 13 d. Šiaulių turgaus aikštėje vokiečiai sušaudė keturis civilius lietuvius. Tas įvykis buvo visuotinai žinomas, egzekuciją stebėjo keli tūkstančiai Šiaulių gyventojų. Geweckė tuo metu jau buvo Šiauliuose, prisipažino matęs sušaudymą, tai buvęs vienintelis kartas kai jis matė žudomus civilius. Tyrėjai aiškinosi, kas už tai atsakingas. Gewecke sakė, kad dėl to, matyt, sprendimą priėmė užnugario kariuomenės vadovybė, prisiminė majorą Brendelį ir jo pavaduotoją haupmaną Blumą.
Tyrėjai surado tą Brendelį. Jis tikrai tarnavo vokiečių Krašto apsaugos 307 batalione (Landesschützen-Bataillon 307). Batalionas liepos mėn. atvyko į Kauną, o iš ten netrukus perkeltas į Šiaulius. Didžioji bataliono dalis iškeliavo į Latviją, o Brendelis su pora kuopų liko. Būnant Šiauliuose bataliono vadovybė vis gaudavo pranešimus, kad tai vienur, tai kitur sugadinamos svarbios ryšio linijos. Brendelis po vieno tokio įvykio kreipėsi į Geweckę, kad būtų imtasi priemonių. Po kurio laiko sulaukė Geweckės pranešimo, kad policija nusikaltėlius rado.
Paaiškėjo, kad paaugliai Steponas Vanagas, kuriam buvo 13 metų, ir kiek vyresnis Povilas Misevičius ganydami gyvulius rado nutiestą laidą ir jį nutraukė, nes, matai, jiems vielos prisireikė. Aišku, jie nesuprato, kad sugadino svarbią kariuomenės ryšių liniją, jungusią Rygą su Karaliaučiumi. Vokiečiai pagriebė ne tik tuos du kaltininkus, bet net ir niekuo dėtus Misevičiaus vyresnįjį brolį ir tėvą. Geweckė aiškino, kad jis apie patį tyrimą nieko nežino, nežino, kas konkrečiai paskyrė mirties bausmę, o aukas pamatė tik prieš pat egzekuciją.
Majoras Brendelis papasakojo, kad net neplanavo stebėti bausmės vykdymo, tačiau pas jį atbėgęs susijaudinęs, pasimetęs jaunas vokiečių policijos leitenantas prašyti pagalbos, nes susirinko didžiulė minia, su kuria sunku tvarkytis. Majoras davė nurodymą vienai savo bataliono kuopai žygiuoti į aikštę, o pats nuvažiavo išsiaiškinti, kas vyksta. Aikštėje būriavosi tūkstantinė minia, net ir įvairių laipsnių vermachto kareiviai. Majoras greitai viską sustatė į vietas, jo kareiviai sustabdė žmones, daugiau žiūrovų į aikštę nebeleido.
Policininkai atvedė pasmerktuosius užrištomis akimis. Pririšo prie stulpų. Išsirikiavo 12 karabinais ginkluotų šaulių. Karininkui mostelėjus ranka pasigirdo salvė. Nors šaudė iš apytikriai 15 m atstumo, Vanagą šūviai tik sužeidė. Sužeistasis klaikiai suriko. Tuomet prie aukų priėjo karininkas, šovė iš pistoleto Vanagui ir visiems trims Misevičiams į galvas. Vokiečiai tai vadindavo „pasigailėjimo“ šūviais (Gnadenschuss). Tokie karo meto papročiai. Nužudytieji palaidoti rusų (t. y. stačiatikių) kapinėse.
