Sigita Barniškienė esperantininkų žurnalistų seminare, kuriame skaitė pranešimą apie esperanto judėjimo vystymosi istoriją

Prof. dr. Sigita Barniškienė, vokiečių filologijos specialistė, www.voruta.lt

Kaip žinome, esperanto – tai sukurta kalba, kurių pasaulyje būta apie 1.000, ir kuri gyvuoja jau gerokai virš 100 metų (nuo 1887 m.). Teigiama, kad šiandien esperanto vartoja maždaug vienas milijonas žmonių (pagal Will Firth), parašyta dešimtys tūkstančių knygų (daugiausia originali literatūra), reguliariai leidžiami šimtai žurnalų. Kurioje nors pasaulio vietoje vos ne kasdien vyksta tarptautiniai suvažiavimai, susitikimai, seminarai, konferencijos, transliuojamos radijo laidos. Mišrių šeimų vaikai, šalia kitų kalbų, gali kalbėti esperantiškai.

Will Firth savo 1999 metais parašytame straipsnyje „Esperanto und Anarchismus“[1] išskiria keletą esperanto vystymosi etapų. Po 1887 metais Varšuvoje paskelbto Zamenhofo projekto esperanto labai greitai vystėsi Rusijoje. Levas Tolstojus pasisakė už esperanto, tačiau rusiškasis periodas baigėsi netikėtai 1895 metais, kai vienas esperanto žurnalas išspausdino Tolstojaus straipsnį, o caro cenzūra jį uždraudė. Po to sekė prancūziškasis periodas su pirmuoju tarptautiniu esperanto kongresu 1905 metais Boulogne-sur-Mer, kuriame dalyvavo 688 esperantininkai iš 20 šalių. Čia Zamenhofas oficialiai atsiribojo nuo vadovavimo judėjimui, pagrįsdamas tuo, kad dėl kalbos vystymosi turi spręsti pats esperanto judėjimas.

1905 m. prancūzų anarchistas Paul Berthelot (1881-1910) pradėjo leisti ir šiandien publikuojamą žurnalą „Esperanto“. 1908 m. šveicaras Hector Hodler (1887-1920) įsteigė Universala Esperanto-Asocio (UEA), kuri apjungia daugumą Esperanto organizacijų. Jos buveinė yra Roterdame.

Įdomus faktas, kad XXa. pradžioje būta pastangų esperanto kalbą paskelbti mažos teritorijos (3,5kvadratinių kilometrų) Neutral Moresnet, esančios tarp Belgijos, Vokietijos ir Nyderlandų, oficialia valstybine kalba. 1908 m. dr. Molly siūlė šią šalį pavadinti Amikejo (draugystės vieta). Nacionalinis himnas turėjo būti esperanto maršas pagal vokiškos kalėdinės dainos „O Tannenbaum“ melodiją. Tačiau 1915 metais Prūsija aneksavo Moresnet ir ši teritorija prarado neutralumą.

Iki Pirmojo pasaulinio karo esperanto judėjimas buvo labai populiarus Prancūzijoje. 1921 metais Eugene Adam (Lanti) iniciatyva Prahoje buvo įkurta nuo nacijos nepriklausoma organizacija Sennacieca Asocio Tutmonda (SAT), kuri reziduoja Paryžiuje.

