Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Jurgis Šaulys. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Dainora KANIAVIENĖ, www.mazoji-lietuva.lt
Jeigu reikėtų tik šiek tiek papasakoti apie Vasario 16 – osios Nepriklausomybės akto signataro Jurgio Šaulio veiklas, trumpai galėtume jį įvardinti kaip valstybės, visuomenės, žiniasklaidos veikėją. Pradėjęs dar moksleivis rašyti į spaudą, vėliau, tapo legendinių laikraščių „Varpo“, „Ūkininko“ redaktoriumi, o po studijų Berne ir ten apginto filosofijos mokslų daktaro laipsnio (V. Plečkaitis sako, kad jam matematiką ten dėstė pats A. Einkšteinas[1]), jam patikėtos redaktoriaus pareigos lemiamu Klaipėdai momentu: po 1923 metų sukilimo. Tuomet, kai jį siuntė į Klaipėdą kuruoti naujai leidžiamų „Klaipėdos žinių“, tai buvo aiškų vertybinį stuburą turintis ir įvairiose diplomatinėse tarnybose Lietuvos interesus ginantis žmogus. Juo galėta pasitikėti, nes jis, valstybininkas, visada atsiminė tikslo esmę – Lietuvos laisvė, tautinės savigarbos svarba pilietybei ir ugdymo reikšmė per žiniasklaidą, knygas. Tad darbuose niekada nepritrūkta tikslingumo. Nors ilgam ir neužsibūdavo vienoje vietoje: ypač prie redaktoriaus stalo. Aktyvus valstybininkas dažniau rūpinosi einamaisiais reikalais. Jo dėmesys krypo ten, kur įvykių epicentras. O apie tai galima sužinoti iš laiškų Jurgiui ir Jurgio laiškų. Palikimas – ypatingai gausus. Jo žvilgsniai buvo platūs ir gausūs, todėl užsimezgė daug gijų su įvairiais visuomenei svarbiais talentingaisiais, aktyviaisiais inteligentais bei inteligentėmis,[2] tarp jų ir svarbiomis Mažosios Lietuvos kultūros asmenybėmis Morta Zauniūte, Vilhelmu Storosta – Vydūnu, kurie buvo svarbūs J. Šaulio pasaulėvokai.
Spaudoje žvilgsnis į Mažąją Lietuvą pirmąsyk nukrypo 1903 metais. Tuomet, dar jaunas ir gana radikalių pažiūrų publicistas ir „Varpo“ redaktorius[3], Berno universiteto pirmakursis, uždega raudoną šviesą pavadinimu: „Prūsų lietuviai nyksta!” ir, spaudos peržvalgos skyriuje, kurį pats ir įvedė tam, kad suvoktų laikraščių sėkmės paslaptis, analizuoja situaciją pagal savo suvokimą: „O nyksta lietuviai iš-pat šaknies, nes ištautinimo procesas prasideda nuo jaunūmenės. Kiekvienas, po prievarta lankydamas pradedamąsias mokyklas, išmoksta vokiškai ir prisigeria vokiškos dvasios. Negana to. Ištautinimo procesas prasideda čia tankiai ir tėvų namuose. Tėvai norėdami, kad jų vaikučiai lengviaus eitų mokyklos mokslas, jau nuo-pat mažens pradeda su vaiku vokiškai kalbėti. Tokiu būdu daugybei vaikų vokiška kalba tampa prigimta. […] Bet tautiškas darbas jau pradėtas: jis koncentruojasi dabar ypač prie „Naujos Liet. Ceitungos“, kuri, nors silpnai ir retai, bet vis tik kelia šiokius-tokius lietuviškojo gyvenimo klausimus.“.[4] Šaulys išvardina ne tik priežastis, kodėl nyksta prūsų lietuviai, bet ir atskleidžia, kad priežastys slypi ne tik mokyklose, bet ir, pasak jo, giliuose prietaruose, įsišaknijusiuose gyventojų sąmonėje. Apie tuos pačius prietarus, nes jie, panašu, ir liko neįveikti, jau kur kas vėliau negu jis, savo atsiminimuose „O buvo taip“ pasakojo ir rašytoja Ieva Simonaitytė[5]. Mažosios Lietuvos metraštininkės knygose žemaičiai dažniausiai įkūnija neigiamą vaidmenį. Tokio mito pasekmes ir priežastis dar 1903 metų publikacijoje išryškina Jurgis Šaulys: „Žinoma yra, kad Prūsų lietuviai savo didybėje su paniekinimu žiūri į Didž. Lietuvos gyventojus, kuriuos vadina „žemaičiais“. Ta neapykanta yra iš dalies tyčia čionai tam tikrų antilietuviškų agitatorių platinama – ir turi savo tikslą: reikia atgrasinti juk Prūsų lietuvius nuo „kvailųjų žemaičių“, kurie pradeda kilti iš tautiško miego, ir nuo jų knygų lotyniškomis raidėmis, kad kartais neužsikrėstų lietuvystės idėja!“[6]. Čia ryškėja Jurgio Šaulio racionalusis pradas ir aistra knygoms bei žiniasklaidos svarbos suvokimas. Jis jau pastebėjo, kad dirbtinai sukurti mitai skaldo visuomenę, neleidžia telktis. Žmonės vis tik linkę tapatintis su dauguma, aplinkos nuomone. O daugumos įspūdį, jo nuomone, galima sukurti iš žiniasklaidos: užkrėsti tinkamomis idėjomis, paskatinti atsimerkti, įteigti, kad dauguma šitaip galvoja. Žiniasklaida, knygos, mokslas apskritai, pasak Šaulio, yra sąmoningumo pradas. Galia slypi tiek žinojimuose, tiek mituose – atskleidė, pasakodamas apie prūsų lietuvius. Taip pat nevengia kritikuoti ir germanizacijos proceso, kurio sklaida itin rūpinasi švietimo įstaigos. Tam sukurtas ištisas media aparatas; knygos, spauda, pedagogika. Viskuo yra rūpinamasi per žodį, kad keistų sąmoningumą norimą kryptimi.
