Stanislovas Moravskis.  Dail. Jonas Ksaveras Kanevskis. Šaltinis: Stanisław Morawski, Kilka lat młodości mojej w Wilnie (1818–1825), wydali Adam Czartkowski i Henryk Mościcki, Warszawa: Instytut wydawniczy „Bibljoteka Polska“, 1924.

Dr. Irma Randakevičienė, www.voruta.lt

Stanislovo Moravskio tėvas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732-1798 m.) iždininkas (metrikuose – šambelionas) Apolinaras Moravskis buvo kilęs iš Kramkovo Moravskių (herbas – Dombrava) šakos. XVIII a. dokumentuose jie įvardinami kaip „Kramkowo, Morawskie, Kossaki”.

Kramkovas (lenk. Kramkowo Lipskie) – kaimas (gyvenvietė) Mazovijos vaivadijoje (lenk. województwo Mazowieckie), Ostruvo apskrityje, Nuro valsčiuje. Kaip matyti, šioje teritorijoje yra kaimas Kossaki, įsikūręs Bugo upės skardyje, rytinėje valsčiaus dalyje, Nadbužanskio kraštovaizdžio parko teritorijoje. Čia atsiveria vaizdingi vaizdai į Bugo upės slėnį.

Seniausias minimas protėvis Jonas Moravskis buvo vedęs bajoraitę Kramkowską, su kuria susilaukė sūnaus Jokūbo. Jono brolis vardu Martynas ar Trojanas Moravskis ginčijosi su bajoru Timinskiu dėl Kramkovo kaime buvusios dvaro valdos nuomos sąlygų. Minimą dvarą (tikriausiai, „dwor Nurze”) paveldėjo minėtas Jono sūnus Jokūbas Moravskis (dokumentas išduotas 1674 metais). Jokūbas Moravskis susilaukė sūnaus Pranciškaus. Pranciškus paliko keturis sūnus Dionisą, Juozapą, Joachimą ir Joną. Jonas ir buvo karaliaus iždininko Apolinaro Moravskio senelis. Jonas Moravskis turėjo tris sūnus Tomą, Jokūbą ir Povilą (visi Stanislovo Moravskio iš tėvo pusės tolesnieji giminaičiai galėjo būti kilę iš Apolinaro Moravskio senelio brolių). Jono sūnus Jokūbas Moravskis susilaukė dviejų sūnų: būsimo karaliaus Poniatovskio iždininko Apolinaro Moravskio ir jaunesniojo Mikalojaus. Apolinaras Moravskis gimė 1764 metais Nurzos dvare, Kramkovo apylinkėse, pakrikštytas Šv. apaštalo Jono bažnyčioje Nure.

Apolinaras Moravskis kaip karaliaus iždininkas tarnystę baigė 1798 metais, mirus Augustui Poniatovskiui. 1801 m. liepos 30 d. Lavoriškių bažnyčioje Apolinaras Moravskis vedė septyniolikmetę bajoraitę Mariją Semaškaitę, gyvenusią Mickūnų dvare. Pati Marija Semaškaitė 1784-1787 metų laikotarpiu nėra krikštyta Lavoriškių bažnyčioje, tikėtina, gimė kitame dvarelyje, ar net Vilniuje. Ko gero, Semaškos tuo metu nuomojosi dalį ar visą Mickūnų dvarą. Būdami smulkiaisiais bajorais savų dvarų neturėjo, tiesiog kilnojosi keliaudami iš dvaro į dvarą. Pažymėtina, jog 1795 m. Lavoriškių parapijos gyventojų surašyme apie Semaškas nėra užsiminta. Tačiau, būtent Mickūnų dvare 1802 m. liepos 22 d. pasaulį išvydo būsimasis rašytojas, filantropas, filomatas Stanislovas Moravskis, parašęs vienus išsamiausių prisiminimų apie XIX a. pradžios Vilnių.

Šaltiniuose rašoma, jog Apolinaras Moravskis su žmona Marija Semaškaite išsiskyrė 1810 metais. Tai, jog buvo išsiskirta, matyti ir iš Marijos Semaškaitės Moravskienės mirties metriko, 1813 m. įrašyto Vilniaus Bernardinų bažnyčios mirčių knygose. Nurodytas aiškus statusas – velionė išsiskyrusi, perbraukus žodį našlė. Visgi šios skyrybos lieka mįslė, kodėl reikėjo skirtis, vos prieš devynis metus vedus tokią jaunutę moterį.

