Rūstis Kamuntavičius, www.gudija.lt

Karas Ukrainoje, kad ir kaip pasibaigtų, atneš katastrofiškas pasekmes Rusijai. Akivaizdu, kad, įsiveržimas į Ukrainą tapo rimtu eiliniam stebėtojui vos matomų procesų katalizatoriumi. Po Sovietų Sąjungos griūties Rusija nesugebėjo pasiūlyti šalims, kurias pati vadino artimuoju užsieniu, bent kiek suprantamo bendradarbiavimo ar bent jau sugyvenimo modelio. Aimanos dėl rusiškai kalbančių žmonių teisių ignoravimo virto atviru putinišku revanšizmu.

„Atsisveikinimas su imperija“ visur vyko skirtingai. Dėl dvidešimties metų nepriklausomo egzistavimo tarpukaryje ir griežto vietinių politinių elitų apsisprendimo, greičiausiai ir efektyviausiai šį kelią praėjo Baltijos šalys. Panašūs procesai vyko Moldovoje ir Gruzijoje, tačiau dėl vidinių priežasčių jie užsitęsė. Reikia prisiminti, kad būtent šios šalys tapo Rusijos taikiniu, kai ji palaikė separatistus Padniestrėje, o vėliau – Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Centrinė Azija, ilgą laiką buvusi pigios darbo jėgos Rusijai rezervuaru, vis labiau grimzta į Kinijos įtakų lauką.

Per paskutinius trisdešimt metų gerokai susiaurėjo rusų kalbos vartojimo sfera. Nepaisant to, Kremlius bandė išlaikyti gerą miną blogame žaidime, aiškindamas, kad tai lėmė kažkokių rusofobų, išsidėsčiusių palei visas valstybės sienas, veikla. Tikrovėje viskas gerokai paprasčiau – Rusija nėra civilizaciniu požiūriu patraukli šalis. Vienintelė vieta, kur Rusijai sekasi išlaikyti ir net stiprinti savo įtakas, yra Baltarusija. Tačiau Maskva įtaką geba išsaugoti tik remdamasi autokratais, tokiais kaip Lukašenka. Vidiniame Rusijos kontekste tokio paties autokrato atitikmuo yra Ramzanas Kadyrovas.

Ukrainos karas parodė, kad taip vadinamo „rusų pasaulio“ idėja pasirodė paprastu rusišku tuščiažodžiavimu, kuriuo už Rusijos ribų jau mažai kas betiki. Panašu, kad Rusijos bendradarbiavimo filialuose biudžetai buvo išvogti ne ką blogiau nei rusų armijoje. Dabar niekas geriau už Charkovo ar Mariupolio rusakalbius nepapasakos apie „rusų pasaulį.“ Laisvame ir išvystytais horizontaliais santykiais paremtame pasaulyje niekas netiki paraleline realybe, kurią stengiasi sukurti Putino troliai. Rusijos propagandai belieka dirbti tik su menkai besiorientuojančiu rusų piliečiu. Mažai kas liko iš mito apie „broliškas rusų ir ukrainiečių tautas“.

Dabartinis karas neabejotinai performatuos mentalinius Vakarų politinių elitų ir eilinių piliečių žemėlapius. Juk šie Ukrainą laikė nepilnai „įvykusia“ šalimi, esančia rusų įtakos sferoje. Kad ir kaip tai skamba, tačiau būtent ukrainiečių tvirtumas ir heroizmas šiandien iš naujo brėžia Europos civilizacijos ribas. Nepaisant menko kai kurių Vakarų šalių politinių elitų jautrumo, Rusija dešimtmečiams prarado patikimo partnerio statusą. Šį vakuumą pilnai pajėgi kompensuoti Ukraina, tapusi savotišku tiltu tarp Europos ir Azijos. Kalba čia net neina apie pagreitintą įstojimą į Europos Sąjungą, kas, mano nuomone, vis dėlto yra mažai tikėtina. Dėl savo heroizmo ir kančios Ukraina, tikėtina, Vakaruose gaus savotišką carte-blanche. Tai ukrainiečiams duoda galimybę po karo Europos Sąjungoje, JAV ir Jungtinėje Karalystėje „prastumti“ savo darbotvarkę. Reikia pastebėti, kad karo metu tai puikiai daro prezidentas Zelenskis.

Kalbos apie ateitį visuomet remiasi įsivaizdavimais apie praeitį. Ukraina turi savitą istorinį pasakojimą, kuris, izoliavus Rusiją ir išmintingai veikiant, gali būti priimtas Vakaruose. Šio pasakojimo esmė yra ta, kad būtent dabartinė Ukraina su sostine Kijevu yra rytų slavų ir stačiatikybės centras. Ukrainos publicistika vykstantį karą aprašo dviejų civilizacijų susidūrimo kategorijomis – ukrainietiškos demokratijos ir centralizuotos maskvietiškos despotijos.

Įsiveržimas į Ukrainą daug kartų padidina riziką, kad Rusijos Federacijoje prasidės iš praeities gerai žinomas suirutės (smuta) laikotarpis. Nepaisant to, kad gyventojai aršiai palaiko karą, šis užsidegimas gali greitai nublankti. Vakarų sankcijos, politinio elito senėjimas ir islamą išpažįstančiųjų gyventojų skaičiaus didėjimas Rusiją dar daro labiau pažeidžiamą. Tokiomis sąlygomis deklaruojamas Rusijos monolitiškumas – tai toks pat mitas kaip ir „dviejų Ukrainų“ egzistavimas.

Rusijos problemos Gudijai vėl gali atverti „galimybių langą.“ 2020 metų įvykiai parodė, kad gudų visuomenė yra kitokia nei ukrainiečių ar rusų. Gal ji atrodo menkiau konsoliduota ir ne tokia ryžtinga, tačiau didelę reikšmę čia turi faktas, jog ekstremaliomis sąlygomis gudai sugeba kurti rimtiems pokyčiams būtinus horizontalius saitus, nepaisant ketvirtadalį amžiaus trunkančio autoritarinio Lukašenkos režimo valdymo.