1895 m. A. Polozovo sudarytas pašto planas. Nuotr. iš E. Kobeckos archyvo

Nadežda Zajančkovskaja, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos archyvarė, www.traku-zeme.lt

„Didžiausia gėda nepažinti žemės, kurioje gyveni, o dar didesnė, kai svetimais kraštais domimasi labiau nei savuoju“, – rašė XIX a.  poetas romantikas Vladislovas Sirokomlė savo knygoje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“. Trakai yra vienas iš tų istorinių miestų, kuris, atrodytų, yra visiems gerai žinomas, tačiau menkai pažintas. 

Dauguma Trakus lankančių keliautojų žavisi Salos pilimi, bet dažnai apeina savo dėmesiu išlikusią unikalią miesto medinę architektūrą. Tuo tarpu kiekvienas iki šių dienų išlikęs mieste medinukas gali papasakoti ne tik savo, bet ir su juo susijusių žmonių istoriją.

Vienas iš tokių mūsų miestą puošiančių pastatų stovi Trakų senamiestyje, Karaimų gatvės pradžioje, šalia buvusios rotušės aikštės. Karaimų ir Kęstučio gatvių sandūroje esantis namas išsiskiria savo sodriai mėlyna spalva. Dabar jį puošia baltos mūrinės kolonos. Tai – senojo Rusijos imperijos pašto pastatas.

Šį namą 1810 m. pastatė vienuoliai dominikonai, nuo XVIII a. rezidavę šalia esančioje Pusiasalio pilyje. 1864 m., po 1863 m. šalį sukrėtusio sukilimo, caro valdžiai panaikinus vienuolyną, pastatas atiteko Trakų apskrities policijos valdybai, o 1887 m. čia įsikūrė Trakų pašto ir telegrafo valdyba.

1895 m. architekto A. Polozovo remonto projekte, pateiktame Vilniaus generalgubernatoriui, buvo užfiksuota apgailėtina pastato būklė. Plane matome du pastatus, priklausiusius pašto valdybai: vienas stovėjo fasadu į centrinę gatvę, kuri šiame plane pažymėta kaip Didžioji (rus. Bolšaja, dabar – Karaimų g.), kitas – į Policijos skersgatvį (rus. Policejskij per., dabar – Kęstučio g.). Abu pastatai buvo mediniai, viduje architektas suprojektavo tarnybines ir gyvenamąsias patalpas.

Po atlikto A. Polozovo remonto XX a. pradžioje namas atrodė beveik taip pat kaip dabar, tik prieangis buvo uždaras, medinis, su drožiniais puošta pastoge, kas matosi istorinėse to laikotarpio nuotraukose. Tarpukariu prie durų kabojo aparatas, į kurį įmetus monetą buvo galima nusipirkti šokolado. Mūrinės kolonos prie pastato, sunikus mediniam drožinėtam prieangiui, pastatytos jau po Antrojo pasaulinio karo. Paštas čia veikė iki 1960 m., vėliau buvo įsikūrusios įvairios tarybinės įstaigos, tarp jų ir pasų stalas.

1995–1998 m. senasis pašto pastatas atstatytas pagal XIX a. istorinius planus, laikantis to laikotarpio technologijų, naudojant atitinkamas medžiagas. Dabar čia įsikūrusi Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.

Be jokios abejonės Trakų senojo pašto istorija nebus išsami be pasakojimo apie jame dirbusius žmones. Ryškų pėdsaką čia paliko karaimai. Tarpukariu ilgą laiką pašto viršininku dirbo Adolfas Abrahamas Zajončkovskis (1887–1967), kelių karaimų kartų meiliai vadintas Papa Ava. Šį savo pasakojimą apie jį aš grindžiu jo dukterėčios Marijos Emilijos ir anūkės Kamilijos atsiminimais, už ką esu joms be galo dėkinga. Kilęs iš gausios patriarchalinės karaimų šeimos, Pirmojo pasaulinio karo metu, kaip ir dauguma karaimų, jis su tėvais evakavosi į Simferopolį (Krymas). 1918 m. vedė ten gyvenusią karaimę Ester Paneradžy, su kuria susilaukė sūnaus. 1922 m. Zajončkovskių šeima grįžo iš evakuacijos į Trakus. Adolfo žmona nepanoro palikti gimtinės, todėl jis grįžo vienas. Po skyrybų apsigyvenęs Trakuose jis vedė antra kartą Kamiliją Juzefovič (1901–1948), su kuria susilaukė trijų vaikų: dukrų Annos ir Galinos bei sūnaus Aleksandro. Šeima gyveno prie pašto – telegrafo kontoros įrengtame tarnybiniame bute, kur kairėje pusėje buvo gyvenamos patalpos, o dešinėje – įstaiga.

