Rimantas Jokimaitis, www.voruta.lt

Richard Rhodes. Masters of Death. New York. 2002, 410 p. 

Amerikiečių istoriko ir publicisto Richardo Lee Rhodeso parašytų knygų sąrašas nemenkas, tačiau Lietuvai aktualiausia jo studija „Mirties viešpačiai“. Tai gausiai dokumentuotas pasakojimas apie SS reichsfiurerio Heinricho Himmlerio, jo pavaduotojo Reinhardo Heydricho įkurtas ir jiems pavaldžias einsatzgrupes, sudarytas specialiai civilių žudynėms.

Pagrindiniai knygos veikėjai – tų grupių vadai, eiliniai liudytojai to, kas vyko tarp Talino ir Odesos esančioje didžiulėje teritorijoje, kurią 1941 m. per kelis vasaros mėnesius užėmė Vokietijos kariuomenė. Kaunas, Vilnius, Rokiškis, Jurbarkas ir visa Lietuva patenka į tą erdvę tarp Baltijos ir Juodosios jūros. Geografiniu požiūriu ir pagal nužudytų žmonių skaičių mūsų šalis bendrame kontekste yra tik fragmentas, tačiau dėmesio jai nepagailėta. Platus žvilgsnis, nevaržomas nacionalinių rėmų, suteikia pasakojimui papildomos vertės.

Formaliai einsatzgrupės suburtos, siekiant puolančios vokiečių armijos užnugarį apsaugoti nuo partizanų, sabotuotojų ir šiaip „kenkėjų“. Tačiau turimi dokumentai rodo, kad svarbiausias jų tikslas – sunaikinti Rytų Europos žydus. Einsatzgrupių istoriją atskleidžia net ne pats Rhodesas, o cituojami dokumentai. Pristatomos studijos autorius surinko, išanalizavo ir panaudojo daugybę reikšmingų šaltinių, kurie jam buvo prieinami. Skaitydamas nustebau, kad išlikusi tokia dokumentų įvairovė ir gausa. Suprantama, šiandien tokios medžiagos yra dar daugiau. Gaila, plačioji visuomenė apie tai mažai ką žino. Nors visi esame girdėję apie Niurnbergo tribunolą, bet, pasak Rhodeso, tūkstančiais to proceso puslapių menkai naudojasi net istorikai. Ne vien jis ragina tyrėjus atsiversti tas bylas.

Prieš prasidedant Niurnbergo tribunolui, neplanuota, kad bus teisiami ir einsatzgrupių vadai, bet Berlyne, gestapo būstinės ketvirtame aukšte, rasta keletas tonų dokumentų, tarp jų – raportai su parašais, pavardėmis, vietovėmis, žudynių statistika. Niurnberge teisiami einsatzgrupių nariai neginčijo pateiktų faktų, bendradarbiavo su prokurorais, pasakojo, ką ir kodėl darė karo metais. Nužudytųjų skaičiai pribloškiantys, bet jų neigti teisiamieji nebandė. Pavyzdžiui, einsatzgrupės D vadas Ohlendorfas viešai pripažino, kad jo pavaldiniai nužudė 90 000 žmonių. Teisiamųjų kaltė įrodyta. Keturiolikai skirta mirties bausmė pakariant, kiti atsipirko įvairios trukmės laisvės atėmimu. Pakarti nuteistas Walteris Blume, trisdešimt penkerių metų policijos pulkininkas, teisės daktaras, vadovavęs sonderkommando 7a (einsatzgrupės B padalinys), karo pradžioje su savo komanda veikė Vilniuje. Beje, po įvairiausių apeliacijų ir svarstymų 1951 m. birželio 7 d. Landsbergo kalėjime mirties bausmė įvykdyta tik 4 egzekutoriams – Pauliui Blobeliui, Werneriui Braunui, Erichui Naumannui ir Ohlendorfui.

Vakarų Vokietijoje 1945–1992 m. laikotarpiu apkaltinti ir nuteisti 472 einsatzgrupių nariai. Vadų teismai vyko ir valstybėse, kuriose jie rengė žudynes. Po kiekvieno teismo proceso, po kiekvieno tyrimo, net jeigu jis nebaigtas dėl, tarkim, kaltinamojo savižudybės, liko tūkstančiai puslapių su kraupiais liudijimais. Bet einsatzgrupių raportai, esesininkų prisipažinimai nėra vienintelis šaltinis. Nemažai vokiečių, tarnavusių vermachte ar net einsatzgrupėse, rašė dienoraščius, siuntė į Vokietiją laiškus, įvairius daiktus, o su jais – ir žudynių nuotraukas. Ne vienam kareiviui dėl tokio neatsargumo teko nukentėti.

Okupuotose Rytų Europos teritorijose veikusių keturių einsatzgruppių istorija prasidėjo nedideliame Prečo miestelyje, už 50 km į pietvakarius nuo Berlyno, kur buvo policijos mokykla. 1941 m. birželį keli šimtai asmenų, priklausiusių SS, kriminalinei, saugumo policijai ar gestapui, gavo nurodymą prisistatyti į tą mokyklą. Niekas neaiškino, nebuvo priimta ir klausti, kokiu tikslu. Susirinko marga publika. Dauguma išsilavinę, ne vienas su moksliniu laipsniu. Knygos autorius tarp susirinkusiųjų atskirai pamini Lietuvoje veikusį Karlą Jägerį, „brutalų penkiasdešimt trejų metų slaptosios policijos vadą“.

Atvykėliai sužinojo, kad priklausys spec.daliniams. Tokie daliniai veikė nuo pat invazijos į Lenkiją laikų. Jų tikslas – užtikrinti, kad užimtoje teritorijoje būtų „ramu“. Lenkai pirmieji sužinojo, ką naujausiais laikais civiliams reiškia „modernus“ karas. Lenkų ir žydų egzekucijos tapo okupuotos šalies kasdienybe. Į Lenkiją gabeno neįgaliuosius net iš Vokietijos, čia juos nužudydavo ir užkasdavo masinėse kapavietėse. Dalis tų Lenkijoje veikusių žudikų atsidūrė ir Preče. Vienas iš jų – Bruno Streckenbachas, atsakingas už tinkamų vyrų parinkimą.

Niekas neatskleidė, kur teks keliauti, nors iki žygio į SSRS buvo likusios tik trys savaitės. Daugelis manė, kad bus siunčiami „raminti“ anglų (p. 3). Tris 1941 m. birželio savaites, t. y. prieš pat žygį į SSRS, vyko mokymai, kuriems baigiantis Streckenbachas pranešė, kas kur tarnaus. Birželio 17 d. Heydrichas nurodė grupių vadams prisistatyti į vyriausiąją Reicho saugumo tarnybos būstinę Berlyne, Prinz Albrechtstrasse 8. Čia visi gavo veikimo instrukcijas ir detalius nurodymus (p. 18).

Hitlerio įsivaizdavimu, karas su SSRS turėjo būti visai kitoks negu iki tol. Fiureris ir jo aplinka tikėjo, kad bolševizmas kelia Trečiajam Reichui fundamentalią grėsmę. Esą prieš Vokietiją susivienijo daugybė priešų: „finansininkai, visi masonai, visi demokratai, pasaulinis bolševizmas, visi pasaulio jėzuitai“ (p. 115). O jiems vadovauja žydai, kontroliuojantys Sovietų Sąjungą, Prancūziją, JAV, Didžiąją Britaniją.

