Sofija Daubaraitė, Šalčininkai, www.voruta.lt

Paskutinėmis spalio mėnesio dienomis Šalčininkuose vyko didžiulė šventė. Šalčininkų Lietuvos Tūkstantmečio gimnazija minėjo savo gimtadienio 25-metį. Į gimnaziją tą  dieną rinkosi gimnazistai ir dar nespėję jais tapti jaunesnių klasių mokiniai, mokytojai, tėčiai ir mamos, mokyklą aptarnaujantis personalas, didelis būrys svečių: jie atvyko  iš Vilniaus ir Kauno,Turgelių ir Šalčininkų.

Atvyko LR Seimo vicepirmininkė Radvilė Morkūnaitė – Mikulėnienė, LR Seimo narė Beata Petkevič ir jos patarėjas  E. Voršinski, LR Premjerės patarėja, LR švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas I. Gaižiūnas, tos pačios ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento patarėjas J.Vasiliauskas, buvęs Švietimo, mokslo ir kultūros ministras, ambasadorius R. Motuzas, Šalčininkų r. savivaldybės mero patarėjas V. Sliževskij, Šalčininkų seniūnas M. Neverkevič, plačiai žinomų visuomeninių organizacijų atstovai: A. Masaitis, hum. m. dr. K. Garšva, dr. A. Jurevičiūtė, A. Petrulis, Lietuvos stalo teniso asociacijos trenerių tarybos pirmininkas V. Frizel, Lietuvos Šaulių sąjungos Šalčininkų 11-osios kuopos vadas E. Tamulynas, Gintaro Žagunio pasienio užkardos vadas Ž. Vaikasas ir vyr.specialistas E.Tarasovas, Šalčininkų r. priešgaisrinio gelbėjimo tarnybos viršininkas V. Kapusta ir M. Davilidovič, policijos atstovai. Negalėjo į tokią šventę neatvykti ir aplinkinių mokyklų vadovai, mokytojai. Ne pirmą kartą mokyklos šventėse dalyvauja Šalčininkų Šv. Apaštalo Petro bažnyčios kunigai.

Paminėjau daug  atvykusiųjų, bet ne visus. Tai – neįmanoma. Tik pasakytina, kad paminėti ir nepaminėti asmenys yra susiję su šia gimnazija. Vieni  iš jų  yra šios gimnazijos idėjos kūrėjai, kiti šią idėja pavertė realybe. O treti buvo ir idėjos kūrėjai ir jos įgyvendintojai, prisidėdami konkrečiais darbais, materialiais ištekliais. Vieni tai darė eidami valstybines pareigas, kiti, kaip dabar sakoma, gindami visuomeninį gėrį, visuomeninį interesą… Abi pusės buvo ir yra svarbios. Nors tas sutarimo kelias ir nebuvo sviestu teptas, bet šiandien ir didelis, ir mažas gali džiaugtis ir didžiuotis  Šalčininkų Lietuvos Tūkstantmečio gimnazija, kurioje mokoma  lietuvių kalba.

Mokyklos 25-ečio  minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis, kurioje skambėjo malda, ir giesmės. Kaip pastebėjo KTU dėstytojas G. Adlys, kaip Prancūzijoje ar Vokietijoje, giedojo visa bažnyčia.

Šią jubiliejinę  šventę pradėjo gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius. Jis pasveikino visus susirinkusiuosius, glaustai apžvelgė Lietuvos nueitą kelią, tautinės mokyklos koncepciją, kurios pagrindu atgimė mokyklos Pietryčių Lietuvoje.

Kaip žinia, šiame krašte vyravo rusakalbės ir mišrios mokyklos. Šalčininkų r. nebuvo nė vienos lietuviškos mokyklos. 1997 rugsėjo 1-ąją buvo atvertos gimnazijos durys. Tada joje mokėsi 540 mokinių ir 50 mokytojų. Gimnazija nepaveldėjo jokio palikimo. Bet gimnazija – ne tik pastatas, bet ir bendruomenė.  Direktorius sakė, jog gerų atsiminimų šioje istorijoje daugiau negu blogų. Jis prisiminė, jog dalyvaujant Eišiškių St. Rapalionio gimnazijos priestato atidaryme, kalbantis su prof. V. Landsbergiu, buvo užsiminta, jog mokykla turi aktų salę, bet neturi muzikos instrumento. Po kiek laiko buvo gauta V. Landsbergio dovana – fortepionas.

