Bendra nuotrauka M. Mažvydo bibliotekoje. Autorės nuotraukos

Birželyje buvo daug kultūrinių renginių. Bet manau, jog išskirtinis iš jų buvo antrasis Pasaulio  lietuvių rašytojų suvažiavimas. Pirmasis vyko prieš trejus metus. Šį birželį į sambūrį atvyko rašytojai iš keturių žemės kontinentų: Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Australijos.

Tokiose pasaulio platybėse yra pasklidę mūsų tėvynainiai. Didžioji dalis savo kūrybinėmis galiomis dalijasi lietuvių kalba, bet esama ir tų, kurie rašo kitomis kalbomis ir yra verčiami į lietuvių kalbą, arba rašo  keliomis kalbomis. Ne vienas šio renginio dalyvis ne tik susitiko su plunksnos broliais, bet ir su savo tik išleista knyga, dalyvavo jos pristatymuose. Ne vienas iš jų yra aktyvus visuomenininkas: dalyvauja savo gyvenamose šalyse lietuvių bendruomenių veikloje, patys yra  daugelio darbų iniciatoriai, atstovauja savo šalies lietuviams Pasaulio lietuvių bendruomenėje.

Antrąjį Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimą iniciavo jau šio darbo patirtį turinti Pasaulio lietuvių bendruomenė, Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Tad neatsitiktinai pirmasis šio renginio susitikimas prasidėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Susitikimą šiame istoriniame pastate vedė anksčiau minėtų institucijų vadovės: Jūratė Kaspersen, Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komisijos pirmininkė, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė  Birutė Jonuškaitė ir instituto vadovė Aušra Martišiūtė. Be renginio vedančiųjų  taip pat sveikinimo žodį nuotoliniu būdu tarė Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henkė, kuri sakė, jog „gyvas žodis ir apskritai menas, kuria Lietuvą ir tai prisideda prie  pasaulio išsaugojimo.“ Išsamų pranešimą apie Lietuvių literatūros tradicijų tąsą, naujo žodžio, minties, formų transformaciją perskaitė filologijos mokslų daktaras, LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos narys S.Tumėnas.

Rašytojų sąjungos pirmininkė B.Jonuškaitė palygino čia atvykusius rašytojus lyg paukščius, suskridusius ant gimtojo medžio šakų, kurie ir patys skleidžia giesmes, ir gauna peno iš gimtojo medžio šaknų. Ji minėjo, kad šis  susitikimas vyksta visų čia esančių  užsispyrimo  ir geros valios  dėka ir priminė, kad kiekvienas rašantysis yra svarbus, nepaisant, kur jis gyvena. Rašytoja priminė, kad šis susitikimas vyksta, kai rašytojų sąjunga mini savo šimtmetį, kurios pradininkas buvo Juozas Tumas Vaižgantas. Trumpai paminėjo rašytojų sąjungos nueitą labai sudėtingą  kelią, kurį lėmė tautos istorija. Priminta, kad  Rašytojų sąjunga  buvo atkurta  1946 metais Vokietijoje ir jos pirmininku buvo A. Landsbergis, vėliau  JAV jis buvo  PEN klubo pirmininkas. Buvo prisiminti ir jo pasakyti  žodžiai, jog lietuvių kalba liks jo širdyje iki paskutinės dienos.

Kiti kalbėtojai priminė, jog pirmajame suvažiavime rašytojai turėjo ne vieną susitikimą mokyklose, gimnazijose, todėl  buvo išgirsta gera žinia, kad  artimiausiu metu  į mokyklų programas bus įtraukiama ir užsienyje rašančiųjų kūryba.

Paminėtina ir Kauno Maironio muziejaus atstovų informacija, jog muziejus šiemet švenčia 86-ąsias metines. Prieš daugelį metų jo oficialus direktorius buvo B. Brazdžionis. Dabar muziejus turi per 200 tūkstančių išeivijos archyvų ir tikisi, kad jis pildysis ir dabar rašančiųjų  medžiaga.