„Mūsų politikos galutinis tikslas yra visiškai aiškus“, – partijos vadams 1937 m. skelbė Hitleris, kalbėdamas apie žydus (p. 43). „Mes sunaikinsime žydus“, – 1939 m. sausio 21 d. atvirai pareiškė Čekijos užsienio reikalų ministrui Františekui Chvalkovskiui (p. 44). Po keleto dienų sausio 30 d. Reichstage pranašavo: „Jei pasaulio žydų finansininkams Europoje ir už jos ribų pavyks pasaulį įstumti į dar vieną pasaulinį karą, tai jo rezultatas bus ne pasaulio bolševizacija, taigi ir judaizmo pergalė. Rezultatas bus žydų rasės Europoje sunaikinimas“ (p. 116). Tokias „tiesas“ Hitleris skelbė daugybę kartų.

Objektyvūs įvykių stebėtojai, racionaliai mąstantys politikai puikiai suprato, ką reiškia Hitlerio išvedžiojimai, kad kažkas kitas, o ne jis pats kelia grėsmę pasaulio taikai. Argi Winstonas Churchillis, ar kuris kitas lyderis galėjo rimtai vertinti kalbas apie bankininkus, neva kurstančius pasaulinį karą? Net dabar, prabėgus daugybei metų, kai viskas jau išviešinta, istorikai neranda jokių įrodymų, neįžvelgia net menkiausių požymių, kad tuo metu Vokietijai būtų grėsusi kokia nors invazija (p. 337). Juk užgrobęs Austriją, Čekoslovakiją, fiureris nesulaukė jokio rimtesnio atsako. Europos galingieji tiesiog diskutavo, svarstė, bet nesiryžo sustabdyti agresoriaus. Jeigu ne paties Hitlerio žudikiška ideologija ir politika, viskas galėjo būti kitaip. Tačiau istorija nepripažįsta svarstymų, kas būtų, jeigu būtų.

Dar prieš prasidedant karui, Himmleris dėstė, kad artėjančioje „rasių kovoje“ žus 20–30 milijonų slavų ir žydų (p. 20). Hitlerio partijai ir SS priklausė daugybė radikaliai nusiteikusių asmenų, dar Pirmojo pasaulinio karo metais pripratusių prie kraujo ir lavonų. Tie jokių skrupulų neturėjo. 1934 m. birželį esesininkai sušaudė daugiau kaip 200 SA rinktinių karių, tarp jų ir ilgametį fiurerio bendražygį Ernstą Röhmą. Po tų žudynių 142 SS karininkai, įskaitant Heydrichą, buvo paaukštinti, Hitleris pavadino Himmlerį „ištikimuoju Heinrichu“ (p. 107). Žudydamas tariamus priešus, apdovanodamas, išaukštindamas ir pašlovindamas tuos, kurie nesvyruodami vykdo įsakymus, fiureris niekam neleido abejoti Trečiojo Reicho tikslais.

Rhodeso teigimu, 1941 m. numatytoje užimti teritorijoje gyveno apie 4 mln. žydų: 5000 Estijoje, 95 000 Latvijoje, 225 000 Lietuvoje (artimas skaičius galėtų susidaryti, jei skaičiuojami ir Vilniaus krašto žydai, ir žydų pabėgėliai iš Lenkijos 1939 m. – R. J.), 1 350 000 Rytų Lenkijoje, 1 908 000 Baltarusijoje ir Ukrainoje, 300 000 Besarabijoje, 50 000 Kryme. Iš tų 4 milijonų maždaug 1 500 000 karo pradžioje pasitraukė į Rytus. Vokiečių užimtose teritorijose likusius apie du su puse milijono žydų Himmleris ir turėjo nužudyti, vykdydamas Hitlerio nurodymą (p. 141). Istorijoje nematyto masto skerdynėms buvo kruopščiai pasirengta.

Prieš žygiuojant į Rytus, su vermacho vadovybe tartasi, kad armija netrukdytų einsatzgrupių veiklai. Nors konfliktų kildavo, bet SS remdavosi tiesioginiais Hitlerio įsakymais, išankstiniais susitarimais ir einsatzgrupių nepavaldumu vermachtui. Kariuomenės vadovybė buvo informuota, kad einsatzgrupės vykdys baudžiamąsias akcijas prieš „komisarus“, sovietų funkcionierius, partizanus, civilius „plėšikus“. Fiurerio pavedimu, jos veiks savarankiškai ir savo atsakomybe. Armija neturi teisės kištis. Taip Himmlerio SS tapo svarbiu karo Rytuose veiksniu (p. 18).

Vermachto kareiviams, karininkams buvo sunku patikėti, kad vaikai, moterys, ligoniai, beginkliai civiliai žudomi su Hitlerio žinia. Dažnai rašydavo raportus aukštesnei valdžiai, piktindavosi. Štai Belaja Cerkov’ mieste, kai 1941 m. rugpjūčio 19 d. buvo sušaudyti žydai, liko nemažai našlaičių. Per pamaldas karo ligoninėje kareiviai kapelionams pasiskundė, kad „gana didelis vaikų skaičius laikomas nepakenčiamomis sąlygomis netoliese esančiame name“. Vermachto kapelionai, katalikas ir protestantas, nutarė išsiaiškinti padėtį. Tai, ką pamatė, buvo daug baisiau, negu girdėjo iš kareivių. Viename iš raportų rašoma: „Dviejuose kambariuose radau apie 90 vaikų (suskaičiavau), kurių amžius nuo kelių mėnesių iki 5, 6 ar 7 metų.“ Be maisto, be vandens, baisiame karštyje. Tame pačiame name buvo uždarytos ir kelios moterys su vaikais. Sargybą ėjo 16–17 metų ukrainietis, ginkluotas lazda. Tas sargybinis nežinojo, ar moterys žydės. Netoli to namo įsikūrę kareiviai dar papasakojo, kad tie vaikai nuolat verkia. Kapelionai paprašė kareivių, kad neleistų niekam eiti į tuos namus: „rūpinosi armijos reputacija“ (p. 156). Apie tai informavo 295-osios pėstininkų divizijos pulkininką leitenantą Groscurthą. Tas nedelsdamas nuėjo įsitikinti, ar gali taip būti. Sukrečiančius vaizdus aprašė detaliame raporte (armijoje tokia tvarka, raportas išliko). Paminėjo „vokiškai kalbančią moterį, kuri skundėsi, kad niekuo nėra nusikaltusi, niekada neturėjo nieko bendro su politika ir yra ne žydė“ (p. 158). Groscurthas kreipėsi į SS dalinio karininką, bet šis pasakė, kad tėvai nužudyti, o vaikų laukia tas pats. Vietinis komendantas, Groscurthui pareikalavus paaiškinimo, teisinosi, kad čia ne jo jurisdikcija ir nusiuntė pas aukštesnį vadą, kuris patvirtino esąs informuotas apie egzekucijas. Atkaklusis pulkininkas paklausė, ar zonderkomanda „turi aukščiausios vadovybės įsakymą eliminuoti ir vaikus“. Buvo patikintas, kad toks įsakymas yra. Tuo vis tiek nepatikėjęs, Groscurthas kreipėsi į divizijos štabą. Esesininkų vadui Häfneriui ėmus aiškinti, kad kišasi kur nereikia, pulkininkas atrėžė, kad elgiasi griežtai pagal statutą, „jei reikės, panaudos jėgą“. Divizijos vadas pritarė šiai pulkininko „intervencijai“, matyt, ir jam ne viskas buvo aišku ir priimtina. 1941 m. rugpjūčio 21 d. esesininkai Blobelis ir Häfneris kilusią priešpriešą aptarė su armijos karininkais, dalyvaujant ir Groscurthui. Esesininkai aiškino, kad žydų vaikus reikia kuo greičiau likviduoti, jau ir taip viskas per ilgai užsitęsė. Blobelis kandžiai pridūrė, esą tie, kurie kišasi į svetimus reikalus, turėtų patys atlikti egzekuciją. Groscurthas atmetė „asmeniškumus“, bet galiausiai turėjo kapituliuoti. Aukšti ir geriau informuoti vermachto karininkai jam patvirtino, kad SS turi tokius įgaliojimus. Vokiečių 6-osios armijos vadas feldmaršalas Walteris von Reichenau, perskaitęs Groscurtho kreipimąsi, susinervino: „Būtų daug geriau, jei to raporto išvis nebūtų“ (p. 161). Vaikus prie duobių nuvežė traktoriaus priekaboje. Einsatzgrupės niekam nedarė išimčių.

