Rimutė Blikertienė: „Scena yra vieta, kur turi atiduoti visą save“

Rimutė Blikertienė: „Scena yra vieta, kur turi atiduoti visą save“

Rimutė Blikertienė šių metų Dainų šventėje  Akvilės Prakapienės nuotr.

Rasa Jakubauskienė, www.voruta.lt

Ši dainų šventė jai jau buvo penktoji. Joje ji pristatė keturis šokių kolektyvus: tris suaugusiųjų mišrius kolektyvus – tai du Aukštadvario kolektyvai „Aukštava“ ir „Nava“ bei Lentvario kultūros centro kolektyvas „Lendvarė“ ir moterų šokių kolektyvas „Verpstė“. Nuolat darbų veiklų gausoje it šokėja šokių ratelyje besisukanti šokių vadovė Rimutė Blikertienė gerai pažįstama ne tik šokantiems ar šokius stebintiems, bet ir kitiems Trakų rajono gyventojams. Dėl didelio užimtumo ir pasiruošimo šimtmečio Dainų šventei bei kitiems renginiams, interviu su Rimute teko ilgai derinti. Tačiau Dainų šventės išvakarėse susėdome ir šiltai pasikalbėjome.

Dainų šventė – daug ištvermės reikalaujantis renginys

„Labai džiaugiuosi, kad šiais metais Dainų šventėje bus pristatoma nauja moterų šokių grupė „Verpstė“, nes iki šiol būdavo merginų, mergaičių šokių grupės, bet moterų – ne. O šiemet Šokių dienoje į programą įtraukti moterų šokių kolektyvai“, – pokalbio pradžioje pasidžiaugia šokių vadovė.

Jos teigimu, Dainų šventė yra užkrečiama. Jeigu, žiūrėk, žmonės pavargsta, lietus sulyja, kaip buvo, tarkim, 2018 metais, bet ateina Šokių dienos finalas ir tą nuovargį, nesklandumus jis atperka.

„Ir, kaip aš sakau, per kūną pradeda eiti šiurpuliukai, kitaip pasijauti. Nors prieš tai gal jau buvo pasakymų, pamąstymų, kad viskas, daugiau jau nebešoksime, tai – paskutinė Dainų šventė. Bet praeina kiek laiko, pasimiršta visas vargas ir vėl žmonės susirenka į repeticijas. Praeina metai, dveji ir jau sako, kad pasiilgo Dainų šventės. Aš šokėjams kartoju: „Žmogus scenoje yra vienu laipteliu aukščiau negu savo gyvenime. Scena yra vieta, kur turi atiduoti visą save“.

  1. Blikertienė žino, Dainų šventė – tai daug ištvermės reikalaujantis renginys, nes visą savaitę (5 dienas, šiemet – 4 dienas) dirbama, repetuojama, o šeštą dieną jau vyksta pasirodymas.

„Šiemet penktą dieną jau bus du koncertai – dieninis ir vakarinis. Mano vadovaujami trys kolektyvai yra vyresniųjų liaudies šokių grupės ir jų užimtumas šiemet labai didelis. Jiems yra dar sunkiau“, – kalbėjo R. Blikertienė.

Ar šimtoji Dainų šventė skiriasi kuo nors nuo ankstesnių?

Ji yra šventiškesnė, tas šimtas metų labai visus įpareigoja. Dar taip nebuvo, kad visi taip ruoštųsi šventei. Visa Lietuva ruošiasi. Visa! Apie jos populiarumą galima spręsti iš to, kad vos per dieną ar dvi buvo išpirkti visi bilietai. O jie nebuvo pigūs. Dalyvavimas joje – tarsi prestižo reikalas. Labai džiaugiuosi, kad Lietuva myli liaudies šokį. Anksčiau jis gal kažkiek buvo primirštas. Dabar jis yra labai populiarus, vyksta atgimimas. Aš dar dirbu Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Kaip vieną iš pasirenkamų dalykų mokiniai renkasi šokį. Jie žino, kad mes šoksime liaudies šokį, bet jie ateina. Ir dabar jau žinau, kad ir naujiems mokslo metams pilna grupė susirinkusi.