Kaip pasakoja artimieji, šeimos namai visuomet buvo atviri visiems draugams ir giminaičiams. Čia ne vienas tėvynainis buvo šiltai priimamas, kaip artimiausia giminė, vaišinamas prie bendro stalo. Adolfas Abrahamas Zajončkovskis buvo aktyvus karaimų bendruomenės narys. Jis energingai įsitraukė į tarpukariu Vilniuje įsteigtos Karaimų istorijos ir literatūros mylėtojų draugijos veiklą: dalyvavo jos pirmajame steigiamajame susirinkime 1932 m. balandžio 24 d. bei draugijos organizuojamuose, susibūrimuose ir įvairiuose kultūriniuose renginiuose Trakuose. Turėjo sodrų balsą, gražiai dainavo. Jis mėgo savo darbą, kruopščiai ir atsakingai atliko pašto viršininko pareigas, už ką buvo aukštai vertinamas vyresnybės. Apie tai liudija jam teikiami apdovanojimai, tokie kaip Pasienio apsaugos kuopos (lenk. KOP) atminimo ženklas. 1930 m. gegužės 13 d. laikraštis „Słowo“ (liet. „Žodis“) rašo, kad A. Zajončkovskio pastangomis buvo atremontuotas pašto pastatas, ruošiantis Prezidento prof. I. Mostickio (lenk. I. Mościcki) vizitui Trakuose. Pašto viršininko pareigas A. Zajončkovskio atliko ir po karo, iki pat išėjimo į pensiją. Išėjęs į pensiją Adolfas Abrahamas Zajončkovskis apsigyveno įsigytame name, stovėjusiame kitoje Karaimų gatvės pusėje, tiesiai priešais buvusią darbovietę, už kurio iki pat Totoriškių ežero driekėsi daržas.

Tarpukariu pašto finansinius reikalus tvarkė Josifas Firkovičius (1894–1939). Štai ką apie tai pasakojo jo duktė Lidija Maškevič: „Tėvas dirbo pašte… Ten Zajončkovskis buvo viršininkas, o tėvas – vyr. buhalteris. Čia viską darė. Ir už butą mokėti, ir elektrą, ir vekselius, visokių ten paskolų, ir paštas, ir siuntimai, ir telegrafas – viską paštas daro. Ir buvo jie dviese, dirbo ir dar du laiškanešiai.“ Pirmojo pasaulinio karo metu Josifas Firkovičius buvo pašauktas į Rusijos imperijos kariuomenę. Karo įvykiai 1919 m. rudenį nubloškė jį į Eupatoriją (Krymas), kur nuo 1915 m. gyveno iš Trakų nuo karo negandu evakavęsi karaimai, tarp kurių buvo daug jo artimųjų ir draugų. 1920 m. įlipęs į garlaivį „Liudmila“ Josifas, sukaręs ilgą kelią per Bulgariją, Rumuniją bei Lenkiją, grįžo į gimtuosius Trakus.

Apie šią kelionę pasakoja įvairūs šeimos archyve išlikę unikalūs dokumentai, tarp jų išduota tuomet buvusios Kryme Baltosios armijos komendanto pažymą (rus. udostovirenije). Grįžęs 1921 m. jis vedė Anną Mickevič (1902–1990), su kuria susilaukė penkių vaikų: dukrų Lidijos ir Zofijos bei sūnų Mykolo, Severino ir Romualdo. Josifas Firkovičius tarpukariu buvo karaimų bendruomenės (Džymat) pirmininkas ir iždininkas, daug laiko skyrė visuomeninei veiklai. Duktė Lidija prisimena: „Tėvas turėjo daug darbo visuomeninio, buvo dvasinės valdybos narys, vedė finansus.“ Deja, pašlijus sveikatai, Josifo Firkovičiaus gyvybė staiga nutruko 1939 m., jam išvykus gydytis į Zakopanę (Lenkija).

