Habil. dr. Benediktas JANKAUSKAS, Kaunas

Ne quid veri non audeat = Kas tiesa, drįsk pasakyti

Ateities veiksmus galime planuoti pagal turimą patirtį. Jei jos trūksta, tenka vadovautis kitų patarimais, nurodymais ar įsakymais. Norėdami teisingai įvertinti bet kurios valstybės istoriją, apmaudžių klaidų išvengsime prisimindami Škotijos Glazgo universiteto profesoriaus A. Browning’o teiginį: „Istorijos klaidas paprastai lemia ne nelaimingi įvykiai ar nežinojimas, o religiniai arba politiniai tendencingumai“ (Glasgow Herald, 1927, sausis).

Jei nežinome tikrosios Lietuvos praeities, tenka vadovautis ta Lietuvos istorija, kuri buvo parašyta (suklastota) siekiant mus mulkinti – tampame minia, aklais piktais šuniukais, kuriuos politikai ir jiems dirbantys istorikai gali kada panorėję siundyti ant savo asmeninių priešų. Ir kas žino? – kada nors už nemokšiškumą gali tekti labai brangiai sumokėti.

Pagal www.lietuviais.lt

Aisčiai – dabartinių lietuvių ir išnaikintų jų gentainių protėviai

Aisčiai nuo senų senovės buvo lyg „gamtos vaikai“. Jie iš kartos į kartą ypač nuosekliai kaupė ir saugojo atmintyje senuolių patirtį, todėl jie jautėsi kai kuo pranašesni už aplinkinio pasaulio į jų šimtmečiais taikiai gyventą teritoriją besiveržiančius atėjūnus. Būta tvirtinimų, jog senieji lietuviai ir prūsai gyvenę tarp pelkių, neturėję valstybės ir nebuvę pavojingi kaimynams²². Dar Klasikinės senovės laikais (iki pirmojo tūkstantmečio vidurio), netoli dabartinės Lietuvos teritorijos gyvenę gotai. Gotų istorikas, rašytojas Jordanas 551 metais minėjo Aesti kaip visiškai taikingą tautą, užėmusią labai ilgą pajūrio krantą į rytus nuo prie Vyslos gyvenusių Vidivarii. Jordanas minėjo, kad gotų karalius Hermanarikas (miręs 375 metais) buvęs savo valstybei pajungęs ir aisčius⁹.

Pirmojo tūkstantmečio viduryje hunų ir alanų įsiveržėliai pasiekdavo šių dienų Vidurio Lietuvą⁸. Maždaug tuo pačiu laiku ir rytų aisčiai (vėliau pavadinti baltais) ėmė veržtis į dabartinę Lietuvos teritoriją⁸. Jau tuometinės aisčių gentys suvokė, kad jų išlikimas priklauso nuo apsigynimo galimybių. Jos skubiai susivienydavo prieš užpuolėjus. Iš Rimberto kronikos gerai žinomas Apuolės gyventojų (dabartinis Skuodo rajonas) pasipriešinimas švedų antpuoliui 835 metais⁵. Tada Švedijos karalius Olafas su didelėmis pajėgomis užpuolęs Apuolę. Apuolės gynėjai priešinęsi aštuonias dienas. Apie 853-854 metus Apuolės pilį buvę apgulę vikingų palikuonys normanai (danai ir švedai)^{5, 9}. Istoriniuose šaltiniuose yra užfiksuotas ir Lenkijos valdovo Boleslovo Narsiojo žygis į Pamarį, aisčių Prūsiją 1017 m.. Susivieniję Aisčiai atkakliai pasipriešinę įsiveržusiems agresoriams. Lietuviai, vedami Speros, padėję prūsams⁴. Boleslovas turėjęs atsitraukti į Lenkiją^{4, 25}. Apie Aisčių ir Lietuvos egzistavimą Lenkiją valdant Boleslovui I, liudija tų laikų žemėlapis (1 pav.). Jame matoma data – 1000 m., užrašas „Littaver“ ir aiškiai apibrėžtos Lietuvos ribos. Tai akivaizdus ne tik Lietuvos paminėjimas, bet ir teritorijos parodymas dar prieš 1009 metus.

Be pirmojo oficialiai pripažįstamo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniame šaltinyje 1009 metais, XI a. pradžioje 1040 ir 1044 m. žinomi Kijevo Rusios valdovo Jaroslavo žygiai į Lietuvą, minint Jotvingiją^{8, 22}. Pirmasis žygis vadinamas labai sėkmingu, o apie antrąjį, vos užsimenama. Gal būt, pakartotasis įsiveržimas buvo atmuštas. Rusų metraščiuose minima, kad Lietuvos ir Neromos (Žemaitijos) gyventojai drauge su kuršiais, latgaliais, žiemgaliais ir lyviais mokėjo duoklę Kijevo Rusiai. Baltų gentys nuo seniausių laikų buvo priverstos vienytis prieš jas puldinėjusius artimus ir tolimesnius kaimynus: švedus, danus, gotus, lenkus, rusus.

Tad neteisūs mūsų istorikai nepagrįstai kartojantys teiginius iš vokiškų, lenkiškų ar rusiškų vadovėlių apie aisčių agresyvumą, jų grobiamuosius karus. Pirmuoju tarp tokių tiktų įvardyti profesorių Edvardą Gudavičių su jo „Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų“⁸. To pavyzdžiu gali būti ir vienas iš naujesnių plačiai visuomenei skirtų leidinių „Lietuva Šeimos enciklopedija“, kuriame Rimantas Mačernis, rašydamas apie lietuvių kovas su kaimynais iki Lietuvos valstybės susikūrimo teigia, kad: “Ilgus dešimtmečius lietuvių karai su abiejų pusių kaimynais buvo grobiamieji”¹⁸. Todėl svarbu suprasti, kad grobiamuosius ar plėšiamuosius karus susivienijusios aisčių gentys ėmė organizuoti po patirtų daugkartinių jų nuniokojimų, kaip atsaką į kaimynų agresiją. Akivaizdu, kad grobiamųjų karų strategiją lietuviai pasisavino iš savo kaimynų, garsėjusių tarpusavio karais. Be jau minėtų švedų, normanų, lenkų ir rusų tiesioginių įsiveržimų į aisčių apgyventas teritorijas, gyventojus pasiekdavo žinios apie toliau vykusius neramumus: 1002-1018 m. lenkų-vokiečių karą, 1015-1019 m. lenkų puldinėjamą Kijevą ir kt.²⁵.