Will Firth sieja esperanto judėjimą su anarchizmu. 1905 m. Stokholme buvo įkurta pirma anarchistinė esperanto grupė. Po jos sekė daugelis kitų: Bulgarijoje, Kinijoje ir kitur. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą anarchistai sudarė didžiausią grupę esperantininkų judėjime. 1906 m. jie sukūrė tarptautinę sąjungą Paco-Libereco (Taika-Laisvė), kuris leido žurnalą Internacia Socia Revuo. 1910 m. Paco-Libereco susijungė su kita sąjunga – Esperantista Laboristaro ir sudarė bendrą organizaciją – Liberiga Stelo (Išsilaisvinimo žvaigždė). Iki 1914 metų ši organizacija išleido daug revoliucinės literatūros, taipogi ir anarchistinės. Tuo metu vyko aktyvus susirašinėjimas tarp europiečių ir japonų anarchistų. Vokietijoje esperanto ypač išpopuliarėjo darbininkų judėjime 1920-1933 metais. 1932 m. vokiečių darbininkų esperantininkų sąjunga turėjo 4.000 narių. Ne veltui esperanto buvo švelniai vadinama „darbininkų lotynų kalba“. Esperanto turėjo atlikti savo vaidmenį įvairiose organizacijose – darbininkų olimpiadose, darbininkų gimnastikos ir sporto sąjungoje, darbininkų samaritiečių sąjungoje. Ypač stiprus esperanto judėjimas buvo Sovietų Sąjungoje. 1923 m. sovietų Ukrainoje buvo įkurta Mokslinė anarchistinė tarptautinės kalbos biblioteka (I.S.A.B), kurioje buvo išleista Kropotkino „Etika“, Borovojaus „Anarchizmas“ ir kiti kūriniai. Anarchistai esperantininkai vystė savo veiklą ir Tolimuosiuose Rytuose – Kinijoje ir Japonijoje. 1913 m. Liu Shifu leido laikraštį La Vočo de l’popolo. Tai buvo pirmasis anarchistinis leidinys Kinijoje. Japonų anarchistai ir socialistai esperantininkai buvo persekiojami, 1931 m. žurnalas La Anarkiisto buvo uždarytas, redakcijos nariai pateko į kalėjimą. Sovietiniai esperantininkai taip pat buvo persekiojami, 1937 m. daug jų buvo nužudyta arba ištremta į lagerius. Esperanto buvo laikoma „buržuazinio internacionalizmo ir kosmopolitizmo produktu“, pavojinga kalba ir todėl uždrausta tiek Sovietų Sąjungoje, tiek nacistinėje Vokietijoje. Po Antrojo pasaulinio karo pirmoji, pradėjusi organizuotą veiklą, buvo Paryžiaus grupė. Nuo 1946 m. ji leido žurnalą Senštatano. Ir vėlesniais metais Paryžiuje aktyviai veikė anarchistinė esperantininkų grupė.

Draudimai ir persekiojimai labai apsunkino esperanto judėjimo plitimą. Stalino diktatūros įtakoje 1949 m. buvo uždraustos esperanto grupės Vokietijos demokratinėje respublikoje, 1950 m. Vengrijoje, 1952 m. ir Čekoslovakijoje. Po Stalino mirties esperanto judėjimas atsigavo Lenkijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir Sovietų Sąjungoje, 1965 ir Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, kur esperanto judėjimas galėjo vystytis kultūrinių sąjungų viduje.

Naujas esperanto pakilimas sietinas su „vengriškuoju laikotarpiu“, kai Budapeštas buvo tapęs esperanto kultūros sostine. Tačiau totalitarinių ir militaristinių režimų iškilimas, privedęs prie Antrojo pasaulinio karo ir vėliau prie šaltojo karo, keliems dešimtmečiams prislopino esperanto judėjimą. Anglų kalbos kaip tarptautinės kalbos įsigalėjimas taip pat mažino esperanto kalbos reikšmę. 1954, vėliau 1985 m. UNESCO (Jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) pripažino esperanto reikšmę tarptautinių intelektinių mainų srityje. 1993 m. rugsėjo mėnesį pasaulinis rašytojų sąjungos kongresas PEN pripažino esperanto PEN centro narystę ir esperanto kaip literatūrinę kalbą.

Kaip vieną iš esperanto vystymosi tendencijų Will Firth išskiria „raumizmą“, kurios pavadinimas kilo nuo Suomijos miesto Rauma, kur 1980 m. vyko esperanto jaunimo organizacijos TEJO suvažiavimas. Raumizmas esperantininkus laiko tam tikra tauta diasporoje ir siekia kurti kultūrines vertes esperanto pagalba. Raumizmas atsisako radikalaus siekio, kad esperanto paplistų visame pasaulyje kaip universali antroji kalba ir laiko ją viena iš daugelio kalbų, kurią galima vartoti pagal poreikį be pasaulėžiūrinių ambicijų. Pozityviomis esperanto kalbos vartojimo vertybėmis laikomos šios veiklos formos:

 1.Esperanto kaip propedeutika – įvadinis kursas į užsienio kalbų mokymąsi ir dėstymą.