Jūratė Kaspersen išsakė mintį, kad turi burtis ne tik užsienyje gyvenantis rašytojai, turime susigrąžinti dailininkus, muzikus ir kitų meno sričių atstovus.

Aušra Martišiūtė, besidžiaugdama  atvykusiais, priminė ir tuos, kurių jau nėra. Kai kurių nebuvo dėl vykstančio karo, o Ėglė Juodvalkė, Marija Mažeikienė (iš Baltarusijos) iškeliavo amžinybėn.

Nors tėvynainiai susitinka antrą kartą, tačiau  pažintuvėse dar buvo ,,spragų“, tad kiekvienas trumpai prisistatė, paminėdami šalį, kurioje gyvena; apie savo veiklą ir kūrybą. Apie lietuvių tautosakos ir literatūros institutą, Vileišių rūmus, jų istoriją  ir jų istorinę vertę papasakojo šio instituto darbuotoja, etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė. Ji priminė, kad Lietuva labai vertina Vileišių nuopelnus mūsų šaliai, o dabuotojai, pagerbdami Petrą Vileišį, visada švenčia petrines. Šiemet petrinės gražiai sutapo su rašytojų suvažiavimu, tad visi pagerbė jo atminimą.

Suvažiavimas vyko tris dienas. Jos buvo labai intensyvios. Rašytojai buvo ir prezidentūroje. Tiesa, nors Prezidentas buvo išvykęs, bet pokalbyje dalyvavo jo padėjėjai, lygia greta buvo surengta ekskursija po Prezidentūrą.

Rašytojams buvo numatyta plati kultūrinė programa. Jie apsilankė ,,jauniausiame“, prieš keletą mėnesių atidarytame muziejuje ,,Istorijų namai“, kur buvo eksponuojama Antano Ingelevičiaus foto paroda. Joje lankytojai išvydo prieškarinį ir vėlesnių laikotarpių Kauną. Šis fotomenininkas iki šiol nebuvo žinomas. Bet rasti jo gausūs fotoarchyvai rodo, kad tai buvo neeilinis šios srities žinovas ir menininkas. Tačiau jo gyvenimo vingiai tyrėjams dar tebėra paslaptis, nors pastangų dedama daug.

Rašytojai lankėsi ir Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, kuris saugo ir eksponuoja 950 jo darbų ir archyvus. Šio dailininko kūrinius yra įsigiję Niujorko, Paryžiaus, Vokietijos, Australijos, Danijos, Švedijos ir daugelio kitų psaulio šalių muziejai.

M.Mažvydo bibliotekoje rašytojai susipažino su JAV gyvenančio fotografo Edžio Jurčio fotografijos paroda. Toje pačioje bibliotekoje rašytojai susitiko su jos generaliniu direktoriumi R. Gudausku, vienos iš UNESCO tarybos nariu ir bibliotekos darbuotojais. Vadovas išsamiai papasakojo apie bibliotekos nueitą nelengvą kelią, kol ji tapo tuo, kuo šiandien yra.

Jis sakė, jog pergalė turi daug tėvų, o pralaimėjimas – vieną. Šiuo metu biblioteka yra kultūros erdvė plačiąja prasme… Cituodamas profesore V. Daujotytę sakė: ,,biblioteka – tai vieta, kur žmogus susitinka su knyga, žmogus – su žmogumi, mintys – su mintimis.“ Bibliotekos darbuotoja J. Budžiūnienė paragino knygų autorius bent po egzempiorių padovanoti bibliotekai. Jos nuomone, „čia yra vienas didžiausių jų kūrinių archyvų ir čia yra didysis kelias pas skaitytoją.“ Tai svarbu ir tyrėjams. Nepaisant išplėtotų technologijų, yra sunku surasti visus kūrinius, ypač tuos, kurie išleidžiami užsienyje. Biblioteka parengė užsienyje rašančiųjų knygų parodą, tad autoriai galėjo dar kartą pažvelgti  ir pavartyti savo kūrinius.

