Virginija MAKSVYTYTĖ, Kaunas

Iš mūsų šalies į Sibiro platybes buvo ištremta apie 120 tūkstančių žmonių, tačiau iki šių dienų nėra tikslaus skaičiaus, galinčio įvardinti trėmimų mastus. Prasidėjęs tautinis Atgimimas paskatino jungtis į organizacijas buvusius sovietinių konslagerių politinius kalinius ir Sibiro tremtinius. 1988 m. liepos 30 dieną buvo įkurtas „Tremtinio“ klubas. Vėliau organizacija buvo pavadinta Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS), kurios būstinė iki šiol įsikūrusi pačioje Laikinosios sostinės širdyje – Laisvės alėjoje. Čia nuo pat 1988-ųjų spalio leidžiamas savaitraštis „Tremtinys“ skirtas ne tik patiems tremtiniams, bet ir kiekvienam Lietuvos žmogui, norinčiam susipažinti su šalies istorija, šiandienos politinėmis aktualijomis, sužinoti apie patriotinius renginius. 2012 m. spalio 28 dieną savaitraštis „Tremtinys“ pasitiko savo tūkstantąjį numerį, todėl įdomu dar kartą prisiminti šį leidinį ir apžvelgti jo istoriją.

„Tremtinys“ – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos palydovas

Nuo pat įsikūrimo pradžios „Tremtinys“ įkūnijo laisvės ir nepriklausomybės siekį. Net ir šiandien vienas iš jo tikslų yra atkreipti visuomenės dėmesį į iškilusias Lietuvai grėsmes. Daug dėmesio laikraštyje skiriama politinių kalinių ir tremtinių prisiminimams. Šiame leidinyje kelerius metus vykdomas projektas „Lietuvos laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“, kurį remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas. Tai projektas skirtas rezistencijos laikotarpio kovų ir tremties prisiminimams, atminimo įamžinimo temoms, istorinei analizei. Laikraštis „Tremtinys“ tarsi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos palydovas visada ją rėmęs. Anot dabartinės tremtinio redaktorės Jolitos Navickienės, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą šiandieną nebūtų tokia stipri be šio savaitraščio, kuriame aprašoma sąjungos veikla, visuomenė susipažindinama su skaudžia praeities istorija ir šiandienos politinėmis aktualijomis.

„Ne kiekviena sąjunga ar organizacija turi savo leidinį. Čia aprašoma viskas: nesvarbu ar tai būtų politinė, ar visuomeninė veikla. Man baisu prognozuoti, bet jei vieną dieną neliktų „Tremtinio“, turbūt daugiau nebeegzistuotų ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga“, – „Vorutai“ teigė dabartinė „Tremtinio“ redaktorė.

Kolektyve ilgamečiai entuziastai ir nusipelnę Lietuvai žmonės

Per beveik 25 metus „Tremtinio“ gyvavimo metus jame dirbo ir rašė daugiausia entuziastai, kurie puoselėjo Lietuvos laisvės bei nepriklausomybės idėjas. Už redakcijai atsiųstus straipsnius iki šiol beveik nemokami pinigai. Leidinio kolektyve yra 18 metų dirbusių žmonių, kurie tiki ir šiandien „Tremtinio“ mintimi bei puoselėjamomis vertybėmis. Kaip teigė Jolita Navickienė, daugiau keitėsi laikraščio redaktoriai nei kiti darbuotojai. Pirmojo „Tremtinio“ numerio redaktorius-žurnalistas Jeroslavas Banevičius greitai paliko savo pareigas ir savo vietoje leido dirbti technikos mokslų daktarui, vėliau Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariui, Nepriklausomybės Akto signatarui Povilui Varanauskui. Prieš pat nepriklausomybę „Tremtinyje“ dirbo Juozas Enčeris, Birutė Nedzinskienė, Alfredas Smailys, Natalija Pupeikienė. Tuo laikotarpiu jis buvo leidžiamas net 50 tūkstančių egzepliorių tiražu!

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iki 1995 metų „Tremtinyje“ redaktore dirbo žurnalistė Vanda Poderytė. Jos vadovavimo metais prisijungė daug naujų darbuotojų. Vieni iš tokių – techninė redaktorė Vesta Milierienė ir maketuotojas Kazimieras Žemaitis, kurie būdami ištikimi „Tremtinio“ mintims, jame dirba iki šiol.

