Marytė MALINAUSKIENĖ, www.punskas.lt

Biblioteka saugo praeitį ir kuria ateitį. (M. Gormanas)

1906 m. Seinuose įsteigtos „Žiburio“ draugijos tikslai buvo: auklėti lietuvius „lietuviška ir katalikiška dvasia“, šviesti juos lietuviškose mokyklose, įvairiuose kursuose, steigti knygynus-bibliotekas ir mėgėjų teatrus, šelpti neturtinguosius. Draugija buvo įsteigusi Seinuose biblioteką su skaitykla, kuriai vadovavo kunigas A.Savickas. Nuo 1912 m. bibliotekininko pareigas ėjo kunigas Vailionis iš Seinų. Jis spaudinius laikė savo bute. Kai skaitytojas grąžindavo knygą, bibliotekininkas klausinėdavo, koks jos turinys. Šios bibliotekos fondai greit augo. 1910 m. biblioteka turėjo 709 knygas ir 250 skaitytojų.

Punske tuo metu veikė „Žiburio“ filialas. Bibliotekininko pareigas vykdė kunigas M.Simonaitis. 1908 m. Punsko bibliotekoje buvo jau 618 knygų ir 158 skaitytojai. Nuo 1913 m. bibliotekininkas buvo A.Senda iš Alksniakiemio. Skaitykloje buvo ruošiamos paskaitos, koncertai, vaidinimai. Buvo kovojama su vietos alkoholio parduotuvėmis ir užeigomis, rūpinamasi, kad lietuviai būtų tautiškai susipratę ir blaivūs.

Kaimyniniuose Smalėnuose biblioteka su skaitykla atidaryta 1907 m. Atsakingas už ją buvo kunigas J.Katilius. Po metų čia buvo 270 knygų ir 83 skaitytojai.

1907 m. pabaigoje Seinų „Žiburio“ skyrius turėjo jau 8 filialus. Kadangi draugija svarbiausiu uždaviniu laikė švietimą, tai atidarinėjant naują skyrių pirmas žingsnis buvo bibliotekos įsteigimas. Visi skyriai 1909 m. jau turėjo savo bibliotekas. Knygas skaityti imdavo ne tik draugijos nariai. Iš jų buvo imamas mažas mokestis – 5 ar 10 kp per mėnesį. Buvo prenumeruojami laikraščiai ir žurnalai. Knygas ir periodiką pirkta už draugijos narių pinigus. Bibliotekos turėjo patalpas skaitykloms. Čia šventadieniais buvo organizuojami bendri knygų ir laikraščių skaitymai. Čia taip pat rengtos viešos paskaitos ir minėjimai. Laikui bėgant „Žiburio“ draugija turėjo 38 skaityklas ir 58 bibliotekas. Bibliotekėlės nebuvo didelės. Daugelis iš jų turėjo mažiau kaip 500 knygų. Buvę ir tokių, kurios po įsteigimo neįsigijo nė vienos knygos.

Leidinių straipsniuose rašyta, kaip įrengti biblioteką, kokias knygas skaityti. Šiomis temomis rašė S. Tijūnaitis, A. Šmulkštis, kun. J. Vailokaitis. Laikraščiuose buvo rašoma ir apie bibliotekininkų neprofesionalumą.

1914 m. Pirmasis pasaulinis karas sužlugdė prasidėjusį lietuvių tautinį atgimimą ir švietimą. Karui pasibaigus, Seinų inteligentija iš naujo pradėjo rūpintis švietimu ir mokyklų steigimu. Tuo tikslu Seinų kunigai A.Savickas ir A.Petrauskas pasikvietė iš Vilniaus mokytojus S. Tijūnaitį ir kitus. 1915 metų pabaigoje jau veikė mokykla Bubeliuose, 1916 metų pradžioje Seinuose. Greitu laiku Seinų parapijoje jau veikė 7 pradinės mokyklos. Išimtį sudarė Klevų ir Žagarių kaimai, nes tuose kaimuose jau 1908 m. veikė mokyklėlės, vedomos daraktorių. Jos buvo gyventojų išlaikomos. 1918 m. Seinuose pradėjo veikti „Žiburio“ vyrų gimnazija, o 1919 m. atidaryta „Žiburio“ mergaičių gimnazija.

