Vilniuje 1907–1944 m. gyveno, subrendo ir kūrė Juozapas Mackevičius (1902–1985), žymus rašytojas, nominuotas 1975 m. Nobelio premijai, gilus analitikas ir nuosekliausias rašytojas – antikomunistas, vienintelis Lietuvos lenkas, 1939 m. spalio mėn. atvirai pasveikinęs į Vilnių įžengusią Lietuvos Respublikos kariuomenę. Pagrindinis jo kūrybos leitmotyvas buvo mintis, kad tiktai tiesa yra įdomi. Šia taisykle vadovavosi visą savo gyvenimą be išimties.
Nors daugiausia rašė lenkiškai, pagal kilmę, meilę šaliai ir jos kraštovaizdžiui, prisirišimą prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos bei tradicijų ir pagal savo veikalų turinį buvo lietuvis, lenkakalbis Lietuvos rašytojas. Artimai susigiminiavęs su Stasio Lozoraičio šeima iki gyvenimo pabaigos išlaikė aktyvius kontaktus.
Vilniaus miesto garbės pilietis, Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas laikė Juozapą Mackevičių žymiausiu visų laikų Vilniaus rašytoju. Toliau pateikiame kelis sakinius iš Č. Milošo publikacijų, kuriuose jis įvertina Juozapo Mackevičiaus – Žmogaus ir Rašytojo – gyvenimą ir darbus:
[…]Juozapas Mackevičius – žymus rašytojas. Gyveno mieste, kuris jam ir toliau buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, ir buvo to krašto patriotas […]
[…]Juozapas Mackevičius matė Katynės kapus ir aprašė tai, ką matė. Atsitiktinai buvo liudininkas, matęs, kaip vokiečiai žudė žydus Paneriuose, ir taip pat sudarė dalykišką ataskaitą. Ir kol egzistuos lenkų literatūra, šie du įrašai apie dvidešimtojo amžiaus siaubą turi nuolatos priminti, kad būtų galima imtis priemonių tada, kai literatūra pernelyg nutolsta nuo tikrovės[…]
[…]J. Mackevičius buvo rašytojas realistas ir palyginti su jo atkaklumu atvaizduojant „kaip buvo iš tikrųjų“, kitos realizmo atmainos atrodo blankios arba nenuoširdžios[…]
[…]J. Mackevičiaus romanai žadina skeptiškumą tos literatūros atžvilgiu, kuri be paliovos pateikiama vis su kitu „padažu“, su tuo metu privalomos mados, ideologijos, politikos ir t. t. „padažu“. Jo pasakojimas yra gyvas, įtraukiantis taip, kad „neįmanoma atsiplėšti“[…]
[…]Jo proza yra glausta, taupi, funkcionali, matoma, kas aprašyta, ir ypatingas jo apylinkių kraštovaizdis[…]
[…]Iš man žinomų lenkų literatų niekas taip nerašė[…]
[…]Rašė pykčiui. Viso pasaulio, kuriame juoda vadinama balta, pykčiui, ir nėra nei vieno, kuris pareikštų savo veto. Ir būtent šioje aistroje glūdi jo stiliaus paslaptis[…]
Savo ruožtu interviu, duotame žurnalui „Naujos knygos“ (1991/9) po didžiojo Vilniečio mirties, šiandieninis Laisvės premijos laureatas Adamas Michnikas štai taip įvertino Juozapo Mackevičiaus darbus ir gilų jo prisirišimą prie iškiliausių laisvės ir žmonijos išvadavimo iš komunistinės priespaudos idėjų:
„Jeigu ir manau, kad galima suprasti Mackevičių, tai visiškai nesuprantu, kaip jį galima garbinti. Ar žinote, ko šiandien Lenkijoje bijau? Apie tai jau kalbėjau: bijau to paties chamiško barbarizmo. Ir kai prieš keletą metų pasirodė, kad Juozapas Mackevičius yra skaitomiausias rašytojas, pamaniau, ar tie, kurie jį garbina, kurie suteikia intelektualumo jo bukam zoologiniam antikomunizmui, prisiima tam tikrą atsakomybę už tą barbarišką chamizmą, kuris dabar ateina“.
Ir niekada to neapykantos ir paniekos išpuolio prieš Juozapą Mackevičių neatšaukė, nors jo kūrybos, gilių analizių ir vertinimų įtaką intelektualaus elito sąmonės desovietizacijos procesui šioje Europos dalyje, mūsų nuomone, galima palyginti su popiežiaus Jono Pauliaus II įtaka.
Tačiau pats A. Michnikas, šventęs susitikimus su komunistinių centrų lyderiais ir norėjęs tiktai reformuoti komunizmą bei suteikti jam lenkišką veidą, ar net, sprendžiant pagal artimiausio jo draugo Jaceko Kuronio žodžius ( […] Kaip tauta galime sąmoningai atsisakyti dalies savo suverenumo […] tiesiogiai galingos kaimyninės valstybės […] Sovietų Sąjungos interesų labui […] ), išsižadėti nepriklausomybės dėl sovietinio okupanto, – neturėjo jokios įtakos.