Taip pat skaitykite
Jurgis Šaulys jautė, koks svarbus gali būti žodis ir jo reikšmė, todėl teikė dėmesį ne tik tam, ką pats kuravo (dirbo ir žurnalistu, ir redaktoriumi leidiniuose „Varpas“, „Ūkininkas“, „Naujienos“), tačiau nevengė peržvelgti ir kitos spaudos, įvertindamas idėjiškai svarbias naujienas. Per visą iki nepriklausomybės akto paskelbimo laikotarpį, rodos, yra bendradarbiavęs su daugybe leidinių, bet atidžiau pažiūrėjus į jo bibliografiją[7], matyti, kad einamiesiems laikraščiams siuntė tik tuomet, kai jie atitiko tai, ką jis jautė, kuo tikėjo: būtent todėl jam daug kur ir gana dažnai prilimpa radikaliojo, bekompromisio publicisto etiketė, kuris viešai spaudoje susikirsdavo su žinomais veikėjais, kartais net labai gerais draugais, pavyzdžiui, Jonu Biliūnu[8], Petru Vileišiu[9] dėl ko vėliau pats susikrimsdavo. Nesyk ir pats išsitardavo, kad spaudos leidinys privalo turėti stuburą – aiškią kryptį ir tik taip jis turėsiąs aiškią auditoriją. Kita vertus, nors iš pirmo žvilgsnio toks nusiteikimas gali pasirodyti gana politiškai angažuotas ir radikalus, tačiau revoliucinių perversmų laikotarpyje, kai Lietuva sprūdo iš carų gniaužtų, beveik visi spaudos darbuotojai buvo susiskaldę, nes būdą pasiekti laisvei matė skirtingą. Daug ir plačiai apie tai yra rašęs žurnalistikos istorikas V. Urbonas ir daug kitų tą laiką tyrinėjančių mokslininkų.[10] Šio laiko peripetijas gerai išmanė ir Jurgio Šaulio amžininkai Mykolas Riomeris[11], M. Biržiška[12], kurių rašytinis palikimas turtingas laiko atspindžių, asmeninių pastebėjimų. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad tiek dar M. Biržiška, tiek jau spaudos istorikas prof. V. Urbonas nurodo, kad XX a. pradžios spaudos leidiniai buvo itin angažuoti. Nežinia, kiek ideologijos pasirinkimui turėjo įtakos autoritetai, bet iš J. Šaulio publicistikos tendencijų, akivaizdu, kad V. Kudirka jam buvęs neabejotinas autoritetas: tiek minčių, tiek idėjų, tiek žmogiškumo pavyzdys, todėl dalis jo kelio puikiai išsiteko varpininkų gretose.
