2009–2010 mokslo metus žurnalistams pristatęs švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius sakė, kad naujuosius mokslo metus Lietuvoje pradės 35–36 tūkstančiai abiturientų ir 28–29 tūkstančiai pirmokų. Manoma, kad šį rugsėjį į mokyklas išeis apie 430 tūkstančių moksleivių, o tai yra maždaug 24 tūkstančiais mažiau negu pernai.

Ministras apgailestavo, kad dėl sunkmečio ir mažesnio moksleivių skaičiaus gali tekti išleisti į pensiją apie 10 proc. mokytojų, kad ne visos mokyklos yra baigtos renovuoti. Kartu jis pastebėjo, kad iš valstybės investicijų programos finansuojami 95 švietimo įstaigų renovacijos projektai, kad 70 švietimo įstaigų atrinkta renovavimui per Europos struktūrines lėšas. Pasak jo, naujiems mokslo metams nupirkti 47 nauji mokykliniai autobusai. Iš viso jų yra 474.

G. Steponavičius taip pat tvirtino, kad per įvairias programas šiais mokslo metais numatytos „šimtamilijoninės lėšos“ bendrojo ir ikimokyklinio lavinimo sąlygoms gerinti.

Mūsų laikraštyje ne kartą buvo rašyta, kad prie bendrų visos Lietuvos mokykloms problemų Pietryčių Lietuvoje yra specifinių, Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiais iš savotiško mirties taško nepajudančių klausimų, kai lietuvių kalba dėstomoms mokykloms yra dirbtinai sukuriamos ir vietos valdžios toleruojamos (nesinori vartoti žodžio „skatinamos“) sąlygos, kurios nepalankiai atsiliepia augančio piliečio išsilavinimo ir pilietiškumo ugdymo kokybei.

Mintimis apie tai, kaip šiais sunkmečio metais Pietryčių Lietuvoje paskirstomos lėšos tarp lietuvių ir lenkų kalbomis dirbančių mokyklų, dalijasi Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis.

 – Man, išdirbusiam švietimo sistemoje per keturiasdešimt metų, rugsėjo pirmoji visada yra ne tik šventė, bet ir didelis įpareigojimas, verčiantis žvelgti į ateitį ir siekti ko geriausio rezultato ugdant jaunąją kartą. Ir dabar, nors tiesioginio pedagoginio darbo nebedirbu, visuomeniniais pagrindais seku įvykius regione, kuriam (taip lėmė likimas) teko atiduoti brandžiausius sąmoningos veiklos metus.

Turiu pasakyti, kad visada rūpestis gniaužia širdį, kai tenka konstatuoti, kad Pietryčių Lietuvoje nelengva dirbti pedagogams, kurie siekia ugdyti susipratusį Lietuvos pilietį arba net tėvams, kurie savo atžalas pasiryžę leisti į lietuviškas mokyklas. Deja, tiek Vilniaus, tiek Šalčininkų rajonų savivaldybėse daugumą sudaranti Lenkų rinkimų akcija nevengia prioritetus paskirstyti pagal tautiškumą, o taip, kaip tai daryti įpareigoja valstybės politika ir Vyriausybės priimami įstatymai.

Štai kad ir šie mokslo metai, pažymėti sunkmečio ženklu.

Natūralu, kad į juos su nerimu žvelgia ir didelis, ir mažas. Sunku ir mokykloms, ir mokytojų kolektyvams, ir, be abejo, mokinių tėvams. Tai pasakytina ir apie Pietryčių Lietuvos mokyklas, kuriose (tiek Vilniaus, tiek Šalčininkų rajonuose), valdant Lenkų rinkimų akcijai, ne visai tvarkingai paskirstomas mokykloms skiriamas finansavimas. Antai moksleivio krepšelio lėšos, skiriamos lietuviškoms mokykloms, mažinamos penkiais procentais ir „perdalijamos“ beveik visoms nedidelėms lenkų kalba dirbančioms mokykloms. Tai sudaro gana dideles sumas, nuo kai kurių mokyklų „nuimta“ net po šimtą tūkstančių litų. Padėčiai ištaisyti yra tik vienas kelias: kad mokinių krepšelio lėšos Pietryčių Lietuvos mokyklas pasiektų teisingai, reikia vykdyti LR Vyriausybės 2008 m. kovo mėn. 12 d. Nr. 257 nutarimą. Ten nurodyta, kaip komplektuoti mokyklas, kiek mokinių turėtų būti klasėje.

Dokumentas labai geras ir labai tinkamas minėtam regionui.