Tikėtina, jog šiam dvarui kaip gimtajai vietai Stanislovas Moravskis didelių sentimentų neišsaugojo, būdamas per mažas dvaro neprisiminė, netrukus dvarą perėmė profesoriaus Augusto Bekiu šeima arba baronai fon Pilchau, susigiminiavę su Bekiu. Mickūnai tapo kur kas artimesni Augusto Bekiu posūniui, garsiajam poetui Julijui Slovackiui, aprašiusiam čia praleistas vasaras kartu su patėviu.

Nežinia dėl kokių priežasčių buvęs karaliaus iždininkas Apolinaras Moravskis pasirinko Jundėliškių (Paverknių) dvarą, priklausiusį Jiezno, vėliau Nemajūnų parapijoms. Jieznas įsikūręs maždaug 70 kilometrų nuo Vilniaus. Gal lėmė pažintis su didiku Mykolu Antanu Pacu, gal tiko Paverknių dvaro pardavimo sąlygos, galbūt netoliese gyveno kokie nors Moravskių giminaičiai. Tačiau su Moravskių pavarde Trakų pavieto ar apskrities XVIII-XIX a. dokumentuose reikėtų elgtis atsargiai. Įvairiuose dvareliuose gyvenę Moravskiai galėjo būti ir nesusiję giminystės saitais. Štai, pavyzdžiui, Pagirių seniūnijoje esančiame Keturiasdešimties Totorių kaime buvo minimi Moravskiai, kilę iš totorių, jų atstovas Mustafa Moravskis. Šių Moravskių bajorystės byla taip pat saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve.

Dvarų tyrinėtojas Marius Daraškevičius yra teigęs, jog Paverknių arba Jundėliškių (arba– Ustronės) dvaras Apolinaro Moravskio žinion perėjo 1808 metais. Iki tol Apolinaro ir Marijos Moravskių šeima galėjo gyventi Vilniuje, kur galėjo prabėgti pirmieji Stanislovo gyvenimo metai.

Šaltiniuose rašoma, jog Apolinaras Moravskis su žmona Marija Semaškaite išsiskyrė 1810 metais. Tai, jog buvo išsiskirta, matyti ir iš Marijos Semaškaitės Moravskienės mirties metriko, 1813 m. įrašyto Vilniaus Bernardinų bažnyčios mirčių knygose. Nurodytas aiškus statusas – velionė išsiskyrusi, perbraukus žodį našlė. Visgi šios skyrybos lieka mįslė, kodėl reikėjo skirtis, vos prieš devynis metus vedus tokią jaunutę moterį. Stanislovo Moavskio gyvenimo ir veiklos tyrinėtojai pažymi, jog apie tai Moravskių žymusis sūnus rašytojas niekur nebuvo užsiminęs.

Panašu, jog Stanislovas Moravskis nemėgo pasakoti savo šeimos paslapčių, kalbėti apie artimuosius, giminaičius, nemėgo apie juos rašyti ir laiškuose. Juk laiškai nėra gyvenimo dienoraštis ar realaus gyvenimo eigos atpasakojimas. Kaip matyti iš Redos Griškaitės tyrinėjimų, apie giminaičius jau nuolatos gyvendamas Ustronėje, Stanislovas Moravskis nieko nerašė laiškuose Malevskiams, nors giminaičių buvo apsuptas.

Šaltiniuose rašoma, jog Paverknių arba Jundėliškių dvarą XVI a. įkūrė vengrų kilmės Eperješai, kurie, kaip teigiama, minėtą dvarą valdė pora šimtmečių. Iš tikrųjų, vienas dvaro gyventojų Kristoforas Eperjašas mirė 1746 metais, palaidotas Jiezno kapinėse ir jo mirties įrašas yra metrikinėse knygose. 1747 m. minėtame dvare gimė Pranciškaus Eperjašo sūnus Barnabas. Jo krikšto motina buvo pati Teresė Pacienė. Pažymėtina, jog Jiezno bažnyčios metrikinėse knygose Pacai minimi maždaug nuo 1745 metų. Antanas Mykolas Pacas, LDK didysis raštininkas, LDK kariuomenės pulkininkas vedęs didikų giminės moterį Teresę Barborą Radvilaitę 1745 metais, su ja apsigyveno Jiezne, pavertė šį miestelį traukos centru. 1754 m. rugsėjo 29 d. Jiezne pakrikštytas jų pačių, t.y. Antano ir Teresės Radvilaitės Pacų kūdikis Mykolas Kazimieras Teodoras Petras de Alkantara Antanas Jonas (būsimasis Abiejų Tautų Respublikos generolas, Kauno seniūnas). Kažkuriuo metu jo tėvas Antanas Mykolas Pacas tikriausiai įgijo Paverknių dvarą, kadangi 1795 m. Nemajūnų gyventojų surašymo (revizinių pasakų) duomenyse, Paverknių palivarkas minimas kaip Mykolo Kazimiero Paco paveldėtasis (lenk. dziedziesny).

