Akad. prof. habil. dr. Antanas TYLA, Vilnius

Mes pažymime ir švenčiame 95-ąsias Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo metines – Vasario 16-ąją. Minėdami šią ypač svarbią Lietuvos valstybei šventę, mes kiekvienas jos kontekste savaip randame ir save. Vasario 16-oji išdalino mums visiems bendrą gyvenimo ir vienybės krypties rodyklę.

Trumpam sustokime ir apžvelkime keletą Vasario 16-osios Akto aplinkybių ir tų vertybių, kurios nutiesė kelia Lietuvos nepriklausomybei. Apsistosime tik ties tomis, kurios buvo šalia mūsų, nebrendant į tolesnius vandenis. Trumpai žvilgtelėkime į to meto istorinę sąmonę, veiklos vienybę, lyderius, pasiaiškinkime, kokie lyderiai buvo Šalčininkų krašte ir kaip šio krašto gyventojai savo tapatybę gynė po Nepriklausomybės paskelbimo, kai ką tik atkurtą valstybingumą užliejo Lenkijos okupacija. Žemiau ir apsistosime ties šiais klausimais…

Pirmiausia, ką 1917-1918 m. reiškė istorinė savivoka ir istorinė sąmonė. Ji buvo ypač ryški. Tai akcentuota pačiame Vasario 16-osios akte. Jame skelbiama, kad Lietuvos Taryba remiantis „pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu… skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“

Akte akcentuojama, kad Lietuvos Taryba atstatanti Lietuvos valstybę. Tai labai prasminga formuluotė, atsiremianti į Lietuvos valstybės šaknis. Kaip žinome, Mindaugas sukūrė Lietuvos karalystę XIII amžiuje. Kai dabar žiūri iš kelių šimtmečių nuotolio, atrodo, kad Mindaugas, sukurdamas Lietuvos valstybę ir priimdamas Lietuvos karaliaus vainiką, jį uždėjo kiekvienam lietuviui ir Lietuvos piliečiui. Tada subrendo noras turėti bei saugoti savo valstybę ir jos laisvę. Ši lietuvių valstybinės laisvės siekiamybė tapo amžina, socialiai kiekybiškai ir kokybiškai modifikuodamasi ji ritosi nuo vieno šimtmečio kalno prie kito. Ji susiliejo su kitomis lietuvių tautos charakteristikos savybėmis, tokiomis, kaip: 1. Prisirišimas prie gimtosios lietuvių kalbos, 2. Tikėjimas, 3. Darbštumas, 4. Šeimyninis gyvenimas ir 5. Amžinas siekimas pažinti supantį pasaulį per švietimąsi, mokslą.

Šios siekiamybės ir savybės atvedė atsinaujinusią lietuvių tautą su jai tolerantiška visa Lietuvos visuomene prie 1918 m. Nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimo. Dar Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse tiek tarp inteligentijos, tiek ir plačiuose visuomenės sluoksniuose įvyko lemiamas politinis lūžis – sutvirtėjo siekis patiems be svetimųjų valdytis ir noras to siekti bendromis savo jėgomis bei savo veikla. Reikėjo susitelkti bendriems veiksmams. Tai buvo labai svarbu. Mes patys savo akimis matėme, ką reiškė tautos susitelkimas. Vienybė įveikė Sovietinės imperijos grandines. 1918 m. susitelkimas irgi pavyko. Buvo pasirinktas tinkamas valstybės atkūrimo kelias.

1917 m. Lietuvos valstybės kūrimo iniciatoriai pakvietė pasitarti Lietuvos valsčių, parapijų, miestų atstovus į Lietuvių konferenciją Vilniuje (1917 IX 18-23). Konferencijos rengimas sujudino visą Lietuvą ir kitur buvusius lietuvių sambūrius. Buvo padaryta savotiška paieška lojalių valstybės atkūrimui gyventojų. Iškilo lokaliniai lyderiai. Į Lietuvių konferenciją Vilniuje iš visos Lietuvos atvyko 222 dalyviai. Konferencija išrinko 20 dalyvių Lietuvos Tarybą, kurią įpareigojo paskelbti Lietuvos nepriklausomybę.

Kas organizavo lietuvius valstybės kūrimui Šalčininkų rajone?

1876 m. Rusijos geografinės draugija organizavo valsčių aprašymus. Šalčininkų valsčių aprašė mokytojas baltarusis Milevskis(?). Jis rašė, kad kaimuose visi valstiečiai kalba lietuviškai. Iš šio krašto nebuvo ryškesnės valstietiškos kilmės inteligentijos, dvsininkija daugiausia buvo nutautėjusi ir mažai rūpinosi lietuvių tapatybės vertybėmis, puoselėjo polonizaciją. Rusijos valdžios persekiojimas ir lietuviškos spaudos draudimas stabdė šio krašto lietuviškos savimonės viešąją plėtrą. Todėl tautinis lietuvių atgimimas čia prasidėjo vėliau negu vakarų, vidurio, šiaurės ir pietvakarių Lietuvoje. Tautinė savimonė čia sustiprėjo, įkūrus „Ryto“ draugiją, kaizerinės okupacijos metais pradėjo steigtis pradinės lietuviškos mokyklos. Šio švietėjiško darbo dirvonus pasiaukojamai plėšė kunigai.