Nesyk minėjau, koks svarbus Jurgiui Šauliui buvo žmogaus darbų ir žodžių atitikmuo, kryptingas judėjimas tikslo link. Leidinius jis matė tik kaip priemones idėjų sklaidai. Svarbiausia – žmonės bei jų kompetencijos. Jis visada atvirai žavėjosi išsilavinimu, kurį irgi matė, kaip tikslingą judėjimą gyvenimo keliu, nesiblaškymą paviršiais, todėl nieko nuostabaus, kad antrąsyk Jurgio Šaulio žvilgsnis į Mažąją Lietuvą nukrypo, kilus poreikiui parašyti nekrologą Jurgiui Zauerveinui, sorbų kilmės poliglotui, filosofijos daktarui, Mažosios Lietuvos veikėjui, vienam iš „Aušros“ publicistų, poetų. Tai nėra tik gyvenimo apžvalga. Straipsnyje taip pat išryškina žymaus filologo, poligloto lietuvystės sampratą, atskleisdamas, kad kalba nėra politikų reikalas, todėl politika neturėtų kištis į kalbos reikalus. Charakterizuodamas J. Zauerveiną kaip visuomenės veikėją, Jurgis žavisi juo, kaip nuskriaustųjų, engiamųjų tautų teisių gynėju: „Veikė žmogus kaip mokėjo ir galėjo.Bet ar šeip ar teip veikė, vienok veikė atvira širdžia, be veidmainystes. Už tatai žmonių negalima spirti koja, – galvą tik galima prieš jų drąsą nulenkti. O drąsą ir prakilnumą d-ras Sauerwein parodė, pradėdamas vienas iš pirmųjų – pats dar vokietis būdamas – ginti lietuvių kalbą ir žadinti lietuvius nes tuomet, kada patįs lietuvių Prūsų intelingentai (čia ir „Lietuvių literatų draugija“ priklauso) skaitė jau lietuvių kalbą užmirusią ar nors greit turėsiančią galutinai mirti ir todėl… visomis keturiomis kratėsi tą „būrų kalbą“ naikinti, negana to, daugumas ir jų ėjo (ir dar tebeina!) suvokiečiais prieš jos gaivintojus.“[13] Ir, iš tiesų, vertindamas J. Zauerveino indėlį į lietuvių kalbos gaivinimą, neklydo, kad pastarajam dėl darbų svorio priklauso jei ne svarbiausia vieta tarp Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjų, tai vieną svarbesniųjų. Aktuali jo veikla ir Lietuvos tautinio sąjūdžio idėjiniam pamatui. Pavyzdžiui, 1882 metais laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ Zauerveinas iškėlė mintį, jog saugant tautiškumą ir kovojant prieš Lietuvos rusifikavimą bei germanizavimą, lietuvių šviesuoliai turėtų burtis į kultūrines draugijas, leisti tautinius laikraščius. Idėjos paskatintas dr. Jonas Basanavičius laikraštyje „Naujasis keleivis“ išspausdino publikaciją: „Lietuvių mokslo draugystė“, kurioje pritarta minčiai. Netrukus pasirodė pirmasis Didžiajai Lietuvai skirta „Aušra“. Pats G. Zauerveinas laikraščiuose „Aušra“, „Nemuno sargas“, „Lietuviška ceitunga“ ir kt. skelbė publicistinio, istorinio, filologinio tipo straipsnius, kuriuose gilinosi į lietuvių tautines teises, kovojo prieš germanizaciją. Šiomis temomis jis išleido ir publicistinių brošiūrų. Išspausdino patriotinių eilių, dažnai nesklandžių, bet atliepiančių romantines aušrininkų nuostatas. Lietuvių kritikos istorijoje reikšmingas Zauerveino straipsnis „Medega ir dvasė“ („Aušra“, 1886 m., Nr. 1), kuriame ginami romantizmo postulatai ir propaguojamas romantinė poezijos raiška. Todėl nieko nuostabaus, kad būtent jis pirmąsyk lietuviams į gimtą kalbą išvertė V. Šekspyro „Hamleto“ fragmentą. Vis tik labiausiai jį išgarsino 1879 m. parašytas ir pirmą kartą laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ paskelbtas eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę“, kuris laikomas Mažosios Lietuvos himnu. Jo sutrumpintas variantas su kompozitoriaus Stasio Šimkaus 1908 m. parašyta melodija buvo siūlomas ir kaip Didžiosios Lietuvos himnas. Nors oficialiu Lietuvos himnu tapo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, Zauerveino eilėraštis neprarado populiarumo. Kaip himnas labiau žinomas sutrumpintas, visai Lietuvai pritaikytas, jo kūrinio variantas, kuriame dainuojami tik pirmasis, ketvirtasis ir paskutinysis posmai, etnonimas „lietuvninkai“ pakeistas į „lietuviai“, o pats himnas pavadintas „Lietuviais esame mes gimę“. Panašu, kad Jurgis Šaulys, rašydamas apie šią asmenybę, jautė, kad nesugebės aprėpti jo darbų masto dėl ypatingo svorio, todėl pačioje pradžioje nurodė, kad trumpai apžvelgs tik visuomeninius darbus, tačiau jo straipsnis nukrypo į filosofijos daktaro knygų citavimą apie kalbos reikšmę. Tautos teisę į gimtą kalbą, draugijų svarbą, tautinio ir idėjiškai kryptingo laikraščio būtinybę vėliau ilgai spaudoje gynė ir J. Šaulys. Nors pats ir nebuvo romantikas pagal savo pasaulėžiūrą, tačiau J. Zauerveino drąsus ir savalaikis visuomeniškumas jį itin žavėjo.
1905 – tais J. Šaulys sugalvojo „Vilniaus žinių“ laikraščiui parengti žinučių ciklą informuojantį apie lietuvininkų gyvenimą ir rūpesčius, istorines aplinkybes, kuriomis gyventa. Jo galva, pernelyg mažai Lietuvoje yra apie tai žinoma. Straipsnio motyvais nurodoma ir tai, kad Jurgiui dažnai tenką pabuvoti ten, todėl jis ir galįs dalintis ne tik nuogirdomis, bet realiais patyrimais, matymais, todėl nenuostabu, kad pasakojimą jis pradeda gamtovaizdžio aprašymu palygindamas jį su Lietuva, o tuomet pereina prie žmonių gyvensenos aprašymo: „Kur tik pažvelgsi, visur matai kultūringojo žmogaus ranką, ar tai bus miestas, ar sodiečio gyvenimas, ar pievos, ar laukai, ar miškas.“[14] Taip aprašinėdamas buities ir būties gyvenimus, tautos istoriją paženklintą kryžiaus žygio ir kitų karų, vokiečių invazijos, Jurgis Šaulys „Vilniaus žinioms“ parengė penkis straipsnius, kuriuose detaliai pristatė tautos istorijos ir nutautėjimo kelią.
