Grupelė konferencijos dalyvių Jaunsvirlaukio dvare

Daiva Červokienė, www.voruta.lt. Autorės ir Birutės Vijeikienės nuotr.

Kitąmet mūsų tautos šviesuoliui, tautinio sąmoningumo ideologui, istorikui, parašiusiam pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba Simonui Daukantui (1793–1864) sukaktų 230 metų. Artėjant šiai jubiliejinei datai, būrys Lietuvos ir Latvijos mokslininkų jo 229-ąjį gimtadienį paminėjo konferencija „Jaunsvirlaukio akademija“. Renginys vyko Gederto Eliaso Jelgavos istorijos ir meno muziejuje, pastate, kuriame veikė Jelgavos akademija ir vyrų gimnazija, lietuviams labiau žinoma Mintaujos gimnazijos pavadinimu (joje mokėsi Antanas Smetona, Juozas Tūbelis, Vladas Mironas, Jonas Šliūpas, Jonas Jablonskis, Petras Avižonis  ir kt).

Kaip pastebėjo šio istorijos ir meno muziejaus istorikas dr. Gintas Putikis, pranešime nagrinėjęs lietuviškus pėdsakus Jelgavos (Mintaujos) vyrų gimnazijoje, ši mokymo įstaiga, įkurta 1775 metais, beveik 140 metų turėjo didelės reikšmės Baltijos regiono švietimui ir kultūrai.  Išgyvenęs dviejų pasaulinių karų audras, pastatas restauruotas ir tikra to žodžio prasme saugo miesto istoriją, nes jame įsteigtas Jelgavos istorijos ir meno muziejus.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto organizuotos konferencijos „Jaunsvirlaukio akademija“ iniciatorė ir siela buvo istorikė ir publicistė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Vida Girininkienė, jau porą dešimtmečių besidominti Simono Daukanto palikimu ir jo aktualizavimu. Šis susidomėjimas ją nuvedė ir į Jaunsvirnlaukį, supažindino su naujuoju dvaro savininku ir paskatino puoselėti viltį, kad galbūt ateityje čia vėl bus kultūros židinys, pasakojantis lietuvių ir latvių tautinio atgimimo istoriją ir jai svarbias asmenybes.

Tą šeštąjį 19-ojo amžiaus dešimtmetį

Simonas Daukantas 1855–1859 m. gyveno Jaunsvirlaukyje, gydytojo Petro Smuglevičiaus išsinuomotame valstybiniame dvare, anuomet vadintame Neu-Bergrfried. Pasak V. Girininkienės, šis, antrasis Daukanto gyvenimo laikotarpis Latvijoje (1826–1834 m. dirbo vertėju Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje), buvo ne ką mažiau reikšmingas už pirmąjį, nors jis tuo metu istorijos veikalų jau neberašė. Šį periodą ji įvardino kaip sumanymą sukurti lietuvių kultūros židinį Jaunsvirlaukyje.

Jaunsvirlaukio dvaras iš išorės

Kurį laiką dvare gyveno kultūros istorikas Mikalojus Akelaitis, ilgėliau užsibūdavo Petro Smuglevičiaus brolis dailininkas Feliksas Smuglevičius. Lankydavosi Sankt Peterburgo, Dorpato (Tartu), Karaliaučiaus universitetų studentai.
V. Girininkienė pabrėžė, kad Kuršo gubernijoje sąlygos kultūros plėtrai buvo geresnės nei Vilniaus ar Kauno gubernijose. Jelgavoje (tada Mintauja) jau nuo 1822 m. buvo leidžiamas laikraštis latvių kalba „Latviešu avīzes“ („Latvijos laikraščiai“), vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. P. Smuglevičius ir jo bičiuliai siekė Jaunsvirlaukyje įkurti kultūros židinį – kaimo akademiją, įsteigti lietuviams „liaudies biblioteką“, leisti periodinį laikraštį ar žurnalą, knygelių seriją valstiečiams, plėsti švietimą, burti lietuvius tautiniam darbui. Tai liudija M Akelaičio laiškai, rašyti iš Jaunsvirlaukio vyskupui Motiejui Valančiui. Negavus leidimo Varniuose leisti žurnalą „Pakeleivingas“, nesulaukus pasaulietinės lietuvių inteligentijos paramos, viltys čia steigti kultūros centrą žlugo. Tačiau netrukus Jaunsvirlaukio jaunimas – Mikalojus Akelaitis, Eduardas Jokūbas Daukša, Eliziejus Liutkevičius, Boleslovas Dluskis-Jablonovskis įsijungė į sukilėlių gretas.
V. Girininkienė  pastebėjo, kad tam šiuos jaunus žmones galėjo nukreipti S. Daukanto asmenybė ir mintys, laisvė arba liuosybė jam buvo labai svarbi siekiamybė, dėl kurios reikia kovoti įvairiais būdais.

