Lietuvos Steigiamojo Seimo nariai prie paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ Karo muziejaus sodelyje. Kaunas, 1921 m. gegužės 15 d. Fotoateljė „Menas“ | Lietuvos centrinis valstybės archyvas. P-12520 

Sofija DAUBARAITĖ, Vilnius, www.voruta.lt

Gegužės viduryje LR Seime buvo surengta apskritojo stalo diskusija ,,Kiekvieno piliečio prievolė: pirmiesiems demokratiniams rinkimams – 100.“ Renginys buvo skirtas Steigiamojo Seimo ir Lietuvos Respublikos 100-mečiui paminėti.

Renginyje dalyvavę mokslininkai apžvelgė tą ilgą kelią nuo pirmųjų Lietuvoje organizuotų ir įvykusių rinkimų. Be pirmųjų Lietuvos  Seimo  rinkimų,  įvykusių 1920 metais,  būtų sunkiau įsivaizduoti ir mūsų darbus šioje srityje, atkuriant Nepriklausomybę naujaisiais laikais.

Rinkimus Lietuvoje organizuoti įpareigojo  1917 metais rugsėjo mėnesį įvykusi  Vilniaus konferencija, kurios politinėje rezoliucijoje buvo sakoma, jog Lietuva turi būti sudaryta demokratiniais pagrindais ir, suprantama, 1918 metų Nepriklausomybės Aktas, kuris skelbė, jog ,,tolimesnį likimą bei santvarką pavesta atkurti Atkuriamajam Seimui“…

Taigi, turėjo būti surengti rinkimai. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas buvo priimtas 1919 m. ir šis dokumentas numatė Steigiamojo Seimo rinkimų datą. Steigiamojo Seimo rinkimai įvyko 1919 m. balandžio 14-16 d. Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas skelbė: „Seimo atstovai renkami visuotinu, tiesiu, lygiu ir slaptu balsavimu, saugojant proporcinę sistemą. Rinkimuose dalyvauja visų tikėjimų ir tautų Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys.“ Mokslininkai teigia, kad tuo metu tai buvo viena pažangiausių rinkimų sistema, tarp tų, kurios egzistavo. Bet ir priduria, kad, vertinant dabartiniu požiūriu, nė viena pasaulio valstybė tuo metu netenkino demokratinių reikalavimų, o ir pats demokratijos supratimas kito ir kinta.

Tad ir ano laiko rinkimų įstatyme matomas fragmentiškumas. Manoma, kad tą fragmentiškumą diktavo daugiau  aplinkybės, nei demokratijos suvokimo stoka.

Lietuva tebebuvo karo apsuptyje. Kovojo su lenkais, puolė bolševikai, tebesišlaistė bermontininkai. Didesni miestai buvo ištuštėję: siautė badas, buvo pasklidusi šiltinė, apsunkintas susisiekimas su valsčiais; reikėjo telkti raštingus žmones  aiškinamajam  darbui. Tebevyko teritorijų konsolidacija. Buvo įtrauktos 4 Vilniaus krašto teritorijos, kurių rinkėjų  skaičius gerokai skyrėsi. Buvo šaukiami savanoriai, formuojama kariuomenė. Jau tuo metu buvo per 45 tūkstančius žmonių. Į pirmąjį savanorių šaukimą rinkosi ne tik vyrai, bet buvo daugybė paauglių, pagyvenusių žmonių,  keli šimtai moterų. Bet kariuomenei stokojo amunicijos, arklių, ginklų ir vadų. Taigi kariuomenė tuo metu  dar nebuvo susiformavusi, kaip reguliari, tradicijas turinti kariuomenė. Tai buvo kaimo ir miesto žmonės. Buvo iškilęs aštrus klausimas – ar  suteikti teisę  balsuoti kariškiams ir kareiviams. Partijų nuomonės išsiskyrė. Krikščionys demokratai šiuo klausimu laikėsi nuošaliai, bet įvykus maištams, kariškiams ir kareiviams buvo suteikta teisė balsuoti, ir jų atstovai buvo išrinkti į Steigiamąjį seimą. Rinkimų metu agitatoriai į kareivines nebuvo įleidžiami. Agituoti kareivinėse galėjo tik kariškiai ir kareiviai, išsikėlę kandidatais. Rinkimams buvo sudarytos 6 apygardos Buvo įvardijami 4 miestai. Įstatymu nustatytas ir rinkėjų skaičius, kad nebūtų per didelių proporcijų. Apygardų komisijos privalėjo apygardas  padalyti į rinkimų apylinkes atsižvelgiant, kad apylinkėje būtų nuo 3 iki 7 tūkstančių gyventojų ir kad apylinkės plotas atitiktų, jei galima, vienam valsčiui. Jei apygardoje liktų ne mažiau kaip 8 tūkst. gyventojų, tada tai apygardai pridedamas dar vienas atstovas. Steigiamojo Seimo rinkimuose dalyvavo visos Lietuvos partijos, išskyrus komunistų. Tuo pačiu buvo siekiama, kad nebalsuotų asmenys, neturintys pasų, nors tuo metu pasai buvo keičiami. Buvo imamasi priemonių, kad nebalsuotų asmenys, kurie nebuvo piliečiai.

Nepaisant detalaus rinkimų įstatymo, neišvengta ir kuriozų. Pasitaikydavo, kad kandidatuojantis asmuo patekdavo į kelis sąrašus. Kartais būdavo sunku suformuoti apylinkių rinkimų komisiją. Nevienodai komisijos elgdavosi, atėjus balsuoti rinkėjui, kuris nebuvo įtrauktas į rinkimų sąrašus: vienos, asmeniui turinčiam dokumentą, leisdavo balsuoti, kitos – siųsdavo namo. Užfiksuota ir tai, jog viena rinkimų komisija valsčiuje  buvo suformuota savarankiškai. Joje balsavo per 160 žmonių. Komisija laikėsi visų reikalavimų, apsaugojo biuletenius ir pristatė komisijai. Rinkimai vyko  dvi dienas. Ir jos buvo paskelbtos nedarbo dienomis. To meto duomenys teigia, jog balsavime dalyvavo 90% balsavimo teisę turinčių žmonių. Šie rinkimai nevyko Vilniaus krašte, kurį buvo okupavę lenkai ir Klaipėdos krašte, kurį administravo Prancūzija. Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinkta 112 narių, jų tarpe – 5 moterys. Buvo atstovaujama įvairioms partijoms. Daugiausia atstovų turėjo Lietuvos krikščionių demokratų blokas. Buvo atstovaujamos ir tautinės mažumos. Joms atiteko 11 vietų.

Taigi, šių rinkimų dėka buvo sušauktas Steigiamasis Seimas. Pirmasis posėdis vyko 1920 gegužės 15 d., Kaune, Miesto teatre. Steigiamasis Seimas priėmė visus pagrindinius įstatymus valstybei funkcionuoti. Svarbiausias iš jų – Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Šiame renginyje pranešimus skaitė dr. A.Krupavičius, dr. Danutė Blažytė-Baužienė, dr. S.Kaubrys, dr. A.Jurevičiūtė, prof. J.Galdikas.