Penkiatomis „Vilniaus golgota“. Sofijos Daubaraitės nuotr.

Sofija Daubaraitė, Vilnius, www.voruta.lt

Jau esame įpratę, kad mūsų Knygų mugės, vykstančios Vilniuje, – šurmulingos, pritraukiančios daug lankytojų, pirkėjų. Šio renginio visų dorybių ir įdomybių nesuminėsi. Joje randa vietą rašytojai, dailininkai, muzikantai ir, suprantama, – pagrindinis dalyvis – grožinės literatūros, mokslo knygų, fotografijų, meno albumų leidyklos ir institucijos, leidžiančios knygas.  Priminsiu, ši knygų mugė buvo 24-oji. Ir dabar taip bus jau visada: tarptautinė Vilniaus knygų mugė minės ir karo metų pradžią Ukrainoje, kai ją užpuolė Rusija. Tai buvo prieš dvejus metus, kai vyko 22-oji knygų mugė. Kadangi apie šių metų renginį, vykusį Vilniaus „Litexpo“ parodų centre, buvo daug rašyta ir transliuota TV ir radijo laidose, aš norėčiau papasakoti apie kelių konkrečių knygų, kurios neturėtų likti nepastebėtos knygų gausoje, pristatymus.

Viena iš jų – tai ,,Versmės“ leidyklos išleistas penkiatomis leidinys ,,Vilniaus golgota“. Patys leidėjai ir autorius Kazys Misius sakė, kad šis leidinys skirtas Vilniaus 700-ųjų metų jubiliejui ir kitais metais sukankančiai Vilniaus atgavimo 85-ųjų metinių sukakčiai. Kaip žinia, pirmasis tomas yra parašytas  Mykolo Biržiškos (B. Šėmio pseudonimu). Ši tomas buvo išleistas 1930 m. Jos visas pavadinimas – ,,Vilniaus golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919–1928 metų dienoraštis“. M. Biržiška knygos pratarmėje rašė, kad  knyga skiriama Nepriklausomos Lietuvos visuomenei – okupuotosios Lietuvos lietuvių gyvenimui pažinti. Jis rašė: ,,Prisiėmęs kronikininko darbą, negalėjau nė svajoti parengsiąs gyvas, įdomias skaitymo knygas. Leidinio išorė nė nerodo, kiek teko medžiagą renkant ar apdorojant ir iš viso rūpinantis leidiniu ne tik sukti  sau ir kitiems  galvas, rašinėti, meldinėti – ir vis tam, kad kronika liktų tiktai kronika.“ Autorius patarė skaitytojui ją skaityti tik po kelis puslapius kas vakarą, nes kitaip nuo tų baisybių  neužmigsite. O perskaičius galvoti apie okupuotosios Lietuvos vargus, Vilniaus–Seinų kraštą ir jo žmones, kad Vilniaus darbui tai būtų naudinga.

Praėjo 90 metų ir mes pažįstame M. Biržiškos darbo tęsėją Kazį Misių. Jis yra pagrindinis  keturių tomų autorius.  II–V tomai parašyti ta pačia stilistika, kaip ir M. Biržiškos tomas. Tai įvykių tęsinys nuo 1929 m. iki 1939 m., kai į Vilnių įžengė Lietuvos  kariuomenė. Leidinys apima visas lietuvių gyventas vietas, tuo metu okupuotas ir priklausiusias Lenkijai. Šiuo metu dalis šių teritorijų priklauso Lenkijai, dalis – Baltarusijai. Jas dabar vadiname etninėmis lietuvių žemėmis, bet ar ilgai dar bus leidžiama taip jas vadinti – klausimas. Matome, dabar konstruojama tiek naujadarų, kurie slepia tikrąją žodžio prasmę, kad galva sukasi. Knygoje surašytos skriaudos lietuvių tautai, kalbai, visuomeniniam gyvenimui. Matome didelį lietuvių vilniečių pasiaukojimą ginant tai, ką lenkų okupacinė valdžia slopino, naikino. Tai įvardijama gaivinimo darbu, nors už tai buvo bausta piniginėmis baudomis, tremtimis, kalėjimu. Bet ir tokiomis sąlygomis vaikai buvo leidžiami į lietuviškas mokyklas. Knygose pateikiami  liudijimai, nurodomi konkretūs asmenys, datos, vietos,  dokumentai. K. Misius šią medžiagą rinko daug metų, o knygos buvo rašomos ketverius metus. Tik atgavus nepriklausomybę, buvo galima susipažinti su platesne archyvine medžiaga.

Knygos pristatymo vedėjas V. Sinica klausė autoriaus, kas paskatino imtis šio sunkaus ir, atrodo, neįgyvendinamo darbo?

