Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos vadove Kristina Giedraitienė. Asmeninė nuotr.

Rokas Simanavičius, xfm.lt, www.voruta.lt

Pokalbio įrašas:  https://soundcloud.com/xfmlt/sveciuose-kristina-giedraitiene                                                                    

Šiemet Lietuvoje minimi archyvų metai. Taip siekiama atkreipti dėmesį į archyvų, kaip atminties institucijų, svarbą visuomenei ir valstybei. O ar daug dėmesio skiriame asmeniniams archyvams, kurie mums, visuomenės nariams, padeda rasti savo šaknis? Apie tai pokalbis su Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos vadove Kristina Giedraitiene.

Šaknys yra svarbios

„Domėjimasis praeitimi, protėvių atminimo išsaugojimas  mano šeimoje buvo aktualūs ištisus dešimtmečius, nors ne visi istorijos laikotarpiai buvo tam palankūs “, – sako penkiolika metų veikiančios organizacijos, kuri vienija istorikus, genealogus, heraldikos specialistus ir mėgėjus, vadovė Kristina Giedraitienė.

Kaip ir kiekvienoje šeimoje, buvo įvairių įvykių: lemtingų apsisprendimų, netekčių ir praradimų, išbandymų, tačiau nepaisant to, apie viską buvo kalbama. Domėjimasis savo šaknimis – tai ir auklėjimo pasekmė, nes tėvai, seneliai ir proseneliai perdavė žodinę tradiciją, tvarkė ir saugojo dokumentus. Pašnekovė prisimena, kad jos giminėje buvo įprasta lankyti kelių kartų protėvių kapus,  apie išlikusias jų atminties vietas perduoti žinią jaunimui.

„Aš didžiuojuosi visais savo protėviais“, – pasakoja Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos vadovė. Jai buvo nauja ir netikėta giminėje atrasti knygnešių, gyvenusių Kudirkos Naumiesčio apylinkėse, patikslinti informaciją apie Lietuvos kariuomenės kūrėjus-savanorius, 1919-1921 m. Nepriklausomybės kovų dalyvius,  įamžinti pokario partizaninėse kovose žuvusių atminimą. Taip pat buvo rasti dokumentai, papildyta informacija apie  giminės liniją, turėjusią bajoriškų šaknų bei rėmusią 1863 metų sukilimo dalyvius.

Genealoginiai tyrimai

Genealoginiai tyrimai Lietuvoje tapo įmanomi, kai archyvai atsivėrė visuomenei. Tuo metu šalyje vyko struktūriniai lūžiai, tapo aktualūs žemės atgavimo ar pilietybės klausimai, dėl to tekdavo archyvuose ieškoti nuosavybės dokumentų. K. Giedraitienė prisimena, kad vėliau vis daugiau asmenų kreipdavosi į archyvus, norėdami sužinoti apie savo tėvų ar senelių likimus pokario, tremties metais – visa tai virsdavo platesnio pobūdžio genealoginėmis paieškomis, kurios tęsiasi iki šiol.

„Galima teigti, kad pasikeitė žmonių požiūris į istoriją, – sako ne vienerius metus Genealogijos ir heraldikos draugijai vadovaujanti moteris. – Vis labiau atrodo prasminga rinkti informaciją, kurią galima palikti jaunajai kartai. Ji galbūt emigruos, gal nė nekalbės lietuviškai, tačiau turės išsaugotą, aprašytą giminės paveldą.“

K. Giedraitienė pasakoja, kad vienas iš svarbiausių giminės tyrimo elementų – genealoginiai medžiai – gali būti papildomi kita vertinga šeimos, giminės archyvine medžiaga: iliustruojami nuotraukomis, prisiminimais, svarbių įvykių aprašymais, net vaikų piešiniais – visa tai gali tapti puikiu leidiniu – knyga arba žurnalu. Tendencijos rodo, kad giminės paveldo paieškomis, giminės medžio sudarymu domisi ne tik Lietuvoje gyvenantys, bet ir tėvynainiai iš Šiaurės ar Pietų Amerikos valstybių, Pietų Afrikos Respublikos, Australijos ir kt.

„Jaunoji karta siekia surasti savo protėvius, tačiau, deja,  gana dažnai negali nurodyti tikslių protėvių asmenvardžių, gyventų vietovių – sako specialistė. – Besidomintys genealoginiais tyrimais yra girdėję, kad giminės kūrėsi dabartinėje Lietuvos, Lenkijos ar Baltarusijos teritorijoje, tačiau išlikusių dokumentų neturi, o pagal netikslų, per keletą kartų pakitusį asmenvardį rasti informaciją apie asmenį itin keblu. Tokiu atveju patariame kreiptis į Lietuvos valstybės istorijos archyvą, visgi tikimybė ką nors rasti naudinga – menka.“

Pašnekovė nesutinka, kad giminių kilmės tyrimai – labai brangūs. Tai priklauso nuo užsakovo ir genealogo, kuris atliks tyrimą, susitarimo. Specialistas geranoriškai gali padėti, pasidalinti žiniomis, bet nereikia pamiršti, kad tyrimo metu susidaro įvairių išlaidų: kelionės, dokumentų paieškos ir pan.