1795 metais dvarą nuomojosi bajoras Adomas Jablonskis su šeima. Dvare gyveno ir daugiau bajorų, pvz., šeimininkės pareigas atliko bajorienė Sofija Giedraitienė, kilusi iš Vidiškių, Ukmergės valsčiaus, gyveno dvare ir jos sūnus Dimitrijus, bajorų kilmės Dorotė Kuliešienė, atvykusi iš už Nemuno, bajorų kilmės Antanas Jagintavičius, vežiku tarnavo bajoras Mykolas Budavičius, atkakęs iš Telšių parapijos, Žemaitijos.

1805 m. gegužės 20 d. Paverknių dvare mirė sulaukusi 108 metų amžiaus Nemajūnų bažnyčios fundatorė Kristina Kačenauskienė. Buvo palaidota prie bažnyčios. Šaltiniuose rašoma, jog 1766 m. įkurtai Nemajūnų parapijai ji padovanojo 20 dešimtinių žemės, kur buvo įrengtos kapinės, pastatyta pirmoji medinė bažnytėlė, parapijos namai (špitolė), kur 1802 m. veikė pradinė mokykla. Tikėtina, jog Ksaveras Kačenauskas Paverknių dvarą galėjo valdyti po Eperjašų, prieš Adomą Jablonskį. Adomo Jablonskio sūnus Stanislovas Jurgis Paverknių dvare gimė 1804 metais. Reiškia, Jablonskiai dar Jundėliškėse gyveno. Pats Adomas Jablonskis buvo kilęs iš šių kraštų, krikštytas Punios bažnyčioje 1757 metais.

Paminėtina ir tai, jog Ustronės arba Paverknių dvaras nebuvo jokioje nuošalioje ar atokioje vietoje, nors tokį pavadinimą, kaip rašo S.Moravskis dvarui suteikė jo tėvas. Dvaro žemės buvo išsidėsčiusios abipus Verknės, dvarui priklausė 6 kaimai, Babronių palivarkas, tarp kaimų ir Kukiškių kaimas, kuriame gausiai gyveno kelios Mockevičių šeimos, kilusios iš pirmo, minimo Jiezno metrikuose Andriaus Vološyno  (lenk. Woloszyn). Pavardė nebuvo būdinga šiam kraštui, gali būti, jog Jiezno Vološynai atvyko iš Vakarų Ukrainos Pakarpatės teritorijos ar dar tolesnių Vengrijos, Transilvanijos ar Rumunijos kraštų. Jiezne Vološynų pavardė buvo pakeista į Mockevičių. Taigi, Kukiškių kaimo tamsaus gymio panašūs į čigonus Vološynai buvo Moravskių dispozicijoje.

Buvęs karaliaus iždininkas Apolinaras Moravskis, susituokęs su Juzefa Chrapovickyte, įsikūrė Ustronės dvare. Jo sūnus Stanislovas Moravskis ko gero po motinos Marijos Semaškaitės mirties jau mokėsi Kauno apskrities mokykloje, tačiau save Nemajūnuose prisimena nuo 1815 metų. Vaizdžiai aprašo vykimą kartu su tėvu į Nemajūnų bažnyčios pamaldas, susirinkusius bajorus, jų apdarus, kunigą Meižavičių.

Paminėtina ir tai, jog Ustronės dvaras buvo įsikūręs netoli Trakų, Kauno, Birštono, nuo seno per patį Jiezną bėgo kelias Varšuva – Gardinas – Vilnius.  Visa Trakų vaivadija, vėliau apskritis buvo tankiai nusėta dvarais. Matyt, tą inspiravo senoji sostinė ir tokių miestų kaip Vilnius ir Gardinas buvimas netoliese.

