Pavelas Ablamskis, www.gudija.lt

Baltarusija yra putiniškos agresijos prieš Ukrainą dalis. Lukašenka suteikė Rusijai karinę infrastruktūrą. Iš Gudijos teritorijos yra leidžiamos raketos, rusų aviacija naudoja baltarusių aerodromus. Kijevo link judantys rusų kariniai daliniai į Ukrainos gilumą veržiasi iš Baltarusijos. Tarptautinė padėtis nepavydėtina: Vakarų pasaulio akyse šalis yra praradusi savo suverenitetą. 2022 metų kovo mėnesio Baltarusija daug kuo primena 1939 metų rugsėjo mėnesio Slovakiją. Priminsime, kad tuometinė Slovakija – nacistinės Vokietijos satelitas – dalyvavo puolime prieš Lenkiją, tokiu būdu tapdama Antrojo pasaulinio karo pradžios bendrininke.

Nepaisant įvairių pranešimų, Baltarusijos kariuomenė nedalyvauja kare prieš Ukrainą. Šiuo metu Baltarusijos Respublikos karinių pajėgų įsitraukimas į agresiją prieš kaimynę atrodo mažai tikėtinas. Rusijos veržimasis į Ukrainą buvo pristabdytas. Planas atidaryti dar vieną karinių veiksmų teatrą išilgai gudų ir ukrainiečių sienos Polesėje (pietinis Gudijos kraštas, gausus pelkių ir miškų) atrodo absurdiškas, nes gynėjai turėtų papildomą pranašumą. Lieka neaišku, kaip elgsis baltarusių kariai, jei gaus įsakymą pulti Ukrainą. Reikia suprasti, kad Lukašenka visomis jėgomis stengsis išvengti baltarusių armijos įsitraukimo į pilnavertį karą su Ukraina. Baltarusijos režimas aiškins Kremliui, kad NATO šalys, pirmiausia Lenkija ir Lietuva, yra pasiruošusios užpulti Baltarusiją. Netgi pats juodžiausias scenarijus – tiesioginis Baltarusijos įsitraukimas į karą prieš Ukrainą, kariniu požiūriu nieko iš esmės nepakeis. Tačiau toks scenarijus panaikins bet kokius Baltarusijos suvereniteto likučius, paversdamas ją Donecko Liaudies Respublikos analogu, ką Lukašenka puikiai supranta.

Lukašenkos retorika per pirmąsias dešimt karo dienų gerokai pasikeitė. Pačioje karo pradžioje jis sakydavo, kad „baltarusių kariuomenės Ukrainoje nėra, tačiau ji ten gali atsirasti, jei prireiks.“ Dabar Lukašenka slepia galvą smėlyje, nes atsidūrė pralaimėtojo padėtyje. Pagrindinė baltarusių režimo ideologema „kad tik nebūtų karo“ byra net tvirto Lukašenkos elektorato akyse. Užimti diplomatinio tarpininko poziciją, kaip tai įvyko 2014 metais, jau nepavyks. Kremliaus vasalas nuoširdžiai nustebęs, kad „Kijeve juo nebepasitiki.“ Oficialusis Minskas tęsia beprotiško Kremliaus pasakojimo apie „specialią operaciją Ukrainoje“ transliavimą. Tuo pat metu baltarusių režimas neįveda totalinės cenzūros, kaip tai jau įvyko Rusijoje, užblokavus feisbuką ir tviterį. 2020 metų įvykiai parodė, kad baltarusių valdžia gali taip padaryti, tačiau dar delsia.

 Lukašenkos dalyvavimo rusų agresijoje ukrainiečiai dar ilgai nepamirš. Norėtųsi klysti, bet Minsko ir Kijevo santykiai yra sugadinti dešimtmečiams. Tai paveiks ir kontaktus tarp žmonių.

Akivaizdu, kad Vakarų sankcijos sunaikins Baltarusijos ekonomiką. Ekonominis spaudimas Rusijai stiprėja. Būdama dar labiau izoliuota ir gerokai mažesnė nei rytinė kaimynė, Baltarusija taps pirmąja sankcijų auka, nes yra tampriai susijusi su Rusijos rinka. Jos perorientavimas į Azijos rinkas dabartinėje situacijoje atrodo kaip utopija.

Tokia pat utopija esančiomis sąlygomis yra masiniai gudų protestai prieš karą su Ukraina. Apie tūkstantis žmonių, kurie įvairiose protesto akcijose pasisakė prieš taip vadinamą referendumą dėl naujos konstitucijos (vasario 27 d.), jau yra uždaryti paroms. Baltarusijos represinė sistema dabar yra monolitinė ir lengvai gali užspausti tokio tipo protestą. Nuo 2020 metų Baltarusijoje karaliauja jėga, kuri netoleruoja jokios nuomonių įvairovės. Netgi individualios nekaltos protesto akcijos, kaip geltonos ir mėlynos spalvos juostelės plaukuose, iššaukia lukašenkiškų jėgos struktūrų pyktį. Tokia situacija verčia abejoti panašių akcijų tikslingumu šalyje, kur didžioji aktyvių piliečių dalis sėdi kalėjimuose arba atsidūrė priverstinėje emigracijoje.

Lukašenkos dalyvavimo rusų agresijoje ukrainiečiai dar ilgai nepamirš. Norėtųsi klysti, bet Minsko ir Kijevo santykiai yra sugadinti dešimtmečiams. Tai paveiks ir kontaktus tarp žmonių. Įtampa jaučiama jau dabar, pavyzdžiui, net Lukašenkos režimo oponentų, kurie pabėgo iš šalies gelbėdamiesi nuo represijų, atžvilgiu. Deja, taip veikia masinė savimonė karo metu, kai yra matoma tik juoda ir balta. Mažai kas atsimins, kad iki 2020 metų Lukašenka buvo vienas populiariausių užsienio politikų Ukrainoje. Tikėtina, kad ukrainiečių istorijos vadovėliuose greičiausiai bus parašyta, iš kur raketomis buvo apšaudomas Žytomyras ir iš kur, Kijevo link, važiavo rusų technikos kolonos. Visa tai yra suvereniteto praradimo kaina, o prie to privedė Lukašenkos režimas.