Toje situacijoje Juozapas Mackevičius turėjo visus pagrindus laikyti A. Michniką ypač pavojingu veikėju iš kitos barikadų pusės, susitapatinusiu su komunistinės priespaudos sistema: […]Aleksanderas Watas savo knygoje „Mano amžius“ pateikia tokią komunizmo apibrėžtį: „Pirmoji kategorija, kurioje komunizmas man yra atgrasus, tai šlykštumo kategorija… kažkokio charakterių, miestų, daiktų parsidavėliškumo, globali žodžių korupcija“. Tikra tiesa. Bet pridurčiau iš savo patirties: begalinis nuobodulys. Kaip gyvenimas, nevertas gyvenimo. Ir kartu savas, „nuosavas“ komunizmas, kaip savi marškiniai arčiau kūno, atrodo man blogesnis už svetimus. Pasakysiu be užuolankų: Adamas Michnikas ir… draugai – leisiu sau taip glaustai juos pavadinti, kad nereikėtų vardyti visų šiandieninės emigracinės spaudos „šventųjų“ – man yra žmonės iš kitos barikadų pusės. Aš – prieš bet kokį komunizmą. Jie gi jį remia tokiais pavidalais, kaip antai: „antirusiškas“, „europietiškas“, pridengdami „žmogaus ir piliečio teisėmis […]“.(Juozapas Mackevičius. Raštai, t. 11. Brangioji Ponia…., Londonas, 1998.)
***
Kiekvienam suteikta teisė turėti savo pažiūras ir skelbti savo vertinimus. A. Michnikui, be abejo, taip pat. Tačiau kai praėjus ketvirčiui amžiaus po komunizmo nuvertimo Lietuvos Respublikos vardu šalies sostinėje, Česlavo Milošo ir Juozapo Mackevičiaus Vilniuje, Laisvės premija įteikiama komunizmo taisytojui, kairiajam liberalui ir kovojančiam ateistui, kuris nesirinkdamas žodžių smerkė žmones, nuosekliai kovojusius su komunizmu – reikia susimąstyti, ar čiuoždami didžiojo moralinio slydimo keliu, pasak Michniko, šalies politikai kartais nenuslydo iki chamiško barbarizmo lygio?
Ypač stebina tai, kad nepaprastai greitai moralinius kriterijus pasikeitė tie, kurie, vadovaujami konservatyvios krikščioniškos dešinės, visai neseniai siūlė skirti Laisvės premiją tikriesiems jos gynėjams, Gulago kaliniams, terorizuotiems sovietinių okupacinių ir represinių struktūrų – Sergejui Kovaliovui, Antanui Terleckui ir vyskupui Sigitui Tamkevičiui.
Ir gal kartais savojo orumo neturėjimas ir savo Tautos negerbimas lėmė tai, kad šalyje, kurios šimtai tūkstančių piliečių žuvo kovodami su okupantais ar praleido ilgus metus Gulago lageriuose, nebuvo rasta Laisvės premijos verto asmens?
Pagaliau tam tikra aiškumą įnešė itin aktyvus I. Degutienės bei G. Kirkilo įsitraukimas į premijos skyrimo reikalus.
Michnikas gal ir iš tiesų 1991m. rėmė Lietuvos Nepriklausomybę. Tačiau tikrai ne 1990 m. O tikra yra tai, kad aktyviai viešai ėmėsi ginti Leoną Jankelevičių, Lietuvos komunistų partijos ant vadinamosios Maskvos platformos CK sekretorių. Ir paskutiniais metais jo „Gazeta Wyborcza“ buvo vienas iš ruporų, skleidusių informacinę tomaševskinę propagandą, kuria buvo siekiama sukurti dirbtinį Lietuvoje gyvenančių piliečių susiskirstymą bei pabloginti Lietuvos ir Lenkijos santykius.
Galų gale netgi šiandien, premijos įteikimo metu, A. Michnikas pabrėžė, kad Lenkija, kaip šalis, dešimt kartų didesnė už Lietuvą, ir toliau sieks, kad būtų visiškai užtikrintos pilietinės teisės (?!) lenkakalbiams lietuviams, ir, nepaisant aiškios jų valios, būtų pakeistos jų pavardės, o Lietuvos vietovėms suteikti lenkiški pavadinimai – taip užtikrinant nesutarimų permanentiškumą. Iš redakcijos „Gazeta Wyborcza“ Varšuvoje, regis, geriau matyti, ko reikia Lietuvos piliečiams – lenkakalbiams lietuviams.
***
Juozapas Mackevičius, išvykęs iš Lietuvos prieš sovietinį „išvadavimą“, gyveno ir rašė Vokietijoje, patirdamas ir ten moralinį persekiojimą bei gyvenimą giliame skurde, ypač Vakarų ir Sovietų Sąjungos suartėjimo laikotarpiu. Tačiau niekada, net badmiriaudamas, savo įsitikinimų nepakeitė. Jo palaikai ilsisi Londone, kapinėse prie Šv. Andriejaus Bobolos bažnyčios. Ant urnos su palaikais pagal jo paskutinę valią išgraviruota, kad palaikai gali būti perkelti tiktai į Vilnių, Rasų kapines. Ten, kur palaidoti jo tėvai.
Nežinau – jeigu dar gyventų, ar kartais dabar, kai A. Michnikui Vilniuje buvo įteikta Laisvės premija, nepakeistų savo testamento?
Šaltinis: www.pogon.lt, www.punskas.lt