Pokariu ir sovietmečiu

Žurnalistas ir kraštotyrininkas Voldemaras Hermanis konferencijoje aptarė Jaunsvirlaukio dvaro kultūrinę aplinką pokariu (1946–1970). V. Hermanis pastebėjo, kad vietovardis Svirlaukis XVII a. viduryje virto Jaunsvirlaukiu ir Vecsvirlaukiu (senuoju Svirlaukiu). Socialinis kultūrinis gyvenimas šiose vietose daugiausia koncentravosi Jaunsvirlaukio septynmetėje mokykloje, kaimo klube netoli plento Jelgava-Bauskė ir istoriniame Jaunsvirlaukio dvare,  vadintame ,,Baltuoju namu“. Šalia šio dvaro Svitenės upės pakrantėje buvo įkurta sodyba Kalno Lyčiai, kurioje pokariu lankėsi iškilūs latvių kultūros veikėjai.

Jaunsvirlaukio dvaras

V. Hermanis pabrėžė, kad kultūrinė Jaunsvirlaukio aplinka pokariu ir dabar labai skiriasi. Jaunsvirlaukį skaudžiai palietė 1949 m. kovo 25 d. deportacijos, kai iš apylinkių buvo ištremti 166 gyventojai, tada apskrityje pastebėta intensyvesnė migracija ir svetimos kultūros atstovų plūsmas negu kituose regionuose. Didelis pokytis Jaunsvirlaukio socialiniame ir politiniame gyvenime buvo kolūkio ,,Stalino keliu“ įkūrimas 1949 m. Jaunsvirlaukyje kurį laiką dar buvo žinomos ūkininkų sodybos, vėliau dingusios iš krašto panoramos – Kipluokai, Lubeniekai, Mauriniai, Byriniai, Kapkalniai ir kitos. Vienoje jų, klasikiniame senoviniame ūkininko name, gyveno daug latvių, baltarusių šeimų,  taip pat 1950 m. iš Biržų rajono atvykusi Salučkų šeima su septyniais vaikais. Šie lietuviai lengvai įsiliejo į vietinę kaimo bendruomenę.
Jaunsvirlaukio septynmetė mokykla įkurta 1872 metais, ji buvo puikiai vertinama visoje Jelgavos apskrityje. Jaunsvirlaukio dvarą 1970 m.  aprašė Stalgenės mokytoja ir regiono kultūros tyrinėtoja Albina Račinska. Pasak jos, tada ant Svitenės upės kranto stovėjo apgriuvę dviaukščiai dvaro rūmai. Laimei, apgyventi. Čia veikė ambulatorija, vaistinė, paštas, biblioteka.

Pasak V. Hermanio, su Jaunsvirlaukiu susiję nemažai latvių kultūros veikėjų biografijų: aktoriaus ir režisieriaus Pėterio Lūcio, J. Rainio tyrinėtojo Antono Birkerto, garsaus latvių ir amerikiečių architekto, Latvijos Nacionalinio meno muziejaus, dar vadinamo Šviesos rūmais, projekto autoriaus Gunaro Birkerto, prof. Margerio Stepermanio.
Gretimai, Kipluokų sodyboje, 1891–1893 m. namų mokytoja dirbo būsimoji latvių poezijos žvaigždė Aspazija.

Atminimo ženklai pastatyti

Jaunsvirlaukio mokyklos absolventai prie Stalgenės kelio pastatė du paminklus: atminimo akmenį ,,Mūsų Šviesos piliai – Jaunsvirlaukio mokyklai“ (2004) ir informatyvų stendą, skirtą iškiliems Jaunsvirlaukio apskrities kultūros, švietimo ir visuomenės veikėjams.

