Sigita Saulėnienė: „Man knygos ženklo prasmė atsiskleidžia per sąveiką ir komunikaciją“. ŠAVB nuotr.

Diana Janušaitė, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos vyresn. tyrėja, www.voruta.lt

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) tęsia tradiciją organizuoti respublikines ekslibriso parodas. Šiais metais biblioteka kartu su Lietuvos dailininkų sąjunga kviečia paminėti 1928 m. Kaune surengtos pirmosios lietuvių ekslibriso parodos sukaktį ir dalyvauti 25-ojoje jubiliejinėje respublikinėje ekslibrisų parodoje.

Ekspozicijoje bus galima išvysti septyniasdešimt keturių menininkų darbus, sukurtus 2022–2024 metais. Šalia jau pripažintų, garbių kūrėjų (Alfonso Čepausko, Augustino Virgilijaus Burbos, Mikalojaus Povilo Vilučio ir kt.) darbų išvysite ir jaunų autorių (Ramūno Petrusevičiaus, Loretos Uzdraitės, Ugnės Rudinskaitės ir kt.) sukurtus ekslibrisus. Parodą jau buvo galima apžiūrėti Šiauliuose, šiuo metu ji eksponuojama Kaune, vėliau keliaus į Vilnių ir Klaipėdą.

Siekdami populiarinti pradėtą veiklą ir skatinti visuomenę domėtis ekslibriso menu, pakalbinome didžiuose šalies miestuose gyvenančius ekslibrisų meno kūrėjus. Portalo „Voruta“ skaitytojus kviečiame skaityti interviu su dailininke dr. Sigita Saulėniene, šiuo metu gyvenančia ir kuriančia Kaune.

Kada ir kaip susidomėjote ekslibrisais?

Pirmąjį ekslibrisą sukūriau dar besimokydama mokykloje. Labai gerai prisimenu, kad jis buvo skirtas Druskininkų miestui. Rimčiau ekslibrisais ėmiau domėtis baigusi Šiaulių pedagoginį institutą (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija). 1980 m., paskatinta tapytojo grafiko Vinco Kisarausko ir kultūrologo, kraštotyrininko Jono Nekrašiaus, pradėjau dalyvauti knygos ženklų parodose. Negaliu teigti, kad knygos ženklus kūriau nuolat, bet prie to vis grįždavau. Kurti ekslibrisus man visada buvo labai įdomu. Net ir dabar, kai tik randu laisvą minutę, lieju akvareles ar kuriu knygos ženklus.

Kuo jums reikšmingi knygos ženklai?

Man knygos ženklo prasmė atsiskleidžia per sąveiką ir komunikaciją. Tai tarsi pokalbis su kitu asmeniu, gilesnis jo pažinimas arba platesnis supratimas apie ryškius, įdomius, daug pasiekusius žmones, įvairių šalių istorijos įvykius, miestus ar šalis. Aišku, labai malonu kurti ekslibrisus savo draugams, kolegoms, kuriuos geriau pažįstu, bet kai sulaukiu kvietimų dalyvauti konkursuose, kartais atsiliepiu ir į juos. Siekdama pagrįsti kūrybinę mintį renku medžiagą, ją analizuoju, mąstau apie tai, eskizuoju, darau piešinį ir tikslingai sukuriu iš pasirinktos medžiagos.

Kuri grafikos technika jums artimiausia?

Man artimiausios yra oforto ir akvatintos technikos. O pirminis procesas magiškas. Žavi linijos, kurias braukiu per lapą, judėjimas, kaip minties kelionė tuščioje erdvėje palaipsniui iš įvairių smulkių detalių sukurianti tam tikrą pasakojimą. Linijų kuriamas vaizdas ant laku padengtos plokštelės dažnai būna įdomesnis ir paslaptingesnis nei galutinis rezultatas. Yra tekę eksponuoti parodoje ne atspaudus, bet cinko plokšteles.

Jūs ne tik kuriate ekslibrisus, bet ir esate suorganizavusi keletą ekslibriso konkursų. Galbūt galite ką nors apie tai papasakoti?

2008 m., tapusi Lietuvos dailės ugdytojų draugijos pirmininke, drauge su bendraminčiais pradėjau organizuoti ekslibrisų konkursus mokytojams ir mokiniams. Tai vyko visą dešimtmetį. 2018 m. buvo surengtas paskutinis ekslibrisų konkursas „Aš liudiju laisvą Lietuvą“. Kadangi esu tyrėja ir savo disertacijoje teoriškai ir empiriškai pagrindžiau dailės pedagogo šiuolaikinės kompetencijos struktūros modelį Lietuvos švietimo sąlygomis, buvo nustatytos plėtotinos ir lavintinos dailės pedagogų kompetencijos ir gebėjimai. Viena jų grupė – bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai. Todėl  man buvo svarbu, kad konkursuose dalyvautų ne tik mokytojai, bet ir jų mokiniai. Manau, mokytojo ir mokinio sąveika yra labai svarbi, ypač dailėje. Kai jie dirba drauge, mokytojas tampa tarsi vyresniuoju patarėju, padėjėju, katalizatoriumi, kuris gali padėti, paskatinti, pakylėti, diskutuoti. Tuomet ugdomi ne tik plačios apimties gebėjimai, bet ir talentingų mokinių ugdymo įgūdžiai. Taip jaunoji karta tarsi įtraukiama ir į knygos ženklo kultūrą. Manau, tai labai prasminga, nes kartu vyksta supažindinimas su knyga, natūralus įtraukimas į knygos pasaulį.