Antrasis laiškas iš Ragainės apima istorinę šalies praeitį. O trečiasis –įdomus tuo, kad jis jau pateikia ir statistikos faktus, atskleidžiančius realią krašto padėtį: „Ir teip, Klaipėdos valsčiuje gyvena dar 24464 lietuviai (47,4%), Šilokarčiamos valsčiuje – 26362 (61,9%), Ragainės valsčiuje – 16324 (27%), Tilžės valsčiuje – 27004 (38%), Pakalnės – 9680 (19,2%), Labguvos valsčiuje – 10060 (30%), Pilkalnio valsčiuje – 4607 (10%), Stalupėnų valsčiuje 1302 (3%), Įsrūčio valsčiuje – 440 (1,6%), Goldapės valsčiuje – 450 (4.3%).“[15] Statistikos palyginimui pateikta ir savalaikės, ir, iš jo perspektyvos, istorinės taip atskleidžiant nutautėjimo mastą. Kalbant apie skaičius, Jurgis Šaulys juos labai mėgo. Esama ir kitų publikacijų, kur jis remiasi plika statistika ir ją analizuoja taip suprasdamas realią reiškinio padėtį, mažiau pasiduodamas emocijoms, daugiau – faktams. Žinoma, tokią temą ir būdą jis galėjęs pasirinkti ir todėl, kad tuo metu jau studijavo Berno mieste Šveicarijoje ekonomiką ir pasaulį pradėjo suvokti ne tik per pasakojimus, istorines knygas, bet ir per skaičius. Straipsnio pabaigoje pateikiama nemažai išrašų iš knygų, kurie kalba kur kas svaresne kalba negu vien emocijomis, bet vis tiek: Prūsų lietuviai nyksta, pasak Šaulio, ne kitaip.
Ketvirtasis laiškas „Vilniaus žinioms“, žinoma, skirtas analizei kodėl tiek mažai belikę lietuviškai angažuotų lietuvių tame krašte, kodėl kraštas savu noru pasiduoda germanizacijos procesams ir taip patys naikina tapatybę, nors jos šaknis padėjo sukurti Didžiajai Lietuvai: iš ten atėjo pirmosios lietuviškos knygos, ten prasidėjo lietuvių kalbos atgimimas. Kaip viena iš priežasčių J. Šaulys įvardijo reformacijos pasekmes. Šiandien su tuo, galvoju, sutiktų ir nemažai lietuvininkų būdo ir krašto tyrinėtojų. Jis pastebi, kad, viena vertus, reformacija leido plisti knygoms Lietuvoje, tačiau, kita vertus, davusi visas laisves, uždusino. Aptardamas istorijos pasekmes, Jurgis Šaulys analizuoja judėjimo menkumą ir tautinės savigarbos trūkumą. Priežastimi įvardija vietinių inteligentų atsainumą, abejingumą. Jo nuomone, būtent šviesioji, išsimokslinusi visuomenės dalis sąmoningai turi visada krutėti už laisvę ir švietimą gimtąja kalba, nes: „Krutėjimo vadovais ir rašytojais esti Prūsų Lietuvoj tie patįs, apskritai imant, prasišvietę ir prasiskaitę kiek turtingesnieji ūkininkai. Tai ir išaiškina mums, kodėl taip menka ir niekam neverta yra Prūsų lietuvių literatūra, kodėl teip menkai ir netikrai yra vedami krutėjimo reikalai.“[16] Čia Jurgis Šaulys išlaiko visoje publicistikoje neštą mintį: kiekvienas pagal išsilavinimą turi imtis savų darbų. Jis visada manė, kad darbus, kuriuos dirbi, privalai išmanyti. Inteligentų užduotis rūpintis intelektualine veikla. Dėl tokio požiūrio dažnai pykdavosi su aktyviąją kunigų bendruomene, kuri prikišdavusi jam bedieviškumą kaip vieną iš argumentų, kodėl Šaulio mintys yra nevertingos.