Geweckė gindamasis aiškino, kad ne jis, o vermachtas atsakingas už tą mirties nuosprendį, kad jo nuomone, kariuomenė nuosprendį priėmė, nes šaudė vermachto kareiviai. Karininkai buvo lauko žandarmerijos. Brendelis nekaltino Geweckės, bet kategoriškai atmetė savo kaltę, juk gyventojai buvo ir per spaudą, ir plakatus perspėti, kad už sabotažą, plėšikavimą, kariuomenės įrangos gadinimą ir t.t. bus sušaudyti. Juk tai visiems žinomos tvarkos, kurių laikosi visos kariaujančios jėgos. Kas su tuo pasiginčys? Geweckė lengviau atsikvėpė.
Ir Geweckės teismo metu, ir mūsų laikais yra žinoma, kad vokiečių tarnyboms įgyvendinti „galutinį sprendimą“ padėjo įvairūs lietuvių veikėjai. Vokiečių tyrėjai siekė išsiaiškinti vokiečių ir lietuvių sąveikos mechanizmus, kaip veikė tas bendradarbiavimas. Geweckė kalbėjo, kad Jägeris tiesiai kontaktuodavo su lietuvių tarnybomis. Pats gebietskomisaras kategoriškai neigė kada nors davęs bet kokius nurodymus lietuvių įstaigoms kaip nors įsitraukti į žydų žudynes.
Dar 1958 m. Ulmo procese liudininkai kalbėjo, kad kartą 1941 m. Kretingoje vykstant įvairių vietinių lietuvių institucijų vadų pasitarimui vokietis Behrendtas pasakė, kad turi būti žudomos moterys, vaikai ir kad lietuviai turį tame dalyvauti. Liudininkai kalbėjo, kad tame pasitarime dalyvavęs ir gebietskomisariato atstovas. Geweckės Ulme buvo paklausta, ką jis apie tai gali pasakyti, tačiau gebietskomisaras atsisakė atsakyti į tą klausimą, pasinaudojo teise tylėti. Dabar jis kalbėjo, kad gailisi dėl to pasielgimo ir aiškino, kad Ulme atsisakė liudyti dėl to meto psichikos būklės, nes buvo ką tik iš kalėjimo išėjęs. Kažkodėl, tas pats klausimas Geweckei nebuvo pakartotas. Gal tai susiję su kokiomis nors vokiškomis baudžiamojo proceso normomis? Būtų buvę įdomu skaityti Geweckės versiją.
Įvairiuose šaltiniuose ir liudininkų parodymuose buvo kalbama apie Šiaulių gete gyvenusio žydo pakorimą 1943 m. birželio 6 d. Žmogus pakartas dėl nelegalaus „šmugelio“. Žydas Mazowietskis dirbo lietuvio Petrašiūno kepykloje, kur buvo kepama duona getui. Lietuvis Pilkiewicz (taip pavardė užrašyta protokoluose) parūpino Mazowietskiui įvairių gėrybių – apytikriai 30 cigarečių, 100 gr. saldumynų ir apie ketvirtį kilogramo dešros. Pabaigęs darbą Mazowietskis ir jo draugas, kuris taip pat turėjo nelegalių prekių, ėjo į getą, bet staiga pasirodė vokiečiai. Mazowietskis supanikavo ir pasileido atgal į kepyklą. Vokiečiai jį pagavo su visais „įkalčiais“. O tas draugas nebėgo ir lyg niekur nieko nuėjo į getą. Beje, tas Mazowietskio draugas išgyveno ir liudijo tyrėjams. Su „įkalčiais“ sugautą žmogų vokiečiai įkišo į „Opel Admiral“ bagažinę ir nuvežė į giebieskomisariatą, baisiausiai sumušė ir paskelbė, kad už tą „nusikaltimą“ jis bus pakartas.
Judenratas dar bandė gelbėti pasmerktąjį. Pokalbyje su žydų atstovais dalyvavo Geweckė ir jo štabo viršininkas Bubas. Bubas aprėkė žydus, esą juos visus reikėtų pakart, o žydui Kibortui net asmeniškai pagrasino, kad jį pakars, jei su tokiais prašymais dar kartą ateis į komisariatą. Gebietskomisaras žydų prašymams nenusileido, esą „nusikaltėlis“ turi būti pakartas, o visi kiti pamokyti.
