Doc. dr. Rūstis Kamuntavičius, VDU Istorijos katedra, www.gudija.lt

Ką tik sukako metai nuo Ukrainos ir Rusijos karo pradžios. Netrukus, vasaros pabaigoje, minėsime trečiąsias Gudijos revoliucijos metines. Tai – nebloga proga padaryti apibendrinimus, susijusius su Gudijos ateitimi.

Gudijos visuomenės nuotaikos nėra iki galo suprantamos: neįmanoma pasakyti, kiek yra režimo šalininkų ir priešininkų. Tai lėmė faktas, jog Lukašenka padarė viską, kad šalyje neliktų sociologinių tyrimų. Remiantis ta nepilna visuomenės tyrimų informacija, kurią turime, ir tuo vaizdu, kurį matome socialiniuose tinkluose, galime daugiau ar mažiau užtikrintai teigti, kad prieš režimą nusiteikę žmonės yra gana tolygiai pasiskirstę po visą šalį: nesimato didesnės atskirties tarp didesnių ir mažesnių miestų, provincijos ir sostinės, miesto ir kaimo; nėra skirtumo ir tarp regionų, rytinės ir vakarinės krašto dalies. Kita vertus, visoje šalyje yra pakankamai žmonių, kurie aktyviai arba pasyviai remia režimą ir yra antivakarietiški. Deja, niekas negali pasakyti, kurių – pro- ar antilukašenkiškų – yra daugiau. Dar prisiminkime, kad patys aktyviausi režimo šalininkai buvo priversti emigruoti arba pateko į kalėjimus. Sunaikintos nepriklausomos visuomeninės organizacijos – nuo rašytojų sąjungos iki lenkų tautinės mažumos sąjungos, uždaryta visa nepriklausoma spauda – Naša Niva, Tut.by ir visa kita. Sunku įsivaizduoti, kas dedasi taip apribotų ir kiekvieną dieną propagandos veikiamų žmonių galvose.

Gudijos visuomenė vis radikaliau poliarizuojasi. Režimo šalininkai vis aršiau tiki, kad Vakarai ruošiasi sunaikinti Baltarusiją ir visą slavų pasaulį. Rusijos ekonomika jiems atrodo galinga, moderni ir gyvuosianti tol, kol bus dujų ir naftos. Raudonoji armija nenugalima. Didelė visuomenės dalis vis dar nori stiprios rankos, nekenčia Vakarų, bijo laisvės ir yra pilni visokių kitokių fobijų. Tuo metu režimo priešininkai, net saugumo persmelktoje visuomenėje, sugeba surengti ginkluotus išpuolius (rudenį siautėję geležinkelių partizanai ir ką tik įvykęs rusų lėktuvo sprogdinimas), organizuoja alternatyvią valdžią (emigracijoje) ir vykdo kitus valstybės perėmimo link vedančius žingsnius. Akivaizdu, kad abiejų grupių susikalbėjimas tampa vis problematiškesnis ir ateityje ši praraja tik gilės.

Nuo 2020-ųjų metų revoliucijos režimo priešininkų tarpe vyrauja stiprus įsitikinimas, kad Lukašenka neišvengiamai žlugs. Režimas vykdo suėmimus, primenančius Stalino laikus, kai niekada nežinai, ką suims kitą; žmonės sodinami kalėjiman daugeliui metų – tai prilygsta mirties bausmei. Akivaizdu, kad tokia tvarka neturi žmonių palaikymo ir gali išsilaikyti tik teroro pagalba, o tai ilgai trukti negali. Režimas nepasiūlė jokios ekonominės, geopolitinės ar kultūrinės ateities vizijos. Atrodo, kad būtent toks mąstymas lėmė, kad daug visuomenės, politikos ir net akademinio pasaulio veikėjų sąmoningai nebėgo iš šalies ir pasirinko neišvengiamą kalėjimo kamerą. Diktatoriui valdyti beliko visai mažai, o pabėgimas į užsienį galėtų būti interpretuojamas kaip savo idėjų ir savo krašto išdavimas. Rezultatas yra tragiškas. Pavyzdžiui, kalėjime daugeliui metų atsidūrė vienas žymiausių dabartinių Gudijos filosofų – Uladzimiras Mackievičius (daugiau žr. https://www.gudija.lt/mackevich).

Nepaisant dramatiško konteksto, visą laiką visuomenės viduje rusena viltis taikiai sureguliuoti konfliktą. Taikaus sureguliavimo idėja yra daug stipresnė už karinio sureguliavimo perspektyvą. Turbūt logika yra tokia: kadangi režimas neišvengiamai žlugs, geriau tai teįvyksta be kraujo praliejimo. Baltarusiams labiau nei bet kokiai kitai tautai nuo sovietų laikų ir per visą Lukašenkos valdymo laikotarpį diegiama nuostata „Kad tik nebūtų karo“, mat Baltarusija labiausiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai žuvo „kas trečias gyventojas“. Įdomu, kad dar revoliucijos išvakarėse palyginti daug opozicijos veikėjų (akademinio, visuomeninio ir politinio pasaulio atstovai) tikėjo galimybe susitarti ir gyventi tam tikrame kompromise su režimu. Dėl to, pavyzdžiui, valdžia leido propaguoti LDK palikimą, provakarietišką kultūrinę orientaciją, puoselėti gudų kalbą ir t. t., o opozicija toleravo rinkimų klastojimą ir kitą diktatoriaus melą. Po prezidento rinkimų įvykęs susidorojimas su protestuotojais nepalaidojo įsitikinimo, kad su režimu galima susitarti taikiai. Per revoliuciją sukurta Koordinacinė Taryba geriausiai tai patvirtina – visuomenės atstovai pristatė save kaip derybininkus tarp liaudies ir valdžios. Visi jie buvo pasodinti į kalėjimą arba pabėgo iš šalies. Prieš kelias dienas iš Cichanoŭskajos Koordinacinės Tarybos pasitraukė Pavielas Latuška nepatenkintas tuo, kad buvo svarstoma dialogo su režimu galimybė. Tai rodo, jog net tokiu sudėtingu momentu, kai konfliktas pasiekė aukščiausią tašką ir abiejų pusių pozicijos turėtų būti griežčiausios, opozicija vis dar svarsto dialogo galimybę.

Gudijos ateities prognozės yra kontrastingos. Visuomenė užspausta, išskaidyta, poliarizuota ir visai neaišku, kaip pasielgs kritinę valandą (tai gali būti bet kas: nuo rusų įsiveržimo ir valstybinių pastatų užgrobimo iki sukarintų gudų padalinių įsiveržimo iš Ukrainos). Toli gražu nėra akivaizdu, kad dauguma opozicijos ir didžioji visuomenės dalis, kuri iš esmės linkusi į dialogą, palaikys karinį problemos sprendimo būdą. Galų gale, net laimėjus demokratinėms jėgoms, visai neaišku, kuria kryptimi Gudija pasuks. Ši tauta balansuoja ant peilio ašmenų ir nukristi gali tiek į rytinę, tiek į vakarinę pusę.