Lietuvoje veikusios einsatzkomandos 3 vado Karlo Jägerio raportuose daug įrašų apie nužudytus vaikus. Rhodesas plačiau pristato epizodą apie psichikos ligonių žudynes. Jägeris ataskaitoje rašė, kad jo pavaldiniai 1941 m. rupjūčio 22 d. „sutvarkė“ „protiškai sergančius 269 vyrus, 227 moteris, 48 vaikus“ – 544 žmonės sušaudyti prie Agluonos miestelio, netoli Daugpilio. Knygoje rašoma, kad pusė vaikų buvo visiškai sveiki, ligoninėje tie našlaičiai iš vaikų namų atsidūrė dėl karo sumaišties (p. 151).

Istorikai vis dar aiškinasi, kada buvo priimtas sprendimas Rytuose naikinti moteris ir vaikus. Nuomonės išsiskiria, nors dokumentai vienareikšmiškai apie tai kalba. Štai Jägeris 1941 m. gruodžio 1 d. raporte rašė: „Šiandien galiu konstatuoti, kad operatyvinis būrys Einsatzkommando 3 pasiekė tikslą – išspręsti žydų problemą Lietuvoje.“ Einsatzkomandos 2, veikusios Latvijoje, vado Rudolfo Lange’s 1942 m. sausį rašytas raportas dar konkretesnis: „Einsatzkomandos 2 tikslas iš pat pradžių buvo radikalus žydų problemos sprendimas, įvykdant visų žydų egzekuciją“ (p. 19).

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos–SSRS karui, einsatzgrupės paskui vermachtą patraukė į Rytus. Daug kur civiliai džiaugėsi, išvydę vokiečius, jautėsi išvaduoti iš bolševikų. Siegfriedas Knappe aprašė pirmųjų dienų įspūdžius: „Lenkų civiliai bažnyčioje mums plojo“ (p. 45). Brunas Magillas raporte pamini, kad ukrainiečiai jų dalinį daug kur pasitikdavo su duona ir druska: „O kartą net nedidelis muzikantų ansambliukas pasveikino“ (p. 137). Bet greitai iliuzijos išsisklaidė, nes „išvaduotojai“ be jokių aiškių priežasčių ėmė žudyti civilius. Traukė iš miestelio į miestelį, keldami siaubą. Magillas raporte rašo, kad jo dalinys per porą savaičių nužudė 1000 partizanų, 699 raudonarmiečius ir 14 178 „plėšikus“. „Plėšikais“ raporte vadinami žydai.

Einsatzgrupė A, vadovaujama SS brigadenfiurerio dr. Stahleckerio, veikusi Baltijos šalyse, buvo pati gausiausia. Sunku suprasti, kodėl – juk nei jos kontroliuota teritorija, nei čia gyvenusių žydų skaičius nebuvo didžiausias. Einsatzgrupę A sudarė mažesni padaliniai – dvi zonderkomandos ir dvi einsatzkomandos, iš viso 990 personalo.

Lietuvoje veikusios einsatzkomandos 3 vado – „brutalaus, ūsuoto“ (p. 14) Jägerio raportai gerokai skyrėsi nuo kolegų. Kitoms grupėms vadovavę teisės mokslų daktarai pranešimuose visaip maskuodavo vykdomus nusikaltimus. Jägeris buvo paprastas ir konkretus – jei sušaudydavo vaikus, moteris, taip ir parašydavo. Jei žudydavo kitus pasmerktuosius, nebūtinai žydus, to irgi neslėpė – „sutvarkėm dvasios ligonius“. SS vadovybė dėl to jokių priekaištų jam neturėjo.

Einsatzgrupės buvo motorizuotos, aprūpintos daug geriau negu vermachtas: turėjo užtektinai sunkvežimių, lengvųjų automobilių, motociklų, ryšio priemonių, net kilnojamuosius elektros generatorius, tik jų ginkluotė buvo „kukli“. Su vadovybe susisiekdavo ne vien siuntinėdamos popierinius raportus, pažymėtus grifu „visiškai slaptai“, naudodavosi ir lauko radiju. Tuos pranešimus dažnai perimdavo britų žvalgyba, Anglijoje sukauptas nemažas jų archyvas.

Dar puolimo išvakarėse aptarta, kaip organizuoti „išvaduotų“ tautų „spontaniškus“ (Rhodesas šį žodį dažniausiai rašo kabutėse) išpuolius prieš žydus. Tas žodinis nurodymas vėliau pakartotas raštu. Daug šaltinių, raportų, liudijimų patvirtina, kad „spontaniškos“ akcijos buvo specialiai organizuojamos ir kontroliuojamos pačių nacių. Ypač palankios sąlygos tam susidarė Vakarų Ukrainoje. Atėjus vokiečiams, rasta daug slaptų kapaviečių – sovietai nužudė tūkstančius žmonių. Šokiravo ne tik aukų skaičius, bet ir nužudymo būdas – prieš mirtį žmonės buvo žiauriai kankinami, jų lavonai subjauroti, išniekinti, nebeatpažįstami (p. 54). Masinių kapaviečių būta įvairiose vietose, net kalėjimų teritorijose, po kamerų grindimis. Vokiečiai varė žydus tų masinių kapaviečių atkasinėti. Čia pat plūdo minios žmonių ieškodami NKVD nužudytų artimųjų. O tiems priblokštiems žmonėms buvo kartojama, kad visa tai – „žydų bolševikų“ darbas. Tokioje atmosferoje ir tuo pretekstu pradėta keršyti, vokiečiai žudynes fotografavo, filmavo.

Patys naciai nebuvo vien organizatoriai ir stebėtojai. Einsatzgrupės C vadas raportavo iš Lvovo: „Apie 7000 sušaudė slaptoji policija, atkeršydama už nežmoniškus žiaurumus“ (p. 72). Ten veikusios einsatzkomandos narys Felixas Landau rašė dienoraštį, kurio ilgos ištraukos skelbiamos knygoje. 1941 m. liepos 2 d. popietę į Lvovą atvykęs dalinys iškart buvo pristatytas šaudyti žydų. Landau skaičiavimu, tą dieną sušaudyta 500 žmonių, aiškinant, kad taip atsilyginama bolševikams, kurie „žudė net vaikus“. Landau dienoraštyje įrašė, kaip siaubinga „šaudyti beginklius žmones, net jei jie yra žydai“ (p. 73). Kai po poros dienų su draugais išėjo pasivaikščioti po Lvovą, pamatęs tai, ko „beveik neįmanoma aprašyti“. Gatvėmis slinko baisiai sužaloti, žaizdoti, kruvini, smėlėti žmonės. „Susižvalgėm ir visi pagalvojom tą patį – tie žydai išsiropštė iš duobių, kuriose buvo užkasti“ (p. 73).

