Autorės nuotraukos

Sofija DAUBARAITĖ, www.voruta.lt

Baigėsi rugsėjis. Koks jis buvo? Buvo saulėtas. Bet ar mus jis nuteikė saulėtai?

Ne visus. Kai kurie įvykiai prasidėjo karštomis vasaros dienomis ir nutįso iki rugsėjo. Kažkas pasiima kūjį, tokį simbolišką įnagį ir kartu tokį brutalų ir  kaip  A. Gudaičio-Guzevičiaus  kalvis sudaužo Vilniuje J.Noreikos -Generolo Vėtros atminimo ženklą. Iš neapykantos? Iš bejėgiškumo? Dėl reklamos? O juk norėta savo rankose pajusti Europos parlamentaro pažymėjimo palaimą ir ,kad prie tos palaimos prisidėtų tas toks pažįstamas buvusios blogos šalies vienas iš simbolių. Taip, Stasys Tomas norėjo tapti EP nariu. Bet nemenka visuomenės dalis pasipiktino tokiu kalvio ignoto-tomo  darbu ir surengdama  nemenką mitingą, protesto akciją, pareikalavo, kad tas kandidatas į EP narius būtų nubaustas, o atminties ženklas – grąžintas į buvusią vietą.

Po kažkiek laiko atminimo lenta grąžinama kur buvusi. Atrodo, visuomenė vėl gali grįžti prie vasaros darbų ir smagumų. Bet čia buvo kitaip nei pasakose. Tiksliau, visuomenė nežinojo, kad bus veiksmo tęsinys. Įvyko absurdo scena. Pasirodo, buvo ir kitas kalvis ignotas.  Bet, šiam pasirodė, kad   kūjis nėra pats tinkamiausias įnagis, o gal ir per sunkus, tad jis pasikvietė ,,Grindos“ vyrukus ir prisakė jiems suskubt: iki pragys pirmieji gaidžiai jie turi nuplėšt nuo  Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos atminimo ženklą. Kažin kas būtų buvę, jei jie būtų nepaklusę arba suvėlinę ir išgirdę giedorius… Bet gaidžiai nespėjo pragysti ir atsiųstieji  įvykdė, kas buvo liepta. Gal premijas gavo…

O tą prisakymą davė miesto meras. Tada vėl sujudo Vilnius, sujudo ir Kaunas, ir mažesnių miestelių žmonės, galvojantys, kad taip  žaisti be jokių taisyklių – nevalia. Tuos sujudusius miestus aš palikau, norėdama pamąstyt, kodėl tas meras toks visagalis, lyg ir gyvenam demokratinėje valstybėje,   kiti priminė, kad  jis jau anksčiau išdavė Baltarusijos disidentus, lyg mes būtume kokia Kinija. Ar tas jo mąstymas turi kažkokią sistemą, ar jis veikia pagautas įkarščio?

Nuvykau Klaipėdą. Jūra šilta, keletą dienų net banguoti pamiršusi. Ir saulė karšta, nepranašaujanti vėsos. Ir niekas jokių lentelių neplėšo. Atvirkščiai, prašvitus Rugsėjo 1-jai, klaipėdiečiai rinkosi į aikštę, kur buvo atidengtas paminklas Vilhelmui Storostai-Vydūnui. Vydūnas  basomis kojomis. O jo batai palikti ant fontano krašto. Tai simboliškos detalės. O aikštėje ir LR Kultūros ministras, ne vienas Seimo narys, Klaipėdos savivaldybės meras ir tie, kurie daugiausiai prisidėjo prie šio paminklo. Kažin, ar šį meno objektą matytume, jei šią  sunkią septynerių metų naštą nebūtų prisiėmusios visuomeninės  organizacijos: VĮ ,,Mažoji Lietuva“ ir jos vadovas verslininkas R. Cibauskas, Vydūno draugija ir kt . O juos parėmė įmonės, organizacijos, privatūs asmenys. Sako, Kaune, Rotušės aikštėje, Basanavičius yra  pasisveikinęs su Vydūnu šiais žodžiais: „Tautos patriarchas sveikina Tautos pranašą“. Prisimenant Vydūno populiarumą, jo dvasinį ir tautinį mokymą  gal ir nereikia stebėtis, kad jis buvo vadinamas apaštalu. Šiandien daug ženklų rodo, kad Vydūno apaštalystė būtų ne ką lengvesnė, nei jo gyventomis dienomis. (Bet, kaip sakoma, viskas, kas gera, turi ir pabaigą).

Grįžau į Vilnių, į mylimą miestą, vis dar galvodama apie Vydūno darbus Lietuvai… O čia bruzdesys. Žmonės renkasi prie Daukanto aikštės. Įvairaus amžiaus ir daug žmonių… Tai tęsiasi  atminimo ženklų nukabinėjimo istorija. Visa tai  dėl mero veiksmo, dėl kurio jis sakė, jog didžiuojasi,  ir dėl to jis sulaukė sveikinimų iš JAV, o iš mums arčiau esančios šalies TV kanalų nebegali išlipti. Pažiūrėjęs tai  tikrai pasijunti nesvarumo būsenoje ir galvoji, ar taip pat jaučiasi ir to teliko kūrėjai. O ten -pagrindinis herojus – Vilniaus meras.

