Sofija Daubaraitė, www.voruta.lt

Mano rankose neseniai leidyklos  ,,Homo liber” išleista,  dar spaustuve kvepianti  knyga  ,,Armėnų tautos istorijos atspindžiai XIX a. pab.- XX a. pr. lietuvių spaudoje”.  Knygos viršelyje (dailininkas Rimantas Tumasonis) matome chačkarą. Chačkaras – (arm. chačkar – kryžius – akmuo).

Armėnai chačkarus statė paminėdami svarbius istorinius įvykius Tai bažnyčių, miestų, išskirtinių statinių monumentai, Jais pagerbiamos iškilios asmenybės. Tai armėnų architektūros religinis paminklas ir antkapinis akmuo. Seniausias chačkaras minimas nuo IX a. Chačkarai, kaip ir lietuvių mediniai kryžiai, yra įtraukti į UNESCO Pasaulio kultūros vertybių paveldo sąrašą.

Ir matome laikraščio Varpas puslapio faksimilę. Ir Chačkaras, ir Varpas kiekvienoje tautoje yra ne tik materialinės vertybės, bet jau seniai tapę simboliais, kurie talpina daugybę prasmių.

Knygos pavadinimas mums sako, kad susitiksime su tekstais, paskelbtais praėjusiais šimtmečiais lietuvių spaudoje, kuriuose atsispindi armėnų tematika, kalbama apie armėnų kultūrą: raštiją, literatūrą, armėnų krikščioniškąsias šaknis,  armėnų tradicijas, pateikiami Armėnijos tautos  istorijos faktai. Tie straipsniai buvo parašyti mūsų spaudos priešaušryje, kai Aušra, Varpas buvo drukavojami Ragainėje, Tilžėje. Kai šie ir kiti spaudiniai  buvo slapta platinami Lietuvoje, Rusijos imperijoje gyvenančių lietuvių tarpe. Šie laikraščiai pasiekdavo ir kt. Europos šalis bei JAV. Tai dar knygnešystės gadynė. Bet šioje spaudoje jau buvo rašoma apie Armėniją. Knygoje pateikti straipsniai buvo išspausdinti 1885-1923 m. laikotarpiu.

Apie paskatas ir motyvus atsirasti tokiam straipsnių rinkiniui, nupūsti primiršimo  dulkes mums paaiškina pratarmėje knygos sudarytojas R. Arutiunian, palydimajame žodyje Armėnijos Respublikos ambasadorius T. Mkrtchyan ir plačią apžvalgą pateikia  dr. A. Kasparavičius.

Knygoje patalpinta arti  trijų dešimčių straipsnių. Jie sulesioti bibliotekų spaudos archyvuose iš tuo metu leistų laikraščių:  Aušra, Varpas, Tėvynės sargas, Lietuvos ūkininkas , Viltis, Apšvieta. Taip pat apžvalginiai tekstai iš pirmosios Lietuviškos enciklopedijos, kuri buvo išleista Kaune 1933 m. Suprantama, apie Armėniją Lietuvos spaudoje buvo rašoma ir vėliau, bet minimu laikotarpiu armėnų tautai buvo iškilęs egzistencijos klausimas. Didžioji dalis Armėnų teritorijos priklausė osmaniškajai Turkijai. Armėnai Turkijos teritorijoje buvo naikinami fiziškai, jau nekalbant apie kalbos, rašto, tikėjimo suvaržymus. Nepaisant to, kad nuo 1878 metų Berlyno konferencijos Armėnijos klausimas tapo tarptautiniu politikos objektu ir buvo sutarta tarp valstybių dalyvių, tame tarpe ir pati Turkija, buvo įsipareigojusi laikytis, priimtos deklaracijos nuostatų, kad armėnai nebebus persekiojami dėl religijos, kad tautybė neberibos jų dalyvavimo, kaip dabar sakytume, visuomeniniame gyvenime ir teisės atžvilgiu (ypač teismuose)  turės tokias pat teises, kaip ir turkai, ši tauta patyrė visą žemiškąjį pragarą Osmanų imperijoje.