Panašūs dalykai dėjosi ir kituose miestuose, užimtuose 1941 m. vasarą. Žudė patys vokiečiai, vyko jų suorganizuotos „spontaniškos“ žudynės. Apie tai dienoraščiuose pasakoja ir eiliniai, ir generolai. Vermachto generolas Otto Korfesas liepos 3 d. rašė: „Matėme tranšėjas 5 metrų gylio ir 20 m ilgio. Jose gulėjo vyrai, moterys, vaikai. Daugiausia žydai.“ Kijeve, Babin Jaro (ukr. Ба́бин Яр) griovoje, per dvi rugsėjo dienas egzekutoriai, vadovaujami buvusio architekto Pauliaus Blobelio, nužudė 34 tūkstančius žmonių. Žudynės tęsėsi tol, kol Ukrainoje neliko naciams pasiekiamų žydų.

Kai paskui vermachtą į Kauną įžengė priešakinis einsatzgrupės A padalinys, iškart imta organizuoti „spontaniškas“ atakas prieš žydus. Rhodesas apie tai pasakoja, remdamasis pranešimais į Berlyną. Juose rašoma, kad atvykę į Kauną naciai rado keturias dideles ginkluotų lietuvių grupes, kovojusias su atsitraukiančiais sovietais (p. 46). Raportuojama, kad SS priešakinis būrys, vykdydamas instrukcijas, siekė savo tikslams panaudoti lietuvius, tačiau tai padaryti nebuvo paprasta. Tada esesininkai susisiekę su ankstesnių laikų bendradarbiu žurnalistu Algirdu Klimaičiu. Raportuose rašoma, kad birželio 25 d. naktį nacių suorganizuoti lietuviai padegė keletą sinagogų, sudegino 60 namų „žydų kvartale“ (kalbama apie Vilijampolę), suiminėjo, žudė žydus, plėšė jų namus (p. 49). Vermachto pulkininkas tvirtino matęs „kolonas iš 40–50 vyrų, moterų, vaikų, kurie buvo išvaryti iš savo namų ir ginkluotų civilių vedami gatvėmis“.

Atvykusi į Kauną vermachto 16-osios armijos kepėjų komanda įsikūrė kažkur miesto centre, senuose barakuose, ir ėmė kepti duoną. Netrukus puskarininkiui vairuotojas pranešė, kad visai šalia mušami žydai. Kepėjai išėjo pasižiūrėti. Vienmarškiniai civiliai daužė žydus. To puskarininkio teigimu, viską stebėjo daugiausia vokiečių kareiviai, bet pasitaikė ir civilių. Buvo nužudyta 15–20 vyrų. Juos patraukus, nuplovus kraują, atvaryta kita tokia pati grupė. Vėl prasidėjo tas pats. Vienas vokietis, jau anksčiau stebėjęs žudynes, kepėjams paaiškino: „Tuos žydus mieste sulaikė ir atvedė lietuviai. Žudynes vykdo neseniai paleisti kaliniai.“ Remdamasis liudijimais, knygos autorius daro išvadą: „SS išleido žiaurius nusikaltėlius iš kalėjimo ir pristatė juos žudyti žydų, kad parodytų, neva „pogromas“ kilęs spontaniškai“ (p. 47).

Rhodesas cituoja ir Julių Vainilavičių, atsitiktinai mačiusį viską nuo pradžios iki pabaigos. Jo teigimu, žydus mušė ir vokiečiai. Po žudynių atvyko sunkvežimis, į kurį sukrovė ir išvežė lavonus.

Pirmajame pasauliniame kare dalyvavęs pulkininkas, pamatęs susirinkusią minią ir priėjęs artyn, išvydo, jo žodžiais tariant, „ko gero, klaikiausią vaizdą iš visų, kokius teko matyti per abu karus“. Bandė fotografuoti, kelis kadrus padarė kariuomenės fotografas, bet aparatą iškart atėmė netoliese sukinėjęsis SS karininkas, parodydamas, kokios „spontaniškos“ tos pirmosios viešos žudynės (p. 48).

Pateikiama ir kita pasakojimuose apie Lietūkio garažą dažnai minima detalė. Esą vienas žudikas, pastvėręs armoniką, užgrojo Lietuvos himną. Sunku tuo patikėti, tačiau toks tvirtinimas plinta po platųjį pasaulį. Neaišku, iš kur minėtas vokiečių fotografas galėjo žinoti „Tautiškos giesmės“ melodiją? Niekas daugiau netvirtina, kad būtų buvęs grojamas himnas. Nustatyta, kad iš tikrųjų buvo grojama, tik neaišku, kokia melodija. Beje, knygoje yra ir daugiau epizodų, pasakojančių visai su Lietuva nesusijusias istorijas, kai po žiaurių žudynių koks nors muzikalus galvažudys „pašėlusiu tempu“ užplėšdavo populiarią dainušką.

Birželio 30 d. einsatzkomanda 1b iš Kauno raportavo: „Per pastarąsias tris dienas lietuvių partizanų grupės jau nužudė kelis tūkstančius žydų“ (p. 50).

Pirmosiomis okupacijos dienomis į 7 fortą buvo suvaryta šimtai vyrų, moterų ir vaikų. Čia jie kelias paras buvo laikomi be vandens, be maisto. Juos saugojo ginkluoti lietuviai. Liudytojų teigimu, liepos 4 d. žmonės buvo išvesti iš forto į lauką. Į juos nuo šlaitų sargybiniai atidengė ugnį. Tačiau staiga liovėsi. Tuo pat metu pasirodė keletas „aukšto rango“ Lietuvos kariuomenės karininkų. Žydams, tarnavusiems Lietuvos kariuomenėje, nurodyta eiti prie vartų. Nuvedę į Kauno centrinį kalėjimą, patikrino informaciją apie jų tarnybą, tada paleido. Forte likusius vyrus 1941 m. liepos 6 d. sušaudė. Pasak Rhodeso, liepos pirmąją savaitę 7 forte nužudyta apie 1500 žmonių (p. 52).

Štahleckeris pranešime į Berlyną rašė, kokia puiki idėja pogromus organizuoti taip, kad nesimatytų SS vaidmens, nepritraukiant tam tikrų vokiečių visuomenės sluoksnių dėmesio. Sudarytas įspūdis, kad vietiniai žmonės patys ėmėsi žudynių – esą „tai natūrali reakcija į dešimtmečius trukusią priespaudą ir komunistų neseniai vykdytą terorą“. Beveik pažodžiui pakartojo instrukcijas, kurias gavo, išvykdamas į Rytus. Tie patys nurodymai pakartoti ir 1941 m. birželio 29 d. telegramoje iš Berlyno: „Okupuotose teritorijose antikomunistiniams ar antisemitiniams elementams neturi būti trukdoma. Priešingai, jie turi būti skatinami, tačiau nepaliekant pėdsako, tada tie vietiniai „veikėjai“ vėliau negalės sakyti, kad jiems buvo liepta arba pasiūlyta politinių nuolaidų“ (p. 52).

