Atminimo lenta ant Mukulių dvaro sienos. Autoriaus nuotrauka 

Petras IVANOVAS, www.voruta.lt

Prie Zarasų krašto gražuolio Avilio ežero pietinės įlankos prigludęs Mukulių kaimas. Nuo Zarasų centro daugiau kaip per dešimtį kilometrų.   Mukulių dvaras buvo įkurtas aštuonioliktojo  amžiaus pradžioje. Iš  pradžių jis priklausė Giedraičiams. Paskui jį įsigijo Kelpšai. Šiandien senasis Mukulių dvaras mena turtingą savo istoriją, nepamirštamus įvykius, įžymius žmones.  Šio kaimo kapinėse yra kapas, kur palaidotas carinės Rusijos generolas Pavelas Bobrovskis. Šalia yra Mukulių dvaras, kuris priklausė šiam generolui. Jis dvarą  įsigijo 1872 metais.  Pavelas Bobrovskis  žymus Rusijos generolas, istorikas, senatorius ir infanterijos generolas. Generolui priklausė dvaras su  236 hektarais žemės. Vietinių  gyventojų prisiminimai byloja, kad  generolas buvo paprastas senukas, jis labai brangino caro Nikolajaus jam padovanotą kardą už narsą. Visoje dvaro apylinkėje prie ežerų pakelėmis jis užveisė daugybę eglių alėjų, Čia augo  dvaro žmonių pasodint egzotiški medžiai. Užveisė dvare Pavelas Borovskis ir didelį sodą. Vasarą generolas atostogavo dvare, o žiemą išvykdavo į Sankt Peterburgą. Paskutinius savo gyvenimo dešimtmečius dirbo ir kūrė Mukuliuose. Tuo laikotarpiu  jis  daug dėmesio skyrė Rusijos kariniam mokslui. Žymus karinis istorikas parašė 45 svarbius istorinius darbus. Iš kartos į kartą eina pasakojimai apie senojo dvaro savininko gyvenimą ir įpročius. Generolas mielai bendraudavo su vietos gyventojais, kalbėdavo su jais. Labai mylėjo šio krašto gamtą. Ateidavo prie Avilio pasigrožėti saulėlydžiais.  Mirė Bobrovskis 1905 metų vasario 5 d. Sank Peterburge. Savo testamente jis paprašė  palaidoti Mukuliuose. Paskutinį paliepimą artimieji įvykdė. Speiguotą  1905-ųjų vasarį generolo ir istoriko palaikai iš Peterburgo arklių traukiamu vežimu buvo atvežti į dvarą ir palaidoti visai šalia esančiose kapinaitėse.  Mukuliai susiję ir su kito žymaus Rusijos generolu. Čia gimė žinomas baltagvardiečių generolas Piotras Vrangelis. Piotro Vrangelio tėvas Nikolajus gražiai draugavo su Pavelu Borovskiu ir jo šeima. Nikolajui priklausė barono titulas, tačiau jis neturėjo nei dvarų, nei turtų.   Perskaitęs Nikolajaus Vrangelio prisiminimų knygą “Nuo baudžiavos iki bolševikų” sužinojau tokių istorinių faktų, kurie dar nebuvo niekur žinomi ir zarasiečiams. Pasirodo,  Nikolajus Vrangelis Novo Aleksandrovske ( Dabar – Zarasai) buvo taikos teisėju. To metu tokio rango teisėjai nagrinėjo smulkias bylas, už kurias nusikaltėliams buvo ne didesnė kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Tą laikotarpį ir aprašo Nikolajus Vrangelis. Prisiminimuose Nikolajus Vrangelis rašo, kad taikos teisėjų   institutas carinės imperijos Šiaurės Vakaruose įvestas žymiai vėliau nei kitose vietovėse. Be to čia teisėjai nebuvo renkami, o skiriami valstybės. Vrangelis sužinojo, kad nepavykta šiose vietovėse surasti teisėjų. Kadangi taikos teisėjų veikla kėlė Nikolajui Vrangeliui didelę simpatiją ir jis panoro juo tapti. Jeigu ne visą likusį gyvenimą, tai nors nedidelę jos dalį. Taip Nikolajus Vrangelis gavo paskyrimą būti taikos teisėju Novo Aleksandrovske, kuris tada priklausė Kauno gubernijai. Knygoje Nikolajus Vrangelis dalijasi prisiminimais apie  1870-1878 laikotarpį. Jis glaudžiai susijęs su  Novo Aleksandrovsku. Miestas iš esmės medinis – mediniai tiltai ir mediniai namukai. Tik miesto valdžia, sinagoga, bažnyčiai ir kalėjimas ir buvo akmeniniai. Pasakojama, kad tuo metu kai statė kalėjimą į statybą atvyko generalgubernatorius ir rodydamas į kalėjimą sakė vienam turtingam miesto gyventojui, žiūrėkite, kokius dvarus mes jums statome. Ne, atsakė šio miesto gyventojas, ne   mums, Jūsų šviesybe, mums tai per didelė prabanga, čia tokiems ponams kaip jūs.  Novo Aleksandrovsko pasaulis buvo nuostabus. Aplink miestą buvo daugybė ežerų su mažytėmis salelėmis. Vienas ežeras gražesnis už kitą. Aplink ežerus buvo turtingi miškai. Šios gamtos grožybės fone stovėjo pilkas ir ramus miestas. Jame gyveno, berods, ne žmonės, o šešėliai. Šmėklos klaidžiojo po šį miestą. Kaip ir įprasta didelę miesto dalį sudarė žydai. Išblyškę, nuskurdę, apsirengę ir ilgus ir purvinus apdarus, su siauromis juostelėmis nuleistais plaukais, kurie kabojo žemiau ausų. Tai nelaimingi ir persekiojami žmonės atsargiai vaikščiojo gatvėmis, uoliai nuiminėjo kepurę prieš kiekvieną valdininką ir poną. Aikštėje rausėsi kiaulės Dėl purvo gatvėmis negalima buvo vaikščioti, o kai švietė saulė galima buvo paspringti dulkėmis. Taikos teisėjas Vrangelis prisimena savo veiklą Novo Aleksandrovske. Tada Kauno gubernijoje klestėjo arklių vagystės. Žmonėms arkliavagiai  buvo didelė nelaimė. Viena vagystė  galėjo paleisti vėjais visą ūkį. Arklys retai buvo įkainuojamas daugiau kaip 300 rublių ir todėl bylas nagrinėdavo taikos teisėjai, o ne įprasti teismai. Vrangelis knygoje prisimena, kad paprastai didžiausią bausmę už šią vagystę arkliavagiui  – vieneri metai nelaisvės.  Vrangelis buvo griežtas ir dažnai arklio vagis sulaukdavo griežčiausios  bausmės. Arkliavagiai tai perprato, ir ėmė įrodinėti, kad arklius jie vogė kitose vietovėse, nes kitur teisėjai būdavo atlaidesni.