Autorius atsakė, kad daugeliui darbų jį skatino įvairūs žmonės, jų darbai. Ir M. Bižiškos darbas. Paminėtina, jog K. Misius yra baigęs skaičiavimo mašinų specialybę, nors norėjęs būti istoriku. Tačiau jau tada suvokęs, jog bus verčiamas būti ideologiniu sraigteliu, todėl pasirinko anksčiau minėtą specialybę. Bet nuo jaunumės domėjosi istorija, kraštotyra, yra parašęs daug straipsnių apie bažnyčias, vietoves, visą gyvenimą dalyvavęs kraštotyriniuose žygiuose ir rinkęs medžiagą. Dirbdamas Vilniaus skaičiavimo gamykloje, dalyvavo skaičiavimo technikos konstravimo biuro, kuriame inžinieriumi dirbo būsimasis akademikas E. Gudavičius, kraštotyros būrelyje. Dalyvavo Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos,  „Žygeivių“ klubų veikloje.

Pasaulyje pripažinto etnologo N. Vėliaus paskatintas, dalyvavo etnologinėje ekspedicijoje Gervėčiuose. Bet tai buvo paskutinė kelionė į šį kraštą. K. Misiumi susidomėjo sovietinis saugumas – raštiškai buvo įspėtas, kad už nepageidaujamos medžiagos rinkimą ir dalyvavimą neoficialiuose renginiuose jam bus keliama baudžiamoji byla. Nuo tada jis ir po Lietuvą keliaudavo vienas, kad  su juo nebūtų siejami kiti žmonės.

Dr. Artūras Judžentis sakė, jog ir jis yra prikišęs nagus prie šio leidinio. Iš tiesų tai jis redagavo surinktą medžiagą, sukirčiavo vietovardžius – tai labai svarbu kalbai. Daugelyje vietų už mūsų valstybės ribų kaimai yra sunykę. Kaimų vardai rašytiniuose šaltiniuose kartojasi, bet kaimai skirtingi. Tai ir tarimas galėjo būti skirtingas. Suprantame, tai  neįkainojamas dr. Judženčio darbas. Jo nuomone, tie keturi K. Misiaus parašyti tomai – titaniškas darbas. Neįtikėtina, kad dar daromi tokie darbai šalia daugybės pliurzinių darbų. Juokaujama, kad dabar žinome, kam bus įteikta šių metų Nacionalinė premija.

Užsiminus apie tą apdovanojimą, prisiminiau Č. Iškausko interviu (www.silales-artojas.lt) „K. Misius: Man skauda dėl savo krašto“, kuriame K. Misius sakė: „2010 m. Vilniaus knygų mugėje buvo netgi ciniškai pasityčiota: už Pilėnų gynėjų ir vado Margirio paniekinimą tuometinė krašto apsaugos ministrė knygai „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“ įteikė Patriotiškiausios metų knygos nominaciją (2010 m. išleista Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio knyga susilaukė nemažai kritikos už „mitų griovimą“ – Č. I. pastaba). Ar buvo viena tokia premija? Prisiminkime premijos gavėją, kuris š… valosi valstybine vėliava. O premijos teikėjams tai pasirodė „novatoriška“, originali meninė saviraiška, tuo tarpu kitiems už tokią „saviraišką“ būtų paskirta bent jau administracinė nuobauda. Prisiminkime rašiusius nesąmones apie partizanus. Ir še tau – aukščiausias apdovanojimas. Kai tokiems išdalijamos premijos, tikriesiems meno, kultūros, mokslo žmonėms apdovanojimų nebelieka, ir jiems belieka šypsotis, o tiksliau – graužti savo leteną.

Grįžkime prie penkiatomio leidinio. Dr. Kazimieras Garšva, kalbėdamas apie pristatomą knygą, įvertino  jos lingvistinę ir istorinę reikšmę. Jis sakė, kad tai neįkainojama dovana įvairių sričių mokslininkams: istorikams, lingvistams, tautosakininkams, tarmių tyrinėtojams, ir, žinoma, Vilniaus palikuonims, išsiblaškiusiems ir išblaškytiems po visą pasaulį. Tai mokslinis sisteminis sąvadas. Pakanka atsiversti knygos pavardžių rodyklę ir rasite tuos, kurių ieškote. Knygoje minimi vietovardžiai surikiuoti pagal abėcėlę, pateikti žemėlapiai, gausu istorinių nuotraukų. Knyga reikalinga visai Lietuvai, kuri nepakankamai žino apie šį Vilniaus ir jo krašto istorinį laikotarpį. Ji privalėtų dominti žmones, kurie, rašydami ir kalbėdami apie Rytų Lietuvą, Vilnių, manipuliuoja istorinėmis kategorijomis.

Dr. Vytauto Sinicos nuomone, labai svarbu saugoti šaltinius, dokumentų  sąvadus, nes ir taip yra daug dokumentų prapuolę, daug sunaikintų. Tęsdamas mintį, sakė, kad penkiatomis – tai kontekstas šios dienos įvykiams. Jis priminė Lenkijos mokslininko J. Makausko mintį, jog polonizacija vyksta ir dabar. V. Sinica svarstė, ar gali okupacijos būti skirtingos? Ar gali vienos okupacijos būti geros, kitos blogos? Lenkijos okupaciją norima paslėpti, nutylėti. Bet juk tai mūsų istorijos dalis. Juk taip dabar šaukiama: būkime objektyvūs, nebijokime tiesai pažvelgti  į akis! Tai ir