Čia įžvelgiau labai daug prasmių, taip pat ir galimybių tam buvo, todėl tą dariau. Norėčiau pabrėžti, kad kiekvieną konkursą lydėjo išleidžiamas katalogas, kuriame mokytojai ir mokiniai galėdavo parodyti savo laimėjimus, džiaugtis patys ir nustebinti kitus. Reguliariai organizuojami ekslibrisų konkursai, parodos, katalogai praturtino tiek mokinius, tiek mokytojus, įgalino labiau įsigilinti į savo krašto istoriją, paskatino labiau domėtis pačiu knygos ženklu, jo ypatybėmis, ženklo kūrimo logika, uždegė norą eksperimentuoti. Knygos ženklų kūrimas lavino mokinių gebėjimus sąmoningai pasirinkti ir naudoti dailės elementus ekslibriso idėjai, siužetui, prasmei išreikšti, padėjo siekti dailės „kalbos“ pažinimo tikslų.

Jūsų nuomone, ar ekslibrisą galima laikyti meno kūriniu?

Manau, kad tai yra mažos apimties meno kūrinėlis.

Kuo ekslibrisas reikšmingas Lietuvos kultūrai?

Pirmiausia, jis pasakoja istoriją apie Lietuvą. Vien pats faktas, kad lietuviškam ekslibrisui jau daugiau nei 500 metų, daug ką pasako. Tai yra galimybė didžiuotis tuo, ką turime. Pagaliau, tai reiškinys, kuris suburia menininkus, augina kūrybinę mintį, kūrybinę raišką. Ekslibrisus galima kolekcionuoti. Mane žavi, kad medikams yra sukurta labai daug knygos ženklų. Dažnai pagalvoju, kodėl mokytojai neturi tokio juos jungiančio susibūrimo?  Dar mane žavi, kad šis mažas kūrinėlis, kurį  galima lengvai išsiųsti, paskelbti įvairiose internetinėse platformose, sukuria galimybę bendrauti ir bendradarbiauti, keliauti po visą pasaulį, garsinti savo šalį ir savo kultūrą bei „talpinti“ kitas kultūras savo šalyje.

Kas jums asmeniškai yra ekslibrisas?

Asmeniškai man ekslibrisas yra meninės komunikacijos forma. Kurdama knygos ženklą, aš pati labai daug sužinau, stengiuosi tai papasakoti kitiems, perduodu žinutę pačiam adresatui. Tai ir padėkos ženklas, ir prisiminimų atodūsis, ir pagarbos raiška, bet visada didelis džiaugsmas.

Kokias matote ekslibriso raidos tendencijas?

Nors dabar labai daug knygų persikelia į internetinę erdvę, man vis tiek norisi knygą paimti į rankas ir ją paliesti. Labai gražu, kai ekslibrisas dovanojamas kartu su knyga. Manau, labai nuoširdi dovana – knygos ženklas, sukurtas kolegai, bendradarbiui, draugui ar net institucijai. Tai ir reikšminga, ir prasminga, originalu ir gali būti perduodama iš kartos į kartą. Todėl tikiu, kad ekslibrisas tikrai turi ateitį.

Ką manote apie bibliotekos iniciatyvą gaivinti tradicijas ir organizuoti respublikines ekslibriso parodas?

Manau, tai reikalinga, aktuali veikla, kuri tiesiogiai siejasi su biblioteka, nes knygos ženklas yra klijuojamas į knygą. Knyga ir ekslibrisas yra neatsiejami dalykai, todėl viena iš bibliotekos misijų galėtų būti respublikinių ekslibriso parodų organizavimas. Tai plėstų ir dalyvių ratą. Juk ne visi dalyviai yra Lietuvos dailininkų sąjungos nariai. Kai kurių kūrėjų informacija apie organizuojamus konkursus ir parodas nepasiekia.

Kuo jums asmeniškai svarbus dalyvavimas 25-ojoje Lietuvos ekslibriso parodoje?

Dalyvavimas parodoje visada yra šventė, tai galimybė pažinti, pasimokyti, prisiminti, prisiliesti prie neišsemiamų žmonijos kūrybos klodų ir savo šalies istorijos.

Kokie yra tolesni jūsų kūrybiniai planai?

Tiek mokslo, tiek meno kūrybos srityje dar kai ką norėčiau nuveikti.

Nuoširdžiai norėčiau padėkoti organizatoriams, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos vadovams ir darbuotojoms, už atliktą didelį ir atsakingą, kruopštų ir dėmesingą darbą bei puikią dovaną Lietuvai ir Lietuvos žmonėms.

25-oji Lietuvos ekslibrisų paroda eksponuojama:

2024 m. birželio 21 d. – rugpjūčio 1 d. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Galaunių namuose, Vydūno al. 2, Kaunas.

2024 m. rugpjūčio 14–30 d. Lietuvos dailininkų sąjungos Projektų erdvėje, Vokiečių g. 4, Vilnius.

2024 m. lapkričio 27 d. – gruodžio 12 d. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, H. Manto g. 25, Klaipėda.

Projektą „Dvidešimt penktoji Lietuvos ekslibriso paroda“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

Projekto partneriai: Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilniaus grafikos meno centras, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Galaunių namai-muziejus, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.