Gintaras LUČINSKAS, Alytus

Lietuvos šaulių sąjungos istorija

Bernardas Vadeika gimė 1888 m. gruodžio 6 d. Alytaus apskrityje, Daugų valsčiuje, Čižiūnų kaime, neturtingų ūkininkų Jono Vadeikos ir Viktorijos Lukošiūnaitės šeimoje. Turėjo brolius Joną ir Romualdą bei seserį Eleną. Bernardas mokėsi rusiškoje pradinėje mokykloje, kurioje baigė 3 klases. Mokėjo rusų ir lenkų kalbas.

1907 m. broliai Bernardas ir Jonas išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, tikėdamiesi užsidirbti. Paskui juos išvyko brolis Romualdas ir tėvas Jonas. Jie dirbo fabrikuose.

1910 m. visi, išskyrus jauniausią Joną (1893–1977, gyveno Bostone), grįžo į Lietuvą, nes prasidėjo Stolypino žemės reforma ir kaimus skirstė į vienkiemius. Greitai Bernardą pašaukė į kariuomenę.

Nuo 1910 m. lapkričio 2 d. iki 1918 m. kovo 3 d. B. Vadeika tarnavo Rusijos kariuomenėje, 2-ame Turkestano inžinerijos pionierių pulke. Ten baigė ir inžinerijos pionierių mokymo kursus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, B. Vadeika fronte buvo neilgai. Užsitarnavęs puskarininkio karinį laipsnį, vadovavo būriui kareivių, kurie saugojo ir remontavo paskirtą geležinkelio ruožą. Paskutinė tarnybos vieta – piečiausiame carinės Rusijos taške, vadinamajame forposte – Kuškoje (Turkmenistane). Įvykus 1917 m. revoliucijai Rusijoje, kariuomenė pakriko, todėl B. Vadeikai pasitaikė galimybė grįžti į Lietuvą. Savarankiškai teko grįžti per įvairias, nepriklausomomis valstybėmis tampančių, buvusios carinės Rusijos teritorijas, dėl ko buvo iškilusi ne viena pavojinga situacija, kai teko šokti iš važiuojančio traukinio arba būti pastatytam sušaudyti prie sienos (gruzinų partizanų).

1919 m. birželio 9 d. Pivašiūnų parapijos bažnyčioje (Butrimonių vls.) B. Vadeika susituokė su Monika Kudzevičiūte, Raulo (g. 1900), susilaukė 2 vaikų: Vlado (g. 1921) ir Bronislavos (g. 1924). Dirbo savo 4 ha ūkyje ir dar užsiėmė kalvio amatu.

Po žemės reformos, 1924 m. iš Junčionių buvusio dvaro papildomai paskyrė 6 ha žemės. B. Vadeika stengėsi ūkininkauti naujoviškai. Per kelerius metus sukultūrino visas savo pievas: kiekvienais metais 0,5–1 ha suardavo, kultivuodavo, akėdavo ir užsėdavo. Kiti tuo stebėdavosi. Tačiau po kelerių metų pievos jau būdavo labai derlingos. 1928 m. tapo Žemės Ūkio rūmų nariu.

1929 m. lapkričio 1 d. B. Vadeika paskirtas Daugų valsčiaus savivaldybės tarybos nariu, nes buvo išrinktas Užukalnių seniūnijos seniūnu. Taip pat vykdė ir Daugų valsčiaus viršaičio pavaduotojo pareigas.

1934 m. spalio 25 d. Daugų valsčiaus tarybos narių posėdyje iš 3 kandidatų B. Vadeika išrinktas valsčiaus viršaičiu. Jo paskyrimą, po naujai išrinkto viršaičio priesaikos, Alytaus apskrities viršininkas patvirtino 1934 m. lapkričio 6 d. nutarimu. B. Vadeika dar tapo ir Alytaus apskrities tarybos nariu.

1936 m. balandžio 1 d. Daugų policijos nuovados viršininkas J. Vilkas apie B. Vadeiką „Asmens žinių lape“ nurodė (kalba netaisyta – aut.): Teismo nebaustas, nėra tardomas ir nėra prieš jį iškeltų baudž. bylų. Neteistas ir netardytas. Administraciniu būdu nebaustas ir bylų iškeltų nėra. Neprasiskolinęs. Šeimoje gyvena tvarkingai, ūkį tvarko gerai. Valstybiniai, tautiniai ir pilietiniai patikimas, doras, sąžiningas. Vietos gyventojų tarpe turįs pasitikėjimą ir gerą vardą. Tarybos posėdžiuose laikosi rimtai. Girtavime nepastebėtas.

Kad Daugų valsčiuje labai pagerėjo kelių būklė, didelis nuopelnas tenka B.  Vadeikai. Viršaitis organizavo kelių remonto darbus: buvo kasami grioviai, daromos pralaidos, keliai lyginami, žvyruojami, netgi kelių vingiai buvo tiesinami.

1937 m. Vasario 16 d. Respublikos Prezidento aktu Nr. 216 B. Vadeika už nuopelnus Lietuvai apdovanotas DLK Gedimino ordino 3-iojo laipsnio medaliu.

B. Vadeika buvo aktyvus visuomenininkas – nuo 1933 m. priklausė Lietuvos tautininkų sąjungai, nuo 1934 m. – Vilniui vaduoti sąjungai, o 1936 m. gruodžio 7 d. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, aktyviai dalyvavo šių organizacijų veikloje.

1940 m. liepos 3 d. nutarimu Vidaus reikalų ministras Alfonsas Gurevičius Daugų valsčiaus viršaitį Bernardą Vadeiką nuo liepos 4 d. iš pareigų atleido. Atleido dėl politinių motyvų, nutarime parašęs: Iš viršaičio pareigų atstatau.

Sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo masiniai areštai ir represijos. Dalis gyventojų pradėjo ruoštis kovai. 1940 m. rudenį Alytaus apskrityje įkurta pogrindinė antisovietinė „Geležinio Vilko“ organizacija, kurios pagrindinis tikslas – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. B. Vadeika į pogrindinę „Geležinio Vilko“ organizaciją įstojo 1941 m. sausio 29 d., priklausė Čižiūnų k. skyriaus aktyvistų grupei. Platino atsišaukimus, dalyvavo nelegaliuose susirinkimuose.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, B. Vadeika vėl grįžo į savo ankstesnes pareigas. Tačiau prasidėjus žydų persekiojimui, 1941 m. rugpjūčio 15 d. valsčiaus viršaičio pareigų atsisakė. Gyveno ir dirbo savo ūkyje. 1943 m. rudenį ir žiemą B. Vadeika su kitais apylinkės vyrais suorganizavo vietinės savisaugos būrį (VSB), kad apsigintų nuo plėšikaujančių raudonųjų (sovietinių) partizanų. 1943 m. gruodžio 13 d. Čižiūnų k. net įvyko susišaudymas su jais.

1945 m. balandžio 2 d. NKGB Alytaus aps. skyriaus darbuotojų B. Vadeika suimtas savo namuose, kalintas Alytuje, vėliau – NKVD kalėjime Nr. 1 Vilniuje. Sūnus Vladas taip pat buvo suimtas ir 1 mėn. kalintas Alytuje. Šeima slapstėsi nuo ištrėmimo.

MVD kariuomenės karo tribunolo 1946 m. spalio 19 d. nuosprendžiu B. Vadeika nuteistas 10 m. lagerio ir 5 m. tremties su turto konfiskavimu. 1947 m. kovo 10 d. išvežtas į lagerį Nr. 4 (ITK-4), 1947 m. lapkričio 17 d. – į lagerį Nr. 10 (ITK-10), 1948 m. spalio 20 d. – į Dubravlagą (Mordovijos sr.). 1954 m. gruodžio 5 d. iš Dubravlago paleistas ir išsiųstas į tremtį Krasnojarsko krašte. Tremtyje dirbo prie miško ruošos darbų, sakino pušis.

SSRS MVD Krasnojarsko krašto valdybos 1955 m. lapkričio 11 d. Pranešime apie tremtinio išvykimą pažymėta, kad B. Vadeika 1955 m. lapkričio 11 d. iš tremties Krasnojarsko kr. Dzeržinskio r. Kolon k. paleistas, vadovaujantis SSRS Aukščiausiosios Tarybos 1953 m. rugsėjo 17 d. įsaku.

Į Lietuvą B. Vadeika grįžo 1956 m. pavasarį, bet neturėjo teisės prisiregistruoti. Iš apylinkės pirmininko pavyko gauti pažymą, kad sūnus Vladas jį globos ir prižiūrės kaip nedarbingą asmenį. Tik tada B. Vadeiką priėmė dirbti į kolūkį, nes jis mokėjo kalvio amatą.

Net ir atlikęs bausmę, B. Vadeika vis dar buvo KGB akiratyje. 1959 m. rugpjūčio 29 d. LTSR KGB mjr. Čvanovas parašė slaptą pažymą apie Buržuazinio nacionalisto B. Vadeikos kenkėjišką veiklą vokiečių okupacijos laikotarpiu. Manytina, kad ši pažyma buvo skirta sovietinės propagandos leidinio Kraują sugėrė Dzūkijos smėlis (Vilnius, 1960) sudarytojams.

B. Vadeika mirė 1979 m. Palaidotas Čižiūnų k. kapinėse.

1990 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo B. Vadeika reabilituotas – pripažintas nekaltas ir neteisėtai represuotas.

2010 m. gruodžio 22 d. LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija suteikė B. Vadeikai laisvės kovų dalyvio statusą (po mirties).

Šaltiniai ir literatūra:

1. LVIA, f. 604, ap. 28, b. 99, l. 285.

2. Ten pat, f. 1445, ap. 1, b. 12, l. 42.

3. LCVA, f. 379, ap. 1, b. 156, l. 8v.–9.

4. Ten pat, f. 399, ap. 5, b. 1162, l. 1–36.

5. Ten pat, f. 407, ap. 8, b. 16, l. 75v.

6. Ten pat, f. 561, ap. 1, b. 1113, l. 1–4.

7. LYA, f. K-1, ap. 58, b. Nr. P-16449, t. 4, l. 14, 23.

8. Ten pat, b. Nr. 4854/3 (Bernardo Vadeikos baudžiamoji byla).

9. Ten pat, ap. 61, kartotekos Nr. 2 kortelė.

10. Ten pat, f. 3377, ap. 55, b. 89, l. 71–72.

11. Kavaliauskas Vilius. Už nuopelnus Lietuvai. – Vilnius, 2003, II dalis, p. 446.

12. Lietuvos gyventojų genocidas. II tomas. – Vilnius, 2005, p. 248.

13. Sūnaus Vlado Vadeikos, gyv. Alytuje, 2008 m. suteiktos žinios.

Bronislavos Tamulynienės-Vadeikaitės ir Vlado Vadeikos šeimų albumų dokumentai bei nuotr.

Nuotraukoje:  Prezidento A. Smetonos apsilankymas Dauguose. 1937 m. birželio mėn. Rusijos kariuomenėje. 1914 m.

Voruta. – 2011, kov. 12, nr. 5 (719), p. 12.