Tiesa, yra žinių ir apie XI a. pabaigos – XII a. pradžios lietuvių žygius į tolimas Rusios sritis. Net tarybiniais laikais, dėstant Rusijos istoriją, buvo minima 1198 metų žemaičių (gal žemaičių ir lietuvių, B. J.) pergalė prie Velikije Lukų prieš jungtinę slavų kariuomenę. Tai liudija ir I. Golubcevo žemėlapis V. Pašuto knygoje „Lietuvos valstybės susidarymas“²². Jame pažymėti lietuvių žygiai 1200 m. pro Velikije Lukus iki Cholmo, Chodnicų net iki Gorodoko, esančio netoli Ilmenio ežero (2 pav.). Tai tik liudija jau tais laikais buvus galingą valstybę, vykdžiusią taip tolimus žygius į plačiai žinomą Naugardo žemę.

Aisčių gentys, ypač žemaičiai, ilgiausiai išlaikė pagonybę, kaip tikėjimo pagrindą. XII amž. baltai ir jų šiauriniai kaimynai, finougrų gentys (lybiai, estai), vieninteliai Europoje likę pagonys, tapo ‚krikšto misijų objektu‘. Agresyviai prieš likusius paskutiniuosius pagonis nusiteikę vokiečiai ir kiti senkrikštai, gavę krikščionybės sklaidos centrų – popiežius ir Bizantijos pritarimą pradėjo ,kryžiaus žygius‘ prieš pagonis²³. Kryžeiviai turėjo ir kitų interesų: prisijungti žemių, gauti duoklių³. Net atsidūrę krikščionybės apsuptyje, aisčiai atkakliai priešinosi kitatikiams. Įžuliai brutaliai brukant krikščionybę, ateinančią kartu su raštija, tarp žemaičių įsivyravo klaidinga pažiūra, kad didžiausia grėsmė jų tikėjimui ateina per raštiją. Todėl raštą žemaičiai laikė piktųjų dvasių įrankiu ir Žemaitija ilgiausiai neturėjo rašytinių šaltinių²³.

Anksčiau paminėtieji ir daugybė kitų vėlesnių laikų aisčių pasipriešinimų prieš XI amž. pabaigoje ir XII amž. pradžioje kovai su pagonims organizuotus Kalavijuočių (Livonijos) ir Vokiečių (kryžiuočių) ordinus bei Lenkiją ir Rusiją, siutino agresorius. Neįstengdami jėga užvaldyti atkakliausiai pasipriešinusių paskutiniųjų pagonių, jie ėmėsi ir kitokios taktikos: pasitelkus jėzuitų ordiną buvo sugalvotas naujo tipo propagandinis karas. Žinodami, kad Žemaitija neturėjo savų rašytinių šaltinių, jėzuitai, kaip uolūs popiežiaus skelbiamų ‚kryžiaus karų‘ prieš pagonis rėmėjai, įniko naikinti bet kokius dokumentus apie Žemaitiją. Jie siekė ištrinti net mažiausią Žemaitijos paminėjimą rašytiniuose istorijos šaltiniuose ir kitokioje literatūroje²³. Taip elgtis juos, ko gero, paskatino anksčiau paties Lietuvos valdovo Mindaugo vykdyta politika: naikinti viską, kas žemaitiška. Tuo pasinaudojo ir vokiečių istorikai ‚dievo vardu‘ maskuodami Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų pagoniškiems kraštams darytas niekšybes: masiškas pagonių žudynes, moterų prievartavimus, belaisvių kankinimus, plėšikavimus. Livonijos kronikose beveik nebenaudojamas ankstesniuose šaltiniuose vartotas net paniekinamas žemaičių vadinimas ‚saracens‘. Aktyviausiai latvių ir estų kolonizavimui priešintis padėję žemaičiai vadinami bendru pavadinimu ‚lettons‘ ar ‚litowini‘¹³. Tokia jėzuitų veikla ypač suaktyvėjo po 1566 metų, kai jiems buvo leista laisvai įsikurti Lenkijoje²³. Lietuvos-Lenkijos unijos metu Europoje tapo visuotinai priimta Lietuvos istorijos klastotė, kai Žemaitija niekur nebuvo minima. Pasak prof. A. Bumblausko, kėsintasi sunaikinti net Lietuvos vardą – „XVI a. vid., sudarant Liublino uniją, Lietuvą buvo siūloma pavadinti Naująja Lenkija“².