Ką Jums pačiai reiškia Dainų šventė? Kokią jos prasmę įžvelgiate?

Man asmeniškai ši Dainų šventė yra ypatinga tuo, kad niekada nepristačiau tiek daug kolektyvų kaip šiemet. Visą laiką būdavo vienas du. Šį kartą turiu keturis ir jie visi praėję atranką, kurioje tikrai buvo aukšti reikalavimai. Jaučiu pasididžiavimą, didesnį pasitikėjimą savimi. Jeigu žmonės ateina, šoka, vadinasi, viskas yra gerai.

Tai tarsi Jūsų pačios įvertinimas.

Taip. Šią Dainų šventę aš pati save turbūt kitaip įsivertinau. Paprastai dauguma choreografų yra išdidūs žmonės, aš tuo tikrai nepasižymiu (kukliai šypsosi), bet šį kartą įsivertinau save kitaip nei būdavo anksčiau.

Kalbant dar apie pačios Dainų šventės prasmę, noriu pasakyti, kad kuo toliau, tuo labiau gyvuoja tautiškumas. Apskritai mūsų valstybė labai stipriai puoselėja tautiškumą. Tarkime, Aukštadvaryje, tokiame mažame miestelyje, yra du liaudies šokių kolektyvai – „Nava“ ir „Aukštava“. Pastarasis yra neseniai susikūręs kolektyvas, jam tai yra pirma Dainų šventė, bet mus išleidžia, Trakų rajono savivaldybė remia visus kolektyvus, tikrai prisideda, finansuoja tautinius kostiumus. Esame labai dėkingi savivaldybei ir, žinoma, Trakų kultūros ir meno centrui bei Lentvario kultūros centrui už jų pagalbą ir rūpestį.

Kodėl, Jūsų manymu, Aukštadvaryje yra net du šokių kolektyvai?

Turbūt todėl, kad yra labai stipri bendruomenė – šoka tėvai, šoka ir jų vaikai. Liaudiškų šokių grupėje „Aukštava“ susirinkę daugelis tėvų, kurių vaikai šoka pas mano dukrą Akvilę Prakapienę Trakų meno mokyklos Aukštadvario padalinyje. Tiesa pasakius, aš nei „Navos“, nei „Aukštavos“ nebūriau. Šie liaudiškų šokių kolektyvai susibūrė patys. Aukštadvariečiai yra labai vieningi, jiems niekada nereikia sakyti du kartus, tai yra labai organizuoti, draugiški, nuoširdūs ir labai veiklūs žmonės.

Liaudies šokių grupė „Nava“, sakyčiau, jau yra užsitarnavusi rajone autoritetą. Jie šoka dvylika metų, o liaudies šokių grupė „Aukštava“ – beveik dvejus metus. Bet kadangi amžiaus cenzas truputėlį skiriasi, „Aukštava“ pakeri jaunyste, ištvermingumu, šoklumu, o „Nava“, kaip jie patys sako, ima žiūrovą žavesiu. Ir iš tiesų liaudies šokių kolektyvą „Nava“ labai myli žiūri komisija, kai vykstame į konkursus, ten jie dažnai pelno prizines vietas. Jie turi nuoširdų bendravimą poroje.

Liaudies šokių grupė „Lendvarė“ šiemet švenčia dvidešimtmetį. Jie, kaip aš sakau, yra neužmušami (juokiasi). Jis iš visų kolektyvų turi didžiausią patirtį. Jiems tai yra jau penkta Dainų šventė. Su laiku žmonės vis tiek keičiasi, bet apie pusė kolektyvo tikrai yra veteranai, t. y. šoka nuo grupės įkūrimo ir šoka jau dvidešimt metų. Labai džiaugiuosi, kad žmonės ateina, šoka liaudies šokį, myli jį.

Užsiminėte apie dukrą Akvilę. Kaip ji atėjo į šokius ar ją reikėjo versti, ar viskas įvyko savaime?

Kai jai buvo 17 metų, būrėsi šokių kolektyvas „Lendvarė“ ir ji atėjo į jį šokti. Nereikėjo jos versti, pati atėjo. Ilgai šoko. Tada įstojo mokytis šokio edukologijos, pabaigė. Ir dar turi fizikos magistrą. Todėl dabar Aukštadvario gimnazijoje ji dėsto fiziką, o Trakų meno mokykloje – choreografiją. Patirtis ateina su laiku.