Turbūt būtų keista, kad tokios J. Šaulio išvados ir pasakojimai apie kraštą, kuriame pastarasis negyvena, tačiau retsykiais tik nuvažiuojąs, nesulauktų vietos kultūros elito dėmesio. Netruko į jo laiškus oponuoti Mažosios Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjas, laikraštininkas ir lietuvybės skleidėjas Jonas Vanagaitis. Pradėjęs energingu užrašu, kad straipsnyje yra stačiai neteisinga žinia, J. VanagaitisJ. Šaulį pataiso tik tarp draugijų skirtumo, tuo atverdamas šiandienos skaitytojams, kaip veikė lietuvių susibūrimo draugijos, kokius įstatus turėjo.[17] Į tai Jurgis Šaulys netruko sureaguoti, pasitaisydamas, kad tikrai vertėjo draugiją įvardinti taip, kaip vietiniai ją vadina, o Vanagaičiui vertėtų labiau įsiskaityti į publikaciją nesikarščiavus, nes žodžiai turintys reikšmes ir jis jas priskyręs ne visai adekvačiai tam, ką jis norėjęs pasakyti.[18]
Nors įvykis ir nemalonus, bet panašu, kad tai sukėlė tik dar didesnį ūpą būti atidžiam ir kreipti dėmesį į kalbą. Vienas iš tokių jo darbų yra pagalba Vydūnui tvarkant jo korektūras ir pagelbėjant kalbos klausimais rašant trilogiją „Amžina Ugnis“, kuri išleista 1913 metais. Jų bendradarbiavimas kalbiniais klausimas yra likęs laiškuose, kuriuos tyrinėjo profesorė Roma Bončkutė bei E. Tičkutė. 88 likę laiškai atvėrė ne tik dviejų iškilių vyrų bendradarbiavimą, bet ir atskleidė daug duomenų apie Vydūno gyvenimą, asmenybę, kūrybą.[19] Susirašinėta ir su kitais iškiliais Mažosios Lietuvos veikėjais, pavyzdžiui, Viliumi Gaigalaičiu, kunigu, teologijos daktaru, aktyviu ir visuomenišku Mažosios Lietuvos veikėju. Tiek laiškai Šauliui, tiek Šaulio laiškai yra atskiras ir turtingas XX amžiaus pirmosios pusės gyvenimo veidrodis, parodantis šiandien tų dienų aktualijas, rūpesčius bei asmenybes iš kur kas arčiau.
Po Vanagaičio patikslinimo, tylos nebuvo. Publicistas toliau tęsė darbus ir rengė žinias. Tik šįkart jis jas pavadino kiek aptakiau – iš Prūsų Lietuvos, nors iš esmės tai vėlgi buvo tęsiami pasakojimai apie krašto gyvenseną. Tik panašu, kad kuo toliau tuo labiau jie literatūriškėjo: daugėjo metaforų, vaizdingų pasakymų ir nuomonių, emocijų bei eptitetų. Bet jis nepemiršo to, kas jam visada buvo svarbu: visuomenės telkimas bendriems reikalams. Tad nieko nuostabaus, kad paskutinė, jau beveik jo gyvenamą laiką atitinkanti žinutė, buvos susijusi su „Birutės“ draugija,[20]kurią įkūrė Martynas Jankus, vienas iš „Varpo“ administratorių ir leidėjų, paskatintas Jurgio Zauerveino straipsnio, kuris įkvėpė ir Joną Basanavičių, įkurti „Aušrą“, tačiau finansiškai paremtas Jono Šliūpo. Draugija rūpinosi kaip stabdyti ištautinimo procesą, todėl ėmė leisti reikiamas knygas, rengti susitikimus, kuriose didelio pasisekimo sulaukdavo G. Zauerveino kalbos, rengė šventes, kurių chorui neilgam vadovavo Vydūnas 1899 metais „Birutėje“ debiutavęs kaip dramaturgas ir režisierius su pastatymu „Pasiilgimas veldėtojo“. Po šio pastatymo Vydūnas atsitraukė nuo birutininkų ir pradėjo atskirą kelią su „Tilžės lietuvių giedotojų draugija“, kuriai rašė įvairias pjeses, pastatymus, giesmes. Prof. R. Bončkutė sako, kad J. Šaulys Vilhemo Storostos – Vydūno kūrinius redagavo iki pat 1914 metų.[21] Tarp konsultantų lietuvių kalbos klausimais jis nurodomas tik „Amžina ugnis“[22], „Prabočių šešėliai“[23] įvaduose, tačiau yra žinoma, kad būtent J. Šaulio globojamas Vydūnas rašė lietuvių kalbos vadovėlį, bei leido daugelį savo knygų, kurias pastarasis redagavo. Tiesa, „Tilžės lietuvių giedotojų draugija“ su Vydūnu priešakyje pradėjusi savo kelią su „Birute“, atsiskyrusi, tapo didžiule konkurente ir į savo pasirodymus pritraukdavo daug teatro, vadinimų mėgėjų. Taigi, rašydamas apie „Birutės“ draugiją Jurgis Šaulys galėjo remtis savo draugo Vydūno pastebėjimais ir patirtimi, kuris buvo glaudžiai susijęs su šia organizacija pradžioje kaip bendradarbis, vėliau – konkurentas. Vis tik svarbiausias klausimas visų buvo vienodas – lietuviškumo stiprinimas, sklaida per knygas, kultūrą, žiniasklaidą, tik kelius jie matė skirtingus.
