(Atsiminimai apie jį ir jo šeimą)

Neskaitlingai karaimų bendruomenei kiek vienas mokslo žmogus – didžiulis tautos turtas. Neturime stambių verslininkų, žemvaldžių, fabrikantų, kurių turtai siektų šešiaženklį skaičių. Tiesa, tokių žmonių, kurie išsiskirdavo savo padėtimi, buvo. Tai fabrikų savininkai, nemažų žemės plotų valdytojai. Bet visa tai – tik praeities atgarsiai, ir jų tebebuvo vienetai. Daugelis sugebėdavo savo turtu dalintis su tais, kuriems jo trūkdavo, ypač daug dėmesio ir lėšų skyrė neturtingo jaunimo mokslui ar bendruomenės poreikiams. Taip šie labdariai užtarnaudavo tautiečių pagarbą. Todėl šiandien galime didžiuotis tėvynainiais, kurie pasiekė mokslo aukštumų, tapdami įvairių mokslo šakų daktarais, profesoriais. Be to, jie aktyviai dalyvavo puoselėjant karaimų papročius, kalbą, tam skirdami nemažą dalį savo gyvenimo. Dabar šie žmonės tapo pavyzdžiu mūsų jaunimui, rodydami, kaip reikia gerbti gimtąją kalbą, telkti bendruomenę, nepaisant atstumų ir gyvenamosios vietos.

Vienas iš tokių mokslo žmonių yra profesorius Simonas Pileckis gimęs 1925 m., tas, kurio vaikystė ir jaunystė prabėgo Trakų apylinkėse. Žmogus, kuris betarpiškai susijęs su gamta, nes būsimo profesoriaus tėvas Aleksandras Pileckis pagal specialybę – miškininkas, kurio visas jo gyvenimas nuo jaunystės iki pensijinio amžiaus susijęs su girininko darbu. Tai buvo darni ir graži karaimų šeima. Jų – Aleksandro ir Lizos Pileckių šeimoje augo trys vaikai: Natalija, Simonas ir Romualdas. Visi jie buvo ištikimi karaimų tautai. Nepaisant to , kad negyveno pačiuose Trakuose, o jų apylinkėse, Miškiniuose, visi šeimos nariai uoliai lankė pamaldas Trakų, Vilniaus Kenesėse. Trakus pasiekdavo važiuodami arklių traukiamu vežimu arba dviračiais bei pėsčiomis. Pamaldumas – visos šeimos bruožas. Glaudžiai bendravo su giminaičiais, gyvenančiais Trakuose, Vilniuje, ypač didelių švenčių metu. O ir Aleksandro Pileckio namų durys visiems tautiečiams buvo atviros Miškinių girininkijoje. Čia ne vienas tėvynainis priimamas kaip artimiausias giminaitis, vaišinamas prie bendro pietų stalo. Kai kurie atvykusieji svečiuodavosi ir kelias dienas. Štai toks malonus žmogus buvo Aleksandras Pileckis, žinomas Lietuvos girininkas, kuris pagal galimybes padėdavo tėvynainiams, patardavo sprendžiant nelengvus gyvenimo klausimus. Būdamas dėmesingas kitiems, turėjo daug draugų. Žinau, kad tarp daugelio jų jam buvo artimas ir mano tėvas Zcharijas Jutkevič, su kurio draugystė tęsėsi iki paskutinės tėvo gyvenimo akimirkos.

Mat Aleksandras, išėjęs į užtarnautą poilsį, nusipirko nedidelį medinį namelį Trakuose, Trakų gatvėje, netoli mano tėvų namo. Dviejų draugų ryšiai dar labiau sustiprėjo.

Prisimenu ir keliones kartu su tėvu į Miškinius, Lentvari, kur anksčiau gyveno Aleksandras. Ten ne vieną žiemos vakarą draugai praleisdami lošdami kortomis, kalbėdamiesi. Kai girininkas apsigyveno Trakuose, tie vakarai tęsėsi: pagal iš anksto sudaryta grafiką prie karštos arbatos puodelio susirinkdavo draugai žaisti preferanso. Ne vieną kartą ir mano tėvų namuose lankėsi Aleksandras su žmona Liza, kuri taip pat mėgo preferansą ir neblogai jį išmanė. Bendraudami visi aptardavo ne vieną gyvenimo klausimą. Jautriai išgyvendavo, kai kuris iš draugų susirgdavo ir neatvykdavo į susitikimą. Patardavo vieni kitiems sprendžiant kasdieninius reikalus. Mano tėvas Zacharijas artimai bendravo su abiem broliais Pileckiais – Aleksandru ir Michailu. Šiandieną, po daugelio metų, prisimenu, kaip, dar būdamas vaiku, stebėjau gražią tautiečių draugystę, kuri man tapo geru pavyzdžiu ir atminimu, kaip draugavo mūsų tėvai.

