Sofijos Daubaraitės nuotr.

Sofija Daubaraitė, www.voruta.lt

2019 m. esame matę dokumentinį filmą ,,Traukinys į mirtį”, kuris pagrįstas dokumentine medžiaga, likusių gyvųjų prisiminimais ir liudijimais. Tai pasakojimas apie tragišką Lietuvos valstybingumo netekimo laiką, kuris tilpo į suskaičiuojamas  valandas. O tautos kančia, praradimai tęsėsi iki valstybės Nepriklausomybės atkūrimo.

Skaudžiausi praradimai – masinis, fizinis susidorojimas su tauta vyko nuo  SSRS ultimatumo paskelbimo  visoms Baltijos – Estijos, Latvijos, Lietuvos valstybėms. ,,Traukinys į mirtį” mums pasakoja  apie paskutinį 1918-1940 m. Lietuvos vyriausybės narių ir Respublikos prezidento posėdį, kuris lėmė ne tik visos valstybės, bet ir K. Skučo ir A. Povilaičio likimus.

Dokumentinio filmo pristatymo metu Virginija Skučaitė, K. Skučo dukterėčia,  ,,Kauno dienos” žurnalistė, kuri ir pradėjo žurnalistinį tyrimą-paiešką  buvusių Lietuvos pareigūnų likimo, juos išvežus iš Lietuvos, sakė, jog visa surinkta ir nepanaudota medžiaga  bus suguldyta į knygą. Ir štai knyga išleista.

Ją išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Knyga ,,Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose” jau pasklido po Lietuvą. Knygos pristatymas įvyko Kauno karininkų ramovėje, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriuje, Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje, Veiverių šaulių namuose, Bulotų namuose Marijampolėje ir Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. Šio susitikimo metu renginį vedė V.Skučaitė ir ,,Traukinio į mirtį” režisierius V. Kubilius. Kalbėjusieji detaliai supažindino su dokumentų ir faktų apie K. Skučo ir kitų Lietuvos pareigūnų nužudymo ir palaikų  buvimo vietos  paieškas. Iki tol nebuvo žinoma, kur jie buvo nužudyti ir kur jų palaikai. Autorė dėkojo  visiems, padėjusiems šioje ilgoje, beveik 30 metų trukusioje paieškos kelionėje – tai LGGRTC, Lietuvos ambasadai Maskvoje ir konkrečiai tuo metu ambasadoriaus pareigas ėjusiam R.Motuzai, taptautinei  žmogaus teisių ,,Memorial” organizacijai, kuri ilgus metus turėjo save Rusijoje žymėti “užsienio agente” ir yra daug kartų bausta piniginėmis baudomis, o pastarosiomis dienomis Maskvos generalinė prokuratūra kreipėsi į teismą dėl šios organizacijos panaikinimo.

Knygos pristatyme dalyvavo ir ambasadorius R. Motuza. Jis, kalbėdamas apie paieškos sunkumus, pažymėjo, kad  žurnalistė V.Skučaitė atliko ne šiaip žurnalistinį tyrimą – tai žygdarbis vardan istorinės atminties. Dabar tai padaryti  jau nebebūtų įmanoma. Politinė situacija Rusijoje iš esmės pasikeitusi. Rusijoje dėl ekonomikos nuosmūkio ir politinių aplinkybių jau susikūrusios organizacijos ,,Mums reikia Stalino” ir t.t.

Komunarka – tai buvęs specialios paskirties objektas, kur buvo sumetami į duobes nužudytieji Maskvos Liubiankos kalėjime. Yra žinoma, kad ir Maskvos mero S.Sobianino artimųjų palaikai yra Komunarkoje, bet jis niekada nėra apsilankęs šiose kapinėse. Matyt, kaip ir dalis lietuvių sovietmečiu bijojo, negalėjo eiti į bažnyčią, taip ir jis ignoruoja  istorijos atmintį, istorinius faktus. Komunarka ir dabar kelia šiurpą. Jose tūkstančiai įvairių tautybių, įvairaus tikėjimo ir rango žmonių palaikai užversti kalkėmis. Tai kapinės – miškas. Kapinės  negauna jokios paramos iš  valdžios, iš to paties I.Sobianino. Iki šiol yra išsiaiškinta  tik 6,5 tūkst. nužudytų  aukų palaidojimo vieta. O kiti laukia savo laiko, bet ten esantiems jis negailestingas , ypač dabartinėje situacijoje. Ta pati metodika buvo okupantų taikoma ir Lietuvoje. Tai – Tuskulėnų pavyzdys Vilniuje. Nužudytųjų palaikus sumesti nežinomoje  vietovėje ir apipilti kalkėmis.

Ambasadorius priminė, kad, puoselėjant atmintį, nuveikta nemažai, tačiau dar yra daug darbo. Tomske tremtiniams atminti pastatytas paminklas. Jis sakė, kad turime tęsti darbą.

Skaitantys knygą sužinos apie SSSR ultimatumą mūsų valstybei, kaip prasidėjo okupacija ir prieš tai parengti, surežisuoti kaltinimai valstybei ir pareigūnams. Vienas iš ultimatum punktų buvo pašalinti iš pareigų ir suimti Valstybės vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį.

Detaliai sužinosime apie paskutinį vyriausybės ir prezidento posėdį ir kas buvo iniciatoriai priimti ultimatumą, paaukoti savo pareigūnus. O vėliau detaliai bus atskleista visa K.Skučo ir kitų pareigūnų kelionė į mirtį ir tai, kaip buvo surasta palaikų vieta. Lygia greta rasime daug  pavardžių asmenų, kurie prisidėjo prie valstybės ir žmonių naikinimo. Knyga sukelia daug minčių apie pareigą, ištikimybę, apie pasirinkimą. Ji vertinga daugeliu atžvilgiu, ir tuo, jog iliustruota dokumentų faksimilėmis, joje yra ir daug istorinių nuotraukų.

O rašinį norėčiau baigti buvusios tremtinės, K. Skučo dukterėčios (neseniai visuomenė  paminėjo jos garbingą 90-metį)  poetės, prozininkės, vertėjos Ramutės Skučaitės žodžiais: esam kalti žmonėms, kuriuos patys išdavėm, ir ši knyga tebūnie jiems paminklas.

Renginyje dalyvavo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis ,,Vilnelė”, kuriam vadovauja Laima Purlienė. Ansamblio ir publikos dainavimas padėjo atlėgti  širdims.