Žydams nurodyta Kaukazo gete pastatyti kartuves, paskirti korikus (jų pavardes tyrėjai nustatė). Turėjo dalyvauti ir gydytojas mirčiai konstatuoti. Žydams iš abiejų getų buvo pasakyta susirinkti geto aikštėje. 1943 m. birželio 6 d. stebėti tos „procedūros“ susirinko didelė žydų minia. Atvedė pasmerktąjį. Visus nustebino to žmogaus laikysena. Moterys alpėjo, verkė, vyrai stovėjo susisieloję, priblokšti, o Mazowietskis atrodė visiškai ramus, net abejingas, tam kas tuoj pat įvyks. Pakelta galva, ramiu balsu jis kreipėsi į susirinkusius tautiečius, prašė nenusiminti, pasirūpinti jo vargše žmona ir vaikais. Paltą, kurio jam jau nebereikia, jis palieka savo draugui, tam pačiam, su kuriuo tuomet iš kepyklos kartu ėjo. Tuo ir baigėsi prakalba ir to žmogaus gyvenimas.
Šis geto istorijos epizodas buvo labai detaliai išanalizuotas. Įdomu, kad liudininkai be jokio specialaus intereso pateikė gana skirtingus pasakojimus. Pavyzdžiui, vieni sakė, kad mirtį konstatavo gydytojas Peisachovičius. Paaiškėjo, kad jis, nepaisydamas visų nurodymų, iš viso nėjo į tą aikštę, o dirbo įprastus darbus ligoninėje. Peisachovičius žinojo, kad tą nemalonią procedūrą atliko gydytojas dr. Drujanas, kurį tyrėjai surado gyvą ir sveiką. Peisachovičius su tuo įvykiu buvo susijęs tik tiek, kad judenratas paprašė aukos motinai suteikti reikalingą pagalbą. Nuėjo, su senute rado sėdintį geto policininką, kuris žiūrėjo, kad ji iš namų neišeitų ir kokio neprotingo dalyko nepadarytų. Peisachovičius pasakojo, kad jis tai moteriškei niekuo nepadėjo, „nes juk nėra pagalbos moteriai, kurios sūnus ką tik pakartas“. Mazowietskio žmonos Heizos (ji išgyveno karą ir holokaustą) kartu nebuvę.
Kiti liudininkai tvirtino, kad egzekucijoje dalyvavo ar net vadovavo Geweckė. Tačiau pasirodė, kad komisaro aikštėje taip pat nebuvo, viskam vadovavo Evaldas Bubas. Tuo metu gebietskomisaras rašė kažkokį svarbų raštą Lohsei. Geweckė gynėsi, išsisukinėjo, bandė kaltę versti SD, tačiau nebuvo abejonių, kad jis kaltas dėl Mazowietskio mirties. Galėjo pasigailėti vargšo žmogaus, bet, matai, norėjo pamokyti žydus. Net E. Bubas sakė, kad čia Geweckės sprendimas. Nesuveikė ir argumentas dėl SD. Specialistai teigė, kad SD tokiu pavienių žydų baudimu dėl kelių cigarečių ar dešrigalio neužsiminėjo. Judenrato atstovai girdėjo tik Geweckės kalbėjimą apie „pamokas“ žydams, tik jo atsisakymus pasigailėti, jokių nuorodų į SD nebuvo.
Išsisukti nuo bausmės buvusiam gebietskomisarui nepavyko. Galiausiai Geweckė pripažintas kaltu dėl Mazowietskio nužudymo. 1970 sausio 27 prisiekusiųjų teismas jam skyrė 4 metus ir 6 mėnesius kalėjimo. Laikas, kurį tyrimo metu jis buvo sulaikytas, įskaitytas į bausmės vykdymą.
