Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio karūna ir kardas, rasti Vilniaus katedroje 1931 metais. Creative Commons Attribution-Share Alike 2.5 Generic

Ištrauka iš naujos dr. Algimanto Bučio studijos „Lietuvos karaliai ir karalienės. Istorinis žinynas, sudarytas remiantis pirminių šaltinių faktografiniais duomenimis“ ( Leidykla ALIO, Vilnius, 2024) antrojo tomo.

Vilniaus katedra dviejų civilizacijų sąlyčio centre

Paskutinieji Gediminaičių karališkos dinastijos palikuonys Abiejų Tautų Respublikoje, būdami ir švediškos Vazų dinastijos karaliai,  jautėsi esantys senos, trys šimtmečius valdžiusios dinastijos atstovais, „dieviškais ainiais“ dar XVII a. viduryje.

Gediminaičių valdyta ir Vladislovo Vazos tebevaldoma daugiatautė ir daugiareliginė valstybė jo paties nurodymu  šeimos mauzoliejaus įraše įvardinama  „Sarmatiškąja imperija“. Autentiškas įrašas liudija unikalų XVII a. Europoje pasaulėvaizdį: karališkoji  dinastija tęsiasi ir gyvuoja nepriklausomai nuo religinių tikėjimų kaitos ir net kovos.

Čia dera prisiminti, kad  „Sarmatijos“  įvaizdis jau senokai Abiejų Tautų Respublikos didikų ir bajorų  vaizduotėje simbolizavo būtent didžiulę daugiatautę areną, kuri rėpė būsimųjų  Ukrainos ir  Baltarusijos valstybių erdvę, nuo XIV a. priklausiusią Lietuvai ( taip ir buvo vadinama), o po Liublino 1569 m. atitekusią Lenkijai.

Vazų dinastai Lenkijos ir Lietuvos sostuose , atrodo, nuolat ieškojo būdo, kaip sėkmingiau valdyti jų paveldėtą  unikalią valstybę. Zigmanto Vazos bandymas karine galia ir diplomatinėmis intrigomis suvienyti ir net išplėsti valstybe Maskvos kunigaikštystės prisijungimu, baigėsi nesėkme.

Vladislovas Vaza ieškojo taikesnio religinės santarvės ar bent sugyvenimo modelio, ir jam sekėsi labiau nei tėvui. Ir net labiau nei daugeliui tuometinių karališkųjų Europos dinastijų įpėdiniams. Dramatišką tuometinės Europos sostų panoramą yra vaizdingai pateikęs dinastiniu aspektu  rusų naujos,  po Karamzino atėjusios kartos istorikas S.Solovjovas:

„Europa tuo metu rengėsi išspręsti didįjį religinį klausimą, iškilusį XVI amžiuje. Pietiniai pusiasaliai – itališki Apeninai ir ispaniški Pirėnai  – liko ištikimi katalikybei; šiaurėje, priešingai:  Anglijoje , Škotijoje, Nyderlanduose, Danijoje, Šiaurės Vokietijoje pergales šventė protestantizmas; Švedijoje, nepaisant karaliaus Jono  [ Zigmanto Vazos tėvas, mūsiškės Vazų dinastijos pradininkas – A.B.] svyravimų, protestantizmo pergalė taipogi nekėlė abejonių. Vidurio Europos valstybėse kova tęsėsi : Prancūzijoje, kruvinose tarpusavio susidūrimuose , nutrūko karališkoji Valua linija, bet Henrikas Burbonas, pradėjęs kovą po protestantizmo vėliava,  netrukus gavo įsitikinti, jog būtina nusileisti katalikiškajai daugumai; Vokietija ruošėsi Trisdešimties metų karui, kuris turėjo parodyti jos sukilimą į dvi dalis. Lenkijoje viršų ėmė katalikybė“ (Соловьев  T 8 sk 3)

Vladislovas Vaza pradžioje, bent jau savo viešpatavimo pirmoje pusėje, stengėsi tolerantiškai išlaviruoti religinių konfliktų verpetuose, ir jam tuo metu sekėsi. Buvusią Lietuvos karalystės ir jai priklausiusių slaviškų kraštų teritoriją jis, atrodo, suvokė kaip siekiamos tautinės ir religinės harmonijos žemėlapį.

Lietuvos sostinė tapo Vazų viešpatavimo metais (1587-1668) Gediminaičių dinastijos iškėlimo ir vienijimo poligonu. Zigmanto Vazos pastangomis iškyla dinastijoje vienintelis jos šventasis –  Jogailos Algirdaičio anūkas Šv. Kazimieras. Vazų laikais Vilniuje statoma Šv. Kazimiero koplyčia, ir ji statoma ne bet kur, o prišliejama prie Vilniaus katalikiškos katedros, kurią įkūrė ne Jogailačių  šakos atstovas, o  Vytautas Kęstutaitis.

O kas gi buvo Vytautas Kęstutaitis , jei pažvelgtume į jį tikybiniu aspektu?

Vaizdžiai tarus, Lietuvos karalystės pagonio karaliaus Gedimino anūkas, pagonio Kęstučio Gediminaičio sūnus Vytautas buvo vakarykštis pagonis ir kartu naujakrikštis katalikas. Tai  atsispindėjo ir jo dvejopame varde Vytautas Aleksandras – pagoniškasis  Vytautas ir katalikiškasis  Aleksandras.

Katalikiška Lenkijos karalystės bendruomenė, ypač dvasininkija, kaip rodo Jano Dlugošo kronika, buvo pilna ryžto atskelti nuo Gediminaičių dinastijos jos pagoniškąją dalį ir ją ignoruoti, menkinti, pažeminti ar visai jos neminėti, jei tik įmanoma. Čia ypač nusipelnė  Krokuvos kanauninkas, vėliau Lenkijos „Istorijos Tėvu“ vadintas Janas  Dlugošas ( lenk. Jan Długosz; 1415-1480)  ir jo „Kronikos“ (Annales)  skaitlingi perpasakotojai bei tęsėjai ( lenk. Maciej Miechowita, 1457 – 1523; Marcin Kromer, 1512-1589; Marcin Bielski,  1495 – 1575; jo sūnus Joachim Bielski, 1540-1599; ir kt.). Jų veikalai ir naujos jų laidos šimtmečių bėgyje neretai atlikdavo istorijos vadovėlių vaidmenį ir , žinoma, padarė milžiniško masto įtaką lenkų istorinei savimonei, lenkų vėlesnėms kronikoms ir istoriografijai, grožinei literatūrai ir kinematografijai, pedagogikai ir lenkų kultūros propagandai užsieniuose.

Tačiau tokia antipagoniška lenkų kronikų pozicija buvo aiškiai nepriimtina karališkajai Gediminaičių dinastijai ir jos dinastinei politikai.

Kodėl buvo konfiskuotas pirmasis Jano Dlugošo „Kronikos“ leidimas?

Mažai kam žinoma, bet neverta užmiršti,  kad  Jogailos Algirdaičio anūkas Kazimieras Jogailaitis, susipažinęs su neseniai užbaigta Dlugošo kroniką, ją paprasčiausiai uždraudė platinti ir spausdinti  pirmiausia tuo pretekstu, kad kronikoje žeminama lietuviškos karališkosios Gediminaičių dinastijos istorija, ypač Jogaila Algirdaitis.

 Dar įdomiau ir svarbiau dinastiniame kontekste prisiminti, kad praėjus daugiau nei 130 metu nuo kronikos baigimo, kuomet 1615 m. privatus leidėjas Felicijus Herbertas išleido Dlugošo kronikos tris knygas, jau kitas Gediminaičių karališkasis palikuonis, tuometinis Lietuvos ir Lenkijos valdovas  Žygimanto III Vaza (1566 – 1632)  pasirašė ir paskelbė raštą, uždrausdamas  Dlugošo kronikos platinimą, Tiražas buvo konfiskuotas, o kiek vėliau konfiskuota ir spaustuvė.

Lenkų istoriografai įvairiai aiškina kronikos draudimą. Pavyzdžiui, naujausio šiuolaikinio Dlugošo Raštų leidimo (1961-2006) lenkų kalba rengėjai pateikė visą virtinę hipotetinių atsakymų iš įvairių laikų. Antai XVI a. lenkų  rašytojas jėzuitas Varževskis (Krzysztof Warszewicki, 1543 – 1603) aiškino, esą kronikoje „pateiktas detalus kelių bei upių aprašas privalo būti laikomas paslaptyje, kadangi juo gali pasinaudoti priešai ir būtent dėl to lenkai stabdė Dlugošo publikaciją“. Savo ruožtu jėzuitas hagiografas Papebrochas (Daniel Papebroch; 1628 – 1714) tvirtino, jog lenkai sustabdė tolimesnį Dlugošo tomų spausdinimą [galvoje turimos minėtos konfiskacijos – A.B.], vengdami išviešinti daugelį karalystės paslapčių“( Jana Dlugosza Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego. Księga pierszwa 1960: 25).

Taigi naujojo leidimo rengėjai XX a. buvo linkę tvirtinti, jog „nuolat kylantį klausimą, kodėl taip ilgai Dlugošo nespausdino, bandant argumentuoti baime, esą bus paviešintos valstybinės paslaptys, galima būtų išaiškinti tuo, kad buvo bijoma sugriauti karalystės autoritetą, o būtent – valdančiosios dinastijos ir didikų”. Šiuolaikiniai lenkų leidėjai iš dalies rėmėsi dar ir tuo faktu, kad Dlugošo pasekėjo ir kompiliatoriaus gydytojo, astrologo, alchemiko, Krokuvos akademijos profesoriaus kunigo kanauninko M.Miechovito (lot. Matthias de Miechow) istorinis veikalas, lotynų kalba parašyta „Lenkų kronika” (Chronica Polonorum), buvo konfiskuotas dar anksčiau (1519 m.) nei Dlugošo. Ir tik po dviejų metų pataisytas tekstas buvo išspausdintas (1521 m.) ir laisvai platinamas kaip pirmoji spausdinta Lenkijos istorija.

