Lietuva budi – Spaudos rūmai. 1991 m. Alfredo Girdziušo nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Sausis mums ypatingas. Ir ne tik todėl, kad Sausio 13-ąją atsilaikėme prieš įnirtusią sovietinę mašiną ir apgynėme Kovo 11-ąją. Šį mėnesį, tik skirtingu metu, patyrėme dar keletą sukrėtimų.

Vienas jų – ne vienam vyresniam žmogui įsimintinas netikėtas tuometinės premjerės Kazimieros Prunskienės 1991 m. sausio 8 d. sprendimas pakelti būtiniausių produktų kainas. Prieš tai Maskvoje įvyko jos susitikimas su M. Gorbačiovu, sustiprinęs įtarimus, kad dėl šios visus apstulbinusios akcijos buvo tartasi su tuomečiu „genseku“. Netikėtas kainų šuolis keleriopai paskatino „Jedinstvo“ šturmuoti parlamento rūmus, o Maskvą – pulti ginti „nacionalistų skriaudžiamų tėvynainių“. Po kelių dienų Vilniaus gatvėmis jau žlegėjo tankai…

Po 13 metų keturiolikos asmenų grupė išplatino memorandumą, kuriame K. Prunskienė raginama pasitraukti iš prezidento rinkimų kampanijos bei pateikti argumentai „dėl jos valstybinio nepatikimumo“. Dokumento rengėjai priminė, kad  1990 metų gegužę lankydamasi Vašingtone, „K. Prunskienė savavališkai pasiūlė JAV administracijai atidėti Lietuvos nepriklausomybę dvejiems metams“. Jiems užkliuvo ir jos įsitikinimas, kad, esą, Lietuvos politikai specialiai vilkino derybų su Maskva pradžią, o „Vytautas Landsbergis ir dešinioji jo politikų pusė užstrigo nepriklausomybės paskelbimo stadijoje. Nepriklausomybės paskelbimas V. Landsbergiui buvo priemonė jo valdžiai suabsoliutinti“. Per 1994 m. vykusias apklausas premjerę teisino ir jos buvęs pirmasis pavaduotojas Romualdas Ozolas, sakęs, kad „kelti kainas ir paleisti laisvos rinkos mechanizmą turėjo bet kuri ir bet kurios sudėties Vyriausybė“.

Galbūt šių praeities peripetijų ir neverta vėl kelti į paviršių, juo labiau, kad jau beveik 13 metų buvusi premjerė ir Nepriklausomybės akto signatarė per savo gimtadienį patyrusi insultą sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Vasario 26 – ąją jai sukaks 82-ji. Sveikiname!

O štai metais anksčiau, Lietuvai dar tik ruošiantis skelbti Nepriklausomybę, sausio 11 – 14 d. Vilniuje viešėjo pirmas, vienintelis ir paskutinis SSRS prezidentas M. Gorbačiovas su žmona Raisa. Tiesa, SSRS prezidentu III liaudies deputatų suvažiavimas jį išrinks iškart  po Kovo 11-sios praėjus keturioms dienoms, įkūrus prezidento instituciją, bet ir iki tol jis buvo SSKP centro komiteto generalinis sekretorius – faktinis sovietų vadovas. SSRS lyderis paskubėjo atvykti pas nepaklusnius lietuvius ir atkalbėti juos neatsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Įvykius skubino ir tai, kad 1989 m. gruodį buvo nutarta įkurti savarankišką nuo SSKP Lietuvos komunistų partiją. Maskvai tai buvo skaudus smūgis, ir Algirdas Brazauskas dėl to gavo nemažai pylos. Bet vis tiek tą rytą jis vienas pirmųjų pagal protokolą turėjo išskubėti į oro uostą.

Nei sovietinio lyderio, nei jo sutuoktinės kerai lietuviškos sienos neįveikė: „nacionalistai“ toliau žengė link savo tikslo. O apsilankęs Kuro aparatūros gamyklos ceche gavo darbininko Zeniaus Lisausko atkirtį. Po karšto pokalbio nueidamas Gorbačiovas pagrasino: „Sunku jums bus…“, Bet čia pat pavymui gavo darbininko repliką atgal: „Kur? Į Jakutiją išvešite?“. Šios scenos liudininkai sakė, kad svečių pora atrodė gerokai sutrikusi. Tai ne tas pats, kaip bendrauti su kokio nors Barnaulo darbininkais… Galbūt jau tuomet sovietinis lyderis apgalvojo, ką po metų reikš tas jo „bus sunku“… Į atvirus grasinimus „gensekas“ perėjo, trečią viešnagės dieną susitikęs su Pabaltijo karinės apygardos vadais ir „partiniu aktyvu“. Apžvalgininkai mano, kad svečias juos tik padrąsino laukti nurodymo, kada prieš lietuvius imtis teroro veiksmų..

Per tuos kelis dešimtmečius Rusijos ir Lietuvos santykiai visai pagedo, greičiau – atsidūrė ant prarajos ribos. Dar kažkada dėjome vilčių, kad juos atkurs Borisas Jelcinas, tačiau 2000-ųjų išvakarėse visą valdžią jis perdavė (ar buvo priverstas perduoti?) sovietinio raugo žvalgybininkui Putinui. Beje, ta proga nedidelis nukrypimas.

Paprastai gerų santykių atkūrimo dingstimi tampa šalių vadovų vizitai. Kažkada mes manėme, kad į Vilnių gali užsukti tiek Jelcinas, tiek Putinas. Bet likimo ironija, kad Lietuvos teritorijoje pabuvojo tik keli žinomi vyrai: Petras I-asis, XVIII a. pradžioje atvykęs mokytis laivadirbystės, Napoleonas, 1812 m. birželį įžengęs į degantį Kauną ir gruodį bėgantis atgal, caras Nikolajus II-asis, 1914 m. keliavęs į Vakarų frontą, Hitleris, 1939 m. kovo 23-ąją iš balkono Klaipėdos Turgaus aikštėje pasakęs ugningą krašto prijungimo prie reicho kalbą, Leonidas Brežnevas, kuris, tiesa, dar tik būdamas SSKP politbiuro narys, atsakingas už gynybinę ir karinę pramonę, Nikitos Chruščiovo buvo atsiųstas į Vilnių. Jis net buvo užkopęs į Gedimino kalną. Kalbama, kad tais ekonominio atšilimo laikais, patapšnojęs Antanui Sniečkui per petį, aukštas partinis svečias šią pilį pavadino „lietuvių pasididžiavimu“…

Štai ir viskas. Šiurkščiai kalbant, mums nusispjauti į tokių veikėjų apsilankymus. Ypač kai mūsų gyva atmintis byloja, jog draugauti galima tik su draugais, o rytiniai kaimynai tokiais niekada nebuvo ir, ko gero, nebus.