Sofija Daubaraitė, Vilnius, www.voruta.lt

Voruta.lt  jau rašė apie š. m. sausio 25 d. įvyksiantį Klaudijaus Driskiaus foto parodos „Tirpstanti tapatybė. Baltarusijos lietuviai“  atidarymą Vilniaus fotografijos galerijoje.

Tą dieną, kai Vilnius pradėjo švęsti miesto vardo paminėjimo 700 metų jubiliejų, Vilniaus fotografijos galerija buvo pilna žmonių. Galima sakyti, jau buvo ir ankštoka Bet ši paroda nebuvo programinis jubiliejaus renginys (aut. pastaba).

Į parodos atidarymą atvyko žmonės, kurie įvairiais ryšiais susiję su etninėmis Lietuvos žemėmis Baltarusijoje, fotomenininko kolegos, įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonės, atvyko žmonės iš Rokiškio, Trakų, Panevėžio ir kt. miestų.

Jie norėjo pamatyti K.Driskiaus darbus, kurių didžioji dalis suguldyti į to paties pavadinimo knygą. Autorius yra sudaręs ir išleidęs 16 albumų ir knygų. Yra surengęs daugybę  foto parodų, jo darbai buvo eksponuojami ne tik Lietuvoje. Jis apdovanotas  ir ne viena premija – Patriotų premija už knygą „Balys Vaičėnas. Partizano sąsiuviniai“. Medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“.

Parodos atidarymo metu kalbėjo Fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gytis Skudžinskas, Istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, Vasario 16-osios fondo tarybos pirmininkas, prof. Rimantas Miknys, buvęs ambasadorius Baltarusijoje Alfonsas Augulis, Baltarusijos lingvistas ir vertėjas Vincukas Viačiorka ir kt.

Prof. R.Miknys, kalbėdamas apie čia pristatomus darbus pažymėjo, kad tie vaizdai – žmonių portretai, grupinės nuotraukos, gamtovaizdžiai – visa tai susiję su Vilniumi, visa, ką mes matome, tai LDK dalyviai, Lietuvos etninių žemių gyventojai. Jis sakė, „man kaip istorikui, labai svarbus faktas, kuris tampa šaltiniu. Pagrindiniu veikėju tampa situacija, kuri fiksuoja laikmetį ir kuria perspektyvą. Mes patys natūroje to nepajėgiame pamatyti. Bet tai padeda pamatyti ir plačiau suvokti  reiškinius K.Driskiaus darbai.“

Ne vienas iš dalyvių šiuose jau istorija tampančiuose darbuose atpažino save, daugelio jau nebėra žemiškajame gyvenime, kitiems tai įtvirtintas vaizdas to, kas buvo…

Išskirtinis šios parodos bruožas – prie nuotraukų esantys tekstai, kurie labai iškalbingi. Tai pasakojimai – miniatiūros, paporintos fotografuojamų žmonių arba išgirstos tose vietose. Kalbėta tarmiškai, dzūkuojama. Tos istorijos ironiškos, jumoristinės, įžvelgiančios negailestingą laiko tėkmę, ir tos dienos realybę.

Kalbėdamas K.Driskius prisiminė, jog jis dažnai fotografuoti vykdavęs į Ukrainą, Rusiją. O su juo kalbėdamas A.Augulis paklausęs, kodėl jis nesustojąs čia. Tad jis ir sustojęs. Ilgam. Šešerius metus jis važinėjo po Gervėčius, Pelesą, Rimdžiūnus, Dieveniškes…. Čia jis klausėsi liūdnų ir linksmų gyventojų pasakojimų, prisiminimų apie okupacijas, apie lietuviškų žemių, kaimų atskyrimą nuo Lietuvos, apie užslėptą mintį apie pasikeitimus, apie šventes ir kasdienybę. Čia gimė jo darbai. „Tada negalėjau įsivaizduoti, kad sulauksim tokio laiko, tokių politinių permainų, kai žmonės bus verčiami  įtikėti  „rusiška dvasia“, neteksime lietuviškų mokyklų. Todėl mano darbas atrodo dar prasmingesnis“ – dalijasi mintimis fotomenininkas.

A. Augulis priminė, jog tose vietose gyvenantys žmonės Vilnių laikė savo miestu. Jei gervėtiškis  sakydavo važiuoju arba buvau mieste, niekas neklausdavo kokiame. Visi žinojo – tai Vilnius. Taip pat jis užsiminė, jog ir kiti fotomeninininkai savo archyvuose turi liudijimų iš šių vietų. Paminėjo ir A. Sutkų. Kalbėtojas išreiškė viltį, kad archyvinė medžiaga kada nors virs realiais vaizdais.

Negalima nepaminėti V.Večiorkos pasisakymo. Jis pastebėjo, kad nuotraukose yra ir baltarusių.  Jis sakė, gyvendami žmonės greta mokėjo vieni kitų kalbą. Kalbėdavo ir maišydami žodyną. Jis matantis ir jaučiantis, kad nyksta  tautinė tapatybė. Ir svarbiausia, kad ji spartinama prievartiniu būdu. Tai pasakytina ir apie baltarusių kalbą. Jis bijo, kad ir baltarusiai yra tirpstanti tauta. „Lankydamasis Gervėčiuose ir kitose lietuvių gyvenamose vietose mačiau realią dvikalbystę, kur kalbama gražia lietuviška ir baltarusių kalbomis. Baltarusija turi didelę atsakomybę išsaugoti ten gyvenančių lietuvių tapatybę. Ir manau, kad tas tamsus laikas pasibaigs. Mes labai džiaugiamės baltarusių Pranciškaus Skorinos gimnazija Vilniuje. Manau, kad šia paroda labai apsidžiaugtų ir baltarusiai. Ir tikiu, kad tai įvyks.

Šios K. Driskiaus parodos nuotraukos – tai pasakojanti ir vaizduojanti  atmintis, tai – dingstanti atlantida.  Šiandien ji yra įgavusi meninę formą. Kai kas pastebėjo, kad nuotraukose yra ir ,,blogų“ žmonių. Bet tokia yra realybė. Gėris  šalia blogio. O mene ir blogis, ir gėris tampa simboliais.“

Parodos atidaryme dalyvavo folklorinis ansamblis VISI, kuriam vadovauja Evaldas Vyčinas.

                     + ++

Paroda atidarymo dalyviams sukėlė  ne vieną mintį. Kilo diskusija. Vienas iš klausimų buvo: ar nieko negalima nuveikti uždarytų lietuviškų vaikų labui. Mes priėmėme daug  žmonių, pabėgusių nuo Baltarusijos diktatoriaus, o ar valstybės pareigūnai negalėtų imtis konkrečių žingsnių ir norinčius etninių žemių vaikus priimti į mūsų mokyklas? Tuo labiau, kad tokią patirtį turime. Prisiminkime, kiek  Vilniaus r. Marijampolio  buvęs vidurinės mokyklos direktorius A.Masaitis ir kt. išugdė Gervėčių ir aplinkinių  vietovių mokinių. Ir tai buvo sovietmetis. Mokytis atvykę vaikai neturėdavo net asmens dokumento. Bet jie buvo priglobti, baigė ne tik vidurinę mokyklą, bet ir aukštuosius mokslus. Sunku būtų suminėti, kiek ta, už sienos tapusi žemė, pabėrė mums aukso smilčių.

Sofijos Daubaraitės nuotraukos