Skiriant bausmę buvo atsižvelgta į visas įmanomas aplinkybes, turimus faktus apie Geweckės veiklą karo metais, kad nebuvo jis niekšas paskutinis, turėjo tam tikro padorumo, nebuvo žydų „ėdikas“, kad tikrai prisidėjo prie Šiaulių geto išgelbėjimo 1941 m. rugsėjo pirmomis dienomis.
Galima diskutuoti dėl tos bausmės dydžio, tačiau mums Lietuvoje svarbiausia, kad tyrimo metu surinkta daugybė mūsų istorijai svarbios medžiagos, kuri ateityje leis ne tik parašyti išsamią Šiaulių geto istoriją, bet ir bendrai papildys mūsų supratimą apie karo metų įvykius Lietuvoje.
Tirdami Geweckės bylą prokurorai sukaupė daugybę medžiagos apie okupantų nusikaltimus Šiauliuose, apie einsatskomandų (EK) veiklą. Buvo priimtas sprendimas tęsti tyrimą, ieškoti kitų kaltininkų. Iš visų gyvųjų EK 2 narių, ilgą laiką veikusių Šiauliuose, prokurorus labiausiai domino SS hauptšarfiureris Julius Hungerbergas.
Toliau buvo kviečiami liudininkai, ieškoma naujų dokumentų. Daug kartų apklaustas ir pats Julius Hungerbergas. Neblogai prisiminė jis praeitį, kad dalyvavo mokymuose Preče, kad priklausė EK2, kas vadovavo. Eisatzkomandos narių uniformos buvusios pilkos, labai panašios į vermachto hauptfeldfebelių uniformas. Ant kepurių buvo kaukolės ženklas. Neneigė, kad žydai galėjo būti žudomi, bet jis nieko nežinąs. Jis pats Šiauliuose nieko reikšmingesnio neveikęs, šiaip vaikštinėjęs ir t.t. Būdamas Šiauliuose sužinojęs, kad Ostlandas turi tapti judenfrei, t.y. be žydų. Tik niekaip negalėjo prisiminti, kad Šiauliuose būtų dalyvavęs šaudymuose. Didžiausia bėda buvo, kad prokurorai už nieko negalėjo rimčiau užsikabinti, sugriauti akivaizdžius hauptšarfiurerio melus, niekas nepriminė jį matęs žudynių metu, niekas iš gyvųjų EK2 narių, policininkų ar kitų įvykių dalyvių neatpažino jo išlikusiose žudynių nuotraukose. Praėjus 7 papildomo tyrimo metams prokurorai nutarė neperduoti Hungerbergo bylos teismui dėl įrodymų stygiaus. Julius Hungerbergas galėjo džiaugtis išsisukęs. Mums Lietuvoje svarbiausia, kad ir šio papildomo tyrimo metu sukaupta daug mūsų istorijai svarbios informacijos.
Tuo būtų galima ir baigti pasakojimą apie Hanso Geweckės ir Juliaus Hungerbergo bylas ir tų tyrimų metu nustatytus Lietuvos istorijos faktus. Tačiau dabar Lietuvoje, kai kalbama apie vokiečių okupacijos laikų įvykius, holokaustą ir t. t., beveik visuomet paminimas Jonas Noreika, karo metais veikęs Šiauliuose. Tam tikras paradoksas, bet visame tame didžiulės apimties ir daug metų trukusiame, Šiaulių įvykiams skirtame tyrime nė vienas įvykių dalyvis tos pavardės nė karto nepaminėjo. Sunku pasakyti, ar tas buvęs Šiaulių apskrities viršininkas (ne Šiaulių miesto burmistras) buvo minimas Lovi Salit prisiminimuose „So sind wir gestorben“ ar labai detaliame Jerušalmio dienoraštyje. Prokurorai atidžiai juos studijavo, rinko pavardes, tačiau ir jie Noreikos pavardės nemini.
