Sigitas Birgelis, www.punskas.pl

Ką pakeitė Lenkijos tautinių mažumų įstatymas Suvalkų krašto lietuvių gyvenime?

Tęsinys. Pirmąją dalį galima skaityti ČIA.

Tarp įstatymo nuostatų ir jo vykdymo kartais žioji praraja. Įrašas, kad dvigubi pavadinimai galimi tose vietovėse, kur tautinių mažumų atstovų skaičius viršija 20 proc., yra mažai ko vertas, nes sprendimą dėl vietovardžio pavadinimų įteisinimo priima savivaldybės taryba. Jeigu joje tautinė mažuma neturi daugumos pritarimo, atsitiks taip, kaip nutiko Burbiškių kaimo gyventojams.

2015 m. spalio 27 d. Lenkijos prezidentas Andrzej Duda vetavo Tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymo pataisas, kurios leido TMĮ naudotis apskričių lygmeniu. Lenkijos prezidentas argumentavo, kad įstatymo pataisų įgyvendinimas Lenkijai brangiai kainuotų. Pasak Punsko valsčiaus viršaičio Vytauto Liškausko, šaliai tai nesukeltų didelių problemų, nes jis būtų taikomas tik, jei neklystu, keturioms Lenkijos apskritims, tarp jų ir Seinų apskričiai, kur kompaktiškai gyvena lietuvių tautinė mažuma.

Jeigu, tarkim, lietuvių kalba Seinų apskrityje taptų pagalbine, būtų duotas signalas čia gyvenančiai daugumai, kad lietuvių kalbą reikia gerbti, o šiame krašte gyvenantys lietuviai jaustųsi saugiau.

Taigi, Lenkijos tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymas leidžia vartoti tautinės mažumos kalbą kaip pagalbinę tik valsčių lygmeniu. Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas tikina, kad pagalbinės lietuvių kalbos vartojimas Punsko valsčiuje nieko nekainuoja.

„Tautinių mažumų įstatymas neatnešė didelių pokyčių Punsko valsčiaus gyvenime, – tikina viršaitis. – Yra dvikalbiai vietovių pavadinimai. Galėjome lietuviškai užrašyti ir gatvių pavadinimus, bet to atsisakėme. Mūsų savivaldybėje lietuvių kalba galima naudotis kaip pagalbine, bet ir čia niekas iš esmės nepasikeitė, nes ir anksčiau mūsų tarnautojai su lietuviais kalbėdavo lietuviškai. Daugumą (99 proc.) dokumentų gauname parašytų lenkiškai. Jei raštas turi tolesnę eigą ir yra perduodamas į aukštesnes instancijas, jis privalo būti parašytas valstybine kalba. Tarybos posėdžiai vyksta lenkiškai, nes tarp narių yra keli lenkai. Protokolus rašome valstybine kalba.

TMĮ leidžia sulietuvinti vardus ir pavardes, bet, kiek prisimenu, per 17 metų tai padarė ne daugiau kaip 40 asmenų. Daugiausia tai tie, kurie išvyko gyventi į Lietuvą. Dalis žmonių pakeitė tik vardą, pvz., vietoj „Dajwa“ užrašė „Daiva“. Taigi, teise, kurią mums suteikia TMĮ, sunku arba net neįmanoma realiai pasinaudoti.“

2010 metais Punsko valsčiaus taryba priėmė sprendimą dėl dvikalbių vietovių pavadinimų. Buvo atsiklausta gyventojų. Lentos buvo kabinamos tik tose vietovėse, kuriose žmonės to pageidavo. Lietuviškoms organizacijoms ne iki galo patiko šis sprendimas, nuogąstauta, kad lenkai, „duodami“ lentas labai mažoje teritorijoje, gali reikalauti dvikalbių lentų visoje Lietuvoje. Tuometinis Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas Algirdas Vaicekauskas argumentavo: „Mes turime dvikalbius užrašus, bet per 10 metų mūsų sumažėjo tūkstančiu. (…) Uždarinėjame lietuviškas mokyklas, bet turime lentutes.“

2011 metais rugpjūčio 21–22 naktį Punsko valsčiuje buvo įvykdytas išpuolis. Baltais ir raudonais dažais ištepliota apie 30 dvikalbių lentų (išniekinti buvo tik lietuviški vietovių pavadinimai), nuniokoti keli lietuvių kultūros paminklai. Negana to, iš įvairių pusių pasipylė anoniminiai grasinimai šio krašto lietuviams, piktybiški šmeižtai prieš lietuvius sklido lenkiškuose interneto portaluose.