Kalbėdami apie pataisas M.Miechovito veikale, naujo leidinio rengėjai teigė, kad veikalą karaliaus dvaras leido spausdinti tik po to, kai buvo pašalintos skandalingos pastraipos apie Jogailos paskutinės žmonos karalienės (nuo 1424 m.) Sofijos Alšėniškės (1405 – 1461) įtartinus meilės ryšius ir gandus apie neteisėtą Jogailos sūnų gimimą ir pan…

Tačiau tai tik dalis tiesos. Verta paminėti bent kelis nutylėtus aspektus. Pirmiausia akivaizdu, kad M.Miechovitos kronikoje buvo tęsiama antilietuviška Dlugošo tradicija ir ypač neigiamai įvertinta Jogailos anūko Aleksandro (lenk. Aleksander Jagiellończyk, 1461 – 1506).; Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1492, Lenkijos karalius nuo 1501 m.) veikla.

Ir lenkų autoriaus neigiama nuostata neatsitiktinė. Juk Aleksandras Jogailaitis pradžioje buvo pačioje Lietuvoje prieš Lenkijos ponų tarybos norą paskelbtas ir Vilniaus katedroje vainikuotas  1440 birželį  Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. O tai reiškė, kad praktiškai nutraukiama Lietuvos ir Lenkijos unija: „Faktiškai  tai buvo ne kas kita, kaip suverenus valstybinis aktas, neriboto didžiosios Lietuvos kunigaikštijos suverenumo atgaivinimas“ (Gudavičius 1999: 291). Galima būtų teigti, kad Aleksandras Jogailaitis , tiek likdamas Lietuvoje iki jo išrinkimo Lenkijos karaliumi ( 1501 m.), tiek Lenkijos karalystės soste būdamas, daugiau ar mažiau vadovavosi Lietuvos didikų priesaku, jam duotu Vilniuje patvirtinant Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 1492 m.: valdyk tautą „pagal lietuviškus papročius, arba pagal Vytauto pavyzdį”. Kam gi Lenkijos karalystėje galėjo patikti tokia Aleksandro Jogailaičio politika?

Tačiau grįžtant prie Vazų dinastinės politikos tenka pripažinti, jog aiškiausiai kronikų draudimo istorijose, be abejo, pasako paties karaliaus Zigmanto III Vazos pasirašytas minėtas draudimo raštas. Jame karaliaus ir ponų tarybos vardu smerkiamas leidėjas, kuris nusprendė „išleisti veikalą apie Respublikos [Žečpospolitos] padėtį ir lenko vardo garbę, nors [tas veikalas] mūsų protėvių tyliu sutarimu dėl svarbių priežasčių buvo uždraustas. Todėl, esant Karalystėje daugeliui žmonių, kuriuos knyga įžeidė, ir vardan Respublikos bus naudingiau, jei privatus žmogus [leidėjas] nepasisavins to, kas mums priklauso”, taigi siūloma ir patariama, kad „toji knyga būtų sulaikyta, nebūtų leidžiama ją viešai rodyti ir pardavinėti” ( Jana Dlugosza Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego. Księga pierszwa 1960: 31).

Žinoma, būtų vienpusiška apriboti Dlugošo (ir jo kompiliatorių tęsėjų ) veikalų nespausdinimą ar konfiskavimą vien kronikų autorių nusistatymu prieš pirmąjį Gediminaičių dinastijos atstovą Lenkijos soste Jogailą Algirdaitį, kurį  nuo Dlugošo laikų visaip menkino senoji lenkų istoriografija.

Savo vaidmenį čia galėjo suvaidinti ir tas faktas, kad Janas Dlugošas itin daug surašė savo kronikose tokių dalykų apie dvasininkiją, kad būtent katalikų hierarchai Lenkijoje gana nepalankiai žiūrėjo į Dlugošo kronikos viešinimą ir platinimą. Įdomi yra Šimono Starovolskio (Szymon Starowolski, 1588 1656), kilusio iš senosios Lietuvos rusino kataliko šeimos,  pozicija, esą Dlugošas negalėjo būti išspausdintas todėl, kad labai jau daug įvairių dalykų parašė be deramos pagarbos ir “veraci calamo” [tiesiakalbe plunksna]” ( Jana Dlugosza Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego. Księga pierszwa 1960: 25).

Vis dėlto Zigmanto III Vazos pasirašytas minėtas Dlugošo kronikos draudimas ko gero buvo susijęs pirmiausia su Gediminaičių dinastijos autoriteto stiprinimu.

Neužmirškim, kad  biografiniu atžvilgiu Jogaila Vladislovas Algirdaitis buvo lygiai tokios pat dvejopos tikybos valdovas, kaip Vytautas Aleksandras Kęstutaitis. Ir vieno, ir kito jaunystė priklausė pagoniškajai civilizacijai, kurią Janas Dlugošas iš katalikiško principo nuoširdžiai niekino.

Ir Vytauto tėvas Kęstutis Gediminaitis, ir Jogailos tėvas Algirdas Gediminaitis buvo palaidoti pagonišku papročiu sudeginant ant laidotuvių laužo. Gana vėlai, o būtent  tą pačią 1385 m.  rugpjūčio 14 d.  ir Jogaila, ir Vytautas oficialiai įsijungė į krikščioniją,  abu priėmė Krokuvoje katalikišką krikštą ir ėmė priklausyti katalikiškajam pasauliui naujais vardais, kaip Vladislovas ir Aleksandras.

Gal tik Vytautas ilgiau jautėsi esąs pagoniškojo pasaulio vaikas. Kaip liudija 1262 m. chronografo Vilniaus nuorašo vėlesnis prierašas, mirusiųjų deginimo paprotys „mūsų Lietuvoje laikėsi iki Vytauto, nes Vytauto [ pirmoji ] žmona  Ariogaloje buvo sudeginta po mirties ir po to buvo liautasi deginti“ ( sk. plačiau: Bučys 2012: 473).

Nemažiau simboliška, kad antroji Vytauto žmona buvo palaidota jau krikščionišku papročiu Vytauto pastatytoje Vilniaus katedroje.  Pats Vytautas prieš mirtį Trakuose padiktavo raštininkui Mikalojui paskutiniąją savo valią ir nurodė testamente,  kad jį palaidotų Vilniaus katedroje, prie Šv. Mykolo altoriaus, šalia mirusios žmonos.

 Septynias  dienas Vytautas Didysis buvo pašarvotas Trakų pilies centrinių rūmų didžiojoje salėje, o po to velionio karstas buvo išvežtas į Vilnių ir palaidotas krikščionišku papročiu šalia žmonos. Lietuvos metraštyje minima, jog  „karalius Jogaila gedėjo didžiojo kunigaikščio Vytauto ir verkė kaip brolis mylimo brolio. Ir palaidojo jį, graudžiai raudodami, ir ten buvo visi jo tarnai, ir visi vyskupai, ir giedojo jam įprastines giesmes, ir paguldė jo kūną Vilniaus pilyje, Švento Stanislovo katedroje, kairėje altoriaus pusėje prie zachristijos  durų“ (Lietuvos metraštis 1971: 117).

Laidojimo  ceremonijų skirtybės, kaip matome, buvo itin svarbios religiniu atžvilgiu, tačiau Gediminaičių karališkosios dinastijos istorijoje laidojimo skirtybės visiškai neneigė dinastijos tęstinumui per visus trejis šimtmečius.

Karališkosios Gediminaičių dinastijos tęstinumo misija Vazų laikais

Galima įvairiai spėlioti , kodėl  būtent po paskutiniojo karališkosios Gediminaičių dinastijos vyriškojo atstovo Žygimanto Augusto mirties 1572 m. ne kas kitas, o būtent išlikusi moteriškoji dinastijos linija nuo pat Žygimanto Augusto sesers Onos Jogailaitės ėmė intensyviai rūpintis visos Gediminaičių dinastijos istorija ne tik katalikiškoje Lenkijoje ( Jogailaičių istorija), bet ir senovės  Gediminaičių Lietuvoje viešpatavusiais valdovais, tais , Vladislovo Vazos žodžiais tariant, „ dieviškaisiais ainiais genties, kuri trečią šimtmetį laiko  savo rankose  Sarmatiškos imperijos  vadžias“. „Sarmatiškoji imperija“ čia tiesiogiai  sietina su Vytautine Lietuvos didžiąja kunigaikštyste, kokia ji buvo  iki pat Liublino unijos (1569 m.), kurios sprendimai  brutaliai atplėšė nuo Lietuvos beveik pusę jos teritorijos su daugiau kaip 50 savivaldą turinčių miestų.

Šiandien Lietuvos istoriografijoje galima aptikti populiarų, bet smarkiai klaidinantį teiginį, esą  Liublino unija faktiškai reiškė ne tik Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, bet ir Gediminaičių dinastijos pabaigą. Lietuvos istorijos faktai rodo ką kitką.

Kuomet jau ne senoviniu sosto paveldėjimo keliu, o laisvų karaliaus rinkimų dėka į naujos, tik Liublino unijos metu įteisintos valstybės –  Abiejų Tautų Respublikos – sostą vėl atsisėdo karališkieji  Gediminaičiai pagal moteriškąją dinastijos liniją, prasidėjo nauja epocha dinastijos istorijoje. Žinoma, vos trejiems  metams praslinkus po brolio Žygimanto Augusto mirties naujai karaliene išrinkta Ona Jogailaitė vaidino daugiau formalų vaidmenį ( ypač savo valingojo vyro Stepono Batoro laikais)  valstybės istorijoje, tačiau ji gerus du dešimtmečius nuo 1575 m. rinkimų iki mirties 1596 m. išbuvo karaliene. To negana – būtent ji užtikrino pagal karališkąją Gediminaičių dinastijos moteriškąją liniją Lenkijos ir Lietuvos sostus trims Vazų dinastijos karaliams, kurie valdė  dvinarę valstybę dar gerus 80 metų.Ir valdė būtent taip, kad šiandien mes galime matyti ir teigti, jog Vazų laikais buvo suvokta  istorinė būtinybė dar kartą iškelti ir išaukštinti vientisą, neperskeltą religiniu pretekstu Gediminaičių istoriją ir Lietuvą, kaip prigimtinį karališkųjų  Gediminaičių dinastinį paveldą, neleistinai ( gal ir neteisėtai) atiduotą 1569 m.  Lenkijai.

