Robertas Dargis. Asmeninė nuotr.

Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas, www.voruta.lt

Demokratija yra pasidalinta galia: absoliučios jos negali turėti nei viena visuomenės grupė: nei  politikai, nei valstybių  vadovai, nei verslo ar akademinis elitas. Demokratija, rinkos ekonomika ir privačios nuosavybės apsauga –pamatinės europietiškos vertybės, bet ar jų tikrai laikomasi ir Lietuvoje? Ar veikia šiandien demokratinių galių padalinimas? Kiek mes turime teisės ir įstatymo viršenybės, kiek mes gerbiame privačios nuosavybės institutą? Ar apie tai vyksta diskusija rinkiminių debatų erdvėse? Deja, bet ne.

Dabartiniame rinkiminiame vajuje jau nėra tradicinių politinių  diskusijų apie valstybės ateitį. Viršų ima rinkodaros dėsniai, grindžiami paklausos – pasiūlos principais.  Ir vietoje politinių partijų programų, kuriose būtų nubrėžta aiški šios valstybės augimo trajektorija ir būtinų reformų paradigmos, mes girdime tas pačias populistines dainas:  „kapitalo mokesčiai tikrai pas mus per maži – trūksta solidarumo. Mes mokesčių – norime ar ne – turime susirinkti tiek, kad galėtumėm patenkinti visus būtiniausius poreikius mūsų valstybėje“. Trumpai drūtai – turime teisingai visiems padalinti. O apie efektyvų ir toliaregišką valstybės valdymą bei surinktų mokesčių leidimą ir pan. dalykus niekas nekalba, nes tai reitingų negeneruoja.

Mąstančiam žmogui nerimą turėtų kelti politikų užmojai grįsti šūkiu „daugiau valstybės“ – valstybinės vaistinės, valstybinis bankas, valstybės reguliuojamos kainos, valstybinės mokyklos ir pan. Reguliavimas visko ir visur. Ar neturėtų mums kelti egzistencinio nerimo planinės ekonomikos laikus primenantis kainų reguliavimas ir įsigalėjusi praktika be diskusijų nuleisti nurodymus ant rinkos dalyvių galvų? Ar jums tai neprimena anų gūdžiųjų laikų, kai už savo nuomonės turėjimą buvo baudžiama, o žmogus buvo ne savo likimo kalvis, bet tik varžtelis represinio valdymo gniaužtuose. Laikų, kai buvo paminama savigarba ir vidinės vertybės, tik kad gautum paskyrą automobiliui ar butui, atostogų kelialapį ir stiklainėlį žirnelių ar servelatą.

Jau dabar politikai, kurie taip nuosekliai visus mus bando metai iš metų pasodinti ant „mes jumis pasirūpinsime“ adatos,  pradeda pastebėti, kad susitikimuose su rinkėjais rajonuose vis girdima ta pati gaida „prie sovietų buvo geriau“ – viskas buvo nemokamai, viską gaudavai. Ar tai yra tas kelias kuriuo norime eiti – auginti amebinių piliečių gretas, kuriems nesuvokiamas dalykas yra atsakomybė už save, savo vaikus ir jų ateitį? Ar tokios ateities, pasiilgę „anų gerų laikų“, tikrai linki savo vaikams?

Ir toliau didžiausia Lietuvos bėda išlieka tai, kad laisvas, veikiantis ir žinių siekiantis  žmogus netapo mūsų visuomenės išsilaisvinimo pagrindu. Sovietmečiu nužmoginta mūsų visuomenė ne išsižadėjo, bet tiesiog perkėlė socialistinės gerovės lūkestį į vakarietiškos demokratijos formą. O politikai su savo „atimti ir padalinti bei pasirūpinti“ dainomis ir toliau augina mūsų  piliečius it vėžys graužiantį socialistinį mentalitetą. Socialistinės sistemos dėsningumai tapo mūsų lietuviškosios „laisvos“ pseudo-demokratijos pagrindu. Socialistinis „vyresniojo brolio“ ilgesys ir galią pamėgusių valstybės funkcionierių  grupės vis dar smaugia mūsų žmonių laisvę ir dusina laisvų žmonių demokratiją.

Paklauskime gerbiamų pranašų ir dovanų nešėjų, o kokią valstybę jie sukurs po 10-20 metų, jeigu net nemirksėdami iš tribūnų dabar siūlo   apmokestinti verslininkus, kurie įdiegė savitarnos kasas – kai kurių politikų nuomone žmogaus gebėjimas pasinaudoti pačiomis elementariausiomis technologijomis  yra žmogaus privertimas dirbti laisvai samdomu vergu.

Dar toliau nukeliavome su mokyklomis – negebėdami išspręsti švietimo sistemos skaudulių, geriau einama paprastesniu keliu ir siūloma uždrausti privačias mokyklas. Kaip sumanu – visi tada sėdės vienoje baloje, kaip kad prie sovietų ir bus užtikrinta lygiava. Tėvų rūpestis kuo geresniu vaikų išsilavinimu net sovietmečiu buvo vienas svarbiausių jų siekių. Bandymai kovoti su tėvų noru užtikrinti savo vaikams kuo geresni išsilavinimą ir, beje, savo lėšomis primena gūdų komunizmą O ar pagalvojo nors vienas jų, kad tokiu siūlymu jie atima galimybę iš vaikų – mūsų valstybės piliečių, o ne iš privačių mokyklų. Nes jeigu uždrausite privačias mokyklas, tai jas įkūręs verslus žmogus ras kur pritaikyti savo žinias ir idėjas, bet mes dar didesnę dalį mūsų vaikų paliksime be pilnaverčio išsilavinimo. Ir tokių rinkos ekonomikos alogizmų galime vardinti dešimtimis.