1919–1920 m. įsiliepsnojo vietos lenkų ir lietuvių konfliktas, kurio atgarsiai gyvi iki šių dienų. Uždraustos lietuvių organizacijos („Žiburio“ – 500 narių, „Pavasario“ kuopa – 215, „Blaivybės“ draugija – 300, Šv. Zitos draugija – 93, Dailės draugija „Lyra“ – 30, Lietuvių katalikių moterų sąjunga – 20, „Artojo“ kooperatyvas – 120 narių. Iš viso 9 draugijos su 1300 narių. Taip pat uždarytos abi gimnazijos, kuriose mokėsi 223 mokiniai, pradžios mokykla – 75 mokiniai, uždarytos visos lietuviškos redakcijos, spaustuvė, skaitykla. Tų pačių metų rugsėjį sudegintos lietuvių mokyklų ir bendrabučio knygynėlio knygos. 1919 m. uždarytos lietuviškos mokyklos Ramoniškėse, Klevuose, Bubeliuose, Žagariuose, Burbiškiuose, Radžiūčiuose, Lumbiuose, Skarkiškėse, Dusnyčioje, Vidugiriuose, Aradnykuose, Punske, Vaitakiemyje, Senuosiuose Ramonuose. Iš viso čia mokėsi 657 lietuvių vaikai. „Žiburio“ gimnazija pasitraukė į Lazdijus.

Gimnazija turėjo ir savo biblioteką, kurią sudarė dvi dalys: mokinių ir mokytojų knygos. Knygas bibliotekai buvo aukoję įvairūs asmenys, dažniausiai patys gimnazijos darbuotojai. Gimnazijai besikraustant į Lazdijus daug knygų dingo.

Kaip pralaimėjusi pusė, lietuviai iš naujų šeimininkų patyrė daug skriaudų. Iš šio krašto buvo priversti pasitraukti jo aktyviausi veikėjai. Svarbiausias Punsko ir Seinų krašto lietuvių, gyvenančių Lenkijoje, uždavinys buvo žadinti ir stiprinti savo tautiškumą ir taikiu būdu išlaikyti lietuvybę. Tuo metu visuomenė pradėjo atkakliai kovoti už teisę turėti tautinę mokyklą. Jos nebuvo Suvalkų krašte nuo 1919 m., panašiai kaip Vilnijoje. Savo veiklą išplėtė švietėjiškos draugijos: Lietuvių šv. Kazimiero draugija (LKD buvo įsteigta 1925 m. Vilniuje lietuvių jaunimui auklėti ir globoti) bei Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. 1920–1939 m. Lietuvos Respublikos vyriausybė daug dėmesio skyrė lietuviškumui prarastose žemėse palaikyti – finansavo švietimą, leidybą. Bet vis vien nebuvo lengva. Lietuvių draugijų įsteigtos mokyklos buvo sistemingai uždarinėjamos. Po 1932 metų nelabai buvo galima įkurti privačias mokyklas. Tuo metu nebuvo draudžiama steigti skaityklas. Joms atidaryti užteko formalių pareiškimų. Pigiau atsieidavo ir jų išlaikymas. Ilgokai skaityklos-bibliotekos kaimuose buvo užmokyklinis auklėjimo ir kultūrinio gyvenimo židinys.

1932 m. įsteigta Seinų skaitykla. Seinuose skaitykla veikė Napoleono gatvėje Nr. 1, išnuomotoje už 35 zl patalpoje. Jai vadovavo St. Petruškevičius, gyvenantis Seinuose, Zavadzkio g. 13. Skaitykla veikė sekmadieniais, šventadieniais ir turgaus dienomis (trečiadienį ir penktadienį). Šventadieniais joje lankydavosi 40–50 žmonių. Per pirmuosius 6 mėnesius skaitykloje lankėsi apie 100 asmenų ir naudojosi apie 100 knygų bei apie 10 pavadinimų periodinių leidinių, gautų iš LKD centro.

Suvalkų apskrityje viršaitis pareikalavo, kad Seinų policija sektų vedėją St. Petruškevičių. Seinų policijos komendantas Kustal rašė, kad Petruškevičius yra moralus žmogus, bet politiškai įtartinas, kaip ir jo tėvas Vincas. Policija po stebėjimų pranešė, kad skaitykla nerengia nelegalių lietuvių susitikimų ir neužsiima politine veikla bei propaganda. Dirba tik švietėjišką darbą.