Tuo metu, kai į Ustronės dvarą atsikėlė gyventi Moravskiai, apylinkėse buvo tiršta bajorų: vos už keleto kilometrų stovėjusiame Sakavičių dvarelyje gyveno daug bajorų šeimų, tarp jų ir Kauno teisėjo Ferdinando Komaro šeima, už keturių – penkių kilometrų vaizdingose Nemuno kilpose stovėjo Panemunio dvaras, šį dvarą įsigijo visų trijų sukilimų dalyviai Bartuševičiai, dvare patalpas nuomojosi Šikeriai, netoli Ustronės kryptimi link Vilniaus vienoje pusėje Verknės gyveno Geištorai, Punios bažnyčios metrikuose minimi nuo pat 1600 metų, kitoje pusėje Verknės stovėjusiame dvare – kelios bajorų Kuliešų šeimos, kurių galvos taip pat ėjo teisėjų pareigas Kauno ir Trakų teismuose ir gyveno čia nuo senų laikų.

Ką jau kalbėti apie tokius dvarus ar palivarkus, kaip Šilėnų, Pelėsiškių ar Žvirgždėnų, priklausiusių Nemajūnų parapijai. Juose, jau XVIII a. pradžioje buvo tiršta Daunoravičių, Matusevičių, Budrevičių, Konstantinavičių, Obiecanovskių, šie giminiavosi su Sakavičių dvaro Lingevičiais, Margevičiais, Korkozais. Vien šie dvarai, kaip rašo S.Moravskis, turėjo apie 180 tomų senųjų knygų, ką buvo nustatęs tikrindamas dvarus jo tėvas.

Ustronės dvaro teritorija ribojosi su Kisieliškių dvaro žemėmis, pastarajame apie 1835 metus apsigyveno Jodkovskiai, taip pat bajorai Žemaitėliai, netoli Kisieliškių dvaro prie pat Nemuno dunksojo Trezentalio dvaras, kuriame gyveno Stanislovo Moravskio aprašytasis Martynas Ribickis su šeima.

Taigi, buvęs karaliaus iždininkas Apolinaras Moravskis, susituokęs su Juzefa Chrapovickyte, įsikūrė Ustronės dvare. Jo sūnus Stanislovas Moravskis ko gero po motinos Marijos Semaškaitės mirties jau mokėsi Kauno apskrities mokykloje, tačiau save Nemajūnuose prisimena nuo 1815 metų. Vaizdžiai aprašo vykimą kartu su tėvu į Nemajūnų bažnyčios pamaldas, susirinkusius bajorus, jų apdarus, kunigą Meižavičių.

Paminėtina, jog kartu su Apolinaru Moravskiu, jo žmona Juzefa Chrapovickyte Ustronės dvare gyveno ir Apolinaro devyneriais metais jaunesnio brolio Mikalojaus šeima. Tai, jog 43 metų amžiaus Mikalojus Moravskis su 40-mete žmona Elžbieta Šeibaite ir vienerių metų sūneliu Apolinaru gyveno minėtame dvare, aiškai nurodyta 1816 m. Trakų apskrities bajorų surašymo duomenyse. Taigi, Stanislovo Moravskio pusbrolis Apolinaras, neatsirado iš niekur, jis tikriausiai gimė Ustronėje, nors jo krikšto metriko aplinkinėse parapijose kol kas nepavyko rasti. Tačiau bet kuriuo atveju, vienerių metų kūdikis, augęs kartu su tėvais, dėdės šeima Ustronės dvare, be abejo galėjo turėti pačias didžiausias pretenzijas į minėtą dvarą. Buvęs karaliaus šambelionas Apolinaras Moravskis, tikėtina, buvo mažojo Apolinaro krikštatėvis.

Svarstytina, kodėl jaunojo Apolinaro tėvai Mikalojus ir Elžbieta Moravskiai, gyvendami Ustronėje, vaiko neišleido mokytis į Kauną ar į Vilnių, o išsiuntė į Minsko gimnaziją. Tai, jog baigė būtent Minsko gimnaziją, Apolinaras Moravskis nurodė tardomas 1863 m. sukilimo bylose.

