Nuotrauka atminimui. S. Daubaraitės nuotr.

Sofija Daubaraitė, Ožkabaliai, www.voruta.lt

Geresnės vietos paminėti Lietuvos Nepriklausomybės Kovo 11-osios Akto signataro Jono Mačio 85-ųjų gimimo metinių nereikėjo ieškoti. Jis buvo minimas  Vilkaviškio rajone, kur jis save įprasmino darbais. (Gimė Marijampolės r. Igliškėliuose.)

Lietuvos Kovo-11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai ir Vasario 16-osios Akto signatarų klubo nariai šią dieną paminėjo Ožkabaliuose, J.Basanavičiaus gimtinėje, kur dabar Lietuvos žmonės pastatė gyvą ąžuolų paminklą kūrusiems Lietuvą, padėjusiems galvas už Lietuvą ir lygia greta tai paminklas sau.

Atvykusius į Ožkabalius pasveikino Signatarų klubo kanclerė I.Andrukaitienė.

Ji prisiminė J.Mačį, agrarinių mokslų daktarą kaip darbštų žmogų, buvusi Vilkaviškio r. Sąjūdžio pirmininką, Lietuvos Žemdirbių  sąjungos valdybos narį, vėliau – ilgametį rajono tarybos narį ir šio rajono merą.

Signatarų klubo prezidentė B.Valionytė priminė, kad pasodinti Kovo 11-osios  signatarų vardinį ąžuolyną buvo J.Mačio sumanymas ir jis daug prisidėjo įgyvendinant šį projektą. Ji priminė, kad, ąžuolyną pasodinus, reikėjo juo ir rūpintis. O su ta priežiūra ne taip sklandžiai sekėsi. Net avys ganytis buvo paleistos. Nors buvo nupirktas traktoriukas, bet, atvykus vasarai baigiantis, žolės siekė juosmenį, o ir traktoriukas jau  buvo nukeliavęs į privačias rankas, tiksliau pasisavintas. Reikalai pasitaisė, kai Lietuvos Tautinio Atgimimo ąžuolynas buvo priskirtas Nacionaliniam muziejui, kuriam vadovavo B. Kulnytė. Signatarė B.Valionytė dėkojo J. Mačiui, buvusiai direktorei B.Kulnytei ir visiems, kurie rūpinosi ir rūpinasi šiuo gyvu Lietuvos paminklu.

Buvusi Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė sakė, jog, kas sukurta reikia saugoti, o ne griauti.Griauti lengviau nei kurti. Dabar įvardijami 3 nacionaliniai muziejai:Lietuvos nacionalinis, Dailės ir M.K Čiurlionio. Nacionaliniame muziejuje buvo sukurtas pirmas rimtas istorijos muziejus, jo ištakas galima priskirti J.Basanavičiui, kurio sumanymą nutraukė Vilniaus užgrobimas.

Minėdami signataro J.Mačio 85-ąsias gimimo metines, kalbėjusieji A.Čeida, A.Mituzas, R.Žilinskas, R.Survila prisiminė, kiek žmonių, organizacijų čia dirbo neatlygintinai. Ir sakė, jei ąžuolą pasodino gamta, ji juo ir rūpinasi, o jei žmogus, tai jis juo ir turi rūpintis. Gal Stelmužės ąžuolas, kuriam dabar apie 1500 metų, mūsų ąžuoliukus laiko jaunyliais, tame tarpe ir stelmužiuką, bet visi tiki, kad jie nebesunyks, nes šaknimis leidžiasi į pragarą, o šakomis į dangų. Jie tvirtybės, ilgaamžiškumo simbolis, tad ir mūsų valstybei linkėjo sekti ąžuolų pavyzdžiu.Tauta pragare buvom ne kartą, tad dabar reikėtų daugiau siekti dangaus.

Prisiminiau J.Mačio žodžius iš jo rašytos  biografijos: ,,Dauguma Aukščiausios Tarybos deputatų buvo dideli Lietuvos patriotai ir patikėtą darbą garbingai atliko. Gaila, kad dėl kai kurių mūsų kolegų intrigų ir nepelnytos garbės troškimo negalėjome dirbti iki kadencijos pabaigos. Gerai pradėtas darbas po mūsų buvo sužlugdytas, Lietuvos turtas išvogtas, Lietuva praskolinta. Žmonės tarpusavyje sukiršinti, nuskurdinti, begėdiškai sumenkinta Lietuvos Nepriklausomybė. Tokios įvykių eigos nei aš, nei dauguma Lietuvos žmonių nesitikėjome.