 2. Nacionaliniai ir tarptautiniai kontaktai tarp paprastų žmonių.

 3. Kontaktai be diskriminavimo.

 4. Nauja tarptautinė kultūra.

Naujos tapatybės ieškojimas privedė prie to, kad esperanto kalbos vartotojai save traktuoja kaip savanoriškai pasirinktos, įvairiose vietose gyvenančios kalbinės mažumos atstovais. Baigiamajame manifesto žodyje teigiama, kad pirmasis esperanto šimtmetis pasauliui įrodė, jog esperanto kalba galima viską išreikšti, o antrajame šimtmetyje su esperanto pasauliui turi būti įrodyta, kad ši tarptautinė kalba gali prisidėti prie kultūrinių ir tarptautiniu mastu svarbių vertybių.

Su internetu prasidėjo nauja era esperanto kalbai

Taip teigia Robert Faber savo elektroniniame straipsnyje „Die Esperanto Sprache: Lebt sie noch?“ („Esperanto kalba: Ar ji dar gyva?“)     (2022.12.15).[2]

Kalbų mokymosi platforma Duolingo 2015 metais įtraukė esperanto kalbos kursą į savo pasiūlymų sąrašą. Po metų užsiregistravo 350.000 žmonių, kurie norėjo mokytis esperanto. Iki 2018 m. besimokančiųjų esperanto kalbos išaugo iki vieno milijono.

Duolingo siūlo keturis esperanto kursus: vieną anglų kalbos pagrindu, o tris kitus ispaniškai, portugališkai ir prancūziškai.

Nuo 2012 m. esperanto priklauso prie kalbų, kurias remia Google Translate.

Naujas vertimo įrenginys Vasco Translator taip pat siūlo esperanto kalbą savo foto vertimo funkcijoje.

Egzistuoja netgi esperantiška Vikipedijos versija Vikipedio, kuri apima 328.000 straipsnių. Pagal dydį ji užima 35 vietą tarp Vikipedijų.

Nustatyti, kiek žmonių kalba esperanto kalba pasaulyje, gana sudėtinga, nes mokėjimo lygis labai nevienodas. Galėtų būti nuo vieno iki dviejų milijonų visame pasaulyje. Kaip bebūtų, tai labiausiai paplitusi iš sukurtų planinių kalbų.

Nors esperanto nebuvo pripažinta valstybine kalba, bet kai kuriose šalyse ji vaidina svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui, Kinijoje ir Vengrijoje esperanto įtraukta į švietimo sistemas. Kinijos vyriausybė vartoja esperanto internetiniame puslapyje china.org.cn, China Radio International ir internetiniame žurnale El Popola Činio.

Vatican Radio pateikia savo internetinės svetainės esperantiškąją versiją. Ir tai dar ne viskas: JAV karo pajėgos publikavo visą seriją esperanto kalbos mokymosi knygų. Jos buvo naudojamos 1950 – 1970 m. karo simuliacijų metu priešiškuose daliniuose.

Esperanto kalbos vartotojų yra daugelyje visuomeninių tarptautinių organizacijų: Sennacieca Asocio Tutmonda, kairioji kultūrinė sąjunga su 724 nariais 85 šalyse (2006 metų duomenys), pripažino esperanto darbine kalba. Taip pat ir Education@Internet, remianti tarpkultūrinį mokymąsi, siūlo esperanto kursus.

Pasaulinė esperanto sąjunga

Universal Esperanto Association (UEA) yra tarptautinė organizacija, kuri apjungia esperanto vartotojus iš viso pasaulio. Ji buvo įkurta 1908 m. ir šiandien susideda iš 50501 nario iš 121 šalies. (2015 metų duomenys). UEA biuras yra Jungtinių Tautų pastate Niujorke.

UEA leidžia žurnalą Esperanto. Jis informuoja UEA narius apie visus bendruomenės įvykius. Ši tarptautinė organizacija kasmet organizuoja pasaulinius esperantininkų kongresus.

Taigi, esperanto kalbos vystymosi istorija gali būti suprantama tik kaip jos vartojimo, pritaikymo, paplitimo istorija. Priebalsių, balsių pokyčių, linksnių skaičiaus kitimo, tarmių, stilistinių požymių, archaizmų, būdingų visoms natūralioms kalboms, šioje kalboje mes nerasime. Tačiau galime pasidžiaugti, kad šioje kalboje galime sukurti naujažodžius pagal egzistuojančias žodžių darybos taisykles. Vadinasi, kalba gali vystytis ir atitikti žmonių komunikavimo, minčių raiškos poreikius.

[1] Will Firth. Esperanto und Anarchismus. https://www.anarchismus.at

[2] Robert Faber. Die Esperanto – Sprache: Lebt sie noch? https://vasco-electronics.de