Bent jau šių eilučių autorė savame sovietinio išsilavinimo „bagaže“ Tilžės taikos nesuranda… Gal šiandienos moksleivių žvilgsniams atveriama platesnė ir „stereoskopiškesnė“ panorama, kurioje išryškėja ne tik mitologizuotos (teigiama prasme) Mažosios Lietuvos su iškiliaisiais Mažvydo, Donelaičio, Bretkūno vardais kontūrai, bet ir daugiasluoksniai, daugiabriauniai, vokiškosios lemties paženklinti Rytprūsiai? O mums, vyresniajai kartai, telieka džiaugtis vis dar ištinkančiais atradimo džiaugsmais…
Jubiliejai „išplukdo“ praeities gelmėse panirusius, iš akiračio dingusius įvykius – taip ir Tilžės taika „išniro“, praėjus 200-ams metų po to, kai šiame Prūsijos pakraščio miestelyje Europos „užkariautojas“ Napoleonas padiktavo savąsias sąlygas priešininkams: dar oriai besilaikančiam, pagarbiai traktuojamam Rusijos carui Aleksandrui I bei kur kas labiau suniekintam kaizeriui Friedrichui Wilhelmui III. Aktualizuodami šį faktą, galime jį įtraukti į bet kurį pageidaujamą „kontekstą“ – tarkim, strateginį (brėždami pasikeitusius valstybių kontūrus, susirašydami Prancūzijos įgytus, o Prūsijos prarastus kvadratinius kilometrus) ar romantinį (piešdami jaudinantį gražiosios karalienės Luizės žygdarbį, vardan Tėvynės pasiryžus susitikti akis į akį su tuoju pasaulio baubu). O galima šį tolimą istorinį įvykį panaudoti nelyg plaustelį (prisiminkim: pirmasis Prancūzijos imperatoriaus ir Rusijos caro susitikimas – kaizerį palikus „ant kranto“ – įvyko būtent „neutralioje teritorijoje“ – ant specialiai įrengto Nemune plausto) ir nuo jo apžvelgti lopinėlį „šiandienos“. Taip ir sumanė du Vokietijos menininkai (tyrinėtojai) – fotografas Martinas Rosswogas bei mums gerai žinoma rašytoja („Rojaus kelio“ bei „Rytprūsiškų likimų“ autorė) Ulla Lachauer, parengę fotografijų bei „paralelinių“ tekstų parodą „Tilžės taika. Gyvenimas šiapus ir anapus Nemuno“. Sumanymas realizuotas dviejų „ekspedicijų“ metu – 2006-ųjų rugsėjį bei 2007-ųjų pavasarį- aplankant Bitėnus bei kitame Nemuno krante esantį „užsienį“. Paroda, startavusi Tilžėje/Sovietske, stabtelėjusi Karaliaučiuje/Kaliningrade bei Klaipėdoje, paskutinę spalio dieną buvo atidaryta ir Vilniuje, „Prospekto“ galerijoje. Kaip nurodoma skrajutėje, čia „pristatomi žmonės, kurie gyvena netoli šios istorinės vietos- šiapus ir anapus Nemuno, lietuviškame kaime ir Sovietske“. Tad gausiai į ne itin erdvią galeriją sugužėję lankytojai turėjo progos patirti ir atradimo, ir atpažinimo jausmą (pastarojo žodžio neapibrėžtumu keičiu tarsi savaime besibraunantį „džiaugsmą“ – nebūtinai jausmas, atpažinus sovietinėj plynaikštėj išlikusį „vokišką“ statinį, vadinasi taip). Bet kiekviena nuotrauka byloja dramatišką istoriją, tuo labiau, kad galime ne tik perskaityti kondensuotą rašytojos žodį, bet ir išmegzti savąją asociacijų giją… Štai mokytojų Žemgulių pora, matyt, daugeliui siejasi su senųjų lietuviškumo tradicijų puoselėjimu; jauno ūkininko Mindaugo Kardelio šeimos portretas suvirpina „sentimentaliąsias“ stygas – gi spalvingosios Lenos Grigoleit, „Rojaus kelio“ herojės vaikaitis, perėmęs senolių ūkį…; Počių – vokiečio Horsto, jo lietuvės žmonos Danutės bei kitapus Nemuno gyvenančios dukters Rūtos – istorija įgyja egzistencinio tragizmo spalvų: dukra norėtų ir galėtų vykti Vokietijon, bet du jos vaikai pageidauja likti Rusijoje, savoj tėvynėje… Žmogiškųjų likimų paslaptis tyliai šnabždena ir „tuščių“ interjerų fotografijos (beje, M.Rosswogas garsėja būtent interjero nuotraukų meistras), o dar globalesnes – kaimų, regionų, tautų – dramas – peizažiniai ir urbanistiniai buvusių Rytprūsių vaizdai: vien Luizės tiltas kiek mena ir kiek (norintiems) byloja!..
Atidarant parodą „Prospekto“ galerijoje, dalyvavo fotografas M.Rosswogas – tarsi perėmęs estafetę iš U.Lachauer, dalyvavusios parodos Klaipėdoje uždaryme; autorių sveikino, renginiu džiaugėsi Goethes instituto (vieno iš parodos organizatorių) direktorė Irmtraut Hubatsch bei „šeimininkai“ – Fotografų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus ir atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas.