Stebinantys paradoksai, tačiau mes tikrai žinome, kad Noreika Šiauliuose buvo, užėmė svarbias Šiaulių apskrities viršininkas pareigas, suprantama, pasirašinėjo įvairius raštus, gal net pakartodavo Geweckės „parėdymus“ (gebietskomisaras įvairius įsakymus skelbė savo vardu). Tačiau vieną kartą apklausoje Geweckės buvo paklausta, ką jis gali pasakyti apie Noreiką. Iš konteksto net neaišku, iš kur ta pavardė atsirado. Būdavo, kad Geweckės tyrėjai taip pat netikėtai pasiteiraudavo apie vieną ar kitą lietuvį, tačiau dažniausias atsakymas būdavo „kein Begriff“, t. y. jokių sąsajų, nieko apie jį nežinau. Gebietskomisaras buvo labai svarbus asmuo, tikrai galėjo nieko nežinoti apie kokius antraeilius veikėjus, tačiau Noreiką jis pažinojo puikiai, pateikė tam tikra prasme „talpią“ apskrities vado charakteristiką ir pridūrė, kad Noreiką ne šiaip pažinojo, bet palaikė su juo „familiarius santykius“. Toks gebietskomisaro pasakymas reiškia, kad jie bendravo labai artimai (visa atsakymo kopija pridedama). Geweckė negalėjo neprisiminti Noreikos, nes abu keletą metų gyveno viename mieste, susitikdavo, net pareigas Šiauliuose pradėjo eiti tuo pat metu, 1941 rugpjūčio pradžioje. Noreika tam tikra prasme buvo pavaldus Geweckei.
Geweckės žodžiais tariant, Noreika (protokole užrašyta – Noreiskas) „buvo eksponentas tų, kurie oponavo prieš vokiečių vadovavimą. Jis buvo, regis, 1943 m. suimtas, kadangi jis daugeliu atvejų sabotavo nurodymus, kurių jis kaip lietuvis nacionalistas ir šovinistas nenorėjo vykdyti. Visai įmanoma, kad gestapas todėl jį suėmė, kad jis priklausė pogrindžio judėjimui“.
Tokius dalykus apie žmogaus nuostatas, priklausymą pogrindžiui gali žinoti tik tikrai artimai, „familiariai“ bendraujantys, atvirai pasikalbantys žmonės. Tarp kitko, Geweckė atvirai kalbėdavosi ir su kitais lietuviais (pvz., Telšių apskrities viršininku Augustu Ramanausku), net ir apie žydus. Čia belieka apgailestauti, kad prokurorai nėra istorikai. Išklausius tokį įdomų Geweckės pasakojimą, jam nebuvo užduota jokių papildomų klausimų. Iš esmės suprantama, kodėl – tyrėjai visiškai nesidomėjo nei lietuvišku pogrindžiu, nei tuo, kokias okupacinės valdžios priemones sabotavo Šiaulių apskrities viršininkas. Jie domėjosi nusikaltimais, o ne lietuviškuoju pogrindžiu ar vokiečių politikos sabotavimu, todėl ir nepaklausė, pvz., kaip Noreika vertino nacių antižydišką politiką ar SD vykdytas žudynes, juk tokia „karšta“ tema tie vyrai tikrai pasikalbėdavo. Tyrėjai net nepasitikslino, kodėl Geweckė mano, ar iš kur žino, kad Noreika buvęs pogrindžio žmogus. Būtų nepaprastai įdomu skaityti jo atsakymus, bet prokurorai nebuvo istorikai… Tačiau ir toks trumpas pasakojimas, su daugybe neužduotų, klausimų, mums kaip ir pasako, kad Jono Noreikos istorija nėra tokia paprasta, kaip kartais pasakojama. Turtingi Vokietijos archyvai ateityje dar gali pateikti netikėtų staigmenų.