Mitinguojantys  sakė, jog neleis įsitvirtint  naujoms šliaužiančios okupacijos formoms. Kalbėjusieji priminė Sibiro kančias, partizanų žūtis ir kad visos tos netektys buvo patirtos kovojant dėl nepriklausomos  Lietuvos. Ir kreipėsi į aukščiausiąsias valstybės institucijas, kad istorinių asmenybių ir įvykių vertinimo bei įamžinimo klausimai būtų svarstomi ir sprendžiami nacionaliniu lygiu. Reikalauta, kad būtų apgintas viešasis interesas, kad seniai laikas susiprasti ir nustoti Lietuvos gyvenimą, jos istoriją vertinti iš  buvusios TSRS pozicijų, vis taikant jos metodologiją ir esant mažiausiai dingsčiai lietuvius, vengusius šlovinti buvusius ir esamus kolaborantus, vadinti nacionalfašistais, naciais ir kt.

Buvo raginama pakeisti  komisijos, kuri tiria nacių ir bolševikų nusikaltimus, sudėtį. Komisija veikia daugelį metų, bet mes ne kažin ką žinome apie jos tyrimus. O atomazga buvo ta, jog mitingo dalyviai pajudėjo link Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos, kur buvo atidengta už privačius pinigus pagaminta nauja paminklinė lenta J. Noreikai.

                                                                                                  * * *

Dažnokai tenka paėjėti Vilniaus Gedimino prospektu ir stabtelėti (ir nežinia kaip pasakyti, ar V. Kudirkos aikštėje, ar prie jos). Gal ir norėtum pastovėt prie V. Kudirkos paminklo, gal ir dar kartą perskaityt giesmę apie Lietuvą, bet nelabai pavyks. Aikštė yra tapusi riedlentininkų Meka. Ir aikštės nepakanka. Geresnis šuolis nuo paminklo  bortelių ir dar nuo aukščiau. Kai kur jau paminklinis akmuo nuskaldytas. Paaugliai sako, mes neturime kur važinėtis, ar jums gaila šios aikštės, ir paminklui nieko neatsitiks… Vaikus suprantu, jie nori važinėtis, bet aš noriu suprasti ir ką kitką. Ar tai Vilniaus Lukiškių aikštės tęsinys? Kas ,,diktuoja“ tas madas, kad kiekviena vieta tampa viskam galima, nors jos paskirtis yra visai kita? Ar tai daroma sąmoningai, ar neturint humanitarinės nuovokos, nesuvokiant integralios kultūros,  krislo pagarbos, o pagaliau ir praktinio įvertinimo. Juk visa tai kainavo ir kainuos pinigus. Gal visa tai todėl, kad nesavi pinigai  eikvojami… Griovimo, naikinimo ženklų matoma daug…

                                                                                                      * * *

Iki Vėlinių dar tolokai. Bet, ir atėjus tai dienai, sunku  bus susikaupti ir degti vilties švieselę, kai matai kauburėlius, pažymėtus akmeniniais ar išvinguriuotais iš geležies  kryžiais, ir šalia, ant pagalių, pakabintus raginimus – skelbimus atsiliepti artimiesiems. O tai reiškia, jeigu tu išvykęs, ar esi toli, tavo giminių kapai bus užgrobti. Tai kaip čia  su tomis mūsų  tradicijomis, mirusiųjų gerbimu?

Mūsuose  žydų kilmės žmonės reikalauja išlaikyti kapines miesto centro vietose, priešų kareivių palaikai guli Vingio parke. Jie sutvarkyti, prižiūrėti ir vietos užtenka. O štai eilinis pilietis turi per prievartą pasidalinti kapaviete su kitu savo, matyt, turtingesniu piliečiu. Ar tik todėl, kad ant jo kapo užžėlė žolė?

Jeigu patys nesuvokiam, prisiminkim  S. Krasausko grafiką – visus mus užklos žolė, į visus mus  siurbsis medžių šakos. O gal kapavietė atrodo  nestandartiškai, neatitinka šios dienos  apsimestinio  glamūro? Ar todėl ji turi būti išniekinta? Manau, atsirastų įvairaus amžiaus savanorių, kurie galėtų apskabyti savivaldybės taip nemėgstamus žolynus, o ir pati savivaldybė, pagerbdama miestelėnus, galėtų nuskinti tas  žaliuojančias  žoleles. Juk jau antrą šimtą milijonų žada išleisti aikštynams, o keletos kapų nepajėgūs sutvarkyti. O kam? Daug lengviau ir paprasčiau  kapus atimti. Ar dar daug mums liko laiko ir žingsnių  iki nužmogėjimo? Bet gal  ne visi mes to norime. Nusižmoginti ir  grobti kapus. Daug  netikusių siekių yra žlugę, būtų gerai, kad  apie šitą vandalizmą nebūtume nei išgirdę, nei pamatę. O gal jis neįvyks?

Žinoma, buvo ir  džiugesnių o gal ir  vertesnių dėmesio pamatymų. Bet  man rugsėjis liepė prisiminti tai, ką papasakojau.