1944 m. spalį į paštininko mokinio pareigas buvo priimtas Zacharijus Ešvovičius (1927–2012). Gimęs karaimų šeimoje Haličiuje (Ukraina) jis nuo 1932 m. gyveno Trakuose, kur lankė bendrojo lavinimo mokyklą, o vakarais, kaip ir kiti karaimų vaikai, tęsdavo mokslus karaimų mokykloje, kur buvo dėstoma karaimų kalba ir religija. Laisvalaikiu jaunuoliai sportavo ir iškylavo. Savo darbą pašte Zacharijus pradėjo nuo mokinio, vėliau tapo laiškanešiu, operatoriumi, kasininku, o 1967 m. jis buvo paskirtas Trakų skyriaus pašto viršininku ir šias pareigas ėjo 22 metus. Dar būdamas laiškanešiu karo metu jis matė, kaip žmonės laukdavo laiškų iš fronto, kaip ieškojo dingusių be žinios istorijos verpetuose giminių bei draugų. Visuomet dėmesingai išklausydavo nerimaujančių, buvo santūrus ir išlaikytas. Zacharijus ne tik gerai žinojo, kokiu adresu gyvena tas ar kitas trakietis, bet ir iš kur jis laukia laiškų, kur gyvena jo artimieji.

Visada buvo draugiškas ir pasiruošęs padėti. Kelios trakiečių ir karaimų kartos švelniai vadino jį Dėdė Ženia. 1954 m. Zacharijus sukūrė šeimą su Marija Pileckaja (1929–2007). Šeimoje gimė sūnus Anatolijus, kurio atsiminimais aš ir grindžiu šį savo pasakojimą, ir duktė Emilija. Žmona Marija taip pat dirbo Trakų pašto skyriuje. Zacharijus gerai žinojo karaimų liturgiją ir apeigas: „Karaimų bendruomenė jį prisimena kaip dievobaimingą, žinantį tikėjimo kanonus, papročius, apeigas. Ženia skubėdavo į pamaldas su maldaknyge krepšelyje. Jis pats pirmas pasiekdavo kenesą ir ramiai laukdavo ateinančių. Nepraleisdavo jokių švenčių. Stovėdamas šalia altoriaus, besimelsdamas, Ženia su didžiuliu dėmesiu ir pagarba atlikdavo dvasininko pareigas. Po pamaldų mokėdavo gerą žodį tarti kiekvienam tikinčiajam. Sunkią valandą būdavo kartu su netekusia artimojo šeima. Žiemą ir vasarą, darganotą ir giedrą dieną – visada palydėdavo į paskutinę kelionę. Jo nuoširdus balsas, giedant psalmes, išliko atmintyje,“ – rašė apie jį Aleksandras Jutkevičius („Netektys: Simonas Pileckis ir Ženia Ešvovičius (1927–2012)“, in: Trakų žemė, 2012, Nr. 42 (729), p. 6).

Visai neilgai Antrojo pasaulinio karo metu pašte laiškanešiais dirbo Markas Kozyrovičius ir mano tėtis Michailas Zajančkovskis.

Trumpą laiką senajame Trakų pašto pastate, kol buvo pastatytas naujas, operatorėmis-telefonistėmis dirbo mano teta Sofija Zajončkovska ir Dorota Martkovič. Kai buvo pastatytas naujas pašto pastatas, esantis Vytauto gatvėje, jos tęsė savo darbą tenai. Puikiai atsimenu, kaip mes, vaikai, ateidavome pas tetą į darbą. Telefonistės sėdėjo su ausinėmis prie komutatoriaus, o mus labai baugino ir žavėjo begalės mirksinčių lempučių, skylučių ir laidų, kuriuos operatorės mikliai junginėjo tam, kad galėtų įvykti pokalbis.

Šis pasakojimas apie netolimą praeitį kviečia pažinti vieną iš Trakų senamiesčio pastatų, jo istoriją ir su ja susijusių žmonių likimus.

Šaltiniai:

Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A., Trakų miestas ir pilis, V.: Mintis, 1991.

Hopkin J., „Echa krajowe“, in: Słowo, 1930.05.13

Kondratas B., Kūrėjų pėdsakais, V., 2020.

Lietuvių literatūros ir tautosakos i-tas, LTRF cd 1310.

Wróblewska U., Działalnośc kulturalno-oświatowa Karaimów w Drugiej Rzeczypospolitej, Bialystok, 2015.

Wróblewska U., Karaimi wileńscy w okresie mięndzywojennym, Bialystok, 2015.