Vilniaus, kaip senosios Lietuvos sostinės, iškėlimas, puošnus atstatymas ir kultūrinis puoselėjimas paskutiniųjų karališkųjų Gediminaičių- Vazų dinastijos atstovų  laikais ( , kaip matėme, turėjo savą dinastinę priežastį ir istorinę logiką. Savo dvasia ji kartais anaiptol nesutapdavo su katalikiškos Lenkijos dvasininkijos nuostatomis ir pageidavimais, tačiau istorine prasme logiškai atitiko Gediminaičių dinastijos interesams.

Pagoniškojo karaliaus Gedimino įkurtas ir išplėtotas Vilnius ilgainiui tapo krikščioniškos civilizacijos  ir kultūros simboliu, tačiau miesto pamatai rėmėsi į pagonišką lietuvių civilizaciją. Vytautas Kęstutaitis pirmąją Vilniaus katedrą nurodė statyti ne bet kur, o pagoniškajame Šventaragio slėnyje. Yra pagrindo manyti, kad „Šventaragio šventvietė Vilniuje buvo įkurta iki Gedimino valdymo pradžios 1316 m. (apie tai byloja ir mitiniai pasakojimai; taip manė A. J. Greimas, V. Toporovas)[…] Šventaragio pavadinimas-kriptograma rodo, kad pagrindinis šios tradicijos (kaip ir pačios valstybinės religijos) bruožas buvo ugnis, besireiškianti kaip dieviškas atributas, vienas kulto vietos elementų, pagrindinis laidotuvių ritualo komponentas“(Vaitkevičius 2011:  nr. 677).

Slėnyje, tariant lietuvių metraščio žodžiais, nuskambėjo senolio  Šventaragio priesakas, kad „visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai būtų deginami toje vietoje, kur jis, Šventaragis, bus sudegintas, ir kad jau niekur kitur  mirusiųjų palaikai nebūtų deginami , tiktai ten, prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, nes iki tol mirusiųjų kūnus  degindavo toje vietoje, kur kas būdavo miręs“ ( Lietuvos metraštis 1971: 60). Galima spėti, jog Šventaragio slėnio vietovėje, kur dabar stovi Vilniaus katedra, pagonims lietuviais ne kartą tekdavo  atsisveikinti su mirusiais ar žuvusiais Lietuvos valdovais iškilmingai juos išlydint su laidotuvių laužų dūmais į dausas pas protėvius.

Archeologai patvirtina pagoniškos ir krikščioniškos civilizacijų sąlytį būtent Vilniaus katedros žemėje. Kuomet antroje XX a. pusėje ( 1968 – 1989) Vilniaus katedros kriptos buvo tvarkomos, vykdomi tyrinėjimai, „tarp pirmojo ir antrojo šiaurinių piliorių, šventovės rūsiuose buvo atrasti pirmosios katedros, statytos dar prieš 1387 m., vakarinės sienos, sumūrytos iš lauko akmenų, fragmentai. Prie pirmosios katedros rytinės sienos atrasti laukų akmenų ir degto molio grindų fragmentai, būdingi pagoniškų apeigų vietovei. Prie šių grindų aptiktos 6 židinių liekanos. Tai galėjo būti pagoniški aukojimo židiniai. Kai kurie iš jų gali būti iš pirmojo tūkstantmečio“ (Vilniaus Arkikatedros internetinės svetainės informaciją). Vienas žymiausių  Lietuvos archeologų  Vytautas Urbanavičius yra pabrėžęs, jog  per tuos pačius „išplėstinius tyrimus XX a. 9-ajame dešimtmetyje architektūros istorikas Napaleonas Kitkauskas nustatė, kad pirmoji Vilniaus katedra ant tų pačių pamatų statyta du kartus: Lietuvos karaliaus Mindaugo laikais, XIII a. viduryje, pirmąkart krikštijant Lietuvą, ir XIV a. pabaigoje, kai Lenkijos karalius Jogaila kartu su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Vytautu krikštijo Lietuvą antrąkart“ ( Urbanavičius 2011: Nr 1).

Tokios ir panašios archeologinės atodangos tik paliudija, kad amžių bėgyje, statant ir perstatant po karų ar gaisrų Vilniaus katedrą visados buvo laikytasi ankstyvųjų Romos popiežių nuorodos statyti bažnyčias senųjų pagoniškų šventyklų vietose, prieš tai jas sugriovus, idant neliktų jų nė pėdsako, o tikintieji vis dar garbintų vietovę.

Tuo tarpu valdančiųjų dinastijų interesai būdavo priešingi – genealoginis tęstinumas lėmė gyvybingumą ir galią.

Gediminaičių mauzoliejus Vytauto Kęstutaičio statytoje Vilniaus katedroje

Naujoji krikščioniška tradicija laidoti Lietuvos valdovus Vilniaus katedroje tęsėsi ir po Vytauto.

1440 m. Trakuose buvo nužudytas Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis, po penkerių metų pasimirė Lucke Jogailos brolis Švitrigaila, ir abu jie buvo palaidoti Vilniaus katedroje, Vytauto rūsyje. Palaidojimų chronologiją dėliojusio  Sauliaus Poderio tyrimas „Ar buvo rasti Vytauto Didžiojo palaikai karalių kriptoje 1931 m. rugsėjo 21 d?“ (Poderis 2015) leidžia įsivaizduoti vėlesnę  įvykių seką:

 „…katedros požemyje atsiradus net 5 didžiųjų kunigaikščių karstams (Vytauto Didžiojo, Onos Vytautienės, Žygimanto Kęstutaičio, Mykolo Žygimantaičio ir Švitrigailos) 1473 m. ar 1484 m. pastatoma koplyčia, kuri tada vadinta Šv. Marijos vardu. 1484 m. kovo 4 d. Gardino pilyje miršta Kazimieras Jogailaitis, kuris laidojamas naujojoje koplyčioje Vilniaus katedroje. Į šį naująjį didžiųjų kunigaikščių panteoną  buvo perkelti ir Vytauto kapo vietoje palaidoti didieji kunigaikščiai[…]1492 m. liepos 20 d. Aleksandras Jogailaitis Vilniuje susirinkusių Lietuvos bajorų buvo išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Pakėlimo ceremonija įvyko liepos 26 d. Vilniaus katedroje. Aleksandras buvo vainikuotas didžiojo kunigaikščio karūna ir pasodintas į sostą. Valdovą palaimino Vilniaus vyskupas Albertas Taboras, o Lietuvos didysis maršalka Petras Mantigirdaitis įteikė kalaviją. Ceremonijos metu Aleksandras paragintas valdyti pagal lietuvių papročius ir Vytauto pavyzdį . Po devynerių metų Aleksandras Jogailaitis išrenkamas 1501 m. Lenkijos karaliumi, bet jis miršta1506 m Lietuvoje“ ( Poderis 2015).

Lietuvos didikų sprendimu Aleksandras Jogailaitis,  neįvykdžius paskutinio jo noro būti palaidotam Vavelio katedroje Krokuvoje,  spalio 19 d. palaidojamas greta savo brolio Kazimiero Jogailaičio Kazimiero koplyčioje Vilniaus katedroje.

Karalių palaikai ten turėjo gulėti tol, kol bus pastatyta Šv. Kazimiero koplyčia ir jos rūsyje įrengtas mauzoliejus. Vytauto palaikai taip turėjo ten gulėti,  kol bus restauruotas gaisro metu sunykęs antkapis. Tai, kad šį antkapį ketinta restauruoti, liudija 1628 m. gegužės 16 d. kapitulos nutarimas, kuriame skelbiama:

Geros atminties Aleksandro Vytauto, didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Vilniaus katedros geradario, antkapio atnaujinimas. Jeigu Dievas, teikdamas žmonių giminei gausias malones ir laikydamas ją tėviškoje globoje, reikalauja iš mūsų dėkingumo ir garbės, tai tuo labiau palikuonys turi būti dėkingi tiems kunigaikščiams ir žemės galiūnams, dėl kurių geradarystės Dievo bažnyčia su visais savo tarnais klesti ir šviečia. Amžinos garbės nenugalimasis Vytautas, Lietuvos didysis kunigaikštis, buvo tos mūsų motinos ir gaivintojos Vilniaus katedros bažnyčios puikus geradaris ir globėjas, taip pat didesnės dalies jos gėrybių ir dovanų nuoširdus teikėjas, todėl garbingoji kapitula, visa tai atsimindama ir būdama dėkinga, šiuo nutarimu ryžtasi atnaujinti ir restauruoti antkapį, arba jo altorių, su iškaltu akmenyje atvaizdu” ( vertimas į lietuvių kalbą – Kitkauskas 1994: 62-63).

Po šių darbų įgyvendinimo, galime spėti, jog „karalių palaikai turėjo atgulti naujajame mauzoliejuje, o Vytauto – restauruotame antkapyje. Tačiau jie ten neatgulė. Įrengiant mauzoliejų, nesugebėta sulaikyti gruntinio vandens veržimosi į rūsį. Vanduo ten jau turėjo veržtis po 1626 m. potvynio ir smarkių liūčių], tad mauzoliejaus idėjos teko atsisakyti užpilant iškastą duobę žemėmis. Ar pavyko restauruoti Vytauto antkapį – žinių nėra . Nėra žinių ir apie palaikų perkėlimą ( Poderis 2015)..

Visi šie darbai, sumanymai,  kaip ir kapitulos nutarimas, priklauso pirmojoVazų dinastijos Abiejų Tautų Respublikoje pradininko  Zigmanto Vazos (valdovas 1587 – 1623 m.) laikams.