2002–2006 metais buvusi „Tremtinio“ redaktorė Audronė Kaminskienė prisiminė vieną iš šveisiausių „Tremtinio“ redaktorių – rašytoją, žurnalistą Romualdą Jurelionį, laikraštyje dirbusį 1995–2001 metais. R. Jurelionis buvo tas žmogus, kuris subūrė kolektyvą produktyvesniam darbui, jo dėka leidinyje atsirado kūrinėlių rašytų tremties tema. Tą laikotarpį, kai laikraščiui „Tremtinys“ vadovavo Romualdas Jurelionis, visi darbuotojai prisimena su nostalgija.

„R. Jurelionis buvo daugiau literatas, kurio veikla atsispindėjo ir pačiame „Tremtinyje“. Priežastis, dėl kurios mes prisimename jį šiandien, turbūt yra ta, kad jis buvo gal ir griežtas, bet jo dėka laikraštyje atsirado daugiau tvarkos. Dirbti po jo buvo nesunku, nes reikėjo tik tęsti pradėtą veiklą“, – prisiminė A. Kaminskienė.

Šiuo metu „Tremtinio“ redakcijoje dirba tik keturi etatiniai darbuotojai: redaktorė Jolita Navickienė, techninė redaktorė Vesta Milerienė, stilistė Dalia Maciukevičienė ir maketuotojas Kazimieras Žemaitis. Visi šie žmonės, kartu su „Tremtinio“ tautiškomis idėjomis, brendę ne vienerius metus, toliau tęsia leidinio puoselėjamas vertybes.

„Tremtinys“ vakar, šiandien ir rytoj

Nors per nepriklausomybės metus Lietuvos politnių kalinių ir tremtinių sąjunga gimė iš „Tremtinio“ klubo, kuriam vėliau buvo suteiktas Tremtinių sąjungos statusas, savaitraščio pavadinimas nekito. Tiesa, pavadinti „Tremtinį“ „Laisvės kovotoju“, „Nepriklausomybės sargybiniu“ buvo siūlyta, tačiau tai neprigijo. Lietuvoje turbūt sunkiai būtų galima rasti kitą tokį laikraštį, kuris nuo pat Sąjūdžio nepakeistų ne tik savo vardo, leidėjo, bet ir rašytų tomis pačiomis patriotinėmis, tęsiančiomis Laisvės kovų idealus, temomis bei, žinoma, stiprintų Lietuvos politnių kalinių ir tremtinių sąjungos veiklą. Tuo metu, kai laikraščio redaktore buvo Audronė Kaminskienė, bandyta įvesti naujas rubrikas, tačiau skaitytojai diktavo savo reikalavimus ir „Tremtinys“ iki šių dienų liko beveik toks pat. Kaip ir tuo metu, taip ir dabar, laikraštį sudaro dvi – politinės apžvalgos ir tremties atsiminimų – dalys.

2012-ųjų spalio 28 dieną buvo išleistas tūkstantasis laikraščio „Tremtinys“ numeris. Tūkstantojo numerio proga gimė knyga „Tremties vaikai“, kuri buvo sudaryta iš straipsnių atsiųstų į savaitraščio to paties pavadinimo rubriką. Šioje rubrikoje prisiminimais dalinosi tremtyje gimę arba vaikystėje Sibiro šaltyje atsidūrę žmonės. „Tremtinio“ redakciją užplūdo tiek daug prisiminimų, kad jie netilpo laikraštyje, todėl padedant rašytojui Stanislovui Abromavičiui, buvo nuspręsta išleisti knygą. Ta proga buvo surengta ir paroda „Lietuvos vaikai tremtyje“, kuri buvo eksponuojama ne tik Kaune, bet ir visoje šalyje. Profesorė Ona Voverienė išleido straipsnį, kuriame buvo pateikta išsami „Tremtinio“ apžvalga 1991–1998 metų laikotarpiu.

Laikraščio redaktorė Jolita Navickienė tikisi, kad „Tremtinys“ ne tik ateityje išliks pastoviu, bet galbūt jame atsiras ir naujų rubrikų, idėjų ir žmonių, nuo kurių pagalbos bei noro prisidėti priklauso savaitraščio kokybė. „Tremtinio“ tikslai ir idėjos niekada nepsikeis, nes, kaip teigė redaktorė, be istorijos žinių bei meilės Tėvynei, sunku būtų gyventi ateityje.

Nuotraukoje: Laikraščio redaktorės, laikančios tūkstantąjį „Tremtinio“ numerį: kairėje buvusi redaktorė A. Kaminskienė, dešinėje šiuo metu dirbanti redaktorė J. Navickienė

Voruta. – 2013, lapkr. 9, nr. 23 (787), p. 3.