Tokioje darnioje karaimų šeimoje ir gražioje aplinkoje augo būsimasis Lenkijos karinių pajėgų pulkininkas, technikos mokslų daktaras, profesorius Simonas Pileckis. Jis yra ir Lenkijos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas. Tai žmogus, kuris nuo vaikystės siekė užsibrėžto tikslo – mokslo. Gyvendamas miškiniuose, apsuptuose miškų, buvo neabejingas gamtai, kuri tapo tarsi jo gyvenimo mokykla. Tėvai dar vertėsi žemės ūkiu. Tad Simui ūkio darbai nebuvo svetimi: jis sėjo, arė, sodino ir kasė bulves, kūlė. Noriai padėdavo tėvui prižiūrėti bites. Nesiskųsdamas atlikdavo ir kitus darbus: šerdavo gyvulius, išmėždavo mėšlą, melždavo karves, iš linų sėmenų spausdavo aliejų. Sunku būtų rasti tokį darbą, kurio nesugebėtu atlikti Simas. Tai rodo begalinį jo darbštumą ir neeilinius gebėjimus. Be to, nepaisant jaunatviško amžiaus, prasimanydavo ir pinigėlių savo reikmėm. Štai keliaudamas po apylinkes, nuvažiuodavo dviračiu ne vieną dešimtį kilometrų, kad nupirktų pigiau iš valstiečių maisto prekių, kurių atvežęs į Trakus ar Vilnių parduodavo brangiau. Buvo aktyvus ir nelengvu karo metu: turėdamas susitaupęs pinigo, aukojo neturtingiems žmonėms. Tačiau svarbiausias Simono gyvenimo tikslas – mokslas, kurio būsimasis mokslininkas siekė nugalėdamas visas kliūtis, kurių jo gyvenimo kelyje buvo nemaža. Labai daug skaitė, domėjosi technika. Didelių pastangų dėka Simo namuose atsirado elektra. Jis nebijojo užlipti ant aukšto stulpo ir pataisyti elektrinio variklio propelerį, kad name vėl apšviestų elektros lemputė. Visur išvedžioti laidai, pajungti akumuliatoriai, jų remontas ir montavimas buvo jaunuolio kasdienybė. Ne vieną valandą praleisdavo prie vadovėlių, žurnalų, žodynų, knygų. Tai jo artimiausi :draugai“, su kuriais dirbdamas, analizuodamas, ligindamas, kūrė savo išvadas. Taip siekė užsibrėžto tikslo. Nepaisydamas Antrojo pasaulinio karo sunkumų, stengėsi reguliariai lankyti technikos mokyklą Vilniuje.

Gyvendamas su tėvais Miškiniuose, traukinių pasiekdavo mokslo įstaigą. Būdavo, kad į pamokas vėluodavo. Traukiniai ne visada sustodavo Miškiniuose, tad dažnai tekdavo iš Vilniaus atvažiuoti tik į Lentvarį, o iš ten pėsčiom pasiekti namus. Viena iš pagrindinių susisiekimo priemonių tapo dviratis, kuriuo pasiekdavo Trakus ar Vilnių. Ne kartą sugedusį dviratį tekdavo palikti pas giminaičius. Kartais iš namų Miškiniuose į Vilnių paveždavo kaimynai. Betgi norint nepraleisti pamokų, teko apsigyventi privačiai Vilniuje. Pagaliau, veikiant nepalankiom karo aplinkybėm, technikumas buvo uždarytas. Simonas, stengdamasis nenutraukti mokslo, pradėjo lankyti Trakų mokytojų seminariją. Tai dar kartą patvirtina ryžtingo jaunuolio poelgį, siekiant tikslo.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, 1945 m. Simonas Pileckis labai sudėtingu keliu pasiekė Lenkiją. Ten veržėsi į mokslo viršūnes. Visas šias pastangas galima pavadinti žygdarbiu. Tuo labiau, kad buvo vienas, toli nuo tėvų, be jokios paramos. Teko mokytis ir dirbti labai sunkiomis sąlygomis po antrojo pasaulinio karo. Lenkija pati pirmoji patyrė karo ir pokario sunkumus, karo žaizdos dar buvo atviros. Lenkijos aukštojo mokslo įstaigos žengė pirmuosius žingsnius po sugriovimo ir kitų nelaimių. Simonui teko gyventi bendrabutyje, kur vietoj langų – fanera uždengti langai. Fabrike užsidirbdamas pragyvenimui, tęsė studijas. Darbštus, talentingas vaikinas atkreipė universiteto dėstytojų dėmesį. Jie visom išgalėm padėjo jaunuoliui. Taip didelio noro ir sunkaus darbo dėka, be artimųjų paramos žengė mokslo keliu būsimasis profesorius.

Simonas Pileckis atliko didžiulį darbą aeronautikos srityje – ne tik teoriniį, bet ir praktinį. Jis pats išbandydavo lėktuvus, jais skraidydamas. Drąsa, darbštumu nugalėdavo visas kliūtis. Teko patirti nelaimių: nakties metu susidūrė su kitu lėktuvu, įvyko avarija motociklu, kai lūžo ranka,ir kt. Tokie įvykiai grėsė gyvybei, todėl skaudu juos prisiminti. Ir vis dėl to Simonas baigė Varšuvos Karinės technikos Akademiją, nuo 1951 m. iki 1968 m. buvo tos Akademijos dėstytojas, o 1970 – 1995 m. dirbo Lenkijos Mokslų Akademijoje. Ten ir tapo profesoriumi, atlikęs be galo svarbių darbų, paskelbęs spaudoje 180 straipsnių. Šie pasiekimai kilo iš žmogaus, turinčio tvirtą valią, kuria jis pasižymėjo dar jaunystėje. Todėl norėčiau pateikti dar keletą prisiminimų, kurie labiau paryškintų šią asmenybę.

S. Pileckio jaunystė prabėgo Trakų ir Vilniaus miestuose. Jaunuolis aktyviai dalyvavo karaimų kultūriniame gyvenime: kartu su bendraamžiais ruošė įvairius renginius, buvo uolus masinių karaimų švenčių dalyvis. Nepraleisdavo pamaldų Trakuose, Vilniuje (1975 metais Simonas Pileckis išrinktas Lenkijos karaimų religinės bendruomenės pirmininku). Su grupe keliavo į Krymą aplankyti ten gyvenančių karaimų. Dabar – pensininkas, gyvenantis Lenkijoje. Taigi Simonas Pileckis – visa pusiška asmenybė, rodanti pavyzdį šių dienų jaunimui.

2013-06-15                                     Aleksandras Juknevičius