Įdomus jo bei pusbrolio Stanislovo tarpusavio ryšys, Stanislovas buvo vyresnis 13 metų. Ar jie bendravo, buvo draugiški, ar matydavosi retai ir tarpusavio ryšio neturėjo. Visa tai išlieka mįsle. Jeigu Stanislovo patys pirmieji vaikystės metai (iki 1808 m.) tikėtina, prabėgo Vilniuje, tai Apolinaro vaikystė bėgo čia, Ustronėje. Net neabejotina, jog Apolinaras mokėjo lietuvių kalbą, 1863 m. sukilimo bylose akcentuota, jog jis nuolat lankydavosi savo valstiečių vestuvėse ir laidotuvėse ir su valstiečiais diskutuodavęs politikos klausimais.

1818 m. Stanislovas Moravskis, kai jo pusbroliui Apolinarui tebuvo dveji metukai, pradėjo studijuoti Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Išklausęs privalomus kursus ir atlikęs mokomąją praktiką, S. Moravskis gavo teisę laikyti baigiamuosius egzaminus, juos išlaikęs gavo medicinos gydytojo profesiją ir teisę verstis gydytojo praktika. 1823 metais Stanislovas Moravskis apsigynė mokslų disertaciją „Diabetis Melliti cum epicrisiì”, puikiai įvertintą profesoriaus Jozefo Franko.

Rašoma, jog 1825 metais S.Moravskis sugrįžo gyventi į Ustronę. Gana vaizdingai Stanislovas Moravskis buvo aprašęs bajoro Martyno Ribickio pasirodymą Jiezne. Reiškia, Stanislovo Moravskio grįžimo ir gyvenimo metai Ustronėje sutapo su pirmuoju Martyno Ribickio pasirodymu šiame krašte. Moravskis mini, jog Martynas Ribickis atkeliavo iš Naugarduko. Iš tiesų Martyno Ribickio tėvai Jonas ir Barbora Mikulska 1797 metais buvo susituokę vienoje Naugarduko parapijų, taigi, Moravskis nemelavo ir prisiminė gana smulkius faktus.

1834 metais, kai Stanislovas Moravskis gyveno Sankt Peterburge, į kurį išvyko, kaip teigiama 1827 metais, tepagyvenęs Ustronės dvare dvejus metus, jo pusbroliui Apolinarui sukako 18 metų. Jis galėjo būti jau baigęs gimnazijos mokslus ir būti grįžęs į Nemajūnus pas tėvus. 1834 m. Nemajūnų parapijiečių sąraše šalia Apolinaro Moravskio (iždininko) nurodytas jo brolis Mikalojus, Mikalojaus žmona bei jų sūnus, kaip gyvenantys Ustronės dvare. Tiesa suklystas sūnaus vardas, tačiau galėjo būti nurodytas antrasis vardas, nes krikšto metriko, kaip minėta, kol kas neaptikta. Mikalojus ir Elžbieta teturėjo tik tą vienintelį sūnų.

Buvęs karaliaus iždininkas Apolinaras Moravskis mirė 1838 m. sausio 7 d. ne kur nors Vilniuje, kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose, o Ustronės dvare ir buvo palaidotas Jiezno kapinėse. Antkapinis paminklas išlikęs iki šių dienų. Po tėvo mirties (kurį vadino šiek tiek despotiškai jį auklėjusiu) sūnus Stanislovas Moravskis sugrįžo gyventi į Ustronę. Savo užrašuose jis rašė:

„Taigi, 1838 metais, po penkiolikos klajonių pasaulyje metų, keliavau į savo paties sodybą. Mane čia vedė liūdnas ir skausmingas įvykis. Mane čia atvedė mirtis mano tėvo, paties garbingiausio, paties doriausio pasaulyje žmogaus”.

Stanislovą Moravskį pasitiko liūdintys giminaičiai.

Lyginant su Sankt Peterburgo aukštuomenės vakarais ir pobūviais, Ustronė žinoma, turėjo kitokį pulsą ir galima buvo save laiškuose galantiškai vadinti visišku atsiskyrėliu. Tačiau Stanislovas grįžo ne į tuščią tėvo dvarą. Dvare gyveno jo dėdės Mikalojaus šeima, t.y. pats dėdė Mikalojus ir jo žmona Elžbieta. Dėdės sūnus Apolinaras galėjo tuo metu dirbti Vilniaus apygardos teisme teisėjo patarėju, ką yra nurodęs 1863 m. sukilimo bylose, jog šį darbą buvo dirbęs, tačiau dvarą ir tėvus jis tikriausiai lankė.