Suvažiavimo dalyviai buvo maloniai nustebinti, galėdami susitikti  su Lietuvos knygų leidėjais. Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė L.Varanavičienė plačiai nušvietė leidybinę padėtį Lietuvoje ir sakė, jog visų leidyklų pareiga padėti užsienyje gyvenantiems rašytojams išleisti jų kūrinius. Renginyje kalbėjo atskirų leidyklų atstovai, supažindino su savo darbais ir galimybėmis. Rašytojai ir rašytojos mano, kad šis susitikimas buvo labai naudingas abiems pusėms, nors  šio susitikimo metu nebespėta (dėl laiko stokos) atsakyti į visus pateiktus klausimus, bet gauta informacija ir užmegzti ryšiai ne vienam padės rasti trūkstamą informaciją.

Du vakarus Rašytojų sąjungos namuose vyko literatūriniai skaitymai. Jie tęsdavosi iki vėlumos. Į juos buvo pakviesti ir Lietuvoje rašantieji  skaityti savo kūrinius. Tenka pastebėti, kad  „vietinių“ entuziastų nesulaukta. Savo kūrinius skaitė Marija Šaknienė, Alvydas Valenta, Marius Burokas vertė angliškai rašančių kūrybą.

Šiuo atveju, kaip buvo numatyta programoje, susitikimo su Lietuvos rašytojų sąjungos  nariais neįvyko. Tad kyla daug klausimų, vienas pagrindinių būtų „kodėl“? Bet vietos rašytojai  gal atsakys patys į tai, kodėl jie ignoruoja plunksnos brolius? Mes tik galime daryti prielaidas. Paminėtina susitikimo metu girdėta mintis: kai  Lietuvių rašytojų draugija Amerikoje, ar kita rašytojų organizacija nusprendžia pasikviesti į susitikimą Lietuvos rašytoją, tada tų norinčių vykti susidaro eilės…

Bet tai, matyt, kita tema.

Čia atvykusiųjų  rašytojų išvykimo  kelias į svečias šalis skirtingas. Bet skaitytojai jau pažįsta tuos rašytojus, kurie gimę Kanadoje, JAV ir kitur. Ir rašo ne lietuvių kalba , o yra verčiami į lietuvių ir kt. kalbas.

Vienas iš jų yra  Antanas Šileika, gimęs Kanadoje, kuris rašo anglų  kalba ir  daugelis jo knygų verčiamos  Lietuvoje, Vokietijoje, Kinijoje ir kitur. Knygų autorius, pasakodamas apie savo kūrybinį kelią, prisimena, jog nuo mažumės žinojo, kad nori būti ir bus rašytoju. Paauglystėje prastokai mokėjo tėvų kalbą. Prisimena ir tai, kad lietuviškų knygų gausa namuose negalėjo pasigirti. Buvo skaitęs ,,Grybų karą“, ,,Kliudžiau“, ,,Brisiaus galas“.

Bet viena iš didesnių paskatų buvo atsitiktinai perskaityta skulptoriau,s grafiko, medalių kūrėjo P.Rimšos biografija.(Manytina, jog tai buvo Juozo Rimanto knyga ,,Petras Rimša pasakoja“, 1958 m.)  Kaip autorius sako, tai buvo  plona knygelė, tačiau ji sukėlė daug minčių, susidomėjimą, žavesį pačia P.Rimšos asmenybe, jo darbais ir labiau leido sustoti prie Lietuvos. Žavėjo tai, kad P.Rimša buvo Prancūzijoje ir daugelyje kitų šalių, buvo artimai pažįstamas su daugeliu menininkų ir jis buvo iš Lietuvos.

