Iš kairės į dešinę: Nevilis Čemberlenas, Eduaras Daladjė, Adolfas Hitleris ir Benitas Musolinis prieš susitarimo pasirašymą. 1938 m. rugsėjo 30 d. Bundesarchiv, Bild 183-R69173 / CC-BY-SA 3.0, CC BY-SA 3.0 DE 

Išėjo VORUTA žurnalo 2025 m. kovo (I ketvirčio) numeris (Nr. 1 – 887). Jame – Česlovo Iškausko įvadinis straipsnis aktualia tema: „Sąmokslo grandinė: Hitleris – Stalinas – Trumpas – Putinas“, kaip kuriamas naujas Miunchenas-2. Žemiau publikuojame politikos apžvalgininko straipsnį.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, žurnalas „Voruta“, 2025 Nr.1

Nauji Stalinas ir Hitleris. XXI amžiaus monstrai – Putinas ir Trumpas. Artėja dar vienas pasaulio pasidalijimas. Trys galios poliai – JAV, Rusija ir Kinija. Atsiranda Miunchenas – 2. Kartojasi prieškaris…

Tokie ir kitokie straipsnių pavadinimai drebina Rytų ir Vakarų žiniasklaidą. Vieni jų remiasi Antrojo pasaulinio karo išvakarėmis, kiti apskritai nuklysta į tolimąją istoriją, kai Europoje siautėjo jėga grįsti nuožmūs karai ir konfliktai.

Dingstis tokiems pasvarstymams atsirado Donaldui Trumpui tapus 47-uoju JAV prezidentu. Įniršęs dėl savo nesėkmių po pirmosios kadencijos ir teisinio persekiojimo jis nutarė pademonstruoti raumenis tiek Amerikos vidaus, tiek užsienio politikoje, tai pakišdamas po daugelį patraukiančiu šūkiu „Amerika vėl bus didi“. Kas gi nenori būti stiprus, neįveikiamas ir savo valią primesti kitiems?

Šiuo požiūriu jis panašus į septyneriais metais jaunesnį Putiną – tokį pat nutrūktgalviškų diktatoriaus bruožų turintį lyderį. Mes jau rašėme apie vienintelius Putino ir Trumpo skirtumus: vienas šlykščią karinę avantiūrą prieš savo brolius slavus jau pradėjo, kitas kol kas tik žada smogti ir pasirašinėja grėsmingus dekretus. Jų retorika irgi panaši: į Ameriką ir Rusiją kėsinasi abstraktus priešas, norėdamas jas jei ne užgrobti, tai bent susilpninti. Vadinasi, reikia smogti pirmiems…

Štai kada mes grįžtame į Hitlerio ir Stalino laikus. Kurdamas savo išskirtinės arijų rasės arba „nordizmo“ teoriją, fiureris pasitelkė išgalvotą, jokiais antropologiniais, istoriniais ir archeologiniais įrodymais nepatvirtintą koncepciją, kad dėl visų nelaimių kalti žydai. Pats turėdamas žydiško kraujo, nacių lyderis savo programinėje knygoje „Mein Kampf“ mėgino pagrįsti mistinę antžmogio teoriją ir nuo kažkurio gyvenimo tarpsnio palinko prie žydų naikinimo idėjos. Jis 1935 m. net įkuria SS pavaldžią organizaciją „Ahnenerbe“ („Protėvių paveldas“) ir siunčia ekspedicijas į Indiją ir Nepalą, kad filosofiškai pagrįstų arijų išskirtinumo teoriją. Rezultatas – holokaustas („visiškas sunaikinimas“). Manoma, kad nuolatinė jo darbo stalo knyga buvo Berlyno universiteto ekonomikos ir filosofijos profesoriaus E. Duhringo 1881 m. išleistas veikalas „Žydų klausimas kaip rasės, moralės ir civilizacijos klausimas” („Die Judenfrage als Rassen, Sitten und Kulturfrage“), kuriame žydai apibūdinti jau ne vien kaip blogis, bet kaip nepataisomas blogis.