Pats dr. Stahleckeris patvirtina, kad pirmąsias žudynes organizavo jo pavaldiniai. Tačiau kodėl nacių užimtose teritorijose žmonės apskritai sutiko dalyvauti tuose „nešvariuose SS darbuose“? Atsakydamas į šį klausimą, Rhodesas daugiausia dėmesio skiria „komunistų vykdytam terorui“. Stahlecheris irgi rašė, kad pirmieji jo talkininkai buvo tie, „kurių artimieji nužudyti ar ištremti į Rusiją“.

Trėmimai, vykdyti likus kelioms dienoms iki vokiečių antpuolio, „apnuodijo žydų ir lietuvių santykius“. Sukrėsti lietuviai dėl to dažnai kaltino „žydų bolševikus“, nors, kaip šiandien jau žinoma, tarp 1941 m. birželio tremtinių neproporcingai didelę dalį sudarė Lietuvos žydai. Pavyzdžiui, iš Jurbarko ištremta į Sibirą apie 60 žmonių, tarp jų 29 žydai. Knygoje pateikta ir NKVD tautinė sudėtis – Lietuvoje iš 279 aukščiausių karininkų 148 buvo rusai, 111 – lietuvių ir keletas žydų. Tokius pačius ar labai artimus skaičius yra nustatę ir Lietuvos istorikai. Aišku, 1941 m. birželį tos statistikos niekas nežinojo, jeigu ji ir būtų buvusi žinoma, vargu ar tai būtų ką nors pakeitę. Ne skaičiai lemia visuomenės nuotaikas. O karo išvakarėse jos nieko gero nežadėjo. Tą patvirtina ir dviejų Kauno žydų intelektualų pokalbis birželio 22-osios naktį – Williamas Mishellis ir jo draugas Nahumas Shohamas svarstė, kas dedasi: „Mūsų pokalbis neišvengiamai pakrypo prie deportacijų. Tai jaudino mus, nes tos deportacijos Lietuvos visuomenėje staiga sukėlė nežmonišką įtampą ir antisemitinius jausmus“ (p. 54).

Vilnių vokiečiai užėmė birželio 24 d. Sostinėje masinės žydų žudynės, Rhodeso teigimu, prasidėjo po to, kai liepos 2 d. atvyko einsatzkomanda. Stahlecheris viename iš pirmųjų pranešimų rašė: „54 žydai likviduoti liepos 4 d., o liepos 5 d. – dar 93. […] Žudynių vieta einsatzkomando 9 pasirinko Panerius, šalia geležinkelio linijos“ (p. 65).

Vermachto dalinio, apsistojusio netoli Panerių, raštininkas ir du vairuotojai vėliau liudijo matę žydų, vien vyrų su mažais lagaminais, ryšulėliais rankose kolonas, kurias į Panerius varė ginkluoti civiliai. Jiems buvo sakoma, kad vyksta į darbus, o kad nekiltų abejonių, liepdavo pasiimti reikalingų daiktų: „Aukos negalėjo įsivaizduoti (kas gi galėtų?), kokias masines skerdynes suplanavo vokiečiai“ (p. 65).

Žydus į duobes varė ginkluoti civiliai. Vienas vyras sustojo prie duobės ir švaria vokiečių kalba paklausė: „Ko norit iš manęs? Aš tik senas vargšas kompozitorius.“ Aukas privertė nusirengti. Sargybiniai knaisiojosi po jų rūbus.

Tie trys atsitiktiniai liudytojai apie valandą stebėjo, kas vyksta. Vėliau pasikalbėjo su ginkluotais civiliais lietuviais. Kitą dieną vairuotojas su draugu nutarė dar kartą apžiūrėti žudynių vietą. Tarp duobių vaikštinėjantis SD karininkas sušuko: „Neikit artyn!“ Kareiviai nekreipė dėmesio, priėję paaiškino: „Mes čia jau viską matėm.“  . Netoliese stovėjo arkliais kinkytas vežimas, jame sėdėjo kitas SD karininkas ir du puikiai apsirengę žydai: „Atrodo, jie buvo svarbūs aukštuomenės asmenys“ (p. 67). Tiedu inteligentiški vyrai išlipo iš vežimo. Abu drebėjo: „Matyt, žinojo, kas jų laukia.“ Karininkas, ginkluotas automatu, liepė stoti ant duobės krašto ir nušovė juos į pakaušius.

Tų žiaurumų sukrėsti, vairuotojas ir jo draugas svarstė: „Kas bus, jei pralaimėsim karą ir turėsim už visa tai atsakyti?“ (p. 67).

Liepos 13 d. pranešime iš Vilniaus į Berlyną raportuojama, kad instruktuotas lietuvių ypatingasis būrys, kuriam priklauso 150 žmonių. Kasdien likviduojama po 500 žydų. Apie „460 000 rublių grynaisiais, daug vertybių, priklausiusių sunaikintiems žydams, konfiskuota kaip Reicho priešų nuosavybė“ (p. 67).

Himmleris liepos pradžioje nusprendė pasižiūrėti, kaip sekasi jo pavaldiniams, todėl šarvuotu traukiniu, jo garbei pavadintu „Heinrich“, leidosi su palyda į inspekcinę kelionę. Pirmiausia aplankė Augustavą ir Gardiną. Susierzino, atseit padaryta per mažai, nors žydai buvo šaudomi šimtais. Gardine jau pirmosiomis okupacijos dienomis nužudyti visi bendruomenės lyderiai. 1941 m. liepos 8 d. Himmleris pasiekė Balstogę. Prieš pat SS reichsfiurerio vizitą einsatzkomanda 700 žydų suvarė į pagrindinę sinagogą ir padegė, toliau vykdydama masines egzekucijas. Bet Himmleris vis tiek buvo nepatenkintas, liepos 11 d. surengė pasitarimą, kuriame dalyvavęs pulkininkas leitenantas Maxas Montua pasirašė įsakymą, nurodydamas: „2. Egzekucijos turi būti vykdomos atokiau nuo miestų, kaimų ir kelių. Kapai sulyginami […]. Draudžiu fotografuoti ir stebėti. Egzekucijos ir palaidojimo vietos negali būti viešos.“ Pirmosiomis okupacijos savaitėmis visose okupuotose teritorijose, taigi ir Lietuvoje (Kaune, Gargžduose, Kretingoje, Jurbarke, kitur) pogromai, žudynės vykdavo, matant civiliams liudytojams. Himmleris iškart suprato, kad toks viešumas naciams pavojingas.

Trečias minėto įsakymo punktas įpareigojo vadus rūpintis pavaldinių, dalyvaujančių „akcijose“, psichikos būkle. Beginklių žmonių, moterų, vaikų, senelių, psichikos ligonių žudynės sukeldavo problemų net kiečiausiems galvažudžiams – jie vemdavo, palūždavo, skųsdavosi, kad sutriko miegas, potencija, kai kurie nevalingai raudojo ar drebėdavo. Pasitaikydavo, kad iš miegų pašokęs esesininkas imdavo šaudyti į visas puses. Net išskirtinai užkietėjęs Jägeris ir keli jo lygio vadai po tokios tarnybos atrodė reikalingi „gydytojų priežiūros“. Dešimtys egzekutorių atsidūrė specialiose psichiatrijos klinikose.