Čia derėtų prisiminti, kad ir paskutinysis karališkosios Gediminaičių dinastijos vyriškos linijos atstovas Žygimantas Augustas vis dėl to ilgą laiką rūpinosi savo nerūpestingos jaunystės miestu Vilniumi. Būtent Vilniuje jis vienu metu „planavo pastatyti savo žmonoms ir sau pačiam puikų, atskirai stovintį renesansinį mauzoliejų-koplyčią Vilniaus pilies rajone šv. Onos titulu. Kadangi Žygimantui Augustui 1551 m. vyskupas atidavė šv. Onos pilies bažnyčią, kuri „intra muros castri“ jau minima XIV amžiuje (1390 ir 1398), tai mauzoliejaus statybai jis bus pasinaudojęs šitos senosios bažnytėlės mūrais. (Šv. Onos bažnyčios pilyje — „intra muros castri“— nereikia painioti su žinoma gražiąja šv. Onos brolijos bažnyčia arba koplyčia prie Bernardinų). 1571 d. didžiojo Lietuvos kunigaikščio testamente įsakmiai minima pradėtoji „nauja“, pilies rajone esanti šv. Onos bažnyčia-mauzoliejus, kurią kai kurie XVI bei XVII amžiaus šaltiniai vadina taip pat šv. Barboros bažnyčia. Savo testamente Lietuvos ir Lenkijos valdovas išreiškė paskutinę valią :

„… jeigu ponas Dievas būnant [mums] Lietuvos Kunigaikštystėje iš šio pasaulio paims, norime, kad būtume palaidoti Vilniuje, pilyje, naujoje Šv. Onos bažnyčioje, […] prie zachristijos durų. […] mirusių ponių žmonų mūsų kūnai […] iš Šv. Kazimiero koplyčios, kur iki tam tikro laiko kaip depozitas yra, į tą pačią Šv. Onos bažnyčią kad būtų pernešti ir ten palaidoti. Jos malonybes karalienės Elžbietos kūnas įeinant į bažnyčią iš dešinės pusės, prie altoriaus […] o karalienės jos malonybės Barboros iš kairės…“ ( Glemža 2006: 272).

Deja, testamente minima bažnytėlė nebuvo galutinai pastatyta, nors amžininkai, pavyzdžiui, Vilniaus jėzuitas Kristupas Varševickis, 1603 m. kalbėdamas apie Žygimanto Augusto sumanytąjį mauzoliejų karalienei Barborai, vadino jį „prabangiausiuoju statiniu, kol kas dar nebaigtu“( opus magnificentissimum, opus nondum perfectum; – Śledziewski 1934:8).XVII amžiuje Šv. Onos – Šv. Barboros bažnyčia buvo apleista ir 1666 m. iki pamatų nugriauta.  1956 m. pradėjus kasinėjimus į šiaurę nuo Gedimino kalno, užtikti jos pamatai“( Reklaitis in: Aidai 1958: Nr 3) .

Dar anksčiau,  XV a. Kazimieras Jogailaitis  buvo sumanęs pastatyti Vilniuje prie Vilnelės upelio atskirą šeimos panteoną, tačiau gamtinės sąlygos su potvyniais privertė atsisakyti statybų.

Gediminaičių karališkos dinastijos kontekste beveik simboliška, kad Lietuvos valdovų mauzoliejaus ar panteono idėja Vazų laikais „palaipsniui buvo perkelta į karališkos koplyčios įrengimą Vilniaus  katedroje. 1630–1631 m. Zigmantui Vazai pageidaujant, buvo skubama užbaigti Šv. Kazimiero – naujosios Karalių koplyčios – statybos darbus, ir perkelti šventojo palaikus, bet tam sutrukdė tais metais Vilniuje siautęs maras. O po metų 1632 m. Varšuvoje mirė ir pirmasis Vazų dinastijos valdovas Zigmantas Vaza, taip ir neišvydęs pabaigtos statyti koplyčios” ( Poderis 2015)…

Vladislovo Vazos širdis Vilniaus Arkikatedros koplyčioje

Iš trijų Vazų Vladislovas Vaza , atrodo, ilgiausiai buvo gyvenęs Lietuvoje.

Gavęs savo vardą iš tėvų noro pagerbti proprosenelį  Jogailą Algirdaitį, jis galėjo jausti kažkokį ryšį su dinastijos lopšiu. Kita vertus, likimas uždėjo jam ir keistą dinastinės atsakomybės ženklą.

 Karalaičio Vladislavo Vazos gimimas buvo svarbus dinastijos istorijai, kadangi per visus paskutiniuosius 125 metus buvo gimę tiktai du vyriškos lyties karalaičiai – Jogailos Algirdaičio anūkas kardinolas Fryderikas ir Žygimantas Augustas. Deja, kaip šiedu, taip ir Vladislovas mirė nepalikdamas vyriškos lyties įpėdinių, nes vienintelis sūnus mirė vos septynerių metų sulaukęs.

 Betgi Lietuvoje gyvendamas  Vladislovas Vaza  nemaža nusipelno dinastijos lopšiui, o labiausiai Vilniaus kultūros istorijai. Net glaustais populiariosios lietuviškos Vikipedijos duomenimis galima įsivaizduoti senosios Lietuvos sostinės anuometinio kultūrinio gyvenimo mastą:

„dar būdamas jaunas Vladislovas Vaza su tėvu dažnai rezidavo išpuoštuose Vilniaus valdovų rūmuose. Čia taip pat priimdavo popiežių, Šventosios Romos imperatorių, Toskanos, Ispanijos, Venecijos, Prancūzijos, Danijos, Persijos, Osmanų imperijos, Rusijos ir kitų kraštų pasiuntinius, čia būdavo priimamos vasalinės priesaikos. Vladislovo Vazos laikais rūmuose ir jų prieigose vyko įvairūs pasilinksminimai: žvėrių pjudymai, karnavalai, kaukių baliai, o 1636, 1644 ir 1648 m. čia pastatytos pirmosios Lietuvoje ir vienos iš pirmųjų Europoje itališkos operos. Pirmajai operai „Elenos pagrobimas“ libretą parašė Vladislovo sekretorius V. Pučitelis (Virgilio Puccitelli), o muziką sukūrė garsus italų kompozitorius M. Skakis (Marco Scacchi). Vladislovas Vaza asmeniškai su libretistu aptardavo scenarijų bei partitūrą, domėjosi repeticijomis, dekoracijomis, kostiumais, jo pasiuntiniai vyko į Veneciją, Romą, Paryžių ieškoti atlikėjų, juos bandė ir sudarinėjo sutartis spektakliams Lietuvoje ir Lenkijoje. Jam padėdavo rūmų kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila“. (https://lt.wikipedia.org/wiki/Vladislovas_Vaza).

Ir vis dėlto kultūros ir meno atžvilgiu Vladislovas Vaza didžiausią įnašą padarė, užbaigdamas Šv. Kazimiero Jogailaičio koplyčios statybą ir puošybą.

1623 m. pradėta ir 1636 m. užbaigta statyti  Zigmanto Vazos ir jo sūnaus Vladislovo Vazos iniciatyva bei lėšomis  koplyčia tapo vienu  vertingiausių Lietuvos baroko dailės paminklų.Ir tuo nederėtų stebėtis. Vladislovas Vaza paveldėjo iš tėvo puikų meninį skonį. Dar jaunystėje keliaudamas  po Europą Vladislovas  buvo surinkęs itin vertingą tapybos darbų kolekciją.

Vilniaus koplyčios statybos ir apdailos darbai buvo  baigti  Vladislovui Vazai gyvam esant , ir  1636 m. rugpjūčio 14 d. į naujosios koplyčios altorių iškilmingai buvo perkeltas iki tol laikinai saugotas Goštautų koplyčioje sidabrinis karstas su karalaičio šv. Kazimiero palaikais.

Užbaigus statybą, įvyko iškilmingas Šv. Kazimiero  “kūno perkėlimo ir padėjimo 1636 m. rugpjūčio 14 d. šventė  (Sacri Corporis Translatio), kurios išsamūs aprašymai užfiksuoti reliacijose, išsaugotose Vatikano archyvuose ir Vilniaus bažnyčios istorikų veikaluose.

 Procesijoje, ėjusioje miesto gatvėmis, karaliaus sesuo princesė Ona Kotryna, padedama Lietuvos didžiosios kunigaikštijos dignitorių ir lietuvių ponų, nešė šventojo relikvijas nedideliame mediniame karstelyje, papuoštame brangiaisiais akmenimis, perlais ir auksinėmis gėlėmis; pats karalius Vladislovas  Vaza IV (Zigmantas Vaza III jau buvo miręs) buvo nešamas procesijoje kėdėje, nes nesveikavo. Per mišparus Šventojo karstas buvo padėtas katedros vidury po brangiu baldachinu. Kitą dieną keturi vyskupai iškilmingai įkėlė jį į naujosios koplyčios altorių. Prieš šį įvykį vyskupas Abraomas Vainius koplyčią pašventino. Todėl, jeigu kai kurie vidaus dekoracijos darbai tęsėsi dar ir vėlesniais metais, tai 1636 m. statyba ir pagrindinės dekoracijos dalys turėjo būti tikrai visiškai baigtos “( Reklaitis in: Aidai 1958 Nr 3).

1648 m. gegužę  Vladislovas Vaza po medžioklės Merkinės apylinkėse pasijuto prastai, sveikatos būklė staigiai blogėjo, bandyta padėti kraujo nuleidimais, kitokiomis tuometinės medicinos priemonėmis. Deja, gegužės 20 naktį karalius mirė.

Gegužės 21 d. po pietų, „dalyvaujant trims gydytojams, buvo atliktas valdovo kūno skrodimas. Mirties priežastis – akmenys inkste. Valdovo širdis ir viduriai buvo atskirti nuo kūno. Po skrodimo Vladislovo Vazos kūnas buvo balzamuotas. Valdovo širdis ir vidaus organai buvo patalpinti į dvi švino ir alavo lydinio dėžutes. Tarpukariu atradus šias dėžutes buvo spėjama, jog sprendžiant iš formos jos nebuvo sukurtos specialiai karališkiems palaikams, o skirtos šventiems aliejams laikyti Merkinės bažnyčioje . Dėžutės turėjo būti sudėtos į urną. Birželio 19 d. prelatas Jonas Karolis Daugėla Zaviša (Jan Karol Dowgiałło Zawisza) pareiškė: vykdant Merkinėje prie karaliaus kūno buvusių senatorių valią, atvežė į Vilnių karališką širdį ir vidaus organus. Apie iškilmingas laidotuves Šv. Kazimiero koplyčioje kapitula tarsis su vyskupu . Urna su karaliaus širdimi iki laidotuvių laikyta senojoje Karalių-Valavičių koplyčioje. Birželio 26 d. vyskupas Abraomas Voina pavedė kapitulai tinkamai palaidoti karališką širdį Šv. Kazimiero koplyčioje” (Poderis 2015).

Vladislovo Vazos balzamuotas kūnas  buvo pervežtas į Lenkiją ir 1649 m. sausio 15 d. palaidotas Vazų koplyčioje Krokuvoje.