***

Stalinas, kuris iki šiol Rusijoje laikomas didvyriu, represavo tūkstančius savo oponentų ir šiaip niekuo dėtų žmonių, į kalėjimus sukišo daugybę karo ir mokslo specialistų, o netrukus okupavo aplink Sovietų Sąjungą gyvenusias tautas, kurias taip pat „išvalė“ nuo „buržuazinio elemento“. Ribbentropo – Molotovo suokalbiu pažymėtas Europos padalijimas tapo Antrojo pasaulinio karo preliudija. Buvę suokalbininkai tapo mirtinais priešais.

Praslinkus beveik šimtmečiui, lyg ta kažkada, rodos, išrauta piktžolė, vėl suveši. Putinas paskleidžia naują „visiško sunaikinimo“ teoriją, klastodamas ir į melo luobą įvilkdamas istorijos faktus: Ukrainoje skleidžiasi fašizmas, per ją Vakarai nori užgrobti ir sunaikinti Rusiją.

Preliudija – po Maidano separatistų rankomis užvaldomos kelios Ukrainos sritys, o prieš trejus metus pradedamas tiesioginis brolžudiškas karas. Visa Europa atsidūrė ant naujos katastrofos slenksčio.

Na ne, sakysite, D. Trumpui iki jų toli. Bet štai 2013-aisiais vykdamas į Maskvoje vykusį konkursą „Mis Visata“, D. Trumpas svarstė, ar pavyks susitikti su Vladimiru Putinu. „Jeigu pavyks, – tuomet parašė jis tviteryje. – Ar jis taps mano nauju geriausiu draugu?“. Ne, netapo, bet pripažino kaip tinkamą varžovą įvedant naują pasaulinę tvarką. Esminis jų posūkis į šį pripažinimą įvyko per praeitą D. Trumpo kadenciją, kai Amerikos vadovas, nors susitikime sėdėjo akmeniniu veidu, puolė reikšti pagarbą Kremliaus lyderiui.

Pamenate suokalbišką Hitlerio ir Stalino draugystę? Fiureris smogė peiliu į nugarą „generalisimui“, kuris lyg ir nujautė klastą, bet kartu ir lankstėsi jam, ir priėmė jo paramą, o nacių ir sovietų generolai prieškariu, jau pasidalinę Europą ir nusiaubę Lenkiją, net kartu gėrė šampaną netoli Bresto…

Menkas niuansas: D. Trumpas neseniai kone žodis žodin atkartojo karo Ukrainoje pradžioje pasakytus Putino žodžius: „JAV sienos neužsibaigia niekur“. Jis siekia perimti Grenlandiją, pretenduoja į Panamos kanalą, nori prisijungti Kanadą, žada palikti NATO, o perimtoje Joe Bideno komandoje pradeda šiurkštų valymą, ypač pakirsdamas žvalgybos ir nacionalinio saugumo tarnybas. O ir prievarta tremdamas imigrantus jis kažkuo panašus į stalinines prieškario represijas arba Putino „užsienio agentų“ valymo politiką…

***

Kuo toliau, tuo padėtis aplink Ukrainą vis sparčiau ėmė panašėti į 1938-ųjų Miuncheną. Apžvalgininkai ją įvardijo Miunchenu – 2. D. Trumpas „pasimovė“ ant Putino propagandinio iešmo. Jo ryžtas nutraukti Rusijos karą prieš Ukrainą būtų pateisinamas, jei būtų paisomi Ukrainos interesai, o ne aklai kartojamos Kremliaus valdovo tezės.

Rusijos ir JAV delegacijų susitikimas Er Rijade tik patvirtino separatinio suokalbio galimybę: jis vyko už Kyjivo nugaros, taip pat nuošaly paliekant visą Europą, kuriai gyvybiškai svarbu nutraukti Rusijos agresiją. Jau Miuncheno saugumo konferencija parodė, kad Vašingtonui svarbu paradinė ir parodomoji taika Ukrainoje, o viceprezidento J. D. Vance‘o kalboje beveik nebuvo nė žodžio apie karą ir Ukrainą, o tik pamokymai Europai, kaip puoselėti demokratiją.

Rašant šias eilutes, dar nebuvo aišku, kaip klostysis daugiašaliai santykiai: JAV – Rusija – Ukraina – Europos Sąjunga, kada ateis ir apskritai ar ateis taika į nuvargintą Ukrainos žemę, kaip vyks pataikūniškos ir separatinės taikos derybos.

