Vasario 16 – osios Akto signataras Jonas Smilgevičius vasario 12 d. švenčia gimtadienį. Apie asmenybę, kurios 155-ąjį gimtadienį minime, žino nedažnas. Istorikas A. Grigaravičius sako, kad “J. Smilgevičius nepanašus į kitus signatarus tiesiog politikos vengimu savo veikloje, kuklumu nesiveržiant į pirmąsias gretas valstybiniame gyvenime, visada blaiviu ir praktišku požiūriu į situacijas, labai kryptinga verslininkyste ir profesionaliu ūkio klausimų sprendimų įtakos realumu ateičiai suvokimu, mokėjimu burti žmones, su giliu pasitikėjimu gebančiais kurti savo civilizacinę erdvę tautiečiais”.

Esminė tautos vertybė – kalba, joje užkoduota tautos kultūra, tapatybė, taip pat tautos mentalitetas, tautinė psichologija. Pasak Mikalojaus Daukšos „kurgi pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.

Tai akivaizdžiai matome ne tiktai žmonių, bet ir neišmintingų padarų gyvenime. Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks gyvulių paikumas sukeltų tarp jų tokį sąmyšį, tai galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos“.

Pasąmonėje užkoduota protėvių kūrybos patirtis, suformuota gimtosios aplinkos, įdiegta su kalba, liaudies daina, ir šiandien lemia vienų ar kitų meninės raiškos priemonių atranką ir šiuolaikinę jų interpretaciją. Parodoje „Gimties kodas“ akvarelė ir poezija įgyja ryšį ir perauga į dviejų meno rūšių sintezę.  Parodos autoriai Voldemaras Barakauskas, Gitana Kaltanienė, Irena Šliuželienė, Vilius Šliuželis, Nomeda Bėčiūtė, pasitelkdami žodžio ir vaizdų kalbą, kūrybiškai prisiliečia prie mūsų laikmečio aktualijų. Į „Gimties kodo“ filosofiją įsirašo lietuvių kalbos grožis, ypač, jei tai suprantame kaip giluminę, paveldėtą tapatybę, susijusią su tautiškumu. Lietuvių kalba, jos senovinė struktūra, žodžių gausa, dainingumas ir ryšys su gamta formuoja asmens santykį su tautos kultūra, įkūnija tam tikrą estetinę bei dvasinę patirtį, būdingą tik šiai tautai. Kiekvienas iš mūsų pasamonėje turime „įrašą“, kurį išreiškiame mintimis, garsais ir vaizdiniais. Aplinka tai priima ir atpažįsta pagal savo „kodą“, išreiškia pagal savo supratimą. Bendraujame, mainomės, turtėjame.

Jono Smilgevičiaus jubiliejinio gimtadienio proga, Užvenčio kraštotyros muziejuje vasario 8 d. 12 val. lietuvių kalbai dedikuotos akvarelės parodos „Gimties kodas“ atidarymas (paroda veiks iki kovo 7 d.).

Užvenčio kraštotyros muziejaus inform.