Vilniaus Arkikatedroje galima matyti Vladislovui Vazai skirtą juodo marmuro epitafiją , įrengtą po statula Šv. Kazimiero koplyčioje altoriaus  dešinėje pusėje.

Marmurinės lentos kampuose iškaltos keturios paauksuotos karūnos. Manoma, kad šios paminklinės lentos fundatorius buvo  grafas E. Tiškevičius, įrašu pasirūpinęs 1861 metais. Epitafijos įrašas lotyniškas,  lietuviškas vertimas :

 „ Širdis ir viduriai Vladislovo IV Lenkijos ir Švedijos karaliaus, mirusio Merkinėje, Lietuvoje, 1648 metų gegužės 20 dieną, tų pačių metų gegužės 26 dieną buvo palaidoti po šia karališkąja Šv. Kazimiero koplyčia, jo paties rūpesčiu užbaigta ir pašventinta“.

Čia reikėtų patikslinti, kad anuomet nebuvo žinoma , jog rūsys po koplyčia nebuvo įrengtas. Tai paaiškėjo tik katedros tyrimų metu 1931 m. Kyla didelės abejonės, ar urna, kurioje turėjo būti sudėtos šios dėžutės, buvo palaidota požeminėje Šv. Kazimiero koplyčios dalyje. Labiau tikėtina, kad urna buvo pastatyta koplyčios interjere( Poderis 2015).

Betgi istorija lėmė, kad Vilniaus katedra ilgainiui tapo garsi ne tik Šv. Kazimiero altoriumi.

Lietuvos valdovų dinastijų istorijoje Šv.Kazimiero koplyčia slepia nemaža paslapčių.

 Karalių kripta Šv. Kazimiero koplyčioje

Pirmiausia nemaža interpretacijų kelia aštuonios valdovų skulptūros koplyčios nišose, kurias galima matyti įžengus į koplyčią. Jau XXI a. Kultūros paveldo departamento akte skulptūros aprašomos vizualiu požiūriu, bet jų interpretacijos tik sąlyginės:

„Tai iškilmingų pozų, ryškesnio ir beveik nežymaus kontroposto kompozicijos, aptakaus silueto, ramių judesių skulptūros, tačiau ne visos jos yra vienodai meniškos. Dėmesį patraukia karališkosios insignijos: karūnos, skeptrai, karališkieji obuoliai. Iš čia esančių aštuonių sidabruotų statulų karališkosiomis karūnomis vainikuotos tik septynių figūrų galvos, o aštuntąją puošia Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurė. Visi apie koplyčią rašę tyrinėtojai paminėdavo  aštuonias Šv. Kazimiero koplyčios interjerą puošiančias medines pasidabruotas karalių statulas, tačiau detaliau jų nenagrinėjo ( Širmulis 2006: 180). Ką šiandien šv. Kazimiero koplyčioje galima matyti, tėra fragmentai ar pakaitalai kūrinių, buvusių čia prieš karą su maskviečiais ir jų siautėjimą Vilniuje (1655-1661), o tų pakaitalų atsiradimo istorija nėra gerai žinoma.

Tarp koplyčios piliastrų giliose apskritose nišose, kurių kiekvieną iš viršaus vainikuoja iškilmingas klasikinis balto marmuro frontonas, sidabru blizga aštuonios natūralaus didumo „Jogailaičių“ — kunigaikščių ir karalių statulos“ ( Reklaitis in: Aidai 1958 Nr 3).  Pagal specialistų aprašus , galima numanyti  vidutiniškai 2 metrų aukščio skulptūromis  vaizduojamus asmenis: „skulptūra „Karalius“ VIII (vadinamasis „Vladislovas Jogaila“),  skulptūra „Karalius“ IX (vadinamasis „Jonas Albrechtas“);  skulptūra „Karalius“ X (vadinamasis „Vladislovas Varnietis“), skulptūra „Karalius“ XI (vadinamasis „Žygimantas Senasis“) ; skulptūra „Imperatorius“ I (vadinamasis „Šv. Kazimieras“), skulptūra „Karalius“ XII (vadinamasis „Žygimantas Augustas“) , skulptūra „Karalius“ XIII (vadinamasis „Aleksandras Jogailaitis“ –  Aktas 2012.07.10).

Vis dėlto lieka iki galo neaišku, „kuri statula kurį iš valdovų vaizduoja, nėra tikrai žinoma. Primuštosios lentelės praeityje buvo keičiamos. Nėra taipgi išaiškinta, ar teisinga tradicija, kad jos XVII amžiuje buvo iš masyvaus sidabro ar tik sidabrine skarda padengtos. Neaugšta šitų darbų meninė kokybė leidžia greičiau spėti, kad vis dėlto tai yra vėlesnių laikų pakaitalai, atlikti kokio provincinio meistro, nes jei žuvusios skulptūros altoriuje buvo iš sidabro lietos, tai nekitaip turėjo būti ir su šiomis“ ( Reklaitis in: Aidai 1958 Nr 3).

 

Sensacingi atradimai

Dar daugiau mįslių atsirado XX  amžiuje.

1931 m. balandžio 25 dieną dėl  tirpstančių ledo lyčių sangrūdų Neris išsiliejo, apsemdama kone tūkstančius gyventojų namų, per kelias dienas  vandens lygis perkopė 825 cm ribą,  užliejo Vilniaus miesto elektros stotį. Potvynis užliejo Katedros aikštę, jos požemiai su kartu ten buvusiais palaikais buvo užlieti. Buvo paplauti katedros pamatai, sienose ir lubose atsivėrė nemaži įtrūkimai, sutrūkinėjo katedros frontonas, įdubo Šv. Kazimiero koplyčios grindys, katedrai kilo griūties pavojus.

 Dėl to liepos 17 d. buvo sušauktas Katedros Gelbėjimo komitetas. Pirmiausia reikėjo rasti būdą, kaip sutvirtinti katedros pamatus ir apsaugoti statinį nuo griūties pavojaus. Detalūs inžineriniai-konstrukciniai pastato pamatų tyrimai buvo galimi tik patekus į jo požemius. Pirmieji katedros gelbėjimo darbai pradėti nuo Šv. Kazimiero koplyčios požemio tyrimų, kur, remiantis turimais istoriniais duomenimis, buvo karalių palaidojimo vieta ir kurioje po potvynio įdubo grindys. Tačiau tyrėjams greitai teko nusivilti. Nuėmus koplyčios grindų plyteles ir pradėjus kasinėjimus, paaiškėjo, jog rūsys po koplyčia buvo neįrengtas ir karališkieji palaikai ten niekada negulėjo…“ (Poderis 2015).

Minėtas  Vilniaus bazilikos Gelbėjimo komitetas iškėlė iš požemių daugelį palaikų.

Čia dera priminti Vilniaus Arkikatedros internetinės svetainės informaciją, jog  Katedros požemiai buvo Bažnyčiai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei nusipelniusių asmenų laidojimo vieta. Juos laidodavo po katedros grindimis įruoštose kriptose [ požeminėse bažnyčios patalpose garbingiems asmenims laidoti ir relikvijoms laikyti – A.B.]. Vilniaus katedros grindys perklotos daugiau kaip 12 kartų. Pirmosios katedros grindys yra 2,7 m gylyje. Viso po katedra buvo 27 įvairaus gylio ir dydžio kriptos. Iš jų 20 kriptų laidoti žymūs asmenys. Katedros požemiuose buvo laidojami Kęsgailų, Monvydų, Goštautų, Katkevičių, Radvilų, Tiškevičių, Zavišų, Pacų, Valavičių, Bialozarų ir kitų garsių Lietuvos giminių šeimos nariai. (https://www.katedra.lt/pozemiai/).

Įžymūs lenkų rašytojas, istorikas, dailininkas  Juzefas Ignacas Kraševskis (Józef Ignacy Kraszewski; 1812 – 1887) savo gausiai dokumentuotame keturtomyje apie Vilnių (Wilno od początków jego do roku 1750 ; I-IV, 1838-1842; liet. Vilnius nuo jo pradžios iki 1750; I-IV, 2014- 2021.) yra pateikęs palaidojimų Vilniaus katedroje kroniką. Antrajame tome galime rasti pacituotus  64  užrašus antkapių plokštėse lotynų kalba nuo mūsų minėto Bonos Sforcos įrašo Vytauto Kęstutaičio antkapyje iki vėliausiai pateiktos epitafijos 1816 m. mirusiam Tomui Vavževskiui, Rusijos imperatoriaus ir Lenkijos karaliaus Aleksandro I  slaptajam patarėjui“. (Kraševskis II 2017: 207-267).

Karalių karstai Arkikateros požemiuose

XX a. Vilniaus bazilikos Gelbėjimo komitetas tyrinėjo Katedros pastato būklę, šventovės kriptose betonavo polius, o koplyčiose sienas suvaržė specialiais kabliais.

Tiriant altoriaus aplinką rugpjūčio 24 d. buvo surastos dvi švino-alavo dėžutės su Vladislovo Vazos IV širdies ir vidaus organų liekanomis.“ Daug skylių dėžutėse rodė tai, kad jos buvo apiplėštos per karus.[…] Geriau išlikusi dėžė, su karališka (Vladislovo Vazos IV) širdimi ir viduriais turi nuplėštą dugną, o keliose vietose yra aštriu įrankiu perpjauta, jos kaklelis su užsukimu yra visiškai nupjautas. Kita dėžė yra visai sudaužyta, jos išlikę tik fragmentai.

 Lengvai randamas paaiškinimas, kodėl dėžės taip ženkliai sunyko. Jos buvo sudėtos po koplyčios altoriumi, neabejotinai brangioje urnoje, 1648 m. plėšikai paėmė urną, dėžėse ieškojo brangenybių, o jų neradę dėžes paliko. Sunku su visu užtikrintumu pasakyti, kada abi dėžės galėjo būti sudėtos atgal į nišą. Sprendžiant iš to, kad jos buvo tiesiog užpiltos žemėmis ir nuolaužomis reikėtų manyti, kad tai atsitiko dar Maskvos kariuomenei plėšikaujant, arba betarpiškai po kapitulos sugrįžimo į Vilnių, kai visa katedra buvo griuvėsiuose […]

Atradus išniekintas dėžutes buvo iškelta hipotezė, jog jos buvo apiplėštos per karą su Maskva 1655–1661 m. ir vėliau perlaidotos į nišą po altoriumi.