Atėjo laikas, kai vėl viską turėsime pradėti iš naujo ir tam pagrindas yra atkovota Laisvė bei Nepriklausomybė 1990 metų kovo 11-ąją.“

Lyg tęsdama jo mintį, LR Seimo narė L.Moginienė sakė: ,,Neramu dėl jaunų žmonių, nes dirbtinai kapojami ryšiai su praeitimi. Prancūzai, vokiečiai, portugalai, italai neatsisakys būti savo tautos atstovais, neišsižadės savo kalbų. Mūsų valstybės numatytose  artimiausios ateities  gairėse nėra nė vieno skirsnio apie Lietuvą. Tos ,,gairės“ be Lietuvos, be jos žmonių. Bet blogus darbus galime ištaisyti. Ir tai įpareigoja J.Basanavičiaus darbai, jo dvasia, kuri lydi mus kasdien.“

Nuo J.Basanavičiaus sodybos buvo pajudėta prie ir Kovo 11-osios Akto signatarų giraitės. Šalia medelių yra signatarų vardai. Jono Mačio ąžuoliukas buvo aprištas tautine juostele. Aukštėliau auga Lietuvos Prezidentų atminimui pasodinti būsimieji plačiašakiai.

Ne vienas iš atvykusiųjų prisiminė darganotą ir šlapdribotą 1989-ųjų balandžio 1-ąją, kuomet klampojant po molynę ir gerokai žvarbstant, buvo sodinami pirmieji medeliai. Niekas neprisimena J.Basanavičiaus sodybos. Ir negali prisiminti, nes jų  tada čia ir nebuvo. Bet plazdėjo tautinės vėliavos, kiek buvo džiugesio, vilties. Ir vėliau vyko žmonės iš visos Lietuvos į šią talką. Dabar Tautos atgimimo ąžuolynas siekia 40 hektarų plotą, kuriame auga 14 giraičių. Kieviena jų turi savo vardą, ji skirta tautos istorijos įvykiams pažymėti.

1998 m. buvo pasodintos Vasario 16-osios nepriklausomybės ir Kovo 11-osios valstybės atkūrimo aktų signatarų giraitės. Čia auga giraitės gynusiems mūsų raštiją, padėjusiems galvas už Lietuvą. Auga Gervėčių, Punsko, užsienio šalių diplomatų  sodinti medeliai.  Atkurtos valstybės šimtmečio giraitė – tai Lietuvos penkių etnografinių regionų įamžinimas. Giraitės viduryje – 18 tonų riedulys su įrašu LIETUVA ir šimtmečio datomis.

Ant aukščiausio ąžuolyno  kalnelio yra Aukuro akmuo su iškaltais ženklais. Tai gamtos mokslų dr., fiziko, etnologo L.Klimkos ir architektės V. Stepulienės parengtas projektas. Autorius sakė, jog ratu iškalti ženklai atspindi amžinuosius dangaus šviesulių diktuojamus gamtos ritmus, o kartu darbus ir metų šventes. Taip mūsų protėvių kultūroje buvo suvokiamas laikas. Metų cikle matome ir tautos patriarcho  gimimo ir mirties datas. O ąžuolas – mūsų tautos  archetipinis vaizdinys, tai Pasaulio medis, Visatos ašis. Ąžuolas buvo garbinamas, ir mes jį mylime. Šiuo ąžuolynu įprasminame tautą.

Šalia  įrengta laužavietė, vyksta vakaronės, iš čia išgirsi sklindančias liaudies dainas, pamatysi besisukančias poras. Tad ir tą dieną skambėjo liaudies ansamblio ,,Liktužės“ dainos, sukosi rateliai.

Vėliau dalyviai, padėkoję šeimininkams ir šeimininkėms už  pavasarinę sriubą, pajudėjo į tolesnę kelionę. Buvo aplankytas Vilkaviškio rajone esantis Piliakalnių piliakalnis, nepamirštos Vinkšnupių XVIII a. viduryje įkurtos totorių kapinės. Iš čia pasukta į J.Mačio sodybą, kuria dabar rūpinasi sūnus Dainius ir jo šeima. Sodyba yra netoli Vištyčio ežero. Pasigrožėta jo vandenimis, pasidžiaugta Jono Mačio sodintomis pušimis, kurios išaugo į mišką.

Prasminga buvo J. Mačio 85- ųjų gimimo  metinių minėjimo diena. Ir kaip dovaną galime vertinti Signatarų klubo išleistą knygą  ,,Jonas Mačys“. Apsilankęs šiame krašte mintimis ir jausmais išgyveni tautos nueitą ir einamą kelią.

Puikūs nenuilstantys Kauno liaudies ansamblio ,,Liktužės“ žmonės, (vadovė J.Svidinskienė), ne tik patys dainavo, bet įtraukė ir dalyvius. Kaip sako amerikiečiai (o gal dabar ir pas mus), signatarui J. Mačiui buvo smagu iš aukštybių žvelgti į artimuosius ir draugus.