P. Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“. Energetikos ir technikos muziejaus nuotr.

Jolanta Lementauskienė, Zarasų raj. sav. viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja

Minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną ir pažymint 2022-uosius – Pranciškaus Skorinos metus Zarasų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje organizuota konferencija, kurioje pranešimus skaitė profesorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras Sergejus Temčinas, istorijos mokytoja ekspertė Rima Morozovienė, vyresnioji bibliotekininkė Zina Černovienė, vyresnioji bibliografė kraštotyrai Vida Mikštienė, prisiminimais pasidalijo ilgametė laikraščio „Zarasų kraštas“ darbuotoja Onutė Kačkienė…

Šiemet gegužės 7 dieną minime jau 118-ąsias metines nuo Spaudos draudimo panaikinimo. Rusijos imperijos valdžia įvedė draudimą europinės imperijos dalies gubernijoje spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškų ir latvių katalikų leidinius lotyniškomis raidėmis. Draudimas galiojo iki 1904 m. Oficialiai buvo draudžiami ne lotyniški, o būtent lenkiški rašmenys. Bandant apeiti draudimą, lietuvių abėcėlėje buvo atsisakyta raidės w. Per 40 metų draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškų slaptųjų knygų ir periodikos skaičius tik augo; buvo išspausdinta 1372 knygos.

Ką žinome apie „Mažąją kelionių knygelę“ („Malaja podorožnaja knižka“)

2022 m. sukanka 500 metų, kai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje (LDK) buvo išspausdinta pirmoji knyga – Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“, Vilniuje buvo įkurta pirmoji Rytų Europoje spaustuvė. Šie istoriniai įvykiai šiandien laikomi knygų spausdinimo Lietuvoje pradžia. Pranešėjas, profesorius Sergejus Temčinas aptarė svarbiausius faktus apie Pranciškų Skoriną –  jo asmenį ir kūrybą.  Pranciškus Skorina (prieš 1490 Polockas–prieš 1552 I 29 Praha) – pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (ir visų rytų slavų) knygų leidėjas, vertėjas, rašytojas ir liturginis poetas, švietėjas humanistas ir mokslininkas (medikas ir botanikas).

Inesos Dumbravienės nuotr.

P. Skorinos leidiniai rodo, kad jis mokėsi stačiatikių bažnytinėje raštijoje tradiciškai vartotos bažnytinės slavų kalbos (ji buvo paplitusi visų stačiatikių slavų – bulgarų, serbų, Senovės Rusios – teritorijoje, taip pat rumunų ir moldavų žemėse). Be jos, Skorina mokėjo ir oficialiąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos rusėnų kalbą bei kirilinį raštą. Pranciškus vėliau mokėsi katalikų švietimo įstaigose. Tokio tipo išsilavinimas buvo įprastas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ir Lenkijos Karalystės jaunuoliams rusėnams. Save jis laikė kataliku, bet dėmesį skyrė rusėnų stačiatikių švietimui.

Apie 1520 m. Skorina persikėlė į Vilnių, kur vyriausiojo burmistro Jokūbo Babičiaus namuose įsteigė pirmą spaustuvę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. 1522 m. čia jis išleido „Mažąją kelionių knygelę“, o 1525 m. – „Apaštalų darbus ir laiškus“, t. y. vieną Naujojo Testamento dalį. „Mažąją kelionių knygelę“ sudaro Psalmynas su kitais giedamosios liturginės poezijos priedais, aštuoniais akatistais (bažnytinės liturginės giesmės, kurioms skambant negalima sėdėti) ir kitos dalys ­– iš viso 22.  Du iš šių akatistų sukurti paties Skorinos: jų posmų pirmosios raidės sudaro slaviškus akrostichus (iš eilučių pirmųjų raidžių sudarytus sakinius). Spausdintinė knyga tapo pigesnė ir prieinamesnė miestelėnams.

Apie spaustuvių veiklą Zarasuose (Novoaleksandrovske)

Reikia pasidžiaugti, kad šiais metais Zarasų rajono laikraštis „Zarasų kraštas“ su skaitytojais jau 90 metų. Pranešėja Rimutė Morozovienę supažindino su pirmosios spaustuvės, kurią Zarasuose įkūrė 1882 m. vilnietis Mejeris Kovneris, veikla. Ji veikė iki 1901 m., spausdino kvietimus, vizitines korteles. Nuo 1901 m. iki Pirmojo pasaulinio karo 1915 m.  veikė D. Šteimano spaustuvė. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo Elijaus Rozeno spaustuvė, kuri 1932–1940 m.  spausdino savaitraštį „Zarasų kraštas“.  Išleisti buvo 382 numeriai. R. Morozovienė analizavo, kodėl leidybos paslaugas teikė žydų tautybės asmenys, kodėl buvo svarbu turėti mieste spaustuvę, koks buvo spaustuvės likimas karo, pokario metais.  Per 90 metų keitėsi rajono laikraščio pavadinimai – „Žiemų Lietuva“, „Zarasų kraštas“, „Pergalė“, Tarybinė žemė“ ir vėl „Zarasų kraštas“.