***

Bet štai paskutinę vasario dieną – tarsi griaustinis iš giedro, politinį pavasarį žadančio dangaus: JAV atsisakė pasirašyti patobulintą ir visiškai parengtą susitarimą dėl Ukrainos retųjų mineralinių iškasenų eksploatacijos. Dar daugiau: pasipriešinęs aiškiai proputiniškiems D. Trumpo užmojams, V. Zelenskis buvo paprašytas palikti Baltuosius rūmus. Skandalas didžiule nusivylimo banga persirito per pasaulį: pasitikėjimas Amerika kaip demokratinių vertybių gynėja žlugo. Tiesa, reikia kalbėti ne apie visą „laisvąjį pasaulį“, o tik apie Ovaliojo kabineto šeimininkus, kurie spekuliuoja taika Ukrainoje ir taip įsiteikia Putinui.

Ši išdavystė tik paskatino ES ir kitas Europos šalis, taip pat Turkiją ir Kanadą ieškoti būdų, kaip perimti taikos atkūrimo ir pagalbos Ukrainai naštą. Kovo 2 d. Londone susirinkę 18 šalių vadovai, atstovai ir tarptautinių organizacijų pasiuntiniai parengė planą, kaip užtikrinti ilgalaikį saugumą senajame žemyne ir apginti Ukrainą. Jis buvo tvirtinamas Europos Vadovų Taryboje (EVT) kovo 6 d. O tuo metu D. Trumpas kurpė separatinį sumanymą kuo greičiau susitikti su Putinu… Europa atsidūrė ant sunkus pasirinkimo slenksčio: karas ar taika, ar „taika per jėgą“.

***

Kaip bebūtų paradoksalu, bet į minėtą, ant pasaulinio nusikaltimo ribos vėl balansuojančią ketveriukę bando įsiterpti ir kai kurie Lietuvos politikai. Mėgdžiodamas galinguosius diktatorius ar juos parodijuodamas, politinės partijos „Nemuno aušra“ vadovas Remigijus Žemaitaitis mėgina kopijuoti tai Vokietijos nacių antisemitinę retoriką, o važinėdamas po Lietuvą ir kalbėdamas apie ten išsišakojusią korupciją, kartoja putiniškus naratyvus, siūlydamas nepastebėti Rusijos karo nusikaltimų masto Ukrainoje.

Šis jaunas veikėjas lyg D. Trumpas rengia tikrus šou, kuriuos pastebėjome dar Prezidento rinkimuose. Nors yra vis dar teisiamas, jis nesibodi menkinti koalicijos partnerius, net patį Prezidentą, skleisdamas melus arba iš konteksto ištraukdamas atskiras frazes bei argumentus. R. Žemaitaitis vis manipuliuoja beveik 200 tūkstančių už jo partiją pasisakiusių rinkikų valia, tarsi jie jam davė mandatą ne į Seimą, o skleisti prorusišką ir tautinę neapykantą skatinančią propagandą.

Keista, kad valdantieji koalicijos partneriai socialdemokratai toleruoja tokį elgesį, o premjeras ir buvęs kolega Vilniaus miesto taryboje Gintautas Paluckas dangsto šį politiką ir tarsi toje pasakoje kartoja: „Bagdade viskas ramu“. Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis Saulius Skvernelis, bijodamas, kad iširs koalicinė dauguma, taip pat nesako visos tiesos: matyt, visi laukia teismo proceso pabaigos ir kovo, kai prasidės Seimo pavasario sesija…

Galbūt šiek tiek pritempta būtų įterpti R. Žemaitaitį tarp šios pasaulinės monstrų ketveriukės. Kaip sakoma, ne to lizdo paukštis. Bet giesmę ima traukti panašią. Ji čaižiai skamba nepriklausomos Lietuvos erdvėje ir – kalbant jau sausa politine kalba – disonuoja su nacionalinio saugumo kontekstu.

***

Mes toli nuo bet kokių sulyginimų. Anie laikai nepanašūs į šiuos. Tačiau, kaip portale neseniai rašė rusų opozicionierius Levas Šlozbergas, šie anų ir moderniųjų laikų veikėjai buvo ir yra „didžiausi nestabilumo pasaulyje varikliai“. Nestabilumo, kuris virsta ne tik chaosu, globalia šizofrenija, bet ir veda mus į Trečiąjį pasaulinį – nesakau, kad karą, bet – į suirutę.