Į literatūrą A.Šileika atėjęs ne per literatūrą, o per kitų prisiminimus, pasakojimus. Iš tėvo girdėjo daug pasakojimų apie pirmąjį pasaulinį karą, apie gyvenimą Lietuvoje.  Pirmojo pasaulinio karo frontas ėjo per Šiaulius. Valdžia liepė trauktis gyventojams iš miesto ir apylinkių, bet žmonės nesitraukė, kaip ir jo tėvas. Naktimis sėjo grūdus, kasėsi bunkerius ir ten laukė būsimo laiko. O jis pats buvo suaaugęs su Kanados ir anglų literatūra, Kanados kultūriniu gyvenimu. Jis, kaip ir P.Rimša, kurį laiką gyveno Paryžiuje, studijavo prancūzų kalbą.

Į Lietuvą pirmą kartą atvyko 1987 metais į lituanistinius kursus. Kaip pats sako, tada jau buvau  šiek tiek ,,perpratęs“ politines peripetijas ir jautėsi, kad kažkas  Lietuvoje vyksta. Buvo pastebima valstybės ir visuomenės atskirtis, ypač tai jautėsi ideologijoje. Tai jam padėjo pastebėti televizija ir žurnalistinio darbo patirtis. Nuo to laiko pradėjo dažnai lankytis Lietuvoje, plėtėsi pažinčių ratas, jo kūryba atėjo į Lietuvą.

Atskira kalba būtų apie minimo rašytojo visuomeninę veiklą, ypač prasidėjus  politiniam perversmui Lietuvoje. Paminėtina, jog jis buvo pirmasis užsienio žurnalistas, parengęs interviu su A. Brazausku, daug prisidėjęs rengiant B. Kuzmicko, V.Landsbergio vizitus į Kanadą. Apie tai galime perskaityti ir vienoje iš jo knygų.

Literatūriniais skaitymais  baigėsi antrasis Pasaulio lietuvių suvažiavimas. Jie išvyko, o mums paliko ,,Egzodika II“, kur skaitysime jų eiles, proza.

Štai ką jie sako apie save šioje  knygoje: Judita Grublienė: „Lietuva nuolatos su manimi – mano mintyse, mąstyme, žinojime,  {…}, o labiausiai – mano kalboje, mano žodžiuose.“

Jutta Novak: „(…) Iš tiesų Lietuva –  nedaloma. Savo viduje mes vis išplečiame jos ribas iki pasaulio, nes mūsų vidus – konkreti tėvynės erdvė, tikroji mūsų istorija. Kuri suklosto jos tvirtą pamatą.“

Paul Jaskunas: „Pastaruoju metu poezija man atrodo betarpiškesnis būdas permąstyti kokią nors patirtį nei proza; didžiąją dalį naujosios kūrybos įkvėpė troškimas įamžinti per pastaruosius  dvidešimt metų Lietuvoje aplankytas vietas ir sutiktus žmones.“

Lidija Šimkutė: „Kad ir kur būčiau, mano šaknys liks Lietuvoje.“

Taigi, mes, kaip ir patys rašytojai, lauksime trečiojo užsienyje gyvenančių rašytojų suvažiavimo, naujų kūrinių ir knygos ,,Egzodika III“.

   LRS Kultūros komiteto, LRS ir PLB komisijos nario hum.m. dr. Stasio TUMĖNO sveikinimo kalba.

      Mieli  II-ojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo dalyviai, garbūs svečiai, visi čia susirinkę  dvasios saugos sergėtojai, kūrėjai, žodžio meistrai,

„Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,

Žydro veido, kaip žydras dangus,

Kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė

Per pasaulį keliauja žmogus“, – rašė Bernardas Brazdžionis 1937 metais. Taip jis nuspėjo lietuvių tautos lemtį XX a. – keliauti per pasaulį, kovoti, išlikti, kurti ir, kaip liudija kitas klasiko  eilėraštis, sugrįžti į Lietuvą, šaukiančią: „– Aš čia – gyva!“.