Neradus karališkųjų palaikų po Šv. Kazimiero koplyčia, pradėta jų ieškoti kitur (Poderis 2011).

Pagaliau buvo aptikta gerai užmaskuota  barokinės apdailos sienelė link altoriaus. Pats altorius buvo didžiojo kunigaikščio Vytauto pastatytas dar vyskupo Mikalojaus laikais. Išėmus vieną plytą iš barokinės apdailos ir išmušus platesnę skylę prie barokinės kriptos skliautų, paaiškėjo, jog tai yra įėjimas į kitos gotikinės kriptos vidų. 1931 m. rugsėjo 21 d. Katedros gelbėjimo komiteto vadovo architekto J. Kloso paskirtas jaunas technikas, būsimas architektas Jonas Pekša kartu su techniku Kazimieru Vilkumi nusileido į atrastąją kriptą.

Štai kaip kriptos atradimo momentą duodamas interviu Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui apibūdino J. Pekša:

“…Pagaliau paskutinis nervų įtempimas, ir pasidaręs sau patogų pastolėlį, kišu ranką ir galvą į paslaptingą tamsą. Kažkodėl nenorėjau žiebti lemputės, neįkišęs galvos į kriptą. Galų gale paspaudžiu mygtuką, ir iš kairės sužibo karūna ant kaukolės (!) Pro siaurą angą pasistūmėjau pirmyn ir mano neapsakomam nustebimui nebuvo ribų – prieš mane, nišoje, trys įgriuvę karstų likučiai! Ant vidurinio karsto matau uždėtą kažkokią lentelę, o nuvedus šviesą kriptos sienomis staiga kažkas sužibo. Ant akmens iškyšulio matau aukso karūną… Vos neapalpau – ko gero, Vytautas! Kriptoje per sprindį vandens. Įelektrintas nepaprasto reginio, karštligiškai imu ardyti kitas plytas, kad galėčiau įlipti ir pažiūrėti iš arti. Esu jau kriptoje – ant vidurinio karsto alavo lentelė su lotynišku įrašu. Tai kunigaikštienės Barboros Radvilaitės metrika” (cit. pagal : Poderis 2015).

Sensacingas atradimas katedros požemiuose čia pat tapo žinomas visame Vilniuje, tą pačią dieną į kriptą nusileido keli Katedros gelbėjimo  komiteto nariai, žinomas fotografas Janas Bulhakas (lenk. Jan Brunon Bułhak; 1876 – 1950) , gyvenęs Vilniuje nuo 1912 m., nuosekliai fotografavo kriptos radinius.

Atrasta ant vidurinio karsto alavo lentelė su lotynišku užrašu leido nustatyti Barboros Radvilaitės palaikus ir vėliau užrašas buvo pakartotas lotyniškai  katedros marmurinėje lentoje,, kuri pritvirtinta po statula ant Šv. Kazimiero koplyčios  vakarinės sienos, įėjus dešinėje pusėje. Marmurinės lentos kampuose iškaltos keturios paauksuotos karūnos. Epitafijos,  arba antkapinio įrašo,  tekstas lietuviškai skambėtų taip:

 “Geriausiajam galingiausiajam Dievui. Karalienė Barbora, kurią dengia šis kapas, buvo antroji karaliaus Augusto žmona. Daugeliui padarė daug gero, o blogo — niekam. Niekas negali pasakyti, kad jos buvo nuskriaustas. Mirė dar jauna, pradėjusi trečią dešimtį. Du kartus, likimui lėmus, liko vienišos lovos. Mirė prieš laiką, bet nors ir būtų buvusi sena, Augustas būtų sakęs, kad mirė prieš laiką. Karūnuota gruodžio 7, mirė 1551 metų gegužės 8 d.”.

Kitame karste būta pirmosios karaliaus Augusto žmonos palaikų, taipogi pažymėtų sidabrine lentele ant karalienės karsto požemyje. Pirmoji Augusto žmona Elžbieta Habsburgaitė (1526—1545 ) buvo Šventosios Romos imperatoriaus ir Austrijos valdovo Ferdinando I duktė, pagarsėjusi kuklumu , bet silpnos sveikatos ( sirgo epilepsija). Lentelės įrašas taipogi pakartotas  paauksuotomis iškaltomis raidėmis juodo marmuro lentoje, kurią galima matyti po statula  ant Šv. Kazimiero koplyčios rytinės sienos, įėjus – kairėje pusėje. Lentos kampuose iškaltos keturios paauksuotos karūnos, o įraše pateiktas tekstas lietuviškai skambėtų taip:

 „Geriausiajam galingiausiajam Dievui. Čia palaidota Elžbieta, Romos, Vengrijos ir Čekijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Ferdinando duktė, imperatoriaus Karolio V anūkė, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto brangioji žmona, garsi dorumu ir papuošta ypatingais sielos ir kūno turtais. Neturėdama vaikų, mirė nuo epilepsijos dideliam visų liūdesiui ir sielvartui, Vilniuje, eidama devynioliktus gyvenimo, trečius karaliavimo metus, 1545 Viešpaties metų birželio 15 dieną”

Trečiajame karste, kurio likučiai buvo atrasti 1931 m. Vilniaus  Katedros požemiuose, buvo identifikuoti Jogailos Algirdaičio anūko Aleksandro Jogailaičio , Lietuvos didžiojo kunigaikščio ( nuo 1492 m.) ir Lenkijos karaliaus ( nuo 1501 m.) palaikai.

Aleksandras Jogailaitis –  vienintelis Lenkijos karalius, palaidotas ne Lenkijoje, o Lietuvoje.

 Ko gero tai lėmė tas faktas, kad Aleksandras Jogailaitis buvo pirmiausia be lenkų didikų sutikimo išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o tik vėliau Lenkijos karaliumi. Lietuvos didikų patriotinė pozicija, matyt, nulėmė, kad 1506 m. miręs Aleksandras, savo testamente išreiškęs paskutinį norą būti palaidotam Vavelio katedroje Krokuvoje, vis dėlto buvo palaidotas Vilniuje greta savo brolio Kazimiero Jogailaičio koplyčioje. Pasak Motiejaus Strijkovskio , Lietuvos didikai, „pažadėję gerbti kapą ir švęsti karaliaus mirties  metines[…] palaidojo Aleksandrą prieš jo valią Vilniaus pilyje, Šv. Stanislovo bažnyčioje, toje koplyčioje, kurioje ir jo brolis Kazimieras, kunigaikštis šventumo stebuklais pagarsėjęs, buvo palaidotas, ir kur prieš tai Vytautas, anksčiau, kol vyskupas Valerijonas jo kaulų neperkėlė, gulėjo“, ir taip pat kunigaikščiai Žygimantas, jo sūnus Mykolas ir Švitrigaila „( Cit. pagal:  Sledzevskis 1940: Nr.6).

Lietuvos didikai, kaip galima numanyti, itin gerbė savarankiškai Lietuvoje išsirinktą ir karūnuotą Lietuvos valdovu trylikametį Gediminaičių dinastijos atstovą Aleksandrą Jogailaitį. Jo nuopelnai Lietuvai ir jos kultūrai iš tiesų milžiniški. Jis pasirūpino pertvarkyti raštvedybą, jo laikais lotynų kalba pradėjo išstumti iki tol Lietuvoje vartotą rusinų kanceliarinę kalbą , jo įsakymu imta reguliariai rašyti Lietuvos Metriką. Jam valdant Vilniuje apie 1500 m. buvo pastatyta garsioji šv. Onos bažnyčia, europinės reikšmės   gotikinės architektūros šedevras.

Vilniaus Arkikatedroje galima matyti Šv. Kazimiero koplyčioje po statula memorialinį įrašą paauksuotomis raidėmis juodo marmuro lentoje. Marmurinės lentos kampuose iškaltos keturios paauksuotos karūnos ir epitafijos įrašas lotynų kalba, lietuviškas vertimas:

„Galingiausiajam Dievui. Aleksandras, Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis mirė Vilniuje, Žemutinėje pilyje 1506 metų rugsėjo 19 dieną ir yra palaidotas šioje bažnyčioje“.

Pradingęs  Vytauto  Kęstutaičio karstas

Po 1931 m. potvynio ir specialiai vykdytų Vilniaus katedros požemių tyrimų,  vis dėlto garsiausiai Lietuvoje ir Lenkijoje nuskambėjo ne minėtų  Lietuvos valdovo ir valdovių palaikų atradimas, o priešingai – Vytauto Didžiojo palaikų neatradimas.

Nuo seno buvo žinomas testamentinis Vytauto prisakymas palaidoti jį šalia žmonos Onos Vilniaus katedroje, ir lygiai taip pat buvo gerai žinoma, kad Lietuvos valdovo noras buvo įvykdytas jam mirus 1430 metais. Natūralu, kad sensacingas karališkųjų palaikų atradimas iš karto buvo susietas su Vytautu.

Pokario metais vienas pirmųjų ėmė nuodugniai aiškintis Vytauto kapo istoriją architektas Romas Kazlauskas, 10 metų ieškojęs Vytauto Didžiojo palaikų , surinkęs ano meto lenkų bei lietuvių spaudos atsiliepimus ir  anuometinių Vilniaus kultūros veikėjų liudijimus į daugmaž nuoseklią žmonių atminties grandinę.

 Pasak jo, „ istorikas J.Maceika pasakojo: – Tą dieną[ kai buvo rasti valdovų palaikai 1931 m rugsėjo 21 d.] M. Moreliovskiui [ Vilniaus universiteto profesorius,  meno istorikas  Marian Morelowski; 1884 – 1963. – A.B.],  pietaujant dabartinėje literatų svetainėje atbėgo darbininkas, nuvalęs dulkes ir kalkes nuo atrastų palaikų: „Pone, rastas Vytautas!” Moreliovskis tuoj pat nubėgo į katedrą“ (Kazlauskas  2009: 124).