Rimutė Blikertienė su savo vadovaujamais šokių kolektyviais šiųmetėje Dainų šventėje. Akvilės Prakapienės šeimos archyvo nuotr.

Dainų šventėje ji šiemet pristato du savo vadovaujamus šokių kolektyvus, t. y. jaunučius, kurie dalyvauja Ansamblių vakare su Birute Mažrimiene, ir jauniai, kurie dalyvauja Šokių dienoje kartu su mumis. Ir pati Akvilė šoka, ir žentas šoka, ir mano vyras šoka, ir sūnus šoka, ir vaikaitė šoka, o aš kartu su jais būsiu šventėje. Tai iš mano šeimos penki nariai dalyvauja Dainų šventėje (šypsosi).

O Akvilė dabar daugiausiai šoka liaudies šokių grupėje „Aukštava“, bet, kai reikia, koncertuose kartu su vyru pagelbėja ir liaudies šokių grupėje „Lendvarė“.

Ar Akvilė Jūsų prašo kokių nors patarimų, pagalbos, susijusių su šokiais?

Žinoma, mes pasikalbame, pasikonsultuojame apie šokius. Tikrai turime bendrų temų. Ir ne tik su Akvile, bet ir bendrai šeimoje, nes beveik visi šeimos nariai šoka. O šiuo metu pagrindinė tema pas mus – Dainų šventė (juokiasi).

Į Jūsų vadovaujamus šokių kolektyvus sunku patekti ar tereikia tik turėti noro ir ateiti?

Mes esame meno mėgėjų šokių kolektyvai, ne profesionalai. Koks atėjo šokėjas, tokiu aš ir džiaugiuosi. Bet, kai kalbamės su kolektyvo nariais, pastebiu, kad jeigu jau atėjai ir susirgai šokio liga – ji jau ilgam. Būna, kad ateina, bet vis tik supranta, kad gal ne jo, nes čia juk yra darbas. Mes dirbame kiekvienos repeticijos metu. Būna jos ir ilgai užsitęsia, niekas nekreipia dėmesio į laiką, ypač prieš pasiruošimą Dainų šventei.

Pakliūti tikrai lengva ir visus labai kviečiu. Kviečiu poras ir pavienes moteris. Tikrai nereikia būti profesionalams, kad galėtumėte šokti, tai mes padarysime vietoje, šitą darbą palikite man. Tereikia tik noro ir ateiti.

Ar sunku dirbti su suaugusiais žmonėmis, nes su vaikais dirbti ir jiems vadovauti yra viena, tačiau su suaugusiais, kurie jau yra susiformavusios asmenybės, – visai kas kita?

Turbūt jau yra išsivystęs įprotis, bet iš tiesų yra labai sunku, nes aš esu jų „filtras“, turiu visus matyti, jausti, pažinti. Aš dirbu visą parą, visą laiką galvoju apie šokius, šokėjus, modeliuoju šokius. Bet, kai atsiranda įgūdžiai, tada dirbti tampa lengviau. Iš tiesų yra nelengva, nes kiekvienas žmogus yra asmenybė, turi savo charakterį ir nuotaikas, kintančias kiekvieną kartą. Bet pakenčia tie žmonės mane, ateina šokti (juokiasi). Žinoma, būna visko: ir pykstu, ir džiaugiuosi, ir juokiuosi, galbūt kitą kartą kažko ir nepadarau iki galo, bet mes esame visi žmonės ir visi klystame. Neklysta tik tie, kas nieko nedaro.

Sprendžiant iš Jūsų įsitraukimo į šokius ir šokių kolektyvų veiklą, Jums tai jau ne darbas, bet gyvenimo būdas…

Tai yra man ir darbas, ir gyvenimo būdas. Kas yra šokių kolektyvas? Kai prašoka jau dvylika, dvidešimt ar dar kažkiek metų, po tiek laiko jis jau tampa šeima. Šokėjai jau turi savo kolektyvo tradicijas, važiuoja į koncertus, konkursus, Dainų šventes, vykstame koncertuoti į užsienį tikrai dažnai. Toks yra mano darbas ir aš nežinau, ar kiekvienas turi tokį darbą, kuris yra ir pomėgis, ir veikla, ir darbas – viskas viename.