Ringaudas – Aisčių genčių vienytojas

Svarbiausias šio straipsnio tikslas yra praskleisti užmaršties skraistę nuo ja dangstomo, atrodo, daugiausiai prie Lietuvos genčių suvienijimo ir galingos Lietuvos kūrimo prisidėjusio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Ringaudo. Kartu siekiama paneigti jau 226 metus egzistuojantį vokiečių istoriko Augusto Ludwigo Schlözerio sukurptą Lietuvos istorijos modelį su Mindaugo laikų, Krėvos sutarties ir Liublino unijos akcentais bei Lietuvos valstybingumo būklę įvardijančiomis sąvokomis² ir, ko gero, tuo pačiu pagrindu XIX amž. rusų-ukrainiečių istorikų Ilovaiskio-Antonovičiaus mintyse gimusią hipotezę-istorijos klastotę, kad Lietuvos valstybė buvusi sukurta Mindaugo¹. Tokia hipotezė ilgus amžius buvo paranki priešiškų šalių istorikams, siekusiems užmarštin gramzdinti pagoniškąją Lietuvos istorijos dalį. Ji, kaip kokia ‚užburta panacėja‘, ilgą laiką temdė ir Lietuvos istorikų protus, kuriant, anot Bumblausko², Simono Daukanto⁴  ir Teodoro Narbuto¹⁹ heroinę Lietuvos istoriją, Adolfo Šapokos ir jo bendraminčių mokslinę įvykinę Lietuvos istoriją¹⁵, Zenono Ivinskio „krikščioniškojo eurocentrizmo“ principu rašytąją Lietuvos istoriją⁹ bei Edvardo Gudavičiaus „modernistinę“ Lietuvos istoriją⁸.

Ringaudas, nors labai kukliai, buvo paminėtas net Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje. Ten rašyta, kad „Ringaudas, Rimgaudas, Lietuvos metraščių platesniojo ir plačiojo sąvadų legendinėje dalyje minimas liet. kunigaikštis. Kai kurių istorikų nuomone Ringaudas galėjo būti Mindaugo tėvas“¹⁴.

Duomenų apie Ringaudą ar Rimgaudą galima rasti ne tik enciklopedijose, bet ir moksliniuose leidiniuose. Knygos „Lietuvos metraštis Bychovco kronika“¹⁶ pratarmėje istorikas Rimantas Jasas rašė: „Tarp labai nedaugelio išlikusių ligi XIX a. pasaulinės istorijos paminklų, sukurtų Lietuvos valstybėje iki XVI a. vidurio slavų kalba, Bychovco kronika yra įdomiausias ir palyginti didžiausias kūrinys, jungiantis ir istorinio šaltinio, ir politinės publicistikos, ir grožinės literatūros elementus. Tai vienas iš vertingiausių Renesanso epochos pradžios Lietuvos kultūros paminklų, kuriame ryškiausiai atsispindi jos valdančiųjų sluoksnių pažiūros į savo valstybę, į jos santykius su kaimynais, į jos praeitį“¹⁰. Iš cituotos pastraipos aiškėja, kad minimo veikalo negalime laikyti tikra istorine tiesa. Jo vertę ypač menkina tai, kad aprašomi istoriniai įvykiai mažai kur tedatuojami, t.y. trūksta konkrečios įvykių sąsajos su laiku.

Ringaudas Bychovco kronikoje¹⁶ vadinamas Rimgaudu ir jam skirta nemažai dėmesio. Knygoje minimas Lietuvos ir Naugarduko kunigaikštis Algimantas valdęs nemaža laiko ir savo įpėdiniu didžiojoje Naugarduko kunigaikštystėje palikęs Rimgaudą. Rimgaudui nemaža laiko kunigaikščiavus Naugarduke, daugelyje rusų miestų, susimokę tarpusavyje Kijevo kunigaikštis Svetoslavas, Vladimiro kunigaikštis Levas ir Drucko kunigaikštis Dimitrijus, pradėti kovą prieš „didįjį kunigaikštį Rimgaudą“. Jie dar pasiėmę pagalbon kelis tūkstančius Užvolgio chano totorių. Didysis kunigaikštis Rimgaudas pasitikęs juos Mogilnoje prie Nemuno upės ir pradėjęs su jais žiaurų mūšį. Ir kovoję vieni su kitais kuo nuožmiausiai nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Ir Rimgaudas su savo kariais triuškinte sutriuškinęs rusų kunigaikščius su visa jų kariauna bei totorių orda. Ir gyvenęs Rimgaudas daugelį metų Naugarduke, ir pasimiręs įpėdiniu palikdamas savo sūnų Mindaugą.¹⁶

Kitu istoriniu šaltiniu laikytina Alberto Kojelavičiaus-Vijūko pirmoji lotyniškai parašyta ir Dancige 1650 metais išleista „Lietuvos istorija“.¹² Pats autorius pripažino, kad jo veikalas paremtas vieninteliu šaltiniu – Motiejaus Strijkovskio (gyvenusio ir dirbusio Varniuose) kronika ir esąs literatūriškai ir idėjiškai perdirbtas. Perdirbimas galėjo būti esmingas, nes A. Kojelavičius buvęs jėzuitų ordino narys, teologijos daktaras ir, nežiūrint to, jis nebuvęs mėgstamas ordino vadovybės, kaip “iš Vijukų kilęs bajorėlis”, o jo parašytoji istorija buvusi “kelių … Jėzaus draugijos teologų peržiūrėta bei aprobuota”.¹¹ Pagal A. L. Šilerį “A. Kojelavičius – geriausias ano meto istorijos rašytojas”.¹¹ Šiuolaikinio istoriko prof. A. Bumblausko nuomone “Kai kas teigia, kad svarbiausius dalykus apie senąją Lietuvą (arba LDK) išdėstė pirmieji Lietuvos istorikai – Motiejus Strijkovskis ir Albertas Kojalavičius-Vijūkas XVI-XVII a. Net jei šis teiginys teisingas tik iš dalies, rašant naują istorijos knygą jį reikia turėti omenyje”.²

