Docentas Ignas Kalpokas

Rokas Simanavičius, www.voruta.lt, xfm.lt

Garso įrašas:  https://soundcloud.com/xfmlt/tinklalaide-socio-vdu-docentas-ignas-kalpokas

 Tinklalaidėje „Socio“ – pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros docentu Ignu Kalpoku.

Nors jau daugiau nei tris dešimtmečius esame nepriklausoma tauta, kartkartėmis pasigirsta kandžių komentarų, kad išties nesame laisvi, esą priklausymas Europos Sąjungai niekuo nesiskiria nuo sovietinės okupacijos, o pandemijos laikotarpiu smarkiai suvaržytos žmonių teisės. Kokia visuomenės dalis palaiko tokią poziciją, ypač Rusijos karo Ukrainoje kontekste?

Atrodė, tokios idėjos palaikomos, ypač pandemijos kontekste. Akivaizdu, tam tikrą visuomenės dalį jos veikia. Kita vertus, karo Ukrainoje kontekste matyti, kad ir nevengiantys kalbėti apie diktatūrą Lietuvos žmonės labai stipriai mobilizavosi, parodė įžvelgiantys gerų pokyčių, dėl kurių verta stengtis.

Ar pasikeitė prorusiškų jėgų veikimas Lietuvoje?

Pasikeitė gana stipriai. Anksčiau Lietuvoje sėkmingai veikia didelė Rusijos propagandos mašina, o karo prieš Ukrainą kontekste propagandos ideologai visiškai susimovė ir tikėjimas jais gerokai sumenko. Šiuo metu būti prorusiškam – nebe lygis, tenka ieškoti naujų prieigos taškų.

Kaip vertinate dabartinę Lietuvos rusakalbių bendruomenių poziciją?

Tikrai jos nesilygiuoja į oficialią Rusiją. Greičiau priešingai. Matyti gana vieninga pozicija, kad nereikia tapatinti rusakalbių su Rusija, ypač – Putino politika. Taip pat svarbu, kad Lietuvos stačiatikių bažnyčia atsiribojo nuo karo veiksmų. Tai didžiulis kontrastas, palyginti su Rusijos stačiatikių bendruomene.

Nepaisant to, kad gyvenimo kokybė Lietuvoje smarkiai išaugo, visgi užsiliko dar ne vienas sovietinis atributas: pilki blokiniai daugiabučiai, seni troleibusai ir pan. Jie neleidžia Lietuvai atsikratyti posovietinės valstybės statuso. Kiek tai reikšminga žmonių sąmonei? Ar tokiais atributais gali pasinaudoti Kremlius, kuris vis dar bando perbraižyti ar išlaikyti tik jam vienam suprantamas įtakos zonas?

Didelių skirtumų tarp pilkų daugiabučių ir panašiu laikotarpiu statytų Skandinavijos ar Vakarų Europos kvartalų nepastebėsite. Viena vertus, jie kelia asociacijų su tam tikru periodu, bet tai nesaisto mūsų net ir Europos kontekste. Natūralu, tų ženklų yra, nes tai buvo ilgas ir skaudus laikotarpis. Kita vertus, visos tautos turi praeities šešėlių, kurie neleidžia pamiršti, iš kur jos atėjo. Istorinė atmintis padeda nekartoti klaidų ir primena, kur nenorime sugrįžti.

Kas vis dar palaiko Lietuvos, kaip posovietinės valstybės, pasakojimą?