Reikia pripažinti, kad carinėje Rusijoje Nikolajus Vrangelis buvo neeilinė figūra. Baronas Vrangelis netiko nei tuometiniam “dvarui” nei valdininkijos  sluoksniui,    nei inteligentijos ratui. Labai jau nepriklausomas jis buvo pirmųjų atžvilgiu, ir per daug protingas antriesiems ir tretiesiems.  Nugyveno jis pramonininko gyvenimą, jis buvo vienas iš Donbaso anglies pramonės organizatorių, užsiiminėjo aukso apdirbimu Sibire, siurbė naftą Šiaurės Kaukaze, valdė gamyklas Sankt Peterburge. Savo prisiminamuose jis su įnirtingai puola Nikolajaus pirmojo ir Aleksandro trečiojo valdymą, su panieka atsiliepė apie baudžiavą. Buvo didelis meno mylėtojas.  Taip apie savo senelį Nikolajų vienoje iš knygų prisimena jo anūkas Aleksejus, Piotro sūnus. Jau paminėtoje anksčiau prisiminimų knygoje Nikolajus Vrangelis prisimena ir apie sūnaus Piotro gimimą. Tėvas rašo, kad Mukuliuose 1878 metais rugpjūčio 15 dieną  (senasis stilius) mūsų šeimoje gimė berniukas Piotras, kuris šiuo metu yra  Pietų Rusijos armijos vyriausiuoju vadu.  (Prisiminimai rašyti pilietinio karo metais Rusijoje). Greitai po jo gimimo mes pervažiavome į Rostovą prie Dono.

Vyresnysis Nikolajaus Vrangelio sūnus yra žinomas kaip baltųjų judėjimo dalyvis. Piotras Vrangelis buvo vadinamas juoduoju baronu. Jį taip vadino dėl kasdieninės aprangos formos.  Baltųjų generolas  nuolat rengėsi į  juodą kazokų čerkesę su šovininėmis.  Piotras 1896 metais baigė Rostovo realinę mokyklą, 1901 metais Sankt Peterburge Kalnų institutą. Nuo tada jis tarnauja kavalerijos pulke. Narsiai  jis kovojo Pirmojo pasaulinio karo metais. Aktyviai reiškėsi  Rytų Prūsijoje 1914 metais kavalerijos atakoje. Jis buvo apdovanotas šv. Georgijaus ordinu. Nuo 1918 metų jis vadovavo Savanorių armijai, po to Kaukazo vyriausiasis vadas, nuo 1920 metų balandžio ji Pietų  Rusijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas. Tais pačiais metais lapkričio mėnesį jis emigravo. 1924 metais sukūrė Rusijos jungtinę karinę sąjungą, kuri jungė daugumą baltųjų judėjimo dalyvius emigracijoje. Staiga mirė Briuselyje 1928 metais. Dėl jo mirties įtaria jo tarno brolį, kuris dingo prieš pat jo mirtį. Palaidotas Belgrade.