Darsyk prie šios tautos reikalų, neskaitant, kad nuolat laiškais bendradarbiavo su Vydūnu, jis sugrįžo tik 1907–tų gruodį. Straipsnį jau pasirašė savo pamėgtu slapyvardžiu Bekampis. Temos tos pačios ir sąsajos su ankstesniais aiškiai justi, o ir redakcijai, matyti iš prierašo, pasižadėjo vėl sistemingai siųsti žinias. Tačiau bepasirodė vos keli straipsniai, kuriuose, taikydamas įgyjamas Švecarijoje žinias, analizavo įstatymus, reformas ir žmonių padėtį tame sūkuryje. Tai nebebuvo tokie atpasakojamieji su šviečiamąja intencija straipsniai, kokie buvo laiškai iš Ragainės. Bet ir J. Šaulys 1907 – 1908 metais jau nebebuvo su 1905 metų patirtimis. Paties rašoma publicistika, mokslai plėtė jaunojo žurnalisto akiratį, todėl daugiausia dėmesio pradėta skirti einamiesiems reikalams, ne istoriniams. Paskutinis straipsnis, skirtas Prūsų Lietuvai, buvo rinkimų reformos analizė, pasirodžiusi 1915 metais „Lietuvos žiniose“.[24] Bet verta pasakyti, kad J. Šaulio dėmesys apskritai nukrypo nuo kultūrinių aspektų: vis dažniau jis rašė apie politiką, ekonomiką. Pakinta ir pasakojimo tipas: visa galva metasi į analinės žurnalistikos vandenis, užnugaryje palikęs visus emocijos pliūpsnius, sušukimus ir aikčiojimą, jis kritikuoja, polemizuoja, provokuoja ir skatina diskusiją. Pavadinimai taip pat trumpėjo, šauktukų juose beveik nebeliko.
Darsyk, tik konkrečiai jau į Klaipėdą, atsigręžė sudėtingu momentu. Po 1923 metų sukilimo jis buvo paskirtas kuruoti „Klaipėdos žinias“, „Memel Zeitung“, „Lietuvos Keleivį“. Bet į Klaipėdą tuomet jis atvažiavo jau ne tik kaip turintis didelį žurnalistinės patirties bagažą, pabuvojęs ir didžiųjų leidinių tokių kaip „Varpas“, „Ūkininkas“, „Lietuvos žinios“ redaktoriumi, bet ir kaip žymus visuomenės ir politikos veikėjas. Jo darbų sąraše buvo ir finansininko pareigos Vilniaus žemės banke, ir dalyvavimas įvairiose tarptautinėse konferencijose, ir pasitarimuose dėl Lietuvos atsikūrimo galimybės, dalyvavimas Lietuvių politikos centro veikloje, Lietuvos atstovavimas 1916 m. Lozanos lietuvių II konferencijoje, pirmasis 1917 m. Rugsėjo 18 – 22 d. Lietuvių konferencijoje Vilniuje išrinktasis į Lietuvos tarybą ir tapęs jos generaliniu sekretoriumi ir pirmuoju vicepirmininku bei, svarbiausia, vienas iš tų, kuris pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą iš kart po to 1918 – 1923 m. dirbęs Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Jis tapo pirmuoju Lietuvos valstybės nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Vokietojoje, Šveicarijoje bei Italijoje. Būtent po Italijos grįžo į Klaipėdą kuruoti situacijos spaudoje: sukurti reikiamą žinių branduolį, tapsiantį tiltu tarp dviejų Lietuvų.
1923 m. po Klaipėdos sukilimo Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, pasirodė nemažai naujų laikraščių ir savaitraščių, tačiau tarp jų ilgaamžių buvo nedaug. 1924–1926 m. ėjo dienraštis „Klaipėdos žinios“, 1924 m. savaitraštis „Klaipėdos sargas“, 1924–1925 m. – dvisavaitis laikraštis „Pajūrio sargas“, 1925–1926 m. – mėnesinis laikraštis lietuvių ir vokiečių k. „Valstybinis valdininkas“, 1926 m. savaitraštis „Klaipėdos krašto žodis“, 1926–1927 m. – politikos, ekonomikos ir literatūros laikraštis „Klaipėdos garsas“. Vedamajame J. Šaulys iškart nurodė numanomas kryptis bei tai, kad su dienraščiu pasižadėjo bendradarbiauti daug Mažosios ir Didžiosios Lietuvos veikėjų ir literatų, kurie rašys lotyniškomis raidėmis ir literatūrine kalba apie Klaipėdos, Žemaičių ir visos Lietuvos reikalus, taip Klaipėdą susiedami su viso krašto aktualijomis ir priskirdami ją bendriesiems krašto ūkio, politikos, ekonomikos, kultūros erdvei. Redaktoriaus prakalboje nurodo, kad laukia sudėtingas ir daug takto reikalaujantis darbas, nes kraštus tevienija kalba ir papročiai, o kultūra, gyvensena, ūkis, supratimas seniai yra skirtingi. Jurgis Šaulys supranta, kad integracijai reikalingas abipusis sąžiningas darbas, kad nors ir Lietuva atkurta, tačiau dar laukia ilgas kelias, kol ji bus sukurta taip, kad joje bus gera visiems. Taigi, tiek Klaipėdos kraštą tenka integruoti į Lietuvą, tiek Lietuvą priartinti prie Klaipėdos.