Precedento neturintis atvejis, kai apie 40 Punios ir Nemajūnų kaimų valstiečių surašytą garantinį raštą jų atstovai nuvežė į Vilnių ir įteikė Lietuvos civiliniam generalgubernatoriui su prašymu paleisti iš kalėjimo dvarininką Apolinarą Moravskį ir perduoti jų laidavimui, netgi sumokant 200 sidabro rublių užstatą.

Stanislovui Moravskiui teko palaidoti dėdės Mikalojaus šeimą. Dėdė ir jo žmona mirė Ustronėje vienas po kito. Mikalojaus žmona Elžbieta numirė 1840 m. birželio 3 d. Likęs našliu jos vyras Mikalojus, matyt, sunkiai išgyveno žmonos mirtį. Jis mirė nuo apopleksijos priepuolio 1840 m. rugsėjo 4 d., tepagyvenęs vos kelis mėnesius po žmonos mirties. Abu sutuoktiniai buvo palaidoti Nemajūnų kapinėse. Kita garbingo amžiaus dvaro gyventoja Jozefa Chrapovickytė Moravskienė, karaliaus iždininko našlė, išvyko gyventi į Kauną tikriausiai po vyro mirties dar 1838 metais. Kaip rašo, M.Vyšniauskas, Stanislovas Moravskis 1840 metų šv. Kalėdas šventė pas pamotę Kaune.

1840 m. Ustronės dvaras puikavosi bajorais: pirmu numeriu, žinoma, įrašytas Stanislovas Moravskis, be jo, gyveno bajorai Stanislovas Vnorovskis, Aleksandras Kulieša, Juozapas Daunoravičius, dar vieno pavardė neįskaitoma, taip pat bajorė Julijona Junievska. Visi paminėtieji pakankamai jauno amžiaus, daug jaunesni už Stanislovą. Taip pat dvare gyveno Julijonas Drozdovskis su žmona Marijona, Antonina Zablocka, Jozefa Gajevska, Atanazas Karbovskis bei Jurgis Laužonis.

Šambeliono našlė ir Stanislovo pamotė Juzefa Chrapovickytė mirė Ustronės dvare 1842 m. liepos 16 d. ir buvo palaidota Jiezno kapinėse šalia vyro. Galbūt dvare ji svečiavosi, o gal buvo sugrįžusi į dvarą gyventi.

1846 m. sąrašuose bajoras Stanislovas Vnorovskis nurodytas kaip dvaro raštininkas. Gali būti, jog jis rašė Stanislovui Moravskiui laiškus, dienoraščius, o šis diktavo. Vėlesniais metais raštininko pareigas perėmė Aleksandras Kulieša. Matyti, jog 1840-1850 m. laikotarpiu Ustronės dvare gyveno kokie 5-6 bajorai, dar tiek pat valstiečių, dvaras turėjo ekonomą, gyveno dvare maždaug 12 žmonių.

Kaip žinia, Stanislovas Moravskis mirė 1853 m. spalio 6 d., 7.00 val. ryto Ustronėje nuo vandenligės. Buvo palaidotas Nemajūnų kapinių koplyčioje, kurią pats pastatė.

Po Stanislovo mirties dvarą perėmė jo pusbrolis Apolinaras. Netgi, jeigu ir egzistavo suklastotas Stanislovo testamentas, kaip teigiama kai kurių autorių, Apolinaras prigimtinę teisę dvarą paveldėti visgi turėjo. Būtų buvę neteisinga dvarą perleisti kam nors kitam: Apolinaras čia gimė, čia augo, čia gyveno jo tėvai ir kartu dėdės šeima. Tyrinėtinas ir karaliaus iždininko Apolinaro bei jo brolio Mikalojaus santykis: galbūt vyresnis brolis jaunesnįjį globojo, gal buvo prisirišęs, juk viename dvare jie su šeimomis nugyveno visą amžių.

