www.punskas.pl

Vasario 16 d. Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune atidaryta paroda „Vasario 16-osios Akto Signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“. Joje eksponuojamas Vasario 16-osios nutarimo originalas, pristatomi septyniolikos Signatarų autentiški autografai ant įvairių laikotarpių dokumentų.

Prof. L. Mažylis tikina, kad ši jo sukaupta kolekcija atspindi įvairialypes Signatarų asmenybes, visai nežinomas ar mažiau pažįstamas jų biografijos detales. Tai tikrai unikali proga geriau pažinti tuos, kurių ryžto ir diplomatinio išmanumo dėka 1918 m. buvo atkurta Lietuvos valstybė.

Pasak prof. L. Mažylio, ši ekspozicija yra puiki proga išreikšti pagarbą Kaunui, kuris šiemet yra Europos kultūros sostinė, o tarpukariu buvo laikinoji sostinė. Paroda atvira visiems. Iki kovo 11 d. jos lankymas – nemokamas. Vėliau – su muziejaus bilietu.

Mūsų kraštietė Rasa Monika Knyza (Paransevičiūtė), aplankiusi parodą, atsiuntė mūsų portalo redakcijai vieno įdomaus eksponato nuotrauką. Tai Jono Smilgevičiaus laiškas agronomui P.V. Totoraičiui, rašytas Varšuvoje 1909 m. vasario 13 dieną. Jis rašytas ant firminės įmonės „Alfa-Nobel“ atvirlaiškio.

Ką žinome apie Joną Smilgevičių. Jonas Smilgevičius buvo kitoks negu daugelis signatarų. Jis nerašė knygų, nebuvo nei kultūros ar mokslo veikėjas, nei kunigas ir netgi politika jį ne itin traukė. Signataro pašaukimas buvo verslas, ir lygių J. Smilgevičiui tarp ekonomistų, verslininkų ir ūkininkų tarpukario Lietuvoje nebuvo daug.

Gimė jis 1870 m. Karaliaučiaus universitete mokėsi ekonomikos, vėliau Berlyno Humboldtų universitete studijavo agronomiją. Gyveno: Berlyne, Karaliaučiuje, Peterburge, Varšuvoje, Vilniuje.

J. Smilgevičius parašė daug straipsnių, kuriuose pasirašinėjo slapyvardžiais. Politikos juose nedaug. Jis aprašinėjo savo kraštą, jo kaimus, miestelius ir gyvenimą juose. Aprašymai nėra nudailinti – greta pagyrų darbštiems žemaičiams juose gausu ir apgailestavimo dėl „arielką“ pamėgusių ir lietuvybę apleidusių lietuvių, ir dėl neefektyviai veikiančios bei lietuvių tautą engiančios „maskolių“ valdžios.

Jonas Smilgevičius

J. Smilgevičius rašė vadovėlius ūkininkams. 1895 m. pasirodė pirmoji J. Smilgevičiaus knyga – „Pienininkystė Lietuvos ūkininkams“. 1905 m. dienos šviesą išvysta „Trumpas vadovėlis sviestininkystės“, o 1909 m. – „Trumpas pienininkystės vadovėlis“.

Baigęs studijas, J. Smilgevičius dirbo Peterburge, Žemės ūkio ministerijoje, vėliau Varšuvoje trejus metus prekybos įmonių tinklo „Alfa-Nobel“ filialo vedėju. Tinklui tada vadovavo žymiojo Alfredo Nobelio įpėdinis Emanuelis Nobelis. Signataras priklausė Varšuvos lietuvių draugijai, rėmė lietuvybę, dirbo kultūrinį darbą.

Iš Varšuvos J. Smilgevičius persikraustė į Vilnių. Čia jis nusipirko subankrutavusį metalo gaminių fabriką „Vilija“ ir jį prikėlė naujam gyvenimui.

1912 m. J. Smilgevičius nusipirko Užvenčio dvarą, kurį lietuviai žino iš lietuvių literatūros pamokų. Šiame dvare vaikystę praleido rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana.

Dvaras buvo labai apleistas. Smilgevičius jį pavertė pavyzdiniu ūkiu: įveisė produktyvių olandiškų karvių bandą, įrengė spirito varyklą, lentpjūvę, elektrinę.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti. Vėliau padėjo organizuoti Vilniaus konferenciją, kurioje dalyvavo. Konferencijos metu J. Smilgevičius buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą.

1918 m. vasario 16 d. J. Smilgevičius tapo vienu iš dvidešimties signatarų, pasirašiusių Nepriklausomybės Aktą.

J. Smilgevičiaus bendrovių veikla buvo įvairi. Fabrikas „Nemunas“ gamino žemės ūkio mašinas, centrinio šildymo katilus, radiatorius, vamzdžius, „Neris“ gamino techniką šildymui ir kanalizacijai, „Dubysa“ prekiavo motociklais, dviračiais, radijo ir elektros prekėmis, „Miškas“ užsiėmė medienos apdirbimu.

J. Smilgevičius buvo vienas Lietuvos malūnininkų draugijos steigėjų ir jos valdybos pirmininkas, Lietuvos spirito varyklų pramonininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos banko valdybos narys. Nesikišdamas į politiką, aktyviai dalyvavo šalies ekonominiame gyvenime. Priklausė Ekonominių studijų draugijai, joje siūlė plėsti melioraciją, nesutiko su ūkių smulkinimu.

Mirė 1942 m. Kaune. Jo palaikai buvo pervežti į Užventį ir palaidoti Užvenčio kapinių koplyčios rūsyje. Sovietmečiu jie ten ir liko.