Šalčininkų apylinkėse Lietuvos valstybės kūrybos darbas aktyviau vyko tose parapijose, kurioje kunigavo lietuviai. Jie dirbo ir Lietuvos valstybės kūrimo darbą.

Yra žinoma, kad Lietuvių konferencijoje dalyvavo Dieveniškių klebonas Steponas Umbra ir Geranainių klebonas Vincas Zajančkauskas.

Po Nepriklausomybės paskelbimo šiame krašte valstybės darbas buvo neramus. 1918-1920 m. Sovietinės Rusijos ir pilsudskinės Lenkijos okupantai keitė vieni kitus, kol 1920 m. rudenį po Suvalkų sutarties sulaužymo kraštą 19-kai metų okupavo Lenkija. Okupacija sutapo su šiame krašte besiplėtojančiu „Ryto“ draugijos lietuviškų mokyklų steigimu. Mokyklų steigimas buvo šio krašto kiek pavėluota, palyginus su vidurio Lietuva, tautinio mentaliteto raiška. Žmonės šiame švietėjiškame sąjūdyje dalyvavo masiškai ir savanoriškai. Šis sąjūdis man labai priminė Rusijos okupacijos metais buvusią uždraustų lietuviškų raštų knygnešystę. Šalčininkų rajono ribose ir paribyje buvusiuose Benekainių, Dieveniškių, Eisiškių, Rodūnios, Varanavo valsčiuose kaimų gyventojai savo iniciatyva ir savo lėšomis įkūrė 54 lietuviškas pradžios mokyklas. „Rytas“ jas išlaikė. Kai kurios iš jų buvo likviduotos organizavimosi stadijoje.

Skaudžiausia buvo tai, kad iki 1936 m. imtinai visas lietuviškas pradžios mokyklas Lenkijos valdžia uždarė ir vaikus per prievartą vertė lankyti lenkiškas valstybės išlaikomas mokyklas. Daug kur vietoje uždarytų lietuviškų mokyklų lietuviai įsteigė „Ryto“ skaityklas, tačiau ir jas Lenkijos okupacinė valdžia 1936 m. uždarė.

Šią Šalčininkų krašto gyventojų švietėjišką kovą už lietuvišką mokyklą su okupacine Lenkijos valdžia kruopščiai aprašė sąžiningas, garbios atminties pedagogas, enciklopedistas Vincas Martinkėnas savo leidinyje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais“, Vilnius, 1990 m.

Tuo metu, kai Šalčininkų rajone gyventojai po 1918 m. dėmesį, jėgas ir lėšas eikvojo gindami nuo okupantų švietimą lietuvių kalba, Laisvoje Lietuvoje, Nepriklausomybės karo frontuose apgynusioje savo valstybę, buvo sukurta valstybės funkcionavimo struktūra, kariuomenė, teismas, policija, susisiekimo struktūra, visuomeninės raiškos modelis, lietuviška švietimo sistema nuo pradžios mokyklos iki aukštojo universitetinio mokslo, kūrėsi teatrai, muziejai ir per neilgą laiką Lietuvos valstybė padarė žymią pažangą. Valstybė užtikrino lietuvių kalbos plėtotę; ji užėmė visas valstybinės kalbos erdves, tapo mokymo ir mokslo subjektu.

Lenkijos okupacija, paskui Armijos Krajovos siautimas padarė daug žalos Šalčininkų krašto bendrumo su visa Lietuva plėtrai. Neatsitiktinai griūvanti sovietinė imperija šį rajoną pasirinko kaip placdarmą Lietuvai skaldyti ir sovietinei santvarkai išsaugoti, paversti jį kažkuo panašiu į Moldovos Padniestrę. Tačiau imperijos planai sužlugo, nors vienos partijos tiesos ir vadovavimo modelis čia, kaip draustinyje, išliko. Ir lietuvių kalba neturi Konstitucijoje įteisintos vietos. Kažkam ji trukdo. Ar lietuviai čia tikrai jaučiasi gyveną savo Tėvynėje ir valstybėje?

Švenčiant Vasario 16-osios šventę, manau, kad Lietuva po 1990 m. įveikusi daug politinių, ekonominių, kultūrinių iššūkių sugebės visus juos įveikti ir Šalčininkų rajone. Lietuva turi stiprius savo sąjungininkus – Europos Sąjungą ir NATO. Lietuva yra šių universalių politinių struktūrų aktyvi narė, vykdanti duotus kolektyvinius įsipareigojimus bei turinti jų paramos garantijas.

Saugokime ir branginkime Lietuvos valstybinę laisvę bei tieskime kelią jos ateičiai. Tik visų mūsų vienybė, dirbant vardan tos Lietuvos, apsaugos mus nuo visų nepageidautinų iššūkių.

2013 02 15

Kalba pasakyta Šalčininkuose Lietuvos Tūkstantmečio gimnazijoje per Vasario 16-osios 95-ųjų metinių minėjimą

Nuotraukoje: A. Tyla

Voruta. – 2013, kov. 16, nr. 6 (77), p. 7.