Jaunsvirlaukio dvaras

Žurnalistas Ilmaras Randersas konferencijoje prisiminė savo 2016 m. organizuotą talką Jaunsvirlaukio dvare. Žmonės atsiliepė, kilo didelis susidomėjimas lietuvių gyvenimu istoriniame pastate. Tačiau, jo teigimu, ,,Jaunsvirlaukio eksperimentas“ į Baltijos valstybių šimtmečio minėjimo programą buvo įtrauktas pavėluotai.
I. Randersas išreiškė viltį, kad ši vieta vėl išgyvens savo atgimimą – bendra baltų tautų istorija aktualizuojant tokius faktus, kaip Jaunsvirlaikio dvaro praeitis, tampa labai patraukli ne tik istorikams.

Vietovės kraštovaizdyje pastaraisiais metais iškilo naujas ženklas – modernios grūdų džiovyklos, pastatytos vos už šimto metrų nuo Jaunsvirlaukio dvaro.

Pasidairymas po apleistas patalpas

Dabartinis Jaunsvirlaukio dvaro savininkas ūkininkas Aris Burkanis, kurio grūdų džiovyklos ir stovi netoli senojo dvaro, labai susidomėjo S.  Daukantu ir kitais lietuvių visuomenės veikėjais, gyvenusiais ir viešėjusiais šiame dvare. Jis buvo labai dėmesingas visų konferencijos „Jaunsvirlaukio akademija“ pranešimų klausytojas ir su Voldemaru Hermaniu lydėjo konferencijos dalyvius po dvaro pastatą.

Vaikštant po jį stebino erdvės – apie 1000 kvadratinių metrų dviejų aukštų pastatas su erdvia palėpe. V. Hermanis pasakojo, kad ilgiausiai šiame pastate veikė paštas, o paštininkė jame gyveno ir kurį laiką įstaigą uždarius. Beje, vaikščiodami po pastatą pamatėme visų čia veikusių įstaigų pėdsakus: vaistinių kolbų ir buteliukų, senų knygų stirtas, palėpėje didelėje sutrešusioje pintinėje gulinčius Stalino raštus, pašto dėžutes…

Grupelė konferencijos dalyvių prie seno pečiaus Jaunsvirlaukio dvare

V. Girininkienė įsitikinusi, kad S. Daukantas gyveno antrame aukšte – jis turėjo pasirinkti kambarį, pro kurio langą gerai matosi upė Svitenė. Tas vaizdas jam turėjo priminti gimtuosius Kalvius Skuodo rajone, pro kuriuos teka Šventoji ir jos intakas Žioklanis.

Greta dvaro – nedidelis sodas, kurio medžiai pasodinti ne anksčiau kaip prieš 60 metų ir kurie jokiu būdu neatsimena S. Daukanto, P. Smuglevičiaus ir kitų čia gyvenusių Lietuvai brangių asmenybių. Jų žingsnius ir pokalbius Jaunsvirlaukio dvare mena nebent prie pat vienų iš pastato durų auganti sena liepa, kuri, regis, jau suskaičiavusi porą šimtų gyvenimo metų. Prie pat dvaro yra ir viena gyvenama sodyba, kurios šeimininkai dirba A. Burkanio ūkyje.

Dvaro savininko planai

Aris Burkanis pasakojo įsigijęs šį dvarą aukcione – pagrindinis motyvas jį pirkti buvo tai, kad šis į kultūros vertybių sąrašą įrašytas objektas buvo į įsiterpęs tarp jo turimos žemės. Jis pats kilęs iš šitos pačios vietovės, jo gimtinė vos 3 kilometrų nuo Jaunsvirlaukio, tačiau jis sakė nežinojęs apie įdomią dvaro istoriją ir iškilias čia gyvenusias asmenybes. Ario ir Ivetos (ji, beje, yra menotyrininkė) Burkanių planuose – suteikti gyvybės šiam pastatui.

V. Girininkienė padeda A. Burkaniui perskaityti P. Smuglevičiaus pavardę, įbraižytą mūrinėje lentelėje ant ūkinio pastato

„Taip nutiko, kad nusipirkęs dvarą labai pagilinau savo žinias apie Lietuvos ir Latvijos tautinio sąmoningumo formavimąsi. Tam postūmį davė lietuviai. Aš žinojau, kad čia buvo telegrafas, vaistinė, o daugiau – nieko“, – sakė A. Burkanis.