Pagal Kojelavičių¹² Rimgaudas buvęs Lietuvos, Žemaitijos, Naugarduko, Poleksijos, Černigovo ir Seversko didysis kunigaikštis. Ir tai nebuvęs tuščias vardas: „pažiūrėjęs į jo valdomų žemių dydį, pagalvotum, ar imperija nėra buvusi mažesnė“. Autorius teigia, kad „Naujo titulo jam be galo buvo pavydima ne tiek dėl to, kad valdė abi Lietuvas, Žemaitiją, Kuršą, Poleksiją, Naugarduką, Mozyrių bei Pinską, Severską, Černigovą, kiek dėl pačios teisės valdyti. Mat teisėtas paveldėtojas Šventaragis globos dingstimi beveik visai nušalintas nuo valdymo, buvo verčiamas tol laukti jam priklausančios valdžios, kol per klastą ir apgaulę viešpatavo Rimgaudo palikuonys“. Kitoje vietoje rašoma: kad Rimgaudas „tapo išrinktas kunigaikščio Šventaragio, beveik kūdikio globėju“. Rimgaudas valdęs apie 1230-1235 metus ir savo sostinę iš Kernavės perkėlęs į Naugarduką. Apie Rimgaudo valdymą rašoma: “Tada ėmė ryškėti brandi ir tvirta valdžios sandara, pajėgianti atlikti bet kokį žygį, kai iš tokios daugybės žemių susidarė viena valstybė, valdoma bendro valdovo”. Tuo metu Kijevo kunigaikštis Sviatoslavas subūręs rusų kunigaikščius ir pasitelkęs skitus (taip Kojelavičius vadino mongolus-totorius, B. J.) užpuolęs Lietuvos žemes ir nusiaubęs didžiulius plotus. Tik prie Mogilnos Rimgaudas su lietuvių kariuomene užtvėręs priešui kelius: „Vienoje pusėje – didžiulė rusų rikiuotė, sparnuose sustiprinta skitų raiteliais, kitoje – nedidelė lietuvių kariuomenė“. Mūšis aprašytas smulkmeniškai, o glaustai galima teigti, kad po visą dieną trukusių įtemptų kautynių nugalėję lietuviai. „Ringaudas nenorėjo daugiau nei savo pykčio nugalėtiesiems rodyti, nei savo sėkmės plėtoti ir pasirinko taiką“.¹²

Maždaug tuo pat metu smarkiai sustiprėjęs Livonijos ordinas kelis kartus veržęsis į Žemaitiją, bet, anot Kojelavičiaus, „sustiprėjusiam priešui nebuvo atiduota nė vienas Žemaitijos sprindis“.¹² Apie 1238 metus (gal čia minimas 1236 metų Saulės mūšis, nes tarp kritusių 48 ordino riterių minimas ir „pats Volkevinas“, B. J.) buvusi “sumušta didžiulė riterių kariuomenė ir jai atėję į pagalbą vokiečiai: žuvo karo vadai magistras Folkvinas, baronas Danenbergas, vokiečių riteris Haseldorfas, be galo išgarsėjęs karo žygiais, ir 48 ordino broliai“. Narsiai karo metu tvarkęs valstybę Rimgaudas neilgai galėjęs džiaugtis taika, susirgęs jis miręs Naugarduke. Po Rimgaudo mirties Šventaragis turėjęs atgauti tėvoniją, bet pasitenkinęs “Žemaitija, kurią jam neseniai buvo užleidę valdyti, ir ginčo dėl Lietuvos nepradėjo”.¹²

Kiek kitaip Ringaudas vaizduojamas Prancūzijos istoriko Ch. L. T. Pichel knygoje „Žemaitija“²³. Pagal ją, Ringaudas buvęs Žemaitijos karaliumi nuo 1222 iki 1242 metų. Jis buvęs jauniausias Žemaitijos karaliaus Montvilos sūnus, todėl valdovu tapęs pagal Žemaitijoje egzistavusį Saulės namų įpėdinystės paprotį. Ringaudas greitai pelnęs visos Rytų Europos tautų pagarbą ir pripažinimą ne tik už savo karinius žygdarbius, bet ir už išskirtinius sugebėjimus valdyti plačią šalį. Ringaudas darniai dirbęs kartu su savo vyriausiuoju broliu Erdvilu. Ringaudas kariavęs su priešais rytuose, o Erdvilas saugojęs krašto ribas Vakaruose. Ringaudas tikriausiai buvęs pirmasis valdovas, kuris suvienijo visas aisčių gentis į ryžtingai veikiančią karinę sąjungą. Jis nepažeidęs mažesnių kunigaikščių, turinčių paveldėjimo teises, autonomijos. „Pirmoji rusų kronika“ teigianti, kad Ringaudo kariuomenė, kuri 1225 metais nusiaubusi Naugarduką, buvusi tokia didelė, kad „… niekas nieko panašaus nebuvo regėjęs nuo pat pasaulio sukūrimo pradžios“.²³ Matyt, apie tą patį karo žygį rašė Pašuta V.²², darydamas nuorodą į Pirmąjį rusų metraščio sąvadą. Jis, panašiai, kaip ir Pichel, teigė, kad „karas buvo nepaprastai didelis, tokio nuo pat pasaulio pradžios nėra buvusio“. Tik Pašuta nurodė, kad žygis buvęs 1226 metais ir lietuviai puolę Toržoką, Toropecą, Polocką, Smolenską. Pichel toliau rašė, kad Ringaudas su Erdvilu apie 1223 metus prie Tripeko upės sumušę generolo Subutajaus vadovaujamą mongolų kariuomenę ir iš mongolų-totorių jungo išvadavę Kijevą. Kiek vėliau, 1227 metais Ringaudas dvikovoje įveikęs Čingischano sūnų Jochį²³. V. Pašutos knygoje rašoma, kad „lietuvių dalyvavimas, ginant Smolensko žemes nuo totorių-mongolų puldinėjimų, visiškai galimas, ypač turint omenyje, jog 1239 m. metraštyje užrašyta ten buvus lietuvių kunigaikštį.“²² Tikėtina, kad tai galėjo būti Ringaudas. Pagal Pichel’į dar vėliau, 1241 ar 1242 metais Ringaudo vadovaujami žemaičiai ir lietuviai laimėję mūšį prie Lydos su mongolais, kuriems vadovavęs chanas Šeibekas jau minėto Jochio sūnus. Mūšyje žuvęs pats Šeibekas, todėl vietovė, kur vykęs mūšis, gavusi Šeibeko lauko vardą²³.