Rimute, Jūs ilgus metus dirbote Lentvario pradinėje mokykloje. Vaikų buvote labai mylima mokytoja. Net ir su tais, kurie nemėgsta šokti, mokėdavote sutarti. Kodėl vis dėlto palikote šią ugdymo įstaigą?

Dvidešimt penkerius metus dirbau Lentvario pradinėje mokykloje, tačiau jau atėjo laikas šiek tiek keisti veiklą. Pradinėje mokykloje turėtų dirbti jaunos specialistės, galbūt jos ištvermingesnės, jų darbo metodai kitokie.

Dabar mano pagrindinės darbovietės yra Trakų kultūros ir meno centre bei Lentvario kultūros centrai, taip pat turiu keletą pamokų ir Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Viską suderinu, viskas gerai.

Bet svarbiausia – kad turėtum šokėjų, reikia mylėti žmones, būti jiems nuolankiai ir nuolatos juos kažkuo motyvuoti. Iki Dainų šventės, kai būname truputėlį laisvesni, organizuojamės keliones, vyktame į užsienio festivalius. Su „Lendvare“ esame išvažinėję jau tikrai daug šalių ir niekada nevažiuojame, kaip mėgstama sakyti, į edukacinę ar pažintinę kelionę. Mes visą laiką važiuojame šokti.

Sakėte, konkursuose esate pelnę nemažai prizinių vietų. Gal galite paminėti, kur ir už ką jos buvo skirtos?

 

Respublikiniame aukšto lygio konkurse „Pora už poros“, kur dalyvauja visos šokių grupės ir varžosi savo šokių grupėse, esame ne kartą užėmę ir antrą, ir trečią vietas. Taip pat aš asmeniškai esu pelniusi Kūrybiškiausio vadovo, Išraiškingiausio šokių kolektyvo nominacijas. Pavyzdžiui, Širvintose būna tik vyresniųjų konkursai ir visą laiką pelnome prizines vietas. Tuo labai džiaugiuosi. Kolektyvas konkurso metu labai ūgteli, šokėjai labai stengiasi ir nebūtinai dėl vietos, o dėl to, kad nori gerai pasirodyti.

Rimute, Jūs tokia veikli, sukatės it voverė rate. Nepavargstate nuo tokio aktyvaus gyvenimo?

Tai kad neįsivaizduoju kitokio savo gyvenimo (šypsosi). Man – tai jau įprotis, kitaip ir nebeįsivaizduoju. Nemokėčiau turbūt nieko kito dirbti.

Žinoma, pavargstu – juk dirbu su žmonėmis, kiekvienas iš jų yra skirtingas. Kartais pavargstu fiziškai, kartais – emociškai.

Kaip atsipalaiduojate?

Kažkaip savaime, kitą rytą atsikeliu: trūkt už vadžių – vėl iš pradžių (juokiasi).

Mano laisvalaikis vis tiek susijęs su šokiais, nes dažniausiai koks nors koncertas būna. O jei jau nebūna koncerto, tada labai mėgstu tiesiog pabūti namuose. Vasarą kur nors išvažiuoti.

Jūs azartiškas žmogus… Kitu atveju nedalyvautumėte konkursuose, nesiektumėte gerų pasirodymų…

Taip, sakykime, esu drąsus žmogus. Va, neseniai parasparniu skraidžiau. Nebijau aš tų iššūkių. Atvirkščiai, gal kaskart žiūriu, kaip pavyks man juos įveikti, ar susidorosiu, nes esu Šaulys ir visą laiką turiu tikslą, kurio siekiu… (šypsosi)

Rimute, labai dėkoju Jums už nuoširdų ir šiltą pokalbį. Linkiu įdomių tikslų ir dar įdomesnio jų siekimo.

 

Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Šaltinis – istorijos žurnalas „Voruta“, Nr.3, 2024 m.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.

Naujienos iš interneto