Radus valdovų kapavietę, atradėjai suskubo apie tai informuoti Katedros Gelbėjimo komisijos  vadovus ir kapitulos narius. Pekša nuskubėjo į vaivadiją ir pranešė apie atradimą S. Lorentzui (  Stanisław Lorentz; 1889 – 1991), švedų kilmės lenkų muziejininkui, meno istorikui, anuomet vadovavusiam paminklosaugai  Vilniaus bei Naugarduko vaivadijose ir dėsčiusiam  Vilniaus universitete. Šis liepė pakviesti į katedrą komiteto vadovą architektą  prof. Klosą ( Julijusz Kłos, 1881 – 1933), o pats paskambino į Varšuvą ir apie kriptos atradimą informavo vyriausybės narius. Po to nuskubėjo į katedrą“ (Kazlauskas  2009: 125). Greitai pasklido gandai apie Vytauto palaikų atradimą, tačiau po pusantro mėnesio (1931 m. lapkričio 1 d.) Katedros Gelbėjimo komitetas  atskiru komunikatu tuos gandus paneigė. Pranešimas ne visus įtikino.  Vilniaus kultūros veikėjai – istorikas J. Maceika, kunigas K. Čibiras, skulptorius R. Jakimavičius, buvo įsitikinę, kad lenkai rado Vytauto palaikus ir katedroje juos paslėpė“ (Kazlauskas  2009: 125).

 Pasak S.Poderio, „kalbant šia tema su ilgamečiu Vilniaus pilių komplekso tyrinėtoju, architektu dr. Kaziu Napoleonu Kitkausku, jis teigė, jog apie R. Jakimavičiaus kalbas taip pat yra girdėjęs iš Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio lūpų, o R. Jakimavičius sužinojęs apie tai iš dailininko F. Ruščico [  Ferdynand Ruszczyc, 1870 – 1936]. Paklausus apie R. Jakimavičių paties R. Budrio, jis straipsnio autoriui asmeniškai teigė: R. Jakimavičius visą likusį gyvenimą uždavinėjo sau klausimą: kodėl Katedros gelbėjimo komitetas visuomenei nepasakė tikrosios tiesos apie Vytauto Didžiojo palaikus? Apie tai, jog kriptos atradėjai rado ne trijų, o keturių valdovų kapavietę,  kalbėjo  įžymūs lietuvių archeologai – piliakalnių tyrėjas  Vytautas Daugutis (1929 -2001)  ir pilių tyrėjas, antropologas, plastinės rekonstrukcijos specialistas dr.Vytautas Urbonavičius ( 1935 – 1993), penkeris metus dalyvavęs Vilniaus katedros požemių tyrimuose ( Poderis).

Kokia galėjo būti realioji panašių nuomonių priežastis?

Šiandien sunku atsakyti, tačiau daugel ką  gali paaiškinti anuometinė istorinė ir politinė situacija Vilniuje.

Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) finalas apsireiškė Europai kelių imperijų (Rusijos, Austro-Vengrijos, Prūsijos) žlugimu ir iš jų priklausomybės ištrukusių tautinių valstybių atsikūrimu.

Po Bresto taikos sutarties pasirašymo ( 1918, kovo 3-ią) Rusijai teko atsisakyti Pabaltijo šalių, dalies Lenkijos, Suomijos teritorijų ir tuo žaibiškai pasinaudojo tautiniai politikai: pirmiausia savo valstybinės valstybės nepriklausomybę paskelbė Lietuva, po to Latvija, dar vėliau Lenkija. Ten  naujai atkurtos valstybės valdžios viršūnėje atsidūrė J. Pilsudskis (Józef Klemens Piłsudski; 1867–1935), paskelbtas Valstybės Viršininku (Naczelnik Państwa) ir kariniu vadu (Naczelny wódz Armii Polskiej). Tai svarbu, nes būtent J. Pilsudskis, gimęs Lietuvoje , Zalavo kaime netoli Švenčionių, dar būdamas socialistų partijos veikėju, buvo nusibrėžęs tikslą pribaigti rusišką carizmą ir atkurti Žečpospolitą ( Abiejų Tautų Respubliką), kaip II Žečpospolitą nuo jūros iki jūros (Intermarium federacija; Międzymorze). Pastaroji koncepcija, beje, iki šiolei puoselėjama kai kurių politinių Lenkijos grupuočių programose ir internetiniuose portaluose.

Nuolat stiprėdamas ir laikydamasis savo strateginio tikslo, J. Pilsudskis susidūrė su nepriklausomybę paskelbusia Lietuvos valstybe su jos sostine Vilniuje. Lietuviai turėjo kitokią savos tautinės valstybės viziją.

Varšuvoje buvo slapta suplanuotas savavališkas Vilniaus krašto  užgrobimas. Žymus vaidmuo J.Pilsudskio sumanyme atiteko  buvusiam carinės armijos pulkininkui, o vėliau lenkų generolui L. Želigovskiui (Lucjan Żeligowski; 1865–1947). Gimęs Ašmenoje, kuri nuo XIII a. priklausė Lietuvai, garsusis karvedys ir lenkų tautinis didvyris L. Želigovskis niekad nebuvo abejingas senovės Lietuvos valdytoms teritorijoms.

Susiklosčius palankioms tarptautinėms aplinkybėms (II Žečpospolitos, arba naujai atkurtos nepriklausomos Lenkijos valstybės karas su bolševikine Rusija, kol nepriklausoma Lietuva laikėsi neutraliteto), L. Želigovskis, slaptu J. Pilsudskio nurodymu, inscenizavo jo vadovaujamų karinių dalinių sukilimą ir neva be Varšuvos leidimo užėmė 1920 m. Vilnių, o savo okupuotą Vilniaus kraštą pavadino nepriklausoma nuo nieko (nei nuo Lietuvos, nei nuo Lenkijos) nauja „Vidurio Lietuvos“ valstybe (lenk. Litwa Środkowa). Naujas „valstybinis organizmas“ gyvavo, beje, neilgai.

Kuomet paaiškėjo, kad marionetinės valstybės okupuotoje Lietuvos teritorijoje nepripažįsta ne tik Lietuva, bet ir visa tarptautinė diplomatija, J. Pilsudskis nusprendė visą tą „Vidurio Lietuvos valstybę“ su Vilniaus miestu (iš viso 13 014 km² su 499 554 gyventojais) tiesiog prijungti prie Lenkijos teritorijos, remiantis vis tuo pačiu viduramžišku imperiniu šūkiu, esą Vilniaus krašto gyventojai nenori priklausyti nepriklausomai Lietuvai, o siekia gyventi naujai atkurtoje Lenkijoje, kurios sienos turinčios sutapti su Abiejų Tautų Respublikos sienomis iki pirmojo 1772 m. padalijimo.

Aneksijos pasekmės visiems žinomos: kruvini lenkų ir lietuvių tarpusavio mūšiai ir net oficialus karas (1918–1920), diplomatinių Lietuvos ir Lenkijos santykių nutraukimas (1922–1938). Visa tai lydėjo masinės tarpusavio neapykantos kurstymas, kada Kaune mitingavę lietuviai grūmodavo lenkams „Mes be Vilniaus nenurimsim!“, o Vilniuje iš Varšuvos kurstomos lenkų jaunimo demonstracijos dar 1938 m. skanduodavo „Na Litwę! Na Kowno!“, „Sto lat žyje, kto litwinow bije!“( „Į Lietuvą! Į Kauną“, „Šimtą metų gyvena, kas lietuvius muša!“ (Budreckas 1968:299).

Vilniaus lenkų šovinizmas nesiribojo lietuvių mažumos persekiojimais ir netrukus pasireiškė išpuoliais prieš daug gausesnius anuometiniame Vilniuje žydus: muštynės net pereidavo į pogromus (žydų ir jų namų daužymas 1931 m. tęsėsi ištisas 5 dienas); nuo 1937 m. lenkų nacionalistinis jaunimas organizuodavo „dienas be žydų“, o nuo 1938 m. „savaites be žydų“. (Кривуть 2013: 12). Okupacinė Varšuvos politika per kelis dešimtmečius tarsi įsigėrė į masinę psichologiją, veikiamą dar ir katalikų bažnyčios. Paradoksalu, tačiau įsidėmėtina, kad žinomas Vilniaus advokatas Mykolas Romeris lenkų ir lietuvių konfrontacijos skatinimu kaltino arkivyskupą Romualdą Jalbžikovskį, o 1941 m. liepos 9 d. savo dienoraštyje konstatavo, kad

„lenkų gyventojų, ypač tamsiausios miesto gyventojų dalies, pyktis prieš lietuvius ir Lietuvą toks aršus, kad atrodo žymiai didesnis nei lenkų neapykanta vokiečiams, sovietams, žydams. Liūdnas reiškinys. Lenkų psichika, ypač Vilniuje, dezorientuota, liguista“ ( Cit. pagal: Čaplinskas 2010: 456).

Visa tai buvo susiję su Varšuvos politika, kuri pradėjo itin aktyvią naujai atgautos teritorijos polonizaciją. Galima drąsiai sakyti, kad greta valstybinių institucijų veiklos iš pat pradžių itin svarbi polonizacijos misija buvo numatyta švietimo ir kultūros sistemai. Vilniuje prasidėjo lietuviškų kultūros centrų varžymas ir naikinimas. Sausa statistika rodo, kad „iš veikusių 1925 m. Vilniaus krašte 256 lietuviškų mokyklų iki 1928 m. išliko tiktai 2. Iki 1937 m. buvo uždarytos visos baltarusiškos mokyklos“ (История Литовской ССР 1978: 367). Nelenkiškos inteligentijos ir švietimo niokojimas buvo susijęs su planinga polonizacija, tačiau svarbiausias J. Pilsudskio veiksmas švietimo sistemoje buvo, be abejo, Vilniaus universiteto atidarymas, įvedant dėstymą vien tik lenkų kalba.

Kai kam šie faktai gali atrodyti nereikalingi, kai kam pasirodys neišsamūs, bet juos būtina prisiminti  svarstant anuomet ( nuo 1920 iki 1939 m.)  prie Lenkijos prijungtos senosios lietuvių sostinės gyvenimo įvykius ir atmosferą. Galima spėti, kad būtent politinės permainos Vilniaus krašte stipriai veikė anuometinės Vilniaus katedros dvasinių vadovų ir kapitulos laikyseną.

Kruopštaus tyrimo tebelaukia  S.Poderio išsakyta hipotezė, kad anuomet Vilniuje, „ ir 1930 m., ir 1932–1933 m. katedros tyrinėjimų metu dvasininkų pozicija Vytauto Didžiojo pagerbimo, sarkofago statymo, palaikų atradimo atžvilgiu buvo neigiama. 1931 m. neradus valdovų palaikų po Šv. Kazimiero koplyčia, jų ieškota vietose, priderančiose šiems palaikams laidoti pagal statusą.