Radikalesnės politinės jėgos. Pagrindinės politinės jėgos eina europietiškumo kryptimi, o marginalūs politikai pabrėžia ir projektuoja savo idėjas į rytietišką erdvę. Taip pat išskirčiau tuos, kuriuos vienaip ar kitaip paveikė transformacija. Asmeniniai visuomenės narių laimėjimai ir pralaimėjimai tęsiasi socializacijos metu. Kartais net sovietmečio nemačiusi jaunesnioji karta linkusi nuvertinti Nepriklausomybės laikotarpį. Juk jie girdi tėvus, kurie junta pralaimėjimo kartėlį, nes nerado savo vietos naujoje visuomenėje. Natūralu, kad žmonių patirtys yra skirtingos. Visgi svarbu nepamiršti, kad nepatenkintą visuomenės dalį įmanoma mobilizuoti per radikalius pokyčius. Tai sėkmingai daro namudiniai populistai, nevengiantys pasinaudoti geopolitinės įtakos fonu. Prisipažinsiu, šiuo metu nustebino vieninga visuomenė. Žinoma, vienybė ilgai neišsilaikys, nes žmonės greitai pavargsta, prasideda kasdienės problemos. Bet pats faktas, kad krizės akivaizdoje galime negalvoti vien apie save, nuteikia optimistiškai.

Be vienybės, kartu juntama ir baimė, kad kitos po Ukrainos galėtų būti Baltijos šalys. Arba posovietinės valstybės Moldova ir Sakartvelas, kurios nėra NATO narės, be to, kai kurios jų žemės jau aneksuotos. Kokia šių valstybių ateitis?

Gana sudėtinga, ypač dėl Sakartvelo. Kalbame apie susipriešinimą Lietuvoje, bet šioje valstybėje jis pakeltas n-uoju laipsniu, ypač dabar: dešimtatūkstantinės Ukrainos palaikymo demonstracijos Tbilisyje ir atvirai prorusiška Sakartvelo valdžios laikysena. Moldovos ir Sakartvelo konfliktai – įšaldyti, šalys nepriklauso NATO. Šiuo požiūriu mūsų situacija yra geresnė, ne veltui amerikiečiai ir kiti NATO partneriai nuolat signalizuoja, kad ties šios organizacijos sienomis visi žaidimai baigiasi.

Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva aiškiai deklaravo, kad eis su Vakarais. Bet ar tie patys Vakarai išspręs Ukrainos rebusą?

Kai keliami dideli lūkesčiai, galima persistengti. Vakarai daro daugiau negu tikėtasi, pavyzdžiui, Vokietijos užsienio ir gynybos politikos pokyčiai. Kita vertus, nepamirškime, kad Šiaurės Atlanto regioną sudaro daug valstybių. Kiekviena turi savų politinių, ekonominių ir kitų interesų, tad natūralu, kad sunku pasiekti bendrą visus tenkinančią poziciją. Manau, mums labai pasisekė istorine prasme, nes dabar esame to bendrojo pasaulio dalis. Nepaprasta įtikinti savo rinkėjus, jog galime priimti branduolinį smūgį į savo teritoriją, kad virš Ukrainos būtų įvesta neskraidymo zona. Tai yra didžiulė kaina, kuriai visuomenės nariai turėtų būti radikaliai nusiteikę. Tai žmogiškojo skausmo supratimas, solidarumas, kartu – branduolinio karo tikimybė. Mūsų regiono šalims, kurių atitinkama istorinė patirtis, vienaip atrodo, o Vakarų Europos šalių arba Jungtinių Amerikos Valstijų požiūris gali būti šiek tiek kitoks.

Daug kas kalba apie tektoninius pasaulio santvarkos lūžius, kurie gresia dėl Rusijos karinės agresijos Ukrainoje. Kokia posovietinės erdvės ateitis? Kiek ilgai Lietuva dar bus siejama su ja?

Jei Ukrainai nepavyktų atremti karinės agresijos, tikėtina, būtų užbaigtas istorinis laikotarpis. Posovietinė erdvė nustotų egzistuoti, liktų europinė ir Rusijos erdvės. Bet broliai ukrainiečiai laikosi, tikėtina, bus daug derybų. Pirmiausia pačios Europos, kad pati suprastų, kas yra ši erdvė, kas yra tarp ES ir Rusijos sienų. O Lietuva vis mažiau siejama su posovietine erdve, ypač tai akivaizdu žmonių sąmonėje.