Pirmąjame numeryje skirta daug dėmesio krašto žinioms. Tradiciškai yra ir pasaulio bei Lietuvos naujienų. Daug dėmesio skiriama meno ir kultūros kronikai, kitų laikraščių naujienų santrumpoms. Antrajame numeryje, matyti, jau ir Vydūno publikacija apie šalies gerovę, daug statistikos žinių apie uosto veiklą, o iš kitų šalių žinios apsibrėžiamos iki trijų eilučių, tampa trumposiomis žinutėmis. Daug dėmesio skiriama grožinio teksto vertimui iš anglų kalbos, bei knygų pristatymui, bibliografijai. Skaitytojams pristatyta šiandien jau klasikiniu tapusio mokslinės faktastikos Herbert George Wells romano „Pasaulių karas“ ištrauka. Trečiasis numeris jau kur kas labiau specializuotas negu pirmieji du. J. Šaulys atsigręžia konkrečiai į tą auditoriją, kuriai rašo, tad daug žinių apie Klaipėdą, Mažąją Lietuvą, Vokietiją ir Lietuvą, o ir spausdinama vokiečių rašytojų, pavyzdžiui, Henriko Heinės poezijos bei pirmą kartą prakalbama apie Neringos specifiką pavadinant ją „Šiaurės sacharos vardu“, bibliografijoje aptariamos krašto reiškinius atspindinčios knygos.
Praėjus metams, pirmąjame sausio numeryje apgailestaujama, kad sunkiai sekasi įgyvendinti tikslus. Įvardindamas grėsmes, atskleidžia tikrąją krašto padėtį. Pradinio entuziazmo nebematyti: krašte justi didžiulis susiskaldymas ir įtampa. Iš laikraščio turinio, matyti, kad J. Šaulys deda daug pastangų kultūroms sujungti ir įtvirtinti: puslapiuose sušmėžuoja Vydūno straipsniai, kalbama apie jo kūrybą, iškilesniųjų, pavyzdžiui, profesoriaus Jono Jablonskio, jubiliejus, Kipro Petrausko kelią operoje taip pat galima aptikti Lazdynų Pelėdos kūrybos, bei vietinių autorių eilėraščių.
Trečius metus pradėdamas, Jurgis Šaulys daug kalba apie viltį ir laukimą. Tik desperacijos jau kur kas mažiau: redaktorius bando pakylėti dvasią užbaigdamas: „Ir čia norisi palinkėti, kad naujais metais ir visoje ateityje daugiau būtų pabojama ta gaivi, vaisinga, pozityvi dvasia, kuri pučia lietuvių tautai iš Rambyno slėnio, iš mūsų gerbiamo Vydūno. Ne tik tai, ką jo raštai reiškia mūsų tautai, yra čia svarbiausia, bet ir patsai faktas, kad gyvena tarp mūsų Genijus, o mes jo lyg nepažįstame, kad žengia tarp mūsų aiškaus kelio Vadas, o tauta išsisklaidžiusi nesuranda vienijančio obalsio. Tegu susiras šį obalsį bent šiais Naujais Metais! To turinys gali būti tik: už tautos dvasinį išsivadavimą!“[25]
Tačiau ne tik į Vydūno mintis ir asmenybę atsiremia Jurgis Šaulys. Tarp iškiliųjų ir galimų dvasinių atramų pamini ir Joną Vanagaitį. Visgi jau tų pačių 1926 metų liepą „Klaipėdos žiniose“ išspausdino atsisveikinimo žodį, teigdami, kad leidinys taps „Lietuvos keleivio“ dalimi. Išvardinta ir senoji redakcija, kurią sudarė: J. Šaulys, žurnalistas, redaktorius, vienas iš feljetonų pradininkas – Juozas Pronskus, „Dievų miško“ autorius B. Sruoga, visuomenininkas Jonas Pajaujis, mokėjęs 14 kalbų žurnalistas, redaktorius, diplomatas Antanas Alfredas Dėdelė, V. Gailius, vieno iš Klaipėdos mėnraščio „Pajūrio sargas“, ėjusio 1924 – 1925, gotikiniu šriftu, bet lietuvių kalba redaktorius – E. J. Jakužaitis. Bendradarbiavo daug rašytojų: Vydūnas, S. Stikliorius, A. Baltris, Kvetonis, A. B. Klaipėdiškis, A. Jakštas, J. Jablonksis, A. Vireliūnas, F. Kirša, V. K. Račkauskas, V. Bičiūnas, J. Tumas Vaižgantas, P. Tarasenka, Tarulis, Lazdynų Pelėda, A. Gricius, A. Rucevičius, J. Urbšys, Butkų Juzė, V. Gorskis ir kiti, siuntę žinias iš visos Lietuvos. Visas šis gausus bendradarbių būrys kūrė „Klaipėdos žinių“ veidą. Baigęs redaktoriaus pareigas, Jurgis Šaulys išvyko iš Klaipėdos ir tęsė diplomatines tarnybas. Iš kitų redakcijos kolektyvo narių, matyti, būta žurnalistų, kurie toliau tęsė savo veiklą žiniasklaidoje, iš kelių rašytojų išaugo tai, ką šiandien priskiriame lietuvių literatūros kanono klasikai. Panašu, kad Jurgis Šaulys gebėjo atsirinkti. Laikraštis, išeinantis kasdien, išskyrus sekmadienius ir šventes, penktą valandą vakaro, užsidarė. Ir redakcija, įsikūrusi Turgaus gatvės 48/49 name, ištuštėjo. Pro įėjimą iš Trager gatvės niekas nebevaikščiojo.