Šiltai prisiminimus apie darbą „Zarasų krašto“ redakcijoje pasakojo Onutė Kačkienė, ilgametė laikraščio žurnalistė. Pasak Onutės, 34-eri redakcijoje praleisti metai įrodo, kad svarbiausia yra dirbantys žmonės. Ji pasakojo apie bendradarbius Liuciją Guzejevą, Vytautą Baltakį, redaktorius Valdą Kvedarą, Valdą Šerėną;  laikraščio aktyvą: Joną Nemanį, Vytautą  Nevronį, Vincą Kibirkštį, Vytautą Striogą, su kuriais bendravo. Apgailestavo, kad šiuo metu pasikeitęs požiūris į laikraštį ir knygą.

Kokia produkcija leista Elijaus Rozeno spaustuvėje

Nėra tiksliai žinoma, kada ėmė veikti E. Rozeno spaustuvė, bet yra išlikę leidinių, spausdintų joje 1928 metais. Buvo leidžiama grožinė literatūra, mokslo populiarioji, spausdinamos brošiūros, skelbimai, gaminami antspaudai, atliekami įvairūs įrišimo darbai. Vieni aktyviausiai besispausdinančių šioje spaustuvėje – Antanina Čeilytkaitė-Žagrakalienė (1905 –1955), žinoma suomių literatūros vertėja, ir Juozas Žagrakalys, teisininkas, literatas kraštotyrininkas (1906 –1977) bei Pranas Gipiškis, kuris 1936 m. nuo metų pradžios iki pabaigos redagavo Zarasuose Tautininkų sąjungos perimtą ir toliau leistą savaitraštį “Zarasų kraštas”. Jo dėka laikraštis tapo gyvesnis, įdomesnis, pasidarė taisyklingesnė jo kalba. Gyvendamas Zarasuose, jis parengė ir išleido Zarasų turizmo draugijos knygą “Zarasų kraštas” (1936 m.) – pirmąjį ir vienintelį Nepriklausomoje Lietuvoje informacinį leidinį apie Zarasus.

Inesos Dumbravienės nuotr.

Agnės Žagrakalytės romane „Eigulio duktė: byla F 117“ (2013 m.), apimančiame  laikotarpį nuo XIX a. vidurio iki 1977 metų, vieni pagrindinių  herojų prototipų ir yra Juozas ir Antanina Žagrakaliai. Pranešėja Vida Mikštienė supažindino su E. Rozeno spaustuvės leidiniais, turimais viešosios bibliotekos ir Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos fonduose. Pateikė informacijos apie tarpukariu „Zarasų krašto“ redakcijoje dirbusius Juozapą Čepėną, Leoną Žurauską, Joną Kardelį, Joną Chmieliauską, Joną Steponavičių, Juozą Buzelį, Alfonsą Matiuką ir kitus.

Kaip pritaikyti pasakojimo metodą mūsų istorijoms

Lietuvoje vis labiau populiarėja pasakojimo  menas, kuris kviečia visus dalintis istorijomis ir stiprinti ryšius tarp pasakotojų. Kovo 20 dieną yra net švenčiama Pasaulinė istorijų pasakojimo diena (angl. World Storytelling Day). Švedijoje gimusios pasakojimo dienos tikslas – atkreipti dėmesį į pasakojimą kaip meno rūšį. Pasakojimo menas daug įtaigesnis už sausus faktus, ir juo galima pasiekti didesnio auditorijos dėmesio pateikiant kraštotyros informaciją.  Vaikų literatūros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Zina Černovienė pasidalijo gerąja patirtimi, įgyta pasakojimo metodų mokymų,  skirtų supažindinti mokymų dalyvius su žodinio pasakojimo metodu, pasitelkiant savo vaizduotę, metu. Pasakojimo metodą galima taikyti įvairioms auditorijoms, suaugusiems ir vaikams, nesinaudojant knygomis, pasitelkiant tik vaizduotę. Z. Černovienė pateikė pasakojimą su vaizdine medžiaga pagal I. Babilaitės bežodę knygą „(Ne)vienas“. Bežodes knygas galima lengvai pritaikyti edukacijose su vaikais, jos plačiai naudojamos vedant įvairias veiklas vaikams, kurie nemoka skaityti ir rašyti.