Demokratinės ir rinkos ekonomikos valstybės dedamąsias mes norime naikinti, o biurokratijos apimtis ir toliau norime auginti. Demokratinėse valstybėse diskusijos apie valstybės ateitį visada  rėmėsi idėjomis ir politinėmis nuostatomis, bet šiandien į valdžią vis dažniau ateina biurokratai, ir mes jau stokojame politikos samprata grįsto valstybės valdymo, neliko politinio požiūrio – visi kalba tik apie perdalinimą. Nieko gero tokios tendencijos nežada.

Apie įsigalėjančios biurokratijos grėsmę valstybių ekonomikos vystymosi spartai ir viešųjų paslaugų kokybei neseniai kalbėjo ir The Economist žurnalas, pabrėždamas, kad valstybės vaidmuo dabar yra didžiausias. Šio žurnalo straipsnyje pateikiami konkretūs pavyzdžiai, kurie vienaip ar kitaip koreliuoja ir su situacija Lietuvoje. Teigiama, kad vyriausybės nėra tokios kompetentingos kaip anksčiau. Pateikiami pavyzdžiai, kad Didžiosios Britanijos nacionalinė sveikatos apsaugos tarnyba sunaudoja vis daugiau pinigų, tačiau teikia vis prastesnes paslaugas.

1960 m. valstybės išlaidos visame turtingajame pasaulyje prilygo 30 proc. BVP, dabar šios išlaidos siekia  40 proc. Kai kuriose valstybėse valstybių ekonominės galios augimas yra dar dinamiškesnis. Britanijos vyriausybės nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio išlaidos padidėjo 6 procentiniais punktais BVP, o Pietų Korėjoje – dešimčia punktų. Paradoksą, kad vyriausybių išlaidos auga, o efektyvumas mažėja The Economist įvardino kaip „Lumbering Lewiatans“.

Pasak The Economist, mažėjančių valstybės pajėgumų poveikis pasireiškia visur. Amerikoje nuo 1990 m. iki dabar laiko tarpas tarp gyvenamųjų namų projektui suteikiamo leidimo ir statybų pradžios padvigubėjo.  Britanijoje įdarbinimo teismai susiduria su dideliais vėlavimais dėl teisėjų stygiaus – dabar pateikti skundai/bylos bus nagrinėjami tik 2026 m. Prieš penkerius metus Australijos pasų tarnyboje paso išdavimo procedūra nuo dokumentų pateikimo užtruko tris savaites, o praėjusiais metais – mažiausiai šešias savaites.

Jau anksčiau esu sakęs, kad mūsų pačių biurokratija pjauna mūsų intencijas kažką keisti – 60–70 proc. darbo laiko atima diskusijos su viešosios administracijos atstovais, sakančiais, kad to padaryti negalima. Reikia pagaliau suprasti, kad visuomenės gerovę kuria ne valdžia, bet kuriantys piliečiai. Ne atvirkščiai. Pagaliau reikia sukeisti vietomis dabar Lietuvoje praktikuojamus prioritetus. Būtent sąlygų kūrėjams sudarymas yra politikų užduotis, nes savarankiškas ir kuriantis žmogus yra vienintelis tikrasis Lietuvos turtas.

Mūsų žmonės, pagaliau, irgi turi suprasti, kad jokia valdžia jiems gyvenimo kokybės nepagerins. Nėra vienintelės „protingos“ ir „teisingos“ valdžios – Baltarusijos pavyzdys iškalbingai tai liudija. „Teisinga“ valdžia sukūrė tautai iliuziją, kad jų gyvenimas nuolat gerėja. Iliuzija griuvo kartu su „protingai“ tvarkoma ekonomika. Laikas pagaliau kiekvienam mūsų pasitikėti ne gražiai kalbančiais ir žadančiais, o savimi.

Galime pasakoti ką norim ir rašyti ką norim, bet aiškus vienas dalykas – Pareto dėsnis (20/80 taisyklė) galioja ir kai kalbame apie valstybės pamatą – kūrybingus žmones. Nuo realybės nepabėgsi – 20-30 proc. visuomenės trokštą veikti savarankiškai, trokšta veiklos, o visi kiti nori būti vedami. Didysis politikų ir mūsų visų uždavinys – įgalinti tuos 20-30  proc. veikti, nes jie yra šios valstybės ateities pamatas, tai jie sukurs šioje valstybėje ateities produktus, taps ekonomikos varikliu ir ištemps visus kitus, kurie tiesiog nori būti. Bet tuo pačiu negalime likusiai daliai visuomenės tiesiog pažadėti, kad jais bus pasirūpinta – mes turime skatinti juos pačius susiprojektuoti savo gerovės plėtrą.

Supraskime pagaliau, kad ne priimantis „teisingai padalintą“, o kuriantis žmogus yra valstybės pamatas.