Daug karininkų, Pirmojo pasaulinio karo veteranų, tvirtino niekad anksčiau nematę tokių baisybių. Zonderkomandai 4a vadovavęs Paulius Blobelis, aname kare apdovanotas I laipsnio Geležiniu kryžiumi, pasak jo pavaduotojo Häfnerio, irgi „išsiderino“ – „nerišliai kalbėjo“, atrodė visiškai praradęs protą, grasino nušauti karininkus. Iškviesto gydytojo apžiūrimas vis siekęs pistoleto. Prabangiu einsatzgrupės „Opel Admiral“ automobiliu vadą į Liubliną vežė keli karininkai. Blobelis, paguldytas į ligoninę, gydėsi visą liepą, bet grįžęs į rikiuotę, vėl vadovavo žudynėms. Tiesa, jį pažinojusių teigimu, atrodė Blobelis labai prastai.

Baisų sukrėtimą patirdavo žudynes atsitiktinai pamatę žmonės. Rezervistų (tai po sužeidimų pasveikę kariai) dalinys Umanėje gavo nurodymą saugoti oro uostą. Jie nežinojo, kad 1941 m. rugsėjo 16 d. suplanuota ten nužudyti apie 20 000 vietinių žydų. Nepakeldami to šiurpaus vaizdo, dalis kareivių paliko pozicijas, pasitraukė iš postų. Du dėl pakrikusios psichikos iškart nugabenti į ligoninę Lvove. Penki tapo „visiškai neįgalūs vykdyti kokias nors pareigas“ (p. 175). Du karius gestapas areštavo už tai, kad tarp savo daiktų siuntė į Vokietiją žudynių nuotraukas.

Ir einsatzgrupės A viename iš pranešimų rašoma: „Po pirmosios šaudymų bangos, paaiškėjo, kad vyrai, ypač karininkai, nesusitvarko su kilusiais sunkumais. Pakrikus nervams, ima girtauti, suserga psichikos ligomis, pavyzdžiui, padaugėjo savižudybių, kiti palūžo, visiškai prarado savikontrolę, net šaudydavo aplink save, kur pakliūva“ (p. 197). Išleistas įsakymas, jei „kas jaučiasi negalintis įveikti streso, privalo raportuoti aukštesniam karininkui. Tokie bus atleisti nuo tų pareigų ir perkelti į kitą tarnybos vietą“. Tačiau to pasiekti ne daug kam pavykdavo. Kaip išskirtinis atvejis knygoje papasakota istorija, kai jaunas teisininkas, SS karininkas, atvykęs į Vilnių ir pamatęs, kokia tarnyba jo laukia, kreipėsi į savo vadą Filbertą: „Aš negaliu to daryti.“ Tas pagailėjo jaunuolio sielos, skyrė lengvesnę užduotį, bet prigrasino: „Niekam nesakyk to garsiai!“ (p. 273).

Himmleris 1941 m. liepos 25 d. einsatzgrupėms įsakė „iš ukrainiečių, estų, latvių, lietuvių ir baltarusių atrinkus patikimus antikomunistinius elementus“, sudaryti specialius pagalbinius dalinius. Sutelkta daugiau kaip 33 tūkstančiai „pagalbininkų“.

1941 m. liepos 29 d. radijo pranešime eisatzgrupėms nurodyta: „Visi žydai [vyrai] turi būti sušaudyti. Sukiškit moteris į pelkes“ (p. 132). Tą pačią dieną Himmleris atskrido į Kauną (p. 133).

Obergrupenfiureris Friedrichas Jeckelnas (apie jį knygoje ypač daug rašoma), vadovavęs akcijoms Ukrainoje, įsakė nužudyti visus Vakarų Ukrainos žydus, išskyrus tuos, kurie reikalingi darbams.

1941 m. rugpjūčio 15 d. būdamas Minske, Himmleris nutarė „gyvai“ pasižiūrėti, kaip vykdomos egzekucijos. Yra išlikę detalūs grupenfiurerio Karlo Wolffo,  Bach-Zelewskio, Otto Bradfisch’o, Nebės, kitų einsatzgrupės B karininkų liudijimai.

Pasak Wolffo, reichsfiureris jam asmeniškai prisipažino iki tol nematęs tokių dalykų (p. 182). Tardomas Bradfischas tvirtino paklausęs Himmlerio: „Kas prisiima atsakomybę už masines egzekucijas.“ Tas griežtai atsakė: „Tai Hitlerio, Vokietijos vyriausybės vyriausiojo fiurerio, įsakymas ir turi įstatymo galią.“

Kai prie duobės buvo atvaryta daug jaunų, suvargusių vyrų, reichsfiureris tarp jų pamatė dvidešimtmetį vaikiną – šviesus, mėlynakis, jis buvo visai nepanašus į žydą. Prasidėjo visiems girdėjusiems įstrigęs pokalbis:

– Ar tu žydas? – Taip. – Ar abu tavo tėvai žydai? – Taip. – Gal tarp tavo protėvių buvo ne žydų? – Ne, – atsakė vaikinas. – Tada net aš negaliu tau padėti, – baigė apklausą Himmleris. Visiems atrodė, kad žudynės jį sukrėtė – baisiai nervinosi, išbalo kaip varškės sūris, negalėjo nustovėti vietoje. Reichsfiurerio akys bėgiojo, pasigirdus salvei, žvilgsnis smigdavo žemėn. Kai egzekutoriai šovė nepakankamai taikliai, o sužeistos moterys parkrito, Himmleris ėmė rėkti: „Nekankinkit tų moterų! Ugnis! Paskubėkit, nušaukit!“

Bach-Zelewskis tvirtino prašęs Himmlerį persvarstyti įsakymą dėl masinių žudynių, nes dalyvavimas tokiose „akcijose pražudys“ karius: „Juk jie nepamirš to iki gyvenimo pabaigos! Taps neurotikais ar žvėrimis!“

Bet Himmleris pavaldiniams atsakė, kad įsakymus reikia vykdyti nesvyruojant, neklausinėjant. Žinoma, jam nesinorėtų, kad kas nors jaustų malonumą žudydamas, bet jie yra kareiviai ir vykdo įsakymus, todėl jų sąžinės tai neturėtų slėgti. Prieš Dievą ir fiurerį tik jis vienas, t. y. Himmleris, atsakingas už tai, ką būtina padaryti.

Netrukus pradėta naudoti ne tokius „personalius“ žudymo būdus. 1941 m. pabaigoje atsirado dujų kameros. Einsatzgrupės gavo „gazvagenus“.

Kad žudynės rengtos aukščiausiosios vadovybės įsakymu, nuolatos kartojo ir kiti vadai. Niurnberge teisiamas Erichas Naumannas sakė ta tema kalbėjęs su Heydrichu, kuris susierzinęs atšovė: „Tai aiškus fiurerio nurodymas. […] Jis gali būti suprantamas tik vienareikšmiškai ir kuo tiksliau vykdomas. Visi žydai, vyrai ir moterys, visi čigonai ir visi komunistų pareigūnai patenka po šiuo Hitlerio nurodymu.“ Po to pridūrė: „Čia nėra diskusijų. Įsakymai privalo būti vykdomi“ (p. 268).

Gestapo vadas Hermannas Mülleris 1941 m. rugpjūčio 1 d. einsatzgrupių vadams Stahleckeriui, Nebe’i, Raschui ir Ohlendorfui nusiuntė radiogramą: „Fiureris yra nuolat informuojamas apie einsatzgrupių darbą Rytuose.“ Įsakė „vizualinę medžiagą ta specialia tema, pavyzdžiui, nuotraukas, siųsti pačiu sparčiausiu būdu“ (p. 145). Didelė tikimybė, kad ateityje ta „vizualinė medžiaga“ medžiaga, siųsta fiureriui, pamatys dienos šviesą.