Viena iš tų vietų buvo kripta įrengta po buvusiu Šv. Kryžiaus altoriumi, pirminės Vytauto Didžiojo palaidojimo vietos aplinkoje. Remiantis surinktais duomenimis, galima teigti, kad 1931 m. suradus valdovų palaidojimus jie lengvai buvo identifikuoti ir iš kriptos slapčia pašalinti Vytauto Didžiojo ir jo žmonos Onos palaikai. Paskelbta tik apie tuos, kurie susiję su Lenkijos karūna […]Paaiškėjus, kad Vilniaus katedroje surasti karališkieji palaidojimai, tolimesnę darbų eigą ir informacijos pateikimą visuomenei tiesiogiai kontroliavo Lenkijos vyriausybė. Objektyviai vertinant šį abiems valstybėms reikšmingą įvykį, būtina atsižvelgti į tuometinius sudėtingus šių valstybių politinius tarpusavio santykius […].Apie „antilietuviškas“ J. E. arkivyskupo R. Jalbžykovskio [ Romuald Jałbrzykowski; 1876 – 1955; – A.B.] pažiūras tuo metu buvo kalbama nemažai. R. Jabžykovskio paskyrimas vyskupu tenkino tik vieną pusę, t. y. lenkus. Lietuviai su baltarusiais dažnai priekaištaudavo, kad vyskupo veikla šališka. Kad iš parapijų, kuriose gyvena įvairių tautybių žmonės, bet daugiau yra nelenkų, nepagrįstai šalinami kunigai nelenkai. 1928 m. popiežiaus nuncijui buvo pateiktas skundas, kad arkivyskupas nėra šališkas ganytojas ir prašymas pranešti apie lietuvių padėtį popiežiui [35]. R. Jalbžykovskio „antilietuviškos“ nuotaikos išliko ir iki pat Vilniaus krašto atsiėmimo 1939 m.( Poderis 2015).

Dar iki Lietuvos valdovų palaikų atradimo katedros požemiuose buvo rengiamasi Vilniuje iškilmingai pažymėti  Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ąsias mirties metines.  Buvo sudarytas organizacinis komitetas, katedroje pradėta ieškoti tinkamos kriptos, kurioje galima būtų pastatyti profesoriaus B.Balzukevičius kuriamą Vytauto sarkofagą. Bet rudens pradžioje Vilniaus kapitula, nepaaiškindama priežasčių, atsisakė duoti leidimą B. Balzukevičiaus sarkofago statybai, kurio projektas jau buvo baigtas rugpjūčio mėnesį. Šokiruota tokio netikėto sprendimo spalio 15 d. susirinkusi Vyriausiajai Vytauto Didžiojo 500 metų mirties minėjimo komiteto meninė komisija buvo supažindinta su  profesoriaus F. Ruščico atsistatydinimo laišku (1930 m. spalio 13 d. ) , kuriame komisijos narys paaiškino savo atsistatydinimo priežastis:

„Eilę mėnesių d. k. Vytauto 500-ųjų mirties metinių minėjimo Laikinojo Komiteto Organizacinė Komisija dirbo ties tų metinių pagerbimo būdu. Apsistojęs ties sarkofago Vilniaus Bazilikoje pastatymo projektu Komitetas specialiai komisijai pavedė ištirti kriptą ir pamatus bei skyrė reikiamas lėšas. Tiriamieji darbai buvo įvykdyti. Be to, Organizacinei Komisijai buvo žinoma, kad vienas iš Vilniaus dailininkų-skulptorių savo iniciatyva kuria sarkofago projektą.Sprendžiant dėl tiriamųjų darbų ir visose diskusijose šia tema dalyvavo Vilniaus Kapitulos atstovas ir iš tos pusės prieštaravimo nebuvo. Dabar Vilniaus Kapitula atsisakė suteikti leidimą pastatyti d. k. Vytauto sarkofagą Vilniaus Bazilikoje. Manydamas, kad Organizacinė Komisija finansiškai ir moraliai jau įsitraukė, o dabartinis projekto realizavimo negalimumas nenubraukia pačios idėjos, tačiau bet koks kitas Vilniaus Katedroje besiilsinčio jos fundatoriaus mirties metinių minėjimo būdas pakeistų pirminį Organizacinės Komisijos sumanymą, su kuriuo aš kaip Komisijos narys solidarizavausi, labai prašau Jus, Pone Prezidente, išbraukti mane iš Organizacinės Komisijos narių sąrašo“ ( cit. pagal: Poderis 2015).

Po. F. Ruščico atsistatydinimo bei uždraudimo statyti sarkofagą Komitetas atsidūrė keblioje padėtyje. Laiko parengti naująjį jubiliejaus scenarijų nebeliko. Pamaldos už didžiojo kunigaikščio vėlę Vilniaus arkikatedroje bazilikoje laikytos tik lapkričio 7 d. 9. 30 val. ryto.

 Tą pačią dieną, tik prieš 500 metų, didžiojo kunigaikščio palaikai buvo atgabenti iš Trakų Salos pilies į Vilniaus katedrą. Dabar šventovės viduryje buvo pastatytas katafalkas, apstatytas žalumynais. J. E. arkivyskupas R. Jalbžykovskis laikė mišias, o pamokslą šioms metinėms pasakė J. E. kun. K. Michalkevičius. Mišiose bazilikoje pirmose eilėse dalyvavo visų valdžių, universiteto atstovai, taip pat vaivada Račkevičius (Raczkiewicz), visi laikinojo Vytauto Didžiojo 500 metų mirties metinių minėjimo komiteto nariai, daugelis miesto inteligentijos atstovų [32]. Netrumpoje savo kalboje kun. K. Michalkevičius palietė ir Vytauto kapo klausimą:

[…] Čia palaidojo Didysis Kunigaikštis Vytautas savo mylimą žmoną Oną ir šalia jos liepė amžinam poilsiui jį paguldyti. Deja, katedros perstatymo metu (pabaigta 1800 m.) visi karstai (Aleksandro, Barboros, Elžbietos), taip pat ir Vytauto buvo ne tik iš vietos išjudinti, bet, kas blogiausia, nežinoma, ar ir kur buvo padėti… “( cit. pagal Poderis 2015).

Pastarasis teiginys nuo to laiko tapo oficialia dogma, kurios iki šiol nepavyksta atšaukti, nesuradus Vytauto palaikų Vilniaus Arkikatedroje.

Vilniaus katedros restauratoriaus arch. L. Gucevičiaus 1784 m. piešinyje skulptūrų nėra ir, ko gero, negalėjo būti žymaus XVIII a. Apšvietos masono ir 1794 m. sukilimo prieš Rusiją dalyvio  Lauryno Gucevičiaus( 1753 – 1798) neoklasicistiniame  projekte romėnų šventovės modelio tradicijoje . Medinės trijų šventųjų skulptūros buvo pastatytos greičiausiai vėliau, užbaigiant rekonstrukciją XVIII-XIX a. sandūroje, kai Lietuva jau buvo prijungta prie Rusijos imperijos.

Naujaisiais laikais, Lietuvai atgavus 1990 m.. valstybinę nepriklausomybę ir sugražinus Vilniaus katedrai, sovietmečiu paverstai Paveikslų galerija,  maldos namų statusą, buvo pasistengta atkurti katedros įkūrėjo Vytauto Kęstutaičio atminimą. Katedros požemių kriptoje buvo įrengta memorialinė lenta su įrašu lotynų ir lietuvių kalbomis ir valdovų mirties datomis, įamžinant ne tik  Vytauto Kęstutaičio, bet ir karališkosios Gediminaičių dinastijos palikuonis, kurie XV a. pradžioje po 1413 m. Horodlės aktuose oficialiai paskelbtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ( Magnus Ducatus Lithuaniae)  atsiradimo , turėjo jau ne Lietuvos  karalių, o Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių titulus.

Lietuviškas tekstas:

Lietuvos Didiesiems kunigaikščiams Gediminaičiams ir jų šeimų nariams, palaidotiems katedroje, atminti.

 

Ona Vytautienė † 1318

Vytautas Aleksandras † 1430

Žygimantas Kęstutaitis † 1440

ir jo sūnus Mykolas † 1452

Švitrigaila Boleslovas † 1452

Šv. Kazimieras † 1484

Aleksandras † 1551

Elžbieta Habsburgaitė † 1545

Barbora Radvilaitė † 1551

Algirdo sūnūs, Jogailos perkelti į Krokuvą

Karigaila Kazimieras † 1390

Vygantas Aleksandras † 1392

Vilniaus bažnyčių taikomąsiais emblemas, epitafijas, trumpuosius lotyniškus įrašus tyrinėjusi klasikinės filologijos specialistė ir vertėja Veronika Gerliakienė priskyrė ne tik šį, bet ir kitus analogiškus XX a. antrosios pusės įrašus prie memorialinių įrašų. Specialistės pastebėjimu, šitokių įrašų funkciją Baroko epochoje atliko epitafijos – kur kas platesnės apimties ir pateikiančios daugiau informacijos“( Gerliakienė 2004: 102).

Kitas naujų laikų įrašas, skirtas Vytauto statytos (1407—1410 m.) katedros įamžinimui, yra matomas  1990 m. įmūrytoje atminimo lentoje ant pirmojo pietinės eilės pilioriaus (skaičiuojant nuo katedros didžiųjų durų) vakarinės sienos.

Įrašas taip pat dviem – lotynų ir lietuvių – kalbomis.

Memorialinės lentos viršuje — medalionas su Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovo Vytauto Didžiojo profiliu.

Lietuviškai parašyta:

VYTAUTAS ALEKSANDRAS
LIETUVOS DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS
1392—1430
TVIRTASIS LIETUVOS GYNĖJAS
DIDŽIOSIOS VILNIAUS KATEDROS
STATYTOJAS

Verta pažymėti, kad iki šiolei yra ištirtos tik 20 Vilniaus arkikatedros kriptų iš  27, ir likusias tikimasis ištirti iki 2024 metų su viltimi vis dėlto rasti Vytauto Didžiojo palaikus.