Sofijos Daubaraitės nuotraukos

Sofija Daubaraitė, www.voruta.lt

Gegužės 13 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovė paminėjo savo 30-metį, bet jos ištakos yra daug senesnės. Trumpai priminsiu: 1919 m. liepos 23 d., buvo įsteigtas Kauno įgulos karių klubas. Po kelerių metų Kauno įgulos karininkai, vadovaujami Generolo Vlado Nagevičiaus-Nagio, įsteigė karininkų korporacijos klubą, kuris 1924 m. prof. Jono Jablonskio siūlymu buvo pavadintas Lietuvos karininkų ramove. Šis pavadinimas kildinamas  iš senovės baltų genčių šventovės Romuvos pavadinimo.

Vilniaus Ramovės istorija šiek tiek kitokia dėl šio krašto  lenkų okupacijos. Bet vos atgavus kraštą ir Lietuvos kariuomenei  įžengus į Vilnių, buvo susirūpinta ramovės steigimu. 1939 m. lapkričio pabaigoje  krašto apsaugos ministro Kazio Musteikio įsakymu buvo perimtas buvęs lenkų karininkų kazino pastatas (Gedimino 13). Kaip teigia dokumentai, pirmuoju ramovės viršininku buvo paskirtas mjr. Jokūbas Dagys. O pirmasis ramovės suvažiavimas įvyko 1940 m. balandžio 7 d. Neilgai vyko  šios organizacijos kuriamieji darbai. Atėjo sovietų valdžia.

Atkūrus Lietuvos valstybę, vėl buvo sugrįžta prie ramovės klausimo. Šį kartą šis uždavinys nebuvo taip sklandžiai ir skubiai   sprendžiamas  kaip prieškaryje. Bet pagaliau buvo nuspręsta Vilniaus karininkų ramovei atiduoti buvusius sovietų karininkų namus. Tuo tarpu Kauno, Palangos ramovės įsikūrė atgautuose savo istoriniuose pastatuose. 1993 m. gegužės 13 d. pirmą kartą po atkurtos Lietuvos valstybės į Vilniaus karininkų ramovę įžengė Lietuvos kariai. O tiems, pirmiesiems, kuriems teko šiame pastate sukurti naują dvasią, numatyti veiklos misiją, sukurti gyvą gyvenimą, teko daug  dirbti neatlygintinai ir negailint laiko. Tikslas buvo suburti krašto apsaugos žmones po vienu stogu, o vienas iš pagrindinių tikslų -visuomenės ir krašto apsaugos  žmonių bendradarbiavimas. Ne veltui ramovėje susikuria pirmieji meno kolektyvai: tautinių šokių ansamblis “Neris”, kuriam vadovavo Nijolė ir Levas Ritvai. Netrukus čia  “prisiglaudė”  “Aidas”. Tai buvo pirmasis  pokario Lietuvos vyrų choras, kurį 1955 m. įkūrė  ir jam  vadovavo Juozas Vanagas. Vėliau su šiuo kolektyvu ilgus metus dirbo ir siekė meninių aukštumų siekė prof. Algimantas Lopas ir prof. Tadas Šumskas.

Ne mažiau Vilniaus įgulos karininkų ramovė didžiuojasi folkloriniu ansambliu “Vilnelė”, kuri savo gyvavimą skaičiuoja dešimtmečiais. Šio ansamblio nariai dainuoja, šoka, groja, žiūrovus džiugina ramiškais pasakojimais. Kaip sako ansamblio vadovė Laima Purlienė, “mes ieškome dainų, pasakojimų grynuolių, kurių vis sunkiau surasti. Ir norime perteikti kūrinius tokius, kokius mes išgirdome. Juose slypi tikroji dvasia”.

Visų šių kolektyvų programa yra susijusi su karo, karių žygių, partizanų, tremtinių, patriotinėmis dainomis. Taip pat atliekami autoriniai kūriniai. Visi šie kolektyvai yra daugelio konkursų nugalėtojai, pelnę tarptautinius apdovanojimus.  Šių kolektyvų dainomis, šokiais  džiaugiasi ne tik vilniečiai.  Jie koncertuoja visos Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

Šie kolektyvai, minint 30 -ąsias  Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės atkūrimo metines, koncertavo tiems, kurie tris vakarus rinkosi į visuomenės ir kariuomenės susitikimo vietą – ramovę, “kur kūrybinė veikla ir geranoriškas bendradarbiavimas vienija skirtingų pomėgių ir požiūrių žmones“.