Jägeris 1941 m. gruodžio 1 d. slaptame raporte rašė, kad „išspręsti žydų problemą“, sunaikinti visus Lietuvos žydus, net ir gyvenusius didžiuosiuose Vilniaus, Kauno, Šiaulių getuose, ketinęs dar 1941 m., ir tai nebuvo vien „ketinimas“ – antai Šiaulių gebietskomisaras Hansas Gewecke rugsėjo 3 d. gavo Jägerio nurodymą likviduoti visus miesto žydus. Tačiau to pavyko išvengti, nes didžiųjų getų sunaikinimui „griežtai pasipriešino civilinė valdžia (reichskomisaras) ir kariuomenė“. Ostlando, kuriam priklausė ir Lietuva, reichskomisaras Heinrichas Lohse nenorėjo, kad galintys dirbti, todėl labai reikalingi žydai būtų „sukišti į pelkes“.

Einsatzgrupės A vadas dr. Stahleckeris 1941 m. rugpjūčio 6 d. pranešime į Berlyną rašė, kad dėl tokios reichskomisaro nuostatos praleista „beprecedentė galimybė radikaliai išpręsti žydų klausimą Rytų regionuose“. Vis dėlto pirmaisiais karo mėnesiais Lohse’s pozicija laikinai „laimėjo“ (p. 163). Einsatzgrupės A kontroliuojamoje teritorijoje provincijos žydai buvo sunaikinti, tačiau didžiuosiuose miestuose getai išliko.

1941 m. rudenį spaudimas spartinti žudynes augo. Ir tai lėmė net ne Ostlande veikusių vadų nuostatos, o Berlyno sprendimas žydus iš Vokietijos ir kitų Vakaruose užimtų šalių siųsti į Rytus. Kalbama apie 150–250 tūkstančių žmonių. Todėl Rytuose reikėjo „atlaisvinti vietą“.

Vermachtas prašė palaukti, nes šimtai ešelonų užkimš geležinkelius, apsunkins kariuomenės, artėjančios prie Maskvos ir Leningrado, aprūpinimą. Hitleris tokiems „nesusipratėliams“ 1941 m. spalio 10 d. pareiškė: „Žydai yra mūsų prioritetas virš visų kitų reikalų“ (p. 221).

Dėl kol kas nežinomų priežasčių Vokietijos vadai Vakarų žydus nutarė siųsti į Rygą ir Minską. Jei šalia tų miestų būtų paminėtas Vilnius ar Kaunas, tai būtų reiškę getų Lietuvoje neišvengiamą sunaikinimą tais pačiais 1941 metais, kaip kad nutiko Rygoje, ir papildomus tūkstančius Lietuvos žemėje nužudytų žmonių.

Siekiant paspartinti žudynes Latvijoje, į Rygą su visu štabu 1941 m. lapkričio 5 d. perkeltas Jeckelnas, iki tol sėkmingai „tvarkęsis“ Ukrainoje. Obergrupenfiureris pakeliui užsuko į Berlyną. Himmleris liepė jam skubiai susidoroti su Rygos žydais, nes ten reikės perkelti Reicho žydus (p. 249). Po karo Jeckelnas liudijo gavęs Himmlerio nurodymą: „Pasakyk Lohse’i, kad tai mano įsakymas, taip pat fiurerio noras.“

Jeckelnas, atvykęs į Rygą, ėmė vykdyti, kas įsakyta. Žudynių vietą parinko Rumbuloje, netoli jūros. SS unteršturmfiureriui Ernstui Hemickeriui nurodyta organizuoti, kad būtų iškastos duobės 25 tūkstančiams žmonių. Šešias didžiules duobes 3 dienas kasė 300 rusų belaisvių. Darbas užbaigtas 1941 lapkričio 23 (p. 250). Jeckelnas viską organizavo metodiškai – surinko apie 1700 šiai sudėtingai operacijai reikalingo personalo, paskirstė pareigas, nurodė, kas varys iš Rygos, saugos, šaudys. Pasitelkta  SD, Einsatzkommando 2, vietinių latvių. Vien šaudymui sutelkta 400 reikalingą patirtį turinčių vyrų. Prie komandos nurodyta prisijungti apie 140 vokiečių tvarkos policijos pareigūnų iš Rygos ir Jelgavos.

Jeckelnas surengė instruktažą, apie kurį išliko daugybė liudijimų: „Dalyvauti sušaudyme yra patriotinė pareiga.“ „Vengimas dalyvauti yra atsisakymas atlikti karo prievolę, prilygstantis dezertyravimui.“ Net karininkai, „neturintys specialių užduočių, privalo būti prie duobių kaip stebėtojai“.

Teritorijos perimetrą saugojo kulkosvaidininkai, jei aukos bandytų bėgti. Prie duobių sustatytos medinės dėžės, į kurias turėjo būti kraunamos vertybės, iš aukų atimtos prieš mirtį. Tūkstančius varė prie duobių kaip ir Babin Jare. Sužeistuosius pistoletų šūviais pribaiginėjo asmeniniai Jeckelno sargybiniai. Egzekutoriai nuo duobių pasitraukdavo tik tam, kad pakeistų apkabas.

Jeckelnas, aukštieji SS, SD ir policijos pareigūnai stebėjo žudynes. Ostlando reichskomisaras Lohse irgi kurį laiką turėjo būti kartu. Sukviesti ir policijos vadai iš kitų Latvijos miestų. Iš Leningrado fronto, kur tuo metu buvo, turėjo prisistatyti net W. Stahleckeris. Pats dr. Stahleckeris vėliau žuvo, todėl jokių parodymo nepateikė, tačiau manoma, kad taip jam siekta parodyti ir papriekaištauti, kad kiti turi padaryti tai, ko jis neatliko (p. 255). Tik iš Wehrmachto Jekelnas nieko nepakvietė. Matyt, kad nekiltų nepasitenkinimas, neatsirastų kokių „nereikalingų“ raportų.

Tačiau, kaip dažnai būna, atsirado ir atsitiktinių liudytojų. Vermachto inžinierius, inspektuodavęs tiltus, išgirdęs šaudymą ir aimanas, apie matytas baisybes parašė žmonai, o savo vadovybei įteikė raportą, kuris pasiekė net admirolą Williamą Canarį, Vokietijos karinės kontržvalgybos vadą. Susitikęs su fiureriu, Canaris apie tai užsiminė, bet Hitleris reagavo šaltai: „Jūs darotės minkštas, pone! Aš privalau tai padaryti, nes po manęs niekas kitas to nepadarys!“ (p. 256).

Baigiantis 1941-iesiems Latvijos sostinėje vietinių žydų neliko. Į Latviją važiavo ešelonai su Vokietijos ir kitų Vakarų šalių piliečiais. Jų laukė toks pats likimas.

Dėl Vokietijos žydų likvidavimo Latvijoje esama neaiškumų. Atseit Jeckelnas gavęs nurodymą jų nežudyti, bet kažkodėl to nepaisė, kaip ir Jägeris, į kurio rankas pateko 5 ešelonai žydų, kuriuos planuota „perkelti“ į Rygą. Himmleris, sužinojęs, kad Reicho žydai irgi šaudomi, išsikvietė Jeckelną. Jiedu susitiko 1941 m. gruodžio 4 d., tačiau Jeckelnui grįžus į Rygą, Vokietijos žydų „nesankcionuotos“ žudynės tęsėsi, o pats obergrupenfiureris nebuvo už tai nubaustas, priešingai – paaukštintas.