Paklausta, kiek gali užtrukti tyrimas, Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos vadovė sako, kad sėkmės atveju – apie vienerius metus. Daug kas priklauso ir nuo vietovės, kurioje žmogus gyveno, išlikusių rašytinių  šaltinių, kurių vieni svarbiausių – bažnyčių metrikų įrašų knygos. Deja, įvairių istorijos virsmų laikotarpiais daugelis jų prarasta, pavyzdžiui, kai kurių Sūduvos krašto bažnyčiose buvusių svarbių tyrimui duomenų galima aptikti tik nuo XX amžiaus pradžios.

„Žinoma, yra ir įvairių kitų duomenų šaltinių – gyventojų surašymų, dvarų inventorių aprašų, teismų bylų ir pan., bet bažnyčiose keletą šimtmečių kaupti dokumentai – svarbiausi, nes galima aptikti gimimo, krikšto, santuokos, mirties įrašų“, – dalijasi pašnekovė.

Genealogo darbas

„Genealoginių tyrimų nevadinčiau verslu, nes tai yra gyvenimo būdas, pomėgis, tikėjimas tuo, ką darai“, – sako Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos vadovė. Jos teigimu, genealogo darbas reikalauja didelio įsiklausymo, atidaus bendravimo, netgi altruizmo. Ir tai yra tęstinis darbas, kartais net po trejų ar daugiau metų randami įrašai, kuriais pasidalijama su ieškančiaisiais informacijos.

Pasak K. Giedraitienės, genealoginius tyrimus gali atlikti tiek istorikai, tiek kitų profesijų atstovai – gebantys analizuoti ir interpretuoti dokumentinę medžiagą rusų, lenkų ar lotynų kalbomis. Tiesa, tikrai nėra daug asmenų, galinčių perskaityti senuosius raštus. Be abejo, genealoginius tyrimus atlieka ir privačios įmonės, plačiąja prasme šis darbas išeina už standartinės darbo dienos laiko ribų. Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija privačių tyrimų neatlieka, tačiau konsultuoja ir informuoja visuomenę apie juos. Vienas reikšmingų projektų – šiuo metu baigiamos parengti knygos apie 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų kilmės tyrimą, papildytą nuotraukomis, dokumentais, genealoginių medžių schemomis sudarymas ir išleidimas.

Rinktis genealoginio medžio sudarymo specialistą ar tirti pačiam?

K. Giedraitienė sveikina visus, susidomėjusius genealoginio tyrimo idėja. Pasirinkusiems savarankišką kelią pašnekovė pataria rasti kuo daugiau žodinės, dokumentinės medžiagos: pakalbinti, išklausyti vyriausių giminės atstovų pasakojimus, prisiminimus, sužinoti, kokiose vietovėse jie gyveno, pasidomėti jau, galbūt, surinkta informacija ir t. t.

„Tikrai mačiau ne vieną puikų savarankiškai sudarytą genealoginį medį. Net jei schema būtų nedidelės apimties, visada, pasitarus su specialistais, juk galima papildyti. Kreipiantis į profesionalus galima gauti daugiau informacijos per trumpesnį laiką“, – įsitikinusi pašnekovė.

Jos nuomone, giminės medžio sudarymo procesas – tikrų tikriausia kūrybinė veikla –  visada suteikia daug teigiamų emocijų, praplečia giminystės ratą, suburia, atnaujina nutolusius ryšius.  Vis dėlto kiekvienas atvejis – unikalus, pasitaiko, kad sužinojus tam tikrų detalių arba nepatenkinus lūkesčių nusiviliama tyrimu. Tokiu atveju Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos vadovė linki nenusivilti, tikrinti faktus, juk klaidų pasitaiko įvairiuose tyrimuose, šis – ne išimtis.

Specialistė rekomenduoja nepasikliauti tik vienu specialistu, o ieškoti kuo daugiau šaltinių, galinčių patvirtinti ar paneigti vieną ar kitą įvykį, istorinę aplinkybę ir t.t. Ji atkreipia dėmesį, kad ieškant informacijos socialiniuose tinkluose arba genealoginiuose puslapiuose galima nuklysti klaidingais keliais.

„Reikia daug kantrybės, noro ir nepamiršti, kad, tolstant praeitin, jūsų lauks nuostabi kelionė, kuri suteiks tikrojo atradimo džiaugsmą“, – teigia K. Giedraitienė.

Paveldas ateities kartoms

Specialistė pasidžiaugė, kad draugija, jau ne vienerius metus bendradarbiaudama su Kauno tautinės kultūros centru gali stebėti, kaip keičiasi jaunimo požiūris į genealoginius tyrimus.

„Moksleivių sukurtos giminės medžių schemos skiriasi apimtimi –  galime rasti ir pirmųjų bandymų aprašyti artimiausius giminaičius, ir didelės apimtiems meninių darbų su žinomais giminės herbais, – sako pašnekovė. – Kai kurie mokiniai savo tyrimuose nurodo giminės atstovų profesijas, pomėgius, iliustruoja nuotraukų fragmentais – nuoširdžiai sudaryti, metams bėgant gali tapti didesnės apimties medžiais.“

K. Giedraitienė nemano, kad vizualus, „gyvas“ giminės medis taps nepatrauklus ateities kartoms: „Prisiminkime, juk panašus likimas buvo prognozuojamas ir popierinei knygai, tačiau ji vis dar yra. Jaunimui reikia tinkamo pavyzdžio, tarkim, šeimos namuose giminės medžio schemą ar meninį paveikslą eksponuoti matomoje vietoje. Tikrai tikėtina, kad nuo vaizdų, informacijos triukšmo ir technologijų kupinos šiandienos, bus atsigręžiama į tai, kas išliko per šimtmečius.“