Punsko valsčius gavo anoniminį laišką, kuriame rašoma: „Didžiausi sveikinimai tiems, kurie užtepliojo lietuviškus užrašus. Čia yra Lenkija, ne Lietuva. Kai bus naujos lentos, vėl užtepliosim. Lietuviai į Lietuvą.“

Išpuolį prieš lietuvius tyrė Lenkijos policija, bet kaltininkai iki šios dienos nesurasti. Ištepliotos lentos buvo nuimtos, nuvalytos ir pakabintos atgal.

Kitos tautinės mažumos taip pat patyrė panašių išpuolių. Aišku, kad jokie įstatymo straipsniai neužkirs kelio pasikėsinimams prieš dvikalbius užrašus, o baimės jausmas dėl tautybės atskleidimo kaip buvo, taip ir išliko. Tai turi didelių pasekmių. Antai, tėvai rinkdami vaikui mokyklą ne kartą pasvarsto: „Gal geriau tegul jis eina į lenkišką, nes buvimas tautinės mažumos mokykloje išduos jį esant nelenku, o gyvenant nedraugiškoje aplinkoje, jis gali turėti nereikalingų nemalonumų.“ Panašių dvejonių gali sukelti netikrumas dėl lietuvių mokyklų likimo arba nuolatinis vadovėlių trūkumas.

Tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymas nedaug ką realiai pakeitė, padėties nepagerino, bet pagilino nuo seniai nusistovėjusį lietuvių suskirstymą į lietuvius, gyvenančius Punske ir Seinuose. Seinai XIX–XX a. sandūroje buvo svarbus Lietuvos kultūros centras. Kai Seinų kraštas atiteko Lenkijai, lietuvių kalba ir istorijos paveldas buvo išstumti iš viešojo gyvenimo.

Lenkų politikų teiginiai, kad Lenkijos lietuviai gali plačiai naudotis tautinių mažumų apsaugos europinio lygio standartais, tebelieka tik skambūs šūkiai, o tie keli tūkstančiai Punsko valsčiuje gyvenančių lietuvių ne kartą yra tapę Lenkijos užsienio politikos „įkaitais“.

Lenkijos mastu tik maždaug 3 300 lietuvių gali naudotis (bent jau teoriškai) tautinei mažumai priklausančiomis teisėmis. „Punskas“ politiniais sumetimais pateikiamas kaip puikus problemų sprendimo pavyzdys. Beje, steigiant Suvalkų lietuvių vaikų darželį, realios lenkų valdžios pagalbos nesulaukta, o trukdymų ir kliūčių būta kiek nori. Lenkijos valdžia neprisideda taip pat prie Lietuvių švietimo ir kultūros centro steigimo Suvalkuose. Valdžios nuostatą Lenkijos lietuvių klausimu gerai iliustruoja Lenkijos užsienio reikalų ministerijos 2021 m. rugsėjo 27 d. atsakymas į Lenkijos lietuvių bendruomenės raštą dėl mokyklos steigimo Suvalkuose. Lenkijos užsienio reikalų ministerija jame pažymi, kad Lenkijos valstybė šalyje gyvenantiems lietuviams užtikrina europinius švietimo standartus. Tuo pačiu pabrėžiama, kad tenkindama naujus prašymus (turima omenyje lietuvišką mokyklą Suvalkuose) tik didintų disproporcijas tarp to, ką Lenkija užtikrina lietuvių tautinei mažumai, ir to, kaip nepaisoma Lietuvos lenkų teisių. Laiške Lenkijos lietuviai dargi raginami priminti Lietuvos valdžiai, kaip svarbu paisyti dvišalių sutarčių ir tarptautinių įsipareigojimų.

(Bus daugiau)

Sigitas Birgelis, „Dzūkų žinios“