 Įvairios mūsų kūrėjų patirtys po Antrojo pasaulinio karo atsidūrus svetur. Štai  Henriko Nagio sesuo Liūnė Sutema mėgdavo sakyti, kad poezija svetur, ypač  sunkiomis gyvenimo akimirkomis, jai buvo kaip terapija: „Užuot ėjusi pas psichiatrą, aš rašiau poeziją“. Kalbėdama apie savo šeštąjį rinkinį „Graffiti“ (1993 m.) poetė sakė, kad tada, po vyro Mariaus Katiliškio mirties: „Eilėraščius gimdau, kad galėčiau gyventi ir kvėpuoti. Eilėraščiai turi mane sukrėsti. Eilėraščiais išsikalbu, išsispjaudau, lyg nuėjusi pas psichiatrą.“

   Beje, ne vienas Liūnės Sutemos kūrybos vertintojas, perskaitęs jos 1981 m. išleistą rinkinį „Vendeta“, stebėjosi: kaip gali tokios jautrios, trapios sielos poetė pavadinti rinkinį  korsikiečių kraujo kerštą reiškiančiu vardu? Į tokius abejojimus atsakė pati poetė: „Turbūt niekada negalėsiu atleisti tiems, kurie žudė mūsų partizanus pokario metais Lietuvoje, ir tai guls man ant sąžinės… […] Šventojo Rašto Senajame testamente yra pasakyta: Akis už akį, dantis už dantį. Tuo, rodos, tiki ir mano lyrinis herojus.“

  Taip galėjo pasakyti tik stoiška, tvirta, gyvenimo verpetų užgrūdinta moteris. Taip galėjo pasakyti žmogus, kuriam V. Kavolis suteikė „nužemintųjų“ generacijos vardą, t. y. žmonių, Lietuvoje praleidusių tik vaikystę, vėliau atplėštų nuo savo šaknų, subrendusių svetur. Tai yra išplėštųjų iš tėvynės likimas.

    Ir šiandien, Ukrainos karo kontekste, visai kitaip vertini Liūnės Sutemos mintis. Poetė parodė, kad ir rupi, paprasta poezija be skambių žodžių, be šūksnių, poezija, švytinti iš poetės vidinių gelmių, gali patraukti, sukrėsti, versti susimąstyti. Didelė poezija — tai ne stori kūrybos rinkiniai, daugžodystė. Tikroji poezija — tai skausmas, kuris gali tapti dvasios sauga.

 Dar 1991 m. Liūnė Sutema rašė: „ar norėčiau grįžti į Lietuvą? Labai norėčiau, bet, kita vertus, žinau, kad neberasčiau nieko, ką palikau. Palikom ten ir gerus, ir blogus laikus. Liko ten ir siaubas, ir šviesa… Bet aš niekuomet nenorėjau grįžti Lietuvon kaip turistė. Bijau, kad nebesusikalbėčiau su žmonėmis. Ir ką aš ten daryčiau?  Naktimis sapnuoju tą Buknaičių kaimą, savo tėvo tėviškę, ir žinau, kad ten nieko nebėra… Bijau, kad nebepriklausau ten, kur gimiau, kad jau niekur nebepriklausau…“

      Ačiū jums, mieli II-ojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo dalyviai, kad šiandien į gyvą Lietuvą įvairiais būdais sugrįžtate Jūs – lietuvių diasporos rašytojai, kurie dar 2019 metais žengėte pirmąjį ryžtingą žingsnį – vaisingai susitikote pirmajame  suvažiavime Vilniuje ir mums padovanojote almanachą Egzodika.

     Šiandien – pasaulyje, visai netoliese, Ukrainoje, tylint mūzoms, gaudžiant patrankoms, bet žmonėms reiškiant pilietinę valią ir etinę laikyseną – Jūs vėl atvykote į  visų mūsų Lietuvą.