1941 m. pabaigoje–1942 m. pirmojoje pusėje likviduoti getai ir Baltarusijoje. Generalinis komisaras Kube pranešime Lohse’i 1942 m. liepos 31 d. detaliai informavo: „Per pastarąsias kelias savaites [panaudojant gazvagenus] likviduota apie 55 000 žydų. Minsko regione žydai visiškai išnaikinti be neigiamo poveikio darbo pajėgumams. […] Lydoje likviduota 16 000 žydų, Slonime – 8 000.“ Sušaudyti ir Vienos, Brüno, Bremeno ir Berlyno žydai, kurie, „vadovaujantis fiurerio nurodymais, atsiųsti į Minską 1941 m. lapkričio mėn.“ (p. 308).

1942 m. spalio 27 d. Himmleris įsakė sunaikinti paskutinį didelį Baltarusijos getą Pinske. Lapkričio 1 d. prie duobių suvaryta 26 200 žmonių. Lietuvoje Vilniaus getas veikė iki 1943 m. rugsėjo, Kauno ir Šiaulių – iki 1944 m. vidurvasario.

Einsatzgrupė A, pagal jos pačios raportus, Baltijos šalyse nužudė 249 421 žmogų. Rytuose nužudyta daugiau kaip 1 300 000 žydų (p. 310).

Jei surinktume visą informaciją apie Lietuvą, išeitų nemaža knyga. Tačiau toks atskyrimas padarytų žalą bendram supratimui, nes neįmanoma tų įvykių adekvačiai suvokti, ignoruojant kontekstą, kas vyko Estijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ar kitur. Kontekste pasimato panašumai ir skirtumai, iškyla nemažai klausimų, į kuriuos atsakymų knygoje nėra. Pavyzdžiui, kodėl Rygoje, Minske, Lydoje, Pinske ir kitur Lietuvos kaimynystėje getai likviduoti 1941 ar 1942 metais paliekant visai nedidelį specialistų skaičių, o Vilniaus, Kauno, Šiaulių getai išssilaikė iki 1943 ir 1944 metų. Getus naikinant Latvijoje ar Baltarusijoje, žydai sušaudyti vietoj, o  likviduojamų Vilniaus ar Kauno getų gyventojai išvežti į lagerius.

Rhodesas, aptardamas Lietuvos žydų tragediją, nė karto nepamini Juozo Ambrazevičiaus ar kitų Lietuvos laikinosios vyriausybės, veikusios iki 1941 m. rugpjūčio 5 d., narių. Kodėl? Gali būti, kad jų vaidmens žydų žudynių byloje jis neįžvelgė arba jo turimi gausūs šaltiniai apie tai nieko reikšminga nesako. Tačiau galima net neabejoti, kad Vokietijos, JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Vatikano archyvuose esantys dokumentai, įvairūs pranešimai, Trečiojo Reicho specialiųjų tarnybų susirašinėjimai, kai pagaliau juos ištirsime, atskleis, kaip okupantai vertino LLV laikyseną dėl represijų, taikomų žydams.

Richardo Rhodeso pasakojimas rūstus, jį perskaičius norisi pakartoti talpius Nobelio premijos laureato Elie’o Wieselio žodžius: „Tai svarbi ir neįtikėtinai stipri knyga.“ Būtina pridurti, kad tai ir labai korektiška knyga – čia nėra jokių manipuliacijų skaičiais, procentais ar niekuo nepagrįstų spekuliacijų, kurios mūsų laikais skambiai vadinamos „inovatyviomis“ įžvalgomis.

Be abejo, knygos „Mirties viešpačiai“ vertimas į lietuvių kalbą sukeltų ne mažiau piktą Rusijos reakciją, negu sukėlė 2011 m. išversta Timothy’o Snyderio studija „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“. Tokio lygio veikalai „nedera“ su Rusijos ir visokio plauko „antifašistų“ peršamais naratyvais.

Skaičiau Rhodeso knygą ir svarsčiau, ar buvo įmanoma išvengti to, kas įvyko.  Atsakymo į šį klausimą knygoje nėra. Tačiau yra bandymų paaiškinti, kodėl tai įvyko. Visais laikais gali atsirasti ir atsiranda baisių idėjų. Bet XX a. tos idėjos susijungė su modernios valstybės galimybėmis, ir tai lėmė šiurpias milijonų žmonių žudynes. Knygos autorius primena, kad tokia „jungtis“ įvyko ne vien Vokietijoje.

Daugelis aukšto rango SS karininkų teismuose ir kitomis aplinkybėmis teisinosi negalėję nevykdyti fiurerio įsakymų, kad ir kokie žiaurūs jie būtų. Vis dėlto vienas kitas bandė smurtą bent kiek pristabdyti, antai vermachto pulkininkas Groscurthas stengėsi išgelbėti pasmerktus vaikus, bet SS buvo aukščiau už vermachtą, nes arčiau Hitlerio.

Tai, kas amžininkams atrodė neįmanoma, šiuolaikiniai istorikai laiko visai lengvu dalyku: „Tokio masto žydų genocidas Lietuvoje ir kitose nacių okupuotose šalyse galėjo įvykti ne tik ir net ne tiek dėl to, kad jį vykdė ir jame vienu ar kitu mastu dalyvavo tų visuomenių mažuma, o ir dėl to, kad dauguma ir kai kurios itin svarbios jos dalys su tuo sutiko ir tam nė kiek nesipriešino. Nors – ir tai yra esminis dalykas – galėjo tai daryti.“[1]

Pasirodo, „Lietuvoje ir kitose nacių okupuotose šalyse“ užkirsti kelią baisiausioms XX a. skerdynėms galėjo paprasti, neginkluoti civiliai! Galėjo sustabdyti Jeckelną, Blobelį, Jägerį, neleisti naciams likviduoti Rygos, Minsko, Pinsko, Kauno ar Vilniaus getų. Jei tardomas Jägeris, Blobelis, Jeckelnas ar bet kuris kitas egzekutorius būtų pareiškęs, kad „Lietuvoje ir kitose nacių okupuotose šalyse“ tiek daug žydų nužudyta todėl, kad okupuotų šalių civiliai („dauguma ir kai kurios itin svarbios jos dalys“) nepasipriešino einsatzgrupėms, „nors galėjo tai padaryti“, prokurorai, ko gero, būtų paskyrę papildomą ekspertizę tų egzekutorių psichikos būklei įvertinti. Tokios ekspertizės neprireikė, nes absoliučiai aišku, kad civiliai neturėjo jokios galimybės pasipriešinti galingai Trečiojo Reicho naikinimo mašinai. Tačiau šiais „kūrybinių industrijų“ laikais tokie išvedžiojimai nebestebina. Dabar daug gudruolių „žino“, kas ir kaip turėjo ir netgi galėjo elgtis prieš 80 metų. Tokie praeities „išradinėjimai“ dabar vertinami kaip „inovatyvūs“, „pilietiški“ ir „drąsūs“. Perspektyvi pozicija.

Karo laikų istorija teberašoma. Negreit bus padėtas taškas. Tačiau akistatos su tiesa neišvengs niekas.

[1] https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/09/14/news/kaip-ivyksta-holokaustas-istoriko-verdiktas-atsakingi-ir-nepasipriesine-i-dalis–16326513/