Minėtuose laikraščiuose, kuriuos redagavo J. Basanavičius,  V. Kudirka,  A. Smetona tekstus rašė publicistai, rašytojai, kultūrininkai, teisininkai, patys redaktoriai. Paminėtini autoriai: Juozas Anziulaitis – Kalnėnas, kuris savo straipsnyje plačiai aprašė permainingą armėnų istoriją, pabrėždamas tautos seną kilmę, ankstyvąsias krikščioniškąsias ištakas, aprašė geografiją, netgi supažindino su šios teritorijos augmenija , gyvūnija. Pereidamas prie savo laikmečio, XIX a. pabaigos, pastebi ir besitelkiančius armėnus, esančius Osmanų imperijoje, kuriuos ragina tai daryti jų tautiečiai besimokantys  arba pabėgę iš Turkijos  ir esantys Londone. Ir apie šį besiplėtojantį pasipriešinimą  sužinome tekste. Autorius mini ir priežastis, kas verčia žmones palikti savo lūšnas ir jungtis į būrius prie kurių jungiasi ir skurdžiausieji musulmonai. Autorius rašo, ten žmonės gyvena labai biednai, apšiurę, žiemomis gyvena kūtėse (tvartuose), valgo ir miega ant ragažių šalia krūvų mėšlo ir purvų. Lyg tęsdamas armėnų nepakeliamo skurdo ir beteisiškumo mintį  Sirazdelis (Strazdelis) straipsnyje Armėnai rašo, jog armėnai yra nuvaryti nuo savo žemių, miestelėnai verčiasi prekyba, bet nesusivaldančioji viešpatystė paskendusi skolose, krauna išskirtinius, papildomus mokesčius armėnams, patys mokesčių rinkikai plėšia juos. Ir dar nebaudžiami kurdai, kurie  turi ginklus (armėnams draudžiami ginklai), tik nuėmus javus, užpuola visą kaimą, viską atima, pasigrobia moteris, ir vietą palieka liepsnose. Straipsnio autorius rašo, tegu pats armėnų poetas Patkaujanas savo eilėraščiu ,,Dūsaujimas“ pasako, ko armėnai prašo. O štai ko poetas prašo ir klausia: ,,Argi negali Europa užstoti Armėniją? Argi negali jį, paverstą į gyvulį, padaryti žmogum, kaip ir visi, kurie yra sutverti ant paveikslo Dievo? Sakykit, argi armėnas negali dirbt tos žemės, kurioje ilsisi jo tėvų tėvai? {…} Ar tikt vienam armėnui draudžia jo tikėjimą, draudžia išpažinti Dievą“… Pagaliau tos pačios Europos žmonės sako, kad gyvulys turi daugiau teisių už nelaimingą persekiojamą tautą. Tad – ,,Sakyk man, Europa, ar tu turi dar Dievą…“

G. Petkevičaitės – Bitės tekste cituojamas armėnų tautos žadintojas Tigrane  Yergate (Tigran Jerkat), kuris sakė: Išrišimas armėnų klausimo užgula dabar sąžinę visos Europos ir Amerikos.

Deja, istorija rodo, kad tas šauksmas nebuvo išgirstas, nors pažadų buvo.