      Sveikinu visus esamus ir būsimus lietuvių diasporos rašytojus II-ojo Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo proga. Kviečiu Jus ne tik pristatyti savo kūrybą, bet ir aptarti, mano galva, tris esmines problemas, kurias liudytų šie klausimai:

Ar  XX a. lietuvių egzodo rašytojai dar yra / gali būti aktualūs XXI jaunajai kartai ir Lietuvos valstybei?

Ar pasaulio lietuvių rašytojas būtinai privalo darbuotis lietuvybės sklaidos baruose, ar gali būti nuo jų atsitraukęs?

Ir trečias – svarbiausias greimiškas klausimas – kaip galima būti lietuviu XXI amžiuje?

Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, Henrikas Radauskas, Antanas Vaičiulaitis, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys, Birutė Pūkelevičiūtė, Antanas Škėma, Marius Katiliškis, Liūnė Sutema yra mūsų klasikai, kultūros kanono atramos. Tačiau, ar klasika šiandien mūsų jaunimo, moksleivijos dar skaitoma? Ar esame pajėgūs atrasti šių autorių tematikos, stilistikos, poetikos versmes? Ar galime iš naujo perskaityti šių autorių gyvenimo ir kūrybos tekstus, atsisakydami mąstymą koreguojančių „nepriklausomybės amžininkų“, „žemininkų“, „egzodo augintinių“ etikečių?

Man atrodo, kad lietuvių egzodo literatūros klasikai mūsų sąmonėse galėtų naujai atsiverti, jeigu bandytume įžvelgti ne istorijos determinuotus kūrėjus, bet individualias asmenybes, degusias talento,  asmeninių dramų  ir visuomenės opinijų laužuose. Tačiau dabar skaitymo poreikis silpsta, jį keičia vizualieji socialiniai tinklai ir kitos šiuolaikinės medijos. Įžvelgiu didelį pavojų: kai neskaitoma, užsiveria keliai į rašymą, o vėliau ir į mąstymą.

Šiuolaikiniams Lietuvos abiturientams, regis, kiltų problemų apmąstant ir šį  A. Nykos-Niliūno 1954 metų liepos 28 d. dienoraščio įrašą: „Mūsų mama labai mėgo literatūrą, bet pati, išskyrus „mišiaunas“ maldas bažnyčioje, niekuomet nieko neskaitė. Atsisėsti su knyga rankoje ir skaityti! [išskirta – S. T.] Taip darydama, ji būtų jautusis sunkiai nusidedanti. Jeigu kada ir pavartydavo kokią knygą, tai tik prieš tai apsidairiusi, ar niekas nemato, nes jau ankstyvoje vaikystėje buvo išmokyta dirbti tik „naudingus“ darbus ir gyventi niekad nesibaigiančiais rūpesčiais.“ Skaitymas, kūrinio visuma,  lietuvių kalba, jos tradicinė abėcėlė šiandien yra nenaudingi ir nemadingi, bet mes nematome dėl to kylančių problemų.

Mes gebame atnaujinti „Lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą“ jos tikslu keldami pirmiausia komunikacinių gebėjimų sakytine ir rašytine lietuvių kalba ugdymą, o įgyvendinant minėtąją programą „[…] ugdomos šios kompetencijos: kultūrinė; pažinimo; komunikavimo; kūrybiškumo;  pilietiškumo;  socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos; skaitmeninė“.  Deja, pilietiškumo kompetencija jau tebėra išvestinė; tik rašytojas galėtų meno kūrinyje atrasti analoginę kompetenciją ir apmąstyti ją pakeitusiąją – išganingąją „skaitmeninę“ kompetenciją, kuri  programos projekte sinonimiškai vadinama medijų raštingumu / informacinių technologijų raštingumu.