Dalis aukščiau Pichel knygoje pateiktųjų duomenų apie Ringaudą yra paimti iš legendinių šaltinių, gal todėl jie daug kuo neatitinka šiandieninės oficialiosios Lietuvos istorijos versijos, bet jie nėra nukopijuoti ir nuo kitų jau minėtųjų šaltinių. Knyga patraukli tuo, kad jos autorius – tolimos Lietuvai Prancūzijos istorikas, kuriam neprimesi tendencingumo už Žemaitijos idealizavimą, ir naudojo jis netradicinius literatūros šaltinius, į kuriuos, gaila, ne visur tiesiogiai darytos nuorodos. Tačiau Lietuvos istorikai neturėtų atsainiai ignoruoti tos knygos, o pabandyti, gal bent studentų darbais, išsiaiškinti paties autoriaus tapatybę (man kol kas to nepavyko pasiekti, B. J.), jo knygoje pateiktų literatūros šaltinių realumą ir, kai kurių iš jų, atitikimą knygoje pateiktiems teiginiams. Dėmesį Pichel knygoje skelbiamiems duomenims stiprina ir S. Daukanto istorijos⁴ teiginiai, kad Rimgaudas Lietuvą valdyti pradėjęs 1227 metais, prie Lietuvos prijungęs „Pinsko, Severijos, Černigovo žemes“, ties Mogilno (Mogiliovo) pilimi sunaikinęs Sviatoslavo vedamus gudus, pasiekęs žymių, konkrečiai įvardijamų pergalių prieš „miečeivius“ (taip Daukantas vadino Livonijos ordiną, B. J.), iniciavęs pergalingą Skirmanto žygį prieš totorius ir miręs 1237 metais.

Simonas Daukantas (3 pav.) mums svarbus ir plačiai žinomas kaip istorikas, rašytojas, švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų, pirmasis parašęs Lietuvos istoriją lietuviškai. Jis – pirmasis istorikas rašęs apie Rimgaudą lietuviškai.

Apie Ringaudą iš užsienio

Rytų kraštuose nepavyko rasti duomenų apie Ringaudą (Rimgaudą). Vakaruose – tokių duomenų esama. Seniausias man žinomas šaltinis – dar 1890 metais Filadelfijoje išleista enciklopedija. Joje, gana išsamiai aprašius XIII-tojo amžiaus pradžios Lietuvos situaciją, Ringaudas vadinamas pirmuoju Lietuvos valdovu (prince) suvienijusiu pasklidusias gentis aplik save ir valdžiusiu Lietuvą 1230-1235 metais. Ten pat rašoma, kad Ringaudo centralizavimo politiką toliau vykdęs jo sūnus Mindaugas (miręs 1263 metais), o Kęstutis vadinamas nacionaliniu lietuvių didvyriu (the legendary national hero)¹⁷. Jei dėl paminėtos Mindaugo tęstos centralizavimo politikos reikalinga atskira diskusija, tai įrašai enciklopedijose apie Lietuvą ir Ringaudą negalėjo būti be rimto pagrindo. Iš Vakarų atėjusiu šaltiniu vadintina ir anksčiau aptartoji Ch. L. T. Pichel knyga²³.

Tik prieš porą metų man pasitaikė galimybė susipažinti su garsios Lietuvoje Giedraičių giminės palikuonimi, Oksfordo universiteto Anglijoje profesoriumi Mykolu Giedraičiu (4 pav.) ir šiuo metu Oksforde tebegyvenančiu. Paaiškėjo, kad jis jau senokai palaiko ryšius su Lietuvos istorikais, perdavinėja jiems savo istorijos tyrinėjimo darbus. Kai paprašiau jo duomenų apie Lietuvos istoriją iki Mindaugo laikų, profesorius pirmiausia pasiūlė kreiptis į Lietuvos istorijos instituto direktorių dr. Rimantą Miknių, o kiek vėliau į Lietuvos Dailės Akademijos rektorių profesorių Adomą Butrimą, kuriems jis davęs savo darbų kopijas. Kai abu minėtieji garbūs veikėjai paaiškino neberandantys jiems dovanotų darbų, Mykolas Giedraitis vieną jo publikacijos kopijąatsiuntė ir man, o daug daugiau dovanojo Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekai.

Man atsiųstame Oksfordo universiteto Slavistikos darbuose spausdintame moksliniame straipsnyje⁷ yra duomenų ir apie Ringaudą. M. Giedraitis, naudodamasis jo nurodomais istoriniais šaltiniais, Ringaudą vadina pirmuoju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (Grand Duke) XIII amžiuje. Jis buvęs Dausprungo ir Mindaugo tėvas ir buvęs “toks galingas, kad nebuvo jam lygių Lietuvoje”. M. Giedraitis teigia, kad Lietuvos valstybingumo pradžia (political history) yra palyginti gerai suprasta ir išsamios suvestinės daug kur randamos^{20, 24}. Tai sutampa ir su Lietuvos istoriko Zenono Ivinskio teiginiu, kad “Eilė smulkių teritorijų, kokių daug buvo etnografinėje Lietuvoje (Aukštaičiuose ir Žemaičiuose), turėjo būti dar XII amž. gale apjungta į stambesnę valdą vieno kunigo rankose.”⁹ Mykolas Giedraitis, remdamasis jam žinomais duomenimis, atkūrė Lietuvos valdovų vardus, jų valdymo eiliškumą ir giminystės ryšius tarp jų:

