Alvydas Butkus

Prieš 25 metus, 1990 m. gegužės 4 d., Latvijos TSR Aukščiausioji Taryba paskelbė deklaraciją „Dėl Latvijos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo“. Už deklaraciją balsavo 138 iš 201 AT deputatų, prieš nebalsavo niekas, vienas deputatas susilaikė. Deklaracijai nepritariantys „Interfronto“ deputatai balsavimą boikotavo. Kad deklaracija būtų priimta, reikėjo, kad už ją balsuotų 2/3, arba 134 deputatai. Deklaraciją inicijavo ir tekstą suformulavo „Tautos frontui“ atsovaujantys deputatai.

Šia deklaracija buvo atkurta 1918 m. lapkričio 18 d. paskelbtoji Latvijos Respublika.

Skirtingai nuo Lietuvos, Latvija ir Estija, turėdamos didžiulę rusakalbių bendruomenę, susidariusią iš sovietmečiu suplūdusių migrantų, nepriklausomybę atkūrinėjo atsargiau. 1989 m. Latvijoje latviai tesudarė 52 proc. gyventojų (1935 m. latviai sudarė 77 proc., 1959 m. – 62 proc., 1979 m. – 54 proc. šalies gyventojų). Natūralu, kad Latvijoje buvo gausesnis ir įtakingesnis Kremliaus palaikomas nepriklausomybės priešininkų sluoksnis, susibūręs į „Interfrontą“, Lietuvos „Jedinstvos-Jednošč-Vienybės“ analogą.

Deklaracija turėjo savo priešistorę. Dar 1989 m. liepos 28 d. Latvijos TSR AT buvo priėmusi „Deklaraciją dėl Latvijos valstybės suvereniteto“, o 1990 m. vasario 15 d. – „Deklaraciją Latvijos valstybinės nepriklausomybės klausimu“. Remtasi ir 1990 m. balandžio 21 d. Visos Latvijos deputatų sueigos Rezoliucija.

Todėl deklaracijos turinys ir forma šiek tiek skiriasi nuo Lietuvos AT paskelbtojo Kovo 11-osios akto. Deklaracija pradedama įžanga, kurioje konstatuojamas Latvijos Respublikos valstybingumas nuo 1918 m. lapkričio 18 d., jo tarptautinis pripažinimas 1920-1921 m., LR Konstitucijos priėmimas 1922 m., kuri, kaip pabrėžta Deklaracijoje, de jure galioja iki šiol. Toliau tekste apžvelgti 1940 m. įvykiai, bolševikinė Latvijos okupacija, rinkimų į naująjį Seimą farsas, Latvijos Respublikos aneksija 1940 m. rugpjūtį.

Konstatuojamojoje dalyje Deklaracija skelbia esant neteisėtą Latvijos Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaraciją „Dėl Latvijos įstojimo į TSRS“, atnaujinamas 1922 m. Konstitucijos veikimas visoje Latvijos teritorijoje, tačiau kol bus parengta naujoji Konstitucija, paliekami galioti tie straipsniai, kurie gali būti keičiami tik tautos referendumu, būtent: Latvija yra nepriklausoma, demokratine respublika, Latvijos valstybės suvereni valdžia priklauso Latvijos tautai, Latvijos valstybės teritoriją tarptautinėmis sutartimis nustatytose sienose sudaro Vidžemė, Latgala, Kuršas ir Žiemgala.

Penktuoju Deklaracijos straipsniu buvo numatytas pereinamasis laikotarpis, kol Latvijos Respublikos valdžios struktūros bus atkurtosde facto. Ši straipsnis Maskvos pučo metu 1991 m. rugpjūčio 21 d. buvo panaikintas atskiru Latvijos AT konstituciniu įstatymu, kuriuo Latvija paskelbė realią šalies nepriklausomybę, remdamasi 1990 m. gegužės 4 d. Deklaracija.

Pasiteisinusi rizika

Prisimindami tuos laikus, kai kurie buvę AT deputatai sako, kad tarsi buvo trumpam atsidaręs langas į kitą realybę, ir Latvijai pavykę ištrūkti iš sovietinės Rusijos glėbio. „Tą trumpą laiką, kai buvo galima ištrūkti iš SSRS, mes ir ištrūkom, dabar be karo tai būtų neįmanoma. Net tada, jei būtų kilęs karas, nežinia, kaip mums būtų sekęsi, nes SSRS Baltijos regione buvo sutelktos didelės pajėgos“, – sako Latvijos universiteto Teisės fakulteto prof. Juris Bojaras. „Stiprinti valstybę sekėsi sunkiai – buvo ir korupcija, ir oligarchai, kuriuos, tiesa, buvom išvarę, bet paskui jie vėl sugrįžo. Dabar Latvija yra Europos Sąjungoje, NATO, Jungtinėse Tautose. Latvija žinoma visoje Europoje, turi tam tikrą įtaką, o ir prezidentūra yra gana gera“ – sako jis.“Apskritai, eita kaip per kelmyną – dalį kelmų išrovėm, dalis liko. Yra visokių korporacijų, nepasiduodančių reformoms, – priduria J. Bojaras, kaip pavyzdį pateikęs ir mediciną, ir mokslą, ir švietimą.