[1]Plečkaitis V. 2015. Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys. Demokratas, valstybininkas, diplomatas, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus.
[2]Bončkutė R. Jurgio Šaulio laiškai (1901 – 1907) Mortai Zauniūtei.// RES HUMANITARIAE XIX, p. 30 – 60.
[3]Laikinoji Lietuvos Valstybės Valdžia. 1918. Lietuvos Aidas. Lapkr. 12 (nr. 129), 2 p.
[4] [ŠaulysJurgis]. 1903.Prūsų lietuviai nyksta! Varpas, Nr. 9 – 10, p. 204.
[5]Ievos Simonaitytės autobiografinėje trilogijoje, ypač pirmoje knygoje „O buvo taip“.
[7]Tiek mano, Dainoros Kaniavienės, magistro darbo Jurgio Šaulio literatūrinė publicistika (1899 – 1917) priede, tiek 2013 kovo 22d. lnb patalpintoje, B. Dženkaitienės parengtoje, bibliografijoje, [interaktyvus] Prieiga: http://senas.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=0CCBB520913F11E2A197746164617373&inlanguage=lt
[8] Į lietuvių literatūros istoriografiją įėjusi diskusija pavadinimu “Dilgėlės ir usnys”, kurioje J. Biliūnas ir J. Šaulys, pasirašę slapyvardžiais, susikerta dėl literatūros sampratos. Idėjų susikirtimas aprašytas ne vieno literatūros istoriko ir istorikių, pavyzdžiui prof. Viktorijos Daujotytės , (Daujotytė V. 2007. Lietuvių literatūros kritika: akademinio kurso paskaitos. Vilnius, p. 94 – 95), ar prof. J. Girdzijausko (Girdzijauskas J. 2004. Spaudos atgavimo reikšmė lietuvių literatūrai. Žodžio laisvė. Lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečiui paminėti. 61 – 87 p.), ar I. Kostkevičiūtės (Kostkevičiūtė I. 1956. Kritinis realizmas lietuvių prozoje. Vilnius. P. 304).
[9]Į lietuvių literatūros ir kultūros istoriją įėjęs Jurgio Šaulio, „Varpo“ redaktoriaus ,straipsnis „Caro valdžios teikiamos reformos“ pirmame dienraščio puslapyje. Nuomonės jis neišsižadėjo ir vėliau.
[10]Urbonas V. 2002. Lietuvos žurnalistikos istorija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, p. 60 – 89.
[11]Romeris M. 2006. Lietuva: studija apie lietuvių tautos atgimimą. Vilnius: Versus aureus.
[12]Biržiška V. Iš mūsų laikraščių praeities. 1998. Knygotyros darbai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 430.
[13]Jurgis Šaulys.D. – gas Georg Sauerwein. // Lietuvių laikraštis. 1905, nr. 11, p. 131.
[14] L. Raudonis. [Šaulys Jurgis]. 1905. Iš Ragainės. Vilniaus žinios. Sau. 5, (nr. 4), 4 p.
[15]L. Raudonis [Šaulys Jurgis]. 1905. III. Ragainė. Vilniaus žinios. Sau. 12, (nr. 11), 3 p.
[16]L. Raudonis. [Šaulys Jurgis]. 1905. IV. Ragainė. (PrūsųLiet.). Vilniaus žinios. Sau. 18, (nr. 15), 3 p.
[17]Vanagaitis Jonas. 1905. „Atydžiai perskaitęs patilpusio pereitais“ Vilniaus žinios, sausio 16, (nr. 10), p. 3.
[18] L. Raudonis. [Šaulys Jurgis]. 1905. Dėlei p. J. Vanagaičio paaiškinimo. Vilniaus žinios. Sau. 18, (nr. 15), 4 p.
[19]Vydūno laiškai (1904-1929 m.) Jurgiui Šauliui Klaipėdos universiteto bibliotekos Kazio Pemkaus fonde Roma Bončkutė, EditaTičkutė., Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu: tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija: programa ir konferencijos medžiaga. 2012.
[20]L. Raudonis. [Šaulys Jurgis]. 1905. V. Iš Prūsų Lietuvos. („Birūtos“ draugovė). Vilniaus žinios. Vas. 16, (nr. 44), 3 p.
[21]Bončkutė R. 2013. Sofijos Pšibiliauskienės (Lazdynų Pelėdos), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Vilhelmo Storosto (Vydūno) laiškai Klaipėdos universiteto bibliotekos Kazio Pemkaus fonde. Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI-XX amžiuje. Vilnius, 425 – 472 p.
[22]Amžina ugnis, drama, 1913 m.
[23]Probočių šešėliai, drama, 1908 m.
[24]J. Bkp. [ŠaulysJurgis]. 1915. Prūsų rinkimų sistemos reforma. Lietuvos žinios. Rugpj. 2 (15), 1 p.
[25] 1926 Klaipėdos žinios. Sau.1, nr.1 (578) p. 1.