O štai Tėvynės sarge skaitome tekstą  ,,Ar tai Europai galas jau pareina?“,  kurį išvertė S. Tijūnaitis. Straipsnis buvo išspausdintas Austrijos laikraštyje. Tekste apžvelgiama tuometinė padėtis Europoje, kur juda Rytų valstybės ir primenama, kad  kiekvienas europietis žino, kad krikščioniškosios Europos  valstybės palaikė tautininkus mahometonus ginklais ir kardininkais. O to darbo vaisiai? Išžudyti , išvaikyti krikščionys, sunaikinta armėnų tauta ir nė  viena krikščioniška valstybė nepajudino  nė piršto gelbėti nors likučius iš baisios mirties. 1918 m. jau buvo išleistas O. Spenglerio  ,,Vakarų ( Europos) saulėlydis“ I t.  Šiame filosofiniame kūrinyje nekalbama apie fizinį Europos išnykimą, bet kalbama apie jos dvasinį sunykimą. O minėtame panašaus pavadinimo straipsnyje į klausimą, kodėl taip vyksta, kodėl silpsta Europa minimos priežastys: Europos tautos apleido Dievą, garbina tik auksą ir ,,valstybę,“ todėl tautos apako, širdys sukietėjo ir pradėjo viena kitą ėsti tykodamos pasaulio turtų, bet lygia greta primena, kad Europa turi atsikėlimo kelią, bet tai ne  karas, ne revoliucijos, ne bolševizmas, kuris jau siautėjo. Išeitis – grįžti prie vertybių – tai pasitikėjimo tarp tautų, teisybės dvasios.

Šis leidinys yra labai vertingas daugeliu atžvilgiu; pirmiausia, kad mums labai didelę vertę  turintis maistas paduotas ant lėkštutės, kad mums nereikėtų vargintis, jo ieškoti. Knygoje pateikti publicistiniai straipsniai plačiai ir labai regimai atskleidžia 19 a. pab.-20 a. pr. plačią Europos, Lietuvos, Armėnijos politinę panoramą. Atidesnis skaitytojas pastebės daug istorinių panašumų ir paralelių tarp Lietuvos ir Armėnijos: (Armėnijos pasidalijimas: Rusija, Persija, Turkija), Europos elgesys armėnų tautos atžvilgiu, Maskvos sąmokslai su turkais įvairiais istoriniais laikotarpiais, bolševikų manipuliacijos atsikuriant Respublikai, Rusijos bolševikų ultimatumas leisti turkų armijai judėti per Armėniją. (Bolševikų reikalavimas jų  kariaunai  leisti judėti per Lietuvą.) Anglų, vokiečių, prancūzų, elgesys armėnų , lietuvių  ir kt. tautų atžvilgiu, kai buvo sprendžiami teritorijų ribų nustatymo ir kt. valstybingumo klausimai. Straipsnių autoriai faktus lygina plačiame geopolitiniame ir buvusių aplinkybių kontekste, mini faktus, priežastis ir pasekmes, ir kiekvienas iš jų išreiškia savo santykį su aprašomuoju dalyku.

V. Krėvė str. ,,Ugnies kūrėjai“ (Tėvynės Sargas), primena kad Lietuva bolševikus turi pažinti ne iš žodžių, kalbų, bet iš jų darbų. Kad suprastume, kas tie bolševikai, jų taktika, ko iš jų laukti, neprošal būtų susipažinti su ,,jų pasielgimu Užkaukazėje“, nes ,,Mes dabar tokiame padėjime esame, kokiame buvo Užkaukazės respublikos“.  V. Krėvė savo tekstu primena mums ir paaiškina to laiko tarptautinę padėtį ir  didžiųjų valstybių elgesį silpnesniųjų atžvilgiu.

Dr. A. Kasparavičius įžanginiame tekste mums primena, jog armėnų genocido klausimas nėra iki šiol galutinai išspręstas, nors daugelis valstybių, tarp jų ir Lietuva, yra pripažinusi genocido faktą.

R. Arutiuniano sudaryta knyga – tai prikelta mūsų spaudos istorija, O ji tokia gyva, atliepianti mūsų šiandieną. Kiekvienas, paėmęs ją į rankas, norės perskaityt vienu atokvėpiu ir stebėsis rašiusiųjų minties, įžvalgų gilumu. Ir kitų atjauta. Šiuokart atjauta Armėnijai.