1856 m. Apolinaras Moravskis Nedzingės bažnyčioje susituokė su Kamila Ilcevičiūte. Ustronės dvare šeima apsigyveno nuolat. Jų vyriausiasis sūnus Stanislovas Karlas 1857 metais gimė Vilniuje, tačiau jo pakartotinėse krikštynose Ustronėje (Vilniuje krikštytas vandeniu) 1858 m. liepą krikštatėviais buvo pakviesti Ustronės dvaro valstiečiai Juozapas Štelmokas bei Benedikto žmona Kuliešienė. Visas būrys dvaro valstiečių dalyvavo krikštatėviais, gimus 1858 m. Moravskių dukteriai Antaninai Sofijai. Vėlesniais metais Moravskių vaikai gimė praktiškai pamečiui. Sūnus Zigmantas Mykolas, kuris sulaukė pilnametystės, gimė 1862 metais, sukilimo išvakarėse. Jo krikštatėvis – dvaro valstietis, Kukiškių kaimo gyventojas Mykolas Mockevičius.

Kilus 1863 m. sukilimui, Apolinaras Moravskis į jį įsitraukė. Bendražygiais tapo bičiuliai, kaimynai Kisieliškių dvaro savininkas Leonas Jurgis Jodkovskis, Panemunio dvaro savininkas Adomas Bartuševičius, kurio abu sūnūs suformavo sukilėlių būrį, Vladislovas ir Feliksas Kuliešos, taip pat vadovavę būriams, Verbyliškių dvaro savininkas Aleksandras Geištoras, Martynas Šikeris, nuomojęs dalį dvaro patalpų pas Adomą Bartuševičių, trys broliai Matusevičiai iš Žvirgždėnų ololicos, Jodkovskio giminaičiai. Būtent Apolinaras Moravskis į sukilimą atvedė turtingą valstietį Bernardą Valatką, su kuriuo savo dvare lošdavo kortomis. Bernardas Valatka sukilėliams iš Siponių dvaro valdytojo bajoro Osickio sandėlių plukdė valtimis ginklus sukilėliams.

Precedento neturintis atvejis, kai apie 40 Punios ir Nemajūnų kaimų valstiečių surašytą garantinį raštą jų atstovai nuvežė į Vilnių ir įteikė Lietuvos civiliniam generalgubernatoriui su prašymu paleisti iš kalėjimo dvarininką Apolinarą Moravskį ir perduoti jų laidavimui, netgi sumokant 200 sidabro rublių užstatą.

Apolinaras Moravskis, Aleksandras Geištoras, Leonas Jurgis Jodkovskis bei Adomas Bartuševičius 1863-1866 m. laikotarpiu Vilniaus ir Trakų kalėjimuose sėdėjo kelis kartus. Istorijos archyve yra išlikusi ne viena jų sukilimo byla, jų tardymų protokolai bei minėtas valstiečių prašymas paleisti dvarininką Apolinarą Moravskį bei garantinis valstiečių surašytas raštas su konkrečiomis valstiečių pavardėmis.

Apolinaras Moravskis išvengė Sibiro tremties. Valstiečių liudijimais buvo nuteistas ir ištremtas Nemajūnų bažnyčios klebonas Pranas Kazlauskas. Iš Sibiro jis negrįžo. Sibire tremties metus iškentėjo ir Vladislovas Kulieša. Praktiškai, Nemajūnų kleboną pakirto valstiečių liudijimai, nors pats klebonas tardomas neišdavė nė vieno žmogaus. Apolinaras Moravskis barė kelis valstiečius, kam šie išdavė kleboną Praną Kazlauską. Tai nurodyta sukilimo byloje.

Labiau tikėtina, jog Apolinaras Moravskis buvo komunikabilus, paprastas žmogus, bendravęs tiek su bajorais, tiek su valstiečiais, negu valstiečių išnaudotojas. Kaip minėta, jis lankė savo dvaro valstiečių laidotuves, dalyvaudavo jų vestuvėse, tas nurodyta sukilimo bylose. Galbūt buvo atvejų, kuomet įsiveldavo į konfliktus, kas manytina, inspiravo kai kurių autorių, tyrinėjusių Stanislovo Moravskio asmenybę, pasvarstymus apie neigiamesnę jo pusbrolio charakterio pusę, tačiau vien tokio paminėto rašto su beveik 40 valstiečių parašais egzistavimas liudija, jog apylinkėse Apolinaras Moravskis buvo mėgiamas ir gerbiamas.