1932 m. gruodžį skaitykla buvo perkelta į naujas patalpas Kreivojoje g. 1. Už jas LKD centras mokėjo 10 zl per mėnesį.

Seinų skaitykla buvo lietuvių jaunimo sueigų vieta. Čia jie skaitydavo naujausią spaudą bei knygas. Lietuviškos knygos buvo sunkiai gaunamos. Jas atveždavo iš Vilniaus knygyno, kuriame buvo parduodamos tik valdžios cenzūruotos knygos. Necenzūruotos buvo konfiskuojamos. Knygos buvo labai brangios ir mažai kas jas galėjo įsigyti.

1933 m. Seinų skaitykla per Rygą legaliai gavo iš Lietuvos periodinių leidinių ir užsienio spaudos lietuvių kalba. Skaitytojai ją labai vertino.

1933 m. birželį skaityklą suremontuota. Ji pasidarė jauki. Pakilo nuomos mokestis. 1934 m. Seinų LKD viešoji skaitykla šventė dvejų metų veiklos jubiliejų. Abejus metus jai vadovavo St. Petruškevičius. Skaitykloje lankėsi apie 3,5 tūkstančio skaitytojų. Prie jos veikė LKD narių sudarytos artistų ir choro sekcijos. Skaityklos patalpos buvo geroje vietoje, netoli bažnyčios. Turėjo atskirą įėjimą. Skaitykla labai gerai veikė. Subūrė nuolatinių skaitytojų grupę. Nuo 1935 m. sekmadieniais 18–19 val. skaitykloje vykdavo pasiskaitymo valandėlės. Jos sulaukė plataus atgarsio visuomenėje.

1936 m. lenkų valdžia ėmė varžyti LKD skyriaus, taip pat bibliotekų veiklą. 1936 m. Seinų skaitykla tikriausiai buvo uždaryta. Lietuvių draugijų skaityklų-bibliotekų plėtimą Lenkijos valdžia laikė šovinistine kampanija, kenkiančia valstybės saugumui ir pasienio tvarkai.

Be kultūrinio darbo, skaityklų vedėjai dirbo ir visuomeninį, tautinį darbą. Apie 1940–1950 metus skaityklos steigtos ten, kur visiškai nebuvo lietuviškų mokyklų, tai yra Punske, Seinuose, Vaitakiemyje. Knygomis bei kitomis priemonėmis jas aprūpino ir finansiškai išlaikė LKD ir „Ryto“ centras. Nebuvo jos gerai aprūpintos, nes dažnai trūkdavo lėšų. Skaityklų vedėjai turėjo patarti žmonėms įvairiais klausimais. Mokė juos lietuvių kalbos, geografijos, tikybos, vedė diskusijas aktualiomis temomis. Dėl to darbuotojams buvo organizuojami lavinimosi kursai.

Vaitakiemio kaimo skaitykla minima 1933 m. pranešime, kuriame rašoma, kad skaitykla neturi skolinamų knygų, nes Suvalkų apskrities viršininkas neleidžia užsiimti tokia veikla. 1935 m. pranešime rašoma, kad J. Stanelis, gyvenantis Vaitakiemyje, yra lietuviškos skaityklos vedėjas. Skaitykla tais metais buvo perkelta iš A. Aleksos į J. Stanelio namus. Vos perkėlus skaityklą buvo padaryta krata ir konfiskuota apie 60 knygų. Dalis iš jų buvo Stanelio nuosavybė. Skaitykla savo darbą baigė 1936 m. gegužės mėnesį.

Skaityklų darbo sąlygos buvo nelengvos. Nuolatos joms grėsė įvairių tikrintojų bei policijos savivaliavimas. Be to, dirbti trukdė Seinų bei ypač Vaitakiemio ir Seivų „išverstarankoviai“, bendradarbiavę su lenkų kolonistais, priklausiusiais lenkų karinei organizacijai „Šauliai“ („Strzelcy“), kuri buvo įsikūrusi Seivų dvarelyje.

Literatūra:

1. Petras Vitkauskas „Lietuvių draugijų veikla Punsko ir Seinų krašte“. Punskas, „Aušros“ leidykla, 2001. 2. Jolanta Dapkevičiūtė „Knyga Seinų-Punsko krašto lietuvių kultūroje“. Diplominis darbas.