Vos ne prieš dešimtmetį Mukuliuose, ant dvaro pastato atsirado memorialinė lenta. Joje yra įrašyti žodžiai “Mes prisimename, mes didžiuojamės“. Lenta ant namo, kuriame gimė baronas, žymiausias Baltųjų judėjimo vadas, generolas leitenantas Piotras Vrangelis. Įamžinti baltųjų generolą  pasiūlė čia dažnai  poilsiaujantis peterburgietis Aleksandras Bogdanovas, besidomintis Rusijos pilietinio karo istorija. Jis, padedamas Lietuvos rusų bajorų bendruomenės pirmininko Olego Zavadskio, susitarė su dabartiniais dvaro šeimininkais, ir taip čia atsirado ant dvaro sienos lenta čia 1878 metais gimusiam Piotrui Vrangeliui.

Prieš porą metų Piotro Vrangelio atminimą norėjo įamžinti Visagino  miesto verslininkai. Jie planavo pastatyti už savo lėšas paminklą baltųjų generolui, siejo faktus, kad tos žemės, kur dabar energetikų miestas priklausė Vrangelio tėvui. Šį klausimą net svarstė Visagino miesto taryba, tačiau ji šios idėjos atsisakė ir nusprendė, kad Piotrui Vrangeliui Visagine paminklas nereikalingas.                                 Simboliška, kad Lietuvos savanorių kariuomenė grūmėsi su bolševikais. Savanoriai  ne  tik atsilaikė prieš milžiniškas, gerai ginkluotas pajėgas, sėkmingai išvijo iš Lietuvos. Tuo metu už tūkstančius kilometrų su bolševikais kovojo savanorių žemietis,  iš ežeringo Lietuvos krašto kilęs talentingas karžygys Piotras Vrangelis. Ir jo vadovaujama Pietų Rusijos ginkluotųjų pajėgų savanorių armija. Dvaras ir po to buvo siejamas su įžymiais žmonėmis. 1923 metais P.Vrangelio gimtąjį dvarą įsigijo gydytojas Juozas Buzelis, atkurtos Nepriklausomos Lietuvos pirmojo – Steigiamojo – Seimo narys. Gydytojas gyveno Zarasuose, o į Mukulius važiuodavo vasaroti. Zarasų kraštas Juozui Buzeliui buvo ir mielas, ir savas. Jis gimė 1888 metais Sadūnuose. Čia jis ir palaidotas. Carinės Rusijos viešpatavimo metais į Dusetų kraštą Juozas atveždavo lietuviškos literatūros, ragino jaunimą mokytis rašyti ir skaityti. daktaras Juozas Buzelis buvo baigęs Dorpato universiteto Medicinos fakultetą.  1917 m. gegužės mėnesį buvo deleguotas  atstovu į Visos Rusijos lietuvių seimą, vykusį Peterburge. Lietuvių seime pirmą kartą buvo iškelta  Nepriklausomos Lietuvos valstybės idėja. 1918-1919  Ežerėnų apskrities gydytojas, čia jis įsteigė  Zarasų progimnaziją ir 1919 metais tapo jos direktoriumi.                                                     1922 m. kovo mėn. su kitais atkūrė dienraštį „Lietuvos žinios“, kurį laiką jo neoficialus redaktorius. Žmogus buvo nepakantus  neteisybei. Taip apie jį atsiliepė Apie tai kalbėjo ir žmonėms. Dėl to turėjo daug nemalonumų.  1925 m. birželio mėn. jis buvo atleistas iš Ežerėnų apskrities gydytojo pareigų, o spalio mėnesį apskrities policijos vadas kreipėsi į apskrities viršininką su prašymu ištremti J. Buzelį iš Zarasų apskrities „nes jis kiršina gyventojus, sukeldamas juose neramumo, stengdamasis jiems prikergti politines pažiūras apgaulingu būdu“. Po rinkimų į Trečiąjį Seimą atstatytas į apskrities gydytojo pareigas. Tuo metu aktyviai rūpinosi miesto vardo pakeitimu, šiuo klausimu aktyviai susirašinėjo su Savivaldybių departamentu, reikalaudamas suteikti miestui Zarasų vardą, kadangi Zarasai tuo metu vadinosi Ežerėnais.

Štai koks Mukulių dvaras ir jo istorinės įžymybės. Skirtingi šių žmonių  keliai, siekiai, skirtingi požiūriai. Skirtingi likimai istorijos vingiuose. Vienija tik tai, kad visi jie mylėjo Mukulių kraštą ir jo visada ilgėjosi.   Čia visada likdavo jų širdies dalelė.