Apolinaras Moravskis išvengė Sibiro tremties. Valstiečių liudijimais buvo nuteistas ir ištremtas Nemajūnų bažnyčios klebonas Pranas Kazlauskas. Iš Sibiro jis negrįžo. Sibire tremties metus iškentėjo ir Vladislovas Kulieša. Praktiškai, Nemajūnų kleboną pakirto valstiečių liudijimai, nors pats klebonas tardomas neišdavė nė vieno žmogaus. Apolinaras Moravskis barė kelis valstiečius, kam šie išdavė kleboną Praną Kazlauską. Tai nurodyta sukilimo byloje.

Pilnametystės sulaukė du Apolinaro Moravskio sūnūs Zigmantas bei Petras ir dukterys Antanina, Juzefa, Marija, Jadvyga bei Teresė. Dukterys buvo ištekintos. Apolinaras Moravskis mirė 1872 m. spalio 31 d. Ustronės dvare, palaidotas Nemajūnų kapinėse.

Pagal 1910 m. parapijiečių sąrašus Ustronės dvare vis dar gyveno Apolinaro našlė Kamila Ilcevičiūtė, jo abu sūnūs Zigmantas bei Petras, nurodytos ir dukterys. Sūnus Zigmantas paminėtas tarp Nemajūnų bažnyčios rėmėjų.

Kažkiek Stanislovo Moravskio rankraščių ar pačiam Adomui Kirkorui (šis juos išspausdino), ar Vilniaus senienų muziejui, ar Laikinajai Vilniaus archeologinei komisijai buvo perdavęs pats rašytojo pusbrolis Apolinaras, kažkiek jo sūnus Zigmantas. Didžioji dalis Stanislovo Moravskio archyvo žuvo Antrojo pasaulinio karo metais, Vermachtui bombarduojant Varšuvą, jo metu sugriauta Krasickių biblioteka, kurioje ir saugota S. Moravskio dokumentacija.

Iš šios šakos Moravskių Zigmantas buvo paskutinis. Jis nesukūrė šeimos, mirė jau Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu, t.y. 1936 m. sausio 24 d. gretimame Ustronei Babronių dvare. Taigi, sulig juo pasibaigė karaliaus šambeliono Apolinaro Moravskio giminė.

 

Naudotos literatūros sąrašas:

Stanislovas Moravskis. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai, iš lenkų kalbos vertė Reda Griškaitė, Mintis, Vilnius, 1994 m.

Stanislovas Moravskis. Apie viską po truputį. I dalis. Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda, parengė ir iš lenkų kalbos vertė Reda Griškaitė, Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2009 m.

Stanislovas Moravskis. Iš visur po truputį. II dalis. Broliai bajorai. Atsiskyrėlio gavenda, parengė ir iš lenkų kalbos vertė Reda Griškaitė, Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2016 m.

Vyšniauskas M. „Auksinis berniukas“ Stanislovas Moravskis// Nemunas, Nr. 8, 2014 m.

Irma Randakevičienė. Stanislovo Moravskio pasakojimų pėdsakais, 2019, Skelbta svetainėje „Voruta.lt“, 2019-02-25. https://www.voruta.lt/dr-irma-randakeviciene-stanislovo-moravskio-pasakojimu-pedsakais/

Lietuvos valstybės istorijos archyvas. Moravskių giminių genealoginiai dokumentai, f. 391, ap. 1, b. 861.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas. 1795 m. Jiezno gyventojų surašymo duomenys. F. 515, ap. 15, b. 73.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas. 1795 m. Nemajūnų gyventojų surašymo duomenys. F. 515, ap. 15, b. 75.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas. 1795 m. Lavoriškių gyventojų surašymo duomenys. F. 515, ap. 15, b. 18.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas. 1816 m. Vilniaus apkrities, Kauno apskrties, Trakų apskrities bajorų surašymo duomenys, f. 515, ap. 15., b. 296-477.

Jiezno, Nemajūnų, Punios, Lavoriškių, Nedzingės bažnyčių gimimo, santuokos ir mirčių metrikinės knygos, skelbiamos svetainėje e-paveldas, taip pat  elektroninėje archyvo informacinėje sistemoje, taip pat 1836 m., 1840 m., 1845 m., 1850 m. Nemajūnų bažnyčios parapijiečių sąrašai.

1863 m. sukilimo bylos, fondas 1248, apyrašas 2, byla Nr. 173; fondas 378 p/o, 1866, byla nr. 136, fondas 378 p/o, 1866, byla Nr. 136 a., fondas 378 p/o, 1866, byla Nr. 136 b; fondas 378, apyrašas 1864 p/o, byla Nr. 183.