Kokie artimiausi darbai? A. Burkanis tikisi padaryti naują įvažiavimo kelią į dvarą, paruošti jo restauravimo projektą, pradėti jį derinti su atitinkamomis institucijomis. Tolimesni planai – ieškoti projektinių lėšų pakeisti stogą ir pradėti rekonstravimo darbus.

„Jeigu nepavyks to padaryti, dvaras stovės apleistas“, – sakė A. Burkanis. Beje, jis su žmona dvarų rekonstravimo patirties jau turi –  atrestauravo Mežuotnės dvarą vos 2 kilometrus nuo Rundalės, atkūrė jo parką. Dvare veikia viešbutis su SPA procedūromis, įkurtos kultūrines erdves, kur vyksta koncertai. Dviejų dvarų savininkas pasidžiaugė, kad Mežuotnės dvaro interjerą sukūrė jo žmona Iveta, jog susidomėjimo dvaru ir svečių viešbutyje pakanka,  tačiau dvaras toli gražu savęs neišlaiko.

Ar ką galim padaryti?

229-ajam S. Daukanto gimtadieniui skirta dviejų dienų konferencija buvo labai turininga: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Darius Kuolys joje nagrinėjo Simono Daukanto politinę programą;  dr. Roma Bončkutė aptarė Odino, kurį Daukantas vienintelis įtraukė į baltų kultūrinių herojų panteoną, istoriškumą (S. Daukanto motina – Odinaitė); Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Saulius Pivoras – S. Daukanto ir Garlybo Merkelio idėjų bendrumą ir skirtumus; Vilniaus universiteto doc. dr. Tomas Petreikis – S. Daukanto asmenybę lietuviškoje spaudoje (iki 1918 m.).

Tarptautinės-mokslinės-praktinės konferencijos „Jaunsvirlaukio akademija“, skirtos S. Daukanto 229-osioms gimimo metinėms dalyviai Gederto Eliaso Jelgavos istorijos ir meno muziejuje prie Vidos Girininkienės  parengtų stendų. 

Pirmoje eilėje iš kairės: dr. Kristina Vaisvalavičienė, Voldemaras Hermanis, Vida Girininkienė, Danutė Pilypavičiūte, dr. Mara Viksna, dr. Roma Bončkutė, dr. Gints Putikis;

Antroje eilėje iš kairės: Sandra Saliamanienė, Rita Masiulienė, Elena Sakalė, Gita Grase, Marija Kaupere;

Trečioje eilėje iš kairės: Latvijos lietuvė, Rolandas Žalnierius, Daiva Červokienė, dr. Tomas Petreikis, Ilmars Randers, prof. Saulius Pivoras, Mindaugas Olbutas, Aris Burkanas

Latvijos universiteto Literatūros, folkloro ir meno instituto dr. Mara Vyksna  nagrinėjo tautinio atgimimo Žiemgaloje temą, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dr. Inga Stepukonienė – tautinės tapatybės klausimą XIX a. vidurio latvių periodinėje spaudoje, Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Pilypavičiūtė kalbėjo apie S. Daukantą mokyklų programose ir tarpdalykinės integracijos jungtis, Simono Daukanto memorialinio muziejaus laikinoji vadovė Elena Sakalė pristatė muziejaus veiklą ir sumanymus.

Antrąją konferencijos dieną jos dalyviai ne tik žvalgėsi  Jaunsvirlaukyje, bet ir dalyvavo kryžiaus pašventinime  Simono Daukanto memorialiniame muziejuje Papilėje, padėjo gėlių prie S. Daukanto kapo, Papilės jo vardo gimnazijoje su vietos bendruomene diskutavo tema „Ar šiandien mums reikia Simono  Daukanto“ . O važiuodami namo svarstė, ką jie galėtų padaryti, kad pavyktų Jaunsvirlaukio dvarą prikelti, jog šis taptų kultūros židiniu, pasakojančiu apie Lietuvių ir latvių tautinį sąmonėjimą ir jam svarbias asmenybes.