„Moksleiviams reikėjo ir tautinių rūbų, kreipiausi į Tautinių mažumų departamentą, kuriam tuomet vadovavo R. Motuzas. Ir buvome išgirsti“. Direktorius sako, kad  visa tai, kas buvo gauta, ilgai tarnavo… Metraštyje įrašytas ir Cingų fondas. Direktorius gimnazijos vardu dėkojo visiems prisidėjusiems prie to, kas šiandien sukurta  visų čia besimokančių gerovei.

Lietuvos Tūkstantmečio gimnazija jau išleido 1300 abiturientų. Jei visi susirinktų vienu metu, netilptų nei šioje, nei kitoje salėje. Dabar jie dirba įvairiose srityse. ,,Mūsų auklėtinius rasite valstybės valdymo įstaigose, mokyklose, bankuose, kuriančius meną. Šiandien mokykla dalyvauja įvairiose programose – respublikoje rengiamuose tiek mokslo, tiek meno konkursuose, olimpiadose. Ir pelno ne vieną laimėjimą. Tobulėja ir mokytojai. Jiems suteikiami pedagogų  ekspertų vardai. Šiandien mūsų gimnazija daugeliu požiūriu nesiskiria nuo geriausių Lietuvos mokyklų. Pasaulis spartus, ir mes nuo jo neatsiliekame. Bet stengiamės, kad technologijos neužgožtų jauno  žmogaus, kad jis augtų humanistu, pažįstančiu savo žemę, žinančiu savo šaknis ir puoselėjančiu tai, ką pavedėjo ir tęsiančiu savo ir kitų pradėtus darbus – lipdyti Lietuvą.“

Daugelio, kurie rūpinosi mokykla, nebėra tarp mūsų. Tai mokyklos atidarymo aktą pasirašiusio akademiko, tuo metu buvusio ministro Z. Zinkevičiaus,  akademijos nario, profesoriaus A.Tylos, hum. m. dr. R.Batūros, A.Vidūno ir kitų iškilių žmonių. Jie buvo pagerbti tylos minute.

Gimnazijos direktorius įteikė padėkos raštus visiems tiems, kurie nepavėlavo į šį žinių lopšį, kurie dirba nuo pirmųjų  dienų iki šiol. Tai ir gimnazijos mokytojai, ir santechnikai, ir virėjos…  Ir A. Šemetos gimnazija nelaiko svečiu. Jis šios gimnazijos statytojas – nuo projekto iki slenksčio. Kol gimnazija stovės, jis bus šios gimnazijos narys, – sakė gimnazijos vadovas.

Jis perskaitė atsiųstą prof. V.Landsbergio sveikinimą, kuriame buvo ir tokie žodžiai: ,,Švieskitės ir švieskite! Visa širdimi esu su Jumis.“

Daug šiltų sveikinimų ir linkėjimų išsakė ir salėje buvę svečiai. Kalbėjo LR Seimo nariai, valstybės institucijų atstovai, visuomenininkai, visi teikė dovanas.

Alicija Ščerbakaitė, Šalčininkų r. savivaldybės tarybos narė – mokyklos auklėtinė, dėkojo už čia įgytas žinias ir linkėjo ugdyti laisvę šiame krašte, leidžiant vaikams būti savimi.

Kalbėjusieji linkėjo mokiniams visą energiją skirti mokslui, buvo pabrėžta, jog koks direktorius, toks būna ir kolektyvas, tokia ir gimnazija; linkėjo nesustoti ties pasiektais darbais, brandinti naujas idėjas, būti savo sričių lyderiais, o gimnazijai gyvuoti daugybę metų…

Na, o šios gimnazijos įvairaus amžiaus auklėtiniai scenoje džiugino eilėmis, dainomis, teminėmis meninėmis kompozicijomis. Jiems buvo ilgai plojama. Pasibaigus koncertui, susirinko didžiulis būrys buvusių auklėtinių. Jie dėkojo mokytojams už žinias, už supratimą, už čia praleistas jaunystės dienas ir teikė  direktoriui, mokytojams gėles. Ir ne vienas sakė, jog Dievas  jiems davė antrąją mamą – gimnaziją. Ir netrukus jų vaikai peržengs jos slenkstį.

O tada, kaip ir dera Gimtadienio proga, pasirodė didžiulis, ugnelėmis papuoštas tortas…

Sofijos Daubaraitės nuotr.