„Štai ir esu lietuvių tautos ambasadorius“, – galvoja Garšva. Šis  A. Škėmos „Baltos drobulės“ sakinys primena amžiną dilemą – koks turėtų būti lietuvių diasporos rašytojo santykis su Lietuva. Jis gali būti emocinis, nostalgiškas, patetinis, romantinis etc. Tačiau, mano galva, jis turėtų būti reflektyvus, kritiškai vertinantis Lietuvą apskritai ir savo asmeninę kūrybą konkrečiai.

Tai kritiškumas, kuriuo pasižymėjo A. Nyka-Niliūnas ir kuris šiandien būdingas, pavyzdžiui, Tomui Venclovai, Daliai Staponkutei ar Antanui Šileikai. Iš kur kyla apvalantis ir mąstymą stimuliuojantis kritiškumas, kviečiantis būti kelių kultūrų žmogumi, iš dviejų pasirinkti trečiąjį arba apsakymui suteikti pavadinimą: „Iš kur aš ateinu, kur aš einu“. Jis kyla iš rimto tapatybės (asmeninės, kultūrinės, istorinės) apmąstymo, kurio taip trūksta mums šiandien.

Laisva asmenybė gali sau leisti preparuoti asmeninio, visuomeninio ar globalaus pasaulio reiškinius, nebijodama neigiamų reakcijų, neparemtų projektų, nutrūkusių draugysčių etc.  A. Škėmos karta negalėjo būti atvira sau ir savyje, nes jautė įsipareigojimą prarastai Tėvynei. Sauliaus Tomo Kondroto karta dar turėjo stiprų istorinį įdagą. Jūs, šiuolaikiniai lietuvių diasporos rašytojai, nesate nei prilenkti prie žemės, nei agrariškai suprogramuoti, nei sovietinių traumų sužaloti, todėl galite būti (post)modernūs lietuvių kultūros ambasadoriai ir šiuolaikinės lietuvių kultūros mąstytojai, kuriems pakeliui su Birutės Pūkelevičiūtės ištartimi: „Dabar aš vaikštau tyliai ir esu atsivėrusi / kaip žaizda.“

Jūs, rašytojai, galite Lietuvos visuomenei padėti įveikti praeities traumas, žaizdas ir šiuolaikiniam pasauliui pasakyti, ką šiandien reiškia būti lietuviu. Atsakymų čia bus daugybė, bet pirmiausia rašytojas pamėgins savyje apmąstyti jau būtus atsakymus. Algirdas Julius Greimas 1970 metais išplėtojo mintį, kad lietuvis šiandien yra arba tautinė mažuma, arba tos mažumos atstovas. Tai savaime nėra nei blogai, nei gerai, tačiau  A. J. Greimas mums davė receptą: „Išlieka tik tos tautinės mažumos, kurios, saugodamos savo tautinę asmenybę, intuityviai žino pagal dabar madingą formulę, iki kol galima eiti „per toli“. Tai tautos, kurios turi istorinį patyrimą ir istorinę kantrybę.“

   Šių savybių ir linkiu Jums ne tik kasdienybės akivaruose, bet ir tose situacijose, kai reikia Kitam kūrybingai parodyti lietuvio „Aš“, lietuvių tautos substanciją ir netgi lietuvių diasporos grožį, suponuotą skirčių ir autentiškų meninių patirčių. Kad jos atsiskleistų, reikalingas valstybės dėmesys, nes Lietuva turi palaikyti užsienyje kuriančius tautiečius, turi skatinti natūralų plunksnos brolių ir sesių bendradarbiavimą, knygų leidybą, jų vertimą ir lietuvišką kultūrą puoselėjančius renginius.  Ir tai ne prabanga, tai būtinoji sąlyga.

Telydi Jus Lietuva,  telydi lietuvių kalba, telydi Liūnės Sutemos išmintis:

„Nebėra nieko svetimo –

ir niekad dar nebuvo manyje

tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė.“