„Net iki šiol nesam išmokę žiūrėti į pasaulį per Latvijos nacionalinių interesų prizmę“, – teigia ilgametis Ventspilio meras Aivaras Lembergas.„O juk nepriklausomos valstybės prioritetas yra teisė patiems spręsti, kaip tvarkytis šalyje“ – tęsia jis.

Latvijos „Tautos fronto“ buvęs pirmininkas Dainis Yvanas pabrėžia, kad per tuos 25 metus pasiekta daug, tačiau svarbiausia, anot jo, kad išsaugota laisvė. „Tada tai buvo kažkas ypatingo, mes patikėjome savimi ir Latvijos valstybe“. Yvano manymu, dabartinė Latvija yra išsivysčiusi, labai vertinamas pilietinis aktyvumas, tačiau, kalbant apie šešėlinę pusę, reikia minėti teisinę sistemą – teisėjai nenori jokių jos permainų.

Kalbėdami apie ateitį, buvę deputatai nedrįsta prognozuoti. „Kai tokia geopolitinė situacija, niekas negali žinoti, kur ir kokie būsim po dešimties metų“ – sako buvęs vienas pirmųjų užsienio reikalų ministrų Georgas Andrejevas.Anot jo, tada balsuodami gegužės 4 d. niekas negalvojo taip toli į priekį. Svarbiausia buvę atgauti laisvę.

Keli skirtumai nuo Lietuvos

Nors Lietuva ir Latvija nuo XX a. pradžios turi panašius likimus, nors mus vienija ir Baltijos kelias bei panaši patirtis atgaunant nepriklausomybę, būta ir skirtumų.

Latviai atsargiau elgėsi, priimdami pilietybės įstatymą, nes baiminosi, kad prorusiškai nusiteikę kitataučiai gali turėti neigiamą įtaką parlamento ir kt. rinkimams. Šalies pilietybę galėjo gauti tik tie asmenys, kurie turėjo Latvijos pilietybę iki 1940 m., taip pat tų asmenų palikuonys. Kitiems taikomas natūralizacijos įstatymas, pagal kurį pilietybę galima gauti tik išlaikius valstybinės latvių kalbos, Latvijos istorijos ir konstitucinių pagrindų egzaminus. Panašiai pasielgė ir estai. Šitaip tose šalyse dalis gyventojų įgijo nepiliečio statusą. Latvijoje nepiliečiai iš pradžių (1991 m.) sudarė apie 33 proc. gyventojų. Šiuo metu (2015) jų yra 12 proc. Dalis nepiliečių yra pasirinkę Rusijos, Ukrainos ar Baltarusijos pilietybę. Imant atskiras tautybes, nepiliečių dalis, 2011 m. duomenimis, pasiskirsto taip (procentais): lietuviai – 28, estai – 20, baltarusiai – 55, rusai – 34, ukrainiečiai – 56, lenkai – 21, žydai – 29.

Kitas skirtumas yra visuomenės ir politikų požiūris į valstybę bei jos atributus. Nuolatinė konfrontacija su rusakalbiais radikalais labiau konsolidavo latvius. Latvijoje nėra istorikų, kurie platintų kitose šalyse priimtus Latvijos istorijos naratyvus, menkintų šalies istorija. Latvijoje nėra latvių politikų, pritariančių kitakalbių reikalavimams paskelbti kurią nors kalbą (dažniausiai rusų) antrąja valstybine ar bent regionine kalba, dangstantis žmogaus teisėmis, istoriniu palikimu ar dar kažkuo. Latvijoje niekas net nesidera dėl gatvėvardžių lentelių ar pavardžių rašybos kita, nevalstybine kalba, o numatytos baudos už valstybinės kalbos įstatymo pažeidimus sėkmingai atgraso nuo tokios saviveiklos.

Latvijoje netrypiama ir neniekinama latviškoji savimonė, enokultūra, neskelbiama, kad tai XIX a. reliktas, netinkantis XXI amžiui. Todėl pati Latvijos valstybė atitinka europinės tautinės valstybės standartus ir tęsia tokios valstybės tradicijas. Dešiniųjų partijų – „Viską Latvijai“, „Tėvyneiir laisvei – Latvijos nacionalinės nepriklausomybės sąjūdis“ susivienijimas jau antrą kadenciją yra valdančiojoje koalicijoje, o jo narė I. Mūrniecė pirmininkauja parlamentui.

Linkėdami ilgiausių metų, latviai sako konkrečiau – Saulės amžių! Tad brolių valstybinės šventės proga – Saules mūžu Latvijai!

(Parengta pagal Latvijos žiniasklaidą)