Vilniaus rajone mokyklų tinklas didelis, mokyklų labai nemažai, jos nėra nutolusios viena nuo kitos daugiau kaip per 5–8 km, taigi ir moksleiviams lengvai pasiekiamos (yra galimybės į jas ateiti pėsčiomis arba organizuoti pavėžėjimą). Bėda kita: yra lenkų kalba dirbančių mokyklų, kuriose yra nuo keturiasdešimties iki šešiasdešimties moksleivių. Pagrindinėse mokyklose – dvidešimt šeši, trisdešimt devyni, keturiasdešimt keturi moksleiviai, o jiems dėsto penkiolika mokytojų. Kur dar aptarnaujantis personalas? Keletas pavyzdžių, iliustruojančių, kaip neracionaliai naudojamos lėšos, išlaikant nedideles lenkų kalba dirbančias mokyklas: šiais mokslo metais Airėnų pagrindinėje mokykloje mokysis 28 mokiniai, iš kurių pradinukų – 8; Karvio pagrindinėje mokykloje – 38 mokiniai, iš jų 15 pradinukai; Platiniškių pagrindinėje mokykloje – 38 mokiniai, iš jų 15 radinukai; Rastinėnų pagrindinėje mokykloje – 42 mokiniai, iš jų 16 pradinukai… Nemenčinės vidurinėje mokykloje, dirbančioje rusų kalba, planuojamas vienas mokinys. Nereikia būti dideliu matematiku, kad suvoktum, jog tokiose mokyklose kone kiekvienam moksleiviui tenka po pedagogą. Štai ten ir eina tos lėšos, kurios yra „nuimamos“ nuo lietuviškų mokyklų.

Mūsų skaičiavimais, nesilaikant minėto Vyriausybės nutarimo dėl klasių komplektavimo 2009–2010 mokslo metams Pietryčių Lietuvoje yra sukomplektuotos 124 klasės. Turint galvoje, kad vienam komplektui skiriama 60 000 Lt, per metus 7 448 000 Lt gali būti panaudota neteisingai.

Tiek pat lėšų buvo neteisingai panaudota ir 2008–2009 mokslo metais.

Suprantama: sunkmečio metais nelengva visoms mokykloms. Nesvarbu, ar tai būtų lenkų, ar lietuvių kalbomis dirbančios mokyklos. Padėtį dar sunkina tai, kad Pietryčių Lietuvoje bet kokia kaina, o dažniausiai – moksleivių ugdymo bei jų interesų kaina – stengiamasi išlaikyti jau minėtas mažai mokinių turinčias lenkų kalba dirbančias mokyklas. Manytume, kad to daryti negalima. Tai viena iš aktualiausių problemų, kuri tęsiasi jau eilė metų. Lieka neaišku, kodėl mokyklų tinklas Vilniaus rajone taip ir nesutvarkomas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad metams bėgant kai kurios mokyklėlės buvo sujungtos arba pakeistas jų statusas, tačiau tokių – vienetai. Tuo tarpu tendencija išlieka ta pati. Tikra reorganizacija, tokia, kokia buvo vykdoma visoje Lietuvoje, kai net 200 vidurinių buvo reorganizuota į pagrindines, neįvyko. Priešingai: būtent tais metais Vilniaus rajone buvo atidarytos dar dvi tautinėms mažumoms skirtos vidurinės mokyklos.

Dabar, kai trūksta lėšų ir karpomas moksleivio krepšelis bei 5 proc. mažinamas mokytojo atlyginimas, moksleivio krepšelio lėšų perskirstymas dar labiau atsilieps lietuviškoms mokykloms, kurios dar kartą dirbtinai atsiduria sunkesnėje padėtyje negu lenkų kalba dirbančios mokyklos. Mano ir mano kolegų supratimu, minėtas Vyriausybės nutarimas nėra vykdomas ir į susidariusią padėtį tiek Vyriausybė, tiek Švietimo ir mokslo ministerija žiūri atlaidžiai.

Apie padėtį, kuri ypač netoleruotina sunkmečiu, „Ryto“ draugija raštu informavo Švietimo ir mokslo bei Finansų ministerijas, Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybes, apskrities vadovybę.

Dar kartą linkėdamas visiems moksleiviams, jų tėveliams, visiems pedagogams vaisingų naujųjų mokslo metų, reiškiu viltį, kad į Lietuvos švietimo draugijos pastabas bus atsižvelgta ne formaliai, kad sulauksime dalykiškų poslinkių, kurių akivaizdoje galėsime kalbėti apie tai, kad ir Pietryčių Lietuvoje lietuvių kalba dėstomos mokyklos nėra podukros vietoje.