• I-asis Didysis kunigaikštis (DK) – „Ringaudas, Dausprungo ir Mindaugo tėvas“;
• II-asis DK – „Živinbudas (miręs ~ 1220 m. ?“ Jis nebuvęs Ringaudo dinastijos;
• III-asis DK –  „Dausprungas, miręs ~ 1238, Ringaudo sūnus“;
• IV-ais DK – „Mindaugas (miręs 1263 m.), Ringaudo sūnus, karalius nuo 1253 m.“;
• V-asis DK – „Žemaitijos Treniota (miręs 1264 ar 1265 m.)“;
• VI-asis DK – „Vaišvilkas (miręs 1267 m.), vyriausias Mindaugo sūnus, valdęs Juodąją Rusią iki 1264 m.“;
• VII-asis DK – „Švarnas (miręs 1268 ar 1269 m.), Mindaugo žentas, Haličo karaliaus Danilo sūnus“;
• VIII-asis DK – „Traidenis (miręs 1281 ar 1282 m.)“ Jis nebuvęs Ringaudo dinastijos;
• IX-asis DK – „Daumantas (miręs 1285 m.)“ Jis nebuvęs Ringaudo dinastijos. „Didysis kunigaikštis Daumantas (miręs 1285 m.) buvo kitas asmuo nei Daumantas (miręs 1299 m.), Nalšios kunigaikštis, Pskovo didysis kunigaikštis (Prince) nuo 1266 m., Mindaugo svainis ir žudikas.“

Lietuvos valstybingumo pradžią Mykolas Giedraitis atsekė nuo XII amž. pabaigos ir XIII amž. pradžios, pradedant Ringaudo valdymu. Šis kunigaikštis valdęs tais laikais, kai Livonijos vokiečiai patyrė didelius pralaimėjimus lietuviams prie Koknesės ir kai visos Lietuvos kariuomenė vėl įsiveržė į vokiečių teritoriją 1207 metais. Ringaudo paveldėtojais buvę du jo sūnūs, bet tarp Ringaudo ir jo sūnų trumpam laikui įsiterpęs Ringaudo dinastijai nepriklausęs antrasis didysis kunigaikštis Živinbudas.⁷

Studijuodamas minimą M. Giedraičio publikaciją⁷ supratau, kad Živinbudo vadinimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu grindžiamas vien dėl to, kad jis buvo įvardintas pirmuoju asmeniu gerai žinomoje Lietuvos sutartyje su Haličo-Volynės kunigaikštija 1219 metais. Tačiau žinoma ir tai, kad minimu istoriniu laikotarpiu Lietuvai nuolat grėsė pavojus iš tuo metu sustiprėjusio Livonijos ordino, dėl ko ir minima sutartis su rusais buvo daroma, siekiant išvengti grėsmės iš kelių pusių. Dėl to galima spėti, kad valstybės valdovas, o kartu ir kariuomenės vadas Ringaudas tuo metu galėjo dalyvauti kariniuose veiksmuose su Livonijos ordinu ar turėjo kitokių neatidėliotinų valstybės valdymo reikalų, todėl sutartį su Haličo-Volynės kunigaikštija įpareigojo pasirašyti kunigaikščiui Živinbudui su gausia skirtingų žemių kunigaikščių delegacija. Tai lyg patvirtina ir žinia, kad 1218-1219 m. žiemą 1500 lietuvių būrys nužygiavo per užšalusią Baltijos jūrą į estų gyvenamą Saremos salą². Be to, Livonijos kronika mini 1218 metais lietuvius buvus prie Pskovo, o 1219 metais – prie Mežotnės¹³.Be to, S. Daukantas rašė, kad tais pat (1219) metais „pagonių krikštyti atvyksta ir žvėdai“⁴ (švedai).

Vaizduodamas Ringaudo dinastiją, M. Giedraitis nurodė^{6, 7}, kad vyriausiojo Ringaudo sūnaus Dausprungo žmona buvusi Žemaitijos kunigaikščio Vykinto sesuo, o Vykintas vedęs Dausprungo seserį. Ringaudo sūnus Mindaugas Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą perėmęs iš vyresniojo brolio Dausprungo, nors į tą vietą atkakliai pretendavęs ir Dausprungo sūnus Tautvilas. Vėliau, po Mindaugo, Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais buvę dar trys Ringaudaičiai: Treniota, Ringaudo dukters ir Žemaitijos kunigaikščio Vykinto sūnus; Vaišvilkas, vyriausiasis Mindaugo sūnus ir Švarnas, Dausprungo dukters ir Haličo karaliaus Danilo sūnus.⁷

Atrodo, nėra jokios logikos nutylėti tokios asmenybės, kaip Ringaudas, Lietuvos istorijos veikaluose. Tokį trūkumą gal būt galima pateisinti grupelei istorikų, kūrusių Lietuvos istoriją (Red. A. Šapoka) prieš 1936 metus¹⁵, kai neseniai nepriklausomybę gavusios Lietuvos sąlygomis sunkiau buvo pasiekiami ankstesnių laikų istoriniai šaltiniai. Vienas iš tos grupės istorikų Zenonas Ivinskis⁹, atskirą Lietuvos istoriją kūręs gerokai vėliau, jau keliose vietose paminėjo Ringaudą. Skyriuje “Valstybės iškilimas” jis rašė: “Eiliuotinė Livonijos kronika, neminėdama vardo, kalba apie Mindaugo tėvą, kaip apie labai galingą vadą, kuriam nebuvę lygaus. Jau žymiai vėlesni lietuvių šaltiniai (vad. Lietuvos metraščio įvairūs sąvadai) yra užrašę jį Ringaudu. O Strijkovskis Ringaudą vadina tiesiog “didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu””. Kitoje to skyriaus vietoje teigiama: “Antroji Metraščio redakcija aprašo, kaip Mindaugo tėvas (Bychovco kronikoje jis čia pavadintas Ringaudu) 1234 m. kovojo prieš totorius „nuo saulės patekėjimo iki jos nusileidimo“ prie Mohilnos (Nemuno aukštupio dabartinėje Gudijoje). Lietuvos valdovas, pagal Lietuvos metraštį, totorius ir jų sąjungininkus rusų kunigaikščius galutinai sutriuškinęs („na golovu porazil“)“.

Apibendrinimas

Nebandau šiuo metu vertinti aukščiau aprašytųjų šaltinių, kuriuose tikėtini nukrypimai nuo objektyvios istorinės tiesos, tačiau esu įsitikinęs, kad prie tiesos galima priartėti, jei tik mūsų istorikai tam skirtų rimtesnį dėmesį. Idant nurašinėjus mums ilgus amžius buvusių priešiškų šalių (Vokietijos ir Lenkijos) istorikų vadovėlius, reikėtų sumaniau taikyti lyginamąjį metodą tarp jau minėtųjų šalių bei Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Estijos, netgi Švedijos, o gal būt ir Danijos, Norvegijos, Čekijos, Vengrijos ir Anglijos istorinių šaltinių. Prieš kurį laiką Lietuvos televizijoje šmėstelėjo žinutė, kad iš Švedijos gauta svarbių duomenų apie senovės Lietuvos istoriją, deja, vėliau apie tai nieko nebeskelbiama. Ar tai nėra dar vienas suokalbio prieš istorinę tiesą signalas?

Neverta net tikėtis istorinės tiesos iš šiuolaikinių Lietuvos ‚didžiųjų‘ istorikų, kokiais pagal neseniai išleistas Lietuvos istorijų ‚plytas‘ vadinu Edvardą Gudavičių⁸ ir Alfredą Bumblauską². Pirmasis Ringaudo neminėjo dėl jo aklai kopijuotos anksčiau minėtosios Lietuvos priešų sukurptos hipotezės, kad Lietuvos valstybė buvusi sukurta Mindaugo. Todėl E. Gudavičius Lietuvos istoriją kūrė, pamėgdžiodamas atvirų ilgaamžių Lietuvos priešų vokiečių ir nedraugų lenkų istorikų koncepcijas. Tai patvirtina ir A. Bumblauskas², teigdamas, kad Gudavičiaus sukurtos „istorijos samprata koreliuoja ir su žymių lenkų bei vokiečių istorikų … darbais“. Gi Alfredas Bumblauskas aklai tos pačios istorijos vertinimo metodologijos laikėsi, matyt, vengdamas tapti izoliuotu nuo taip vadinamo Lietuvos istorikų ‚elito‘. Jis, savąją ‚paveikslėlių istoriją‘ grubiai tempdamas, kaip pats rašo, ‚ant savo kurpalio‘, nesugebėjo net pavadinimo priderinti prie turinio. Pavadinime nurodytas 1009-1795 m. aprašomasis periodas, o 7 ir 8 knygos skyriai „Baltų gentys“ ir „Lietuviai – sausumos vikingai“ skirti ankstesniam periodui, bet nei tuose skyriuose, nei kur kitur Ringaudo paminėjimui profesorius Bumblauskas vietos nerado. Todėl abiejų minėtųjų istorikų knygos vadintinos politinėmis arba politinių struktūrų istorijomis.

Esu įsitikinęs, kad neigti Ringaudo (ar Rimgaudo pagal kitus šaltinius) istoriškumą gali tik aršūs suokalbio prieš istorinę tiesą šalininkai. Net lenkų istorikas H. Paškevičius (Paszkiewicz)²¹ tvirtino atsekęs Ringaudo dinastiją Lietuvos XIII a. istorijoje su vieninteliu Lietuvos karaliumi Mindaugu. Paškevičiaus duomenų autentiškumui, kaip minėta, pritarė šiuolaikinis Oksfordo universiteto istorikas prof. Mykolas Giedraitis savo Baltų apyaušrio (BALTIC DAWN) tyrinėjimų aprašyme⁶.

Galima džiaugtis, kad pasigirsta perspektyvių jaunesnės kartos istorikų, kaip Tomas Baranauskas, balsai, deja, demokratine vadinamoje Lietuvoje pastarieji sunkiai prasiskina kelią.

Apibendrinant galima teigti:

• neteisūs mūsų istorikai, kartojantys teiginius iš vokiškų, lenkiškų ar rusiškų vadovėlių apie aisčių agresyvumą, ir teigiantys, kad ilgus dešimtmečius lietuvių karai su abiejų pusių kaimynais buvo grobiamieji. Svarbu suprasti, kad grobiamuosius ar plėšiamuosius karus susivienijusios aisčių gentys ėmė organizuoti po patirtų daugkartinių jų nuniokojimų, kaip atsaką į kaimynų agresiją;
•  tikrai neteisūs tie istorikai, kurie niekaip neįstengia nukrypti nuo dar prieš 226 metus vokiečių istoriko Schlözerio sukurpto Lietuvos istorijos modelio ar XIX amž. rusų-ukrainiečių istorikų Ilovaiskio-Antonovičiaus hipotezės, kad Lietuvos valstybė buvusi sukurta Mindaugo. Pateiktieji duomenys leidžia tvirtinti, kad Lietuvos valstybės ištakas reikia sieti bent su XI amž. pabaiga – XII amž. pradžia, o gal būt, turint galvoje Apuolės gynybą, randamus 1000 metų ir dar ankstesnių laikų lenkų ir vokiečių skelbtus žemėlapius bei kitus faktus, dar su žymiai ankstesniais laikais;
• Didysis Lietuvos kunigaikštis Ringaudas ir nemažai kitų istorinių veikėjų – tikrai nepelnytai ir nusikalstamai prieš istorinę tiesą, buvo ir tebėra dangstomi užmaršties skraiste. Būtina kuo skubiau sustiprinti Klasikinės senovės ir Ankstyvųjų viduramžių laikų Lietuvos istorijos studijas;
• taikant palyginamąjį metodą tarp daugelio kaimyninių šalių (tik ne tarp vienos-kitos) istorinių šaltinių, galima daug labiau priartėti prie istorinės tiesos Lietuvoje Viduramžių, Ankstyvųjų viduramžių ir Klasikinės senovės laikais.

***

Užbaigti šį straipsnį noriu žinomo Lietuvos istoriko prof. Juozo Jurginio citata iš jo knygos „Lietuvos epas: Didvyriai Karvedžiai Kunigaikščiai“, Kaunas, 1992 m. pratarmės: „Protėvių tėvynės meilės pažinimo šaltinis yra metraščiai, kuriuos istorikai vertina skirtingai. Kai kurie paima iš jų tik tai, ką laiko tikra, ir atmeta legendas bei padavimus kaip fantazijos kūrinius. Bet kiekviena epocha turi ne tik savo ekonomiką, bet ir fantastiką. Jos kūrinį, kaip ir kiekvieną kitą šaltinį, reikia naudoti kritiškai, išsiaiškinus, kas, kada, kur ir kuriuo tikslu jį sukūrė. Tada paaiškėja, kad fantastika – tai filosofija, kad ja išsakomos visuomeninės politikos kūrėjų pažiūros; jos dabar laikomos svarbiausiu kultūros istorijos tyrinėjimo dalyku.“

Panaudota literatūra:

1. Antonovič V. B., Očerk istorii velykogo kniažestva Litovskogo do polovini XV stol. Knygoje: „Istorija Velikogo kniažestva Litovskogo“. Tarnopolj, 1887.

2. Bumblauskas A., Lietuvos istorija 1009-1795. R. Paknio l-la, 2005.

3. Čižūnas G., Žemaitija Lietuvos tūkstantmečio kelyje, Žemaičių žemė, 2009, Nr. 1.

4. Daukantas S., Būdas senovės lietuvių Kalnėnų ir Žemaičių. Kaunas, 1935.

5. Dundulis B., Lietuva ir Baltijos jūra praeityje. Mokslas ir gyvenimas, 1989, Nr.12.

6. Giedroić M., A New Look at the Socaled Legendary Part of the Bykhovets Chronicle. http://www.giedroyc.com/pages/essays/bykhovets%20chronical.htm.

7. Giedroić M., The Rulers of thirteenth-century Lithuania: a search for the Origins of Grand Duke Traidenis and his Kin. Oxford Slavonic Papers, New series, Vol. XVII, 1984.

8. Gudavičius E., Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius, 1999.

9. Ivinskis Z., Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Vilnius, 1991.

10. Jasas R., Bychovco kronika ir jos reikšmė. Knygoje “Lietuvos metraštis Bychovco kronika”. Vilnius, 1971.

11. Jurginis J., A. Kojelavičiaus “Lietuvos istorija” ir jos reikšmė. Knyga, Kojelavičius-Vijūkas A., Lietuvos istorija. Vilnius, 1988.

12. Kojelavičius-Vijūkas A., Lietuvos istorija. Vilnius, 1988 (Vertimas iš lotynų kalbos, išleista Dancige 1650).

13. Latvis H., Vartbergė H., Livonijos kronikos. Vilnius, „Mokslas“, 1991.

14. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. 9 t. Vilnius, 1982.

15. Lietuvos istorija, Red. A. Šapoka. Vilnius, “Mokslas”, 1990.

16. Lietuvos metraštis Bychovco kronika. Vilnius, 1971.

17. Lithuania. Chamber’s ENCYCLOPEDIA A Dictionary of universal knowledge (New Edition), Vol. VI, Humber to Malta. William & Robert Chambers, Limited London and Edinburgh, J. B. Lippincott Company, Philadelphija, 1890.

18. Mačernis R., LDK karų ir karybos istorija. Iš „Lietuva Šeimos enciklopedija“, Kaunas, „Šviesa“, 2006.

19. Narbutt T., Dzieje narodu litewskiego, w krótkości zebrane. Wilno, 1847.

20. Ochmański J., Historia Litwy, 2 ed. Wrocław, 1982. (Pagal M. Giedraitį).

21. Paszkiewicz H., The Origin of Russia. London, 1954. (Pagal M. Giedraitį).

22. Pašuta V., Lietuvos valstybės susidarymas. Vilnius, “Mintis”, 1971.

23. Pichel Ch. L. T., Žemaitija. Kaunas, „Ajeta“, 1991.

24. Regesta Lithuaniae ab origine usque ad Magni Ducatus cum Regno Poloniane unionum. Warsaw, 1930. (Pagal M. Giedraitį).

25. Strzelczyk J., Bolesław Chrobry, Warsaw, 2003. Kaunas, 2011-03-10

Nuotraukose:

1. 1. pav. Lenkija pradedant valdyti Boleslovui I (992–1000 m.)

2. 2. pav. Golubcevo I. žemėlapio fragmentas (šiaurės rytų kampas) iš Pašutos V. knygos „Lietuvos valstybės susidarymas“, Vilnius, 1971

3. Oksfordo universiteto profesorius istorikas Mykolas Giedraitis su dukra Mel (Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.)

Voruta. – 2011, geg. 7, nr. 9 (723), p. 11.

Voruta. – 2011, geg. 21, nr. 10 (724), p. 11.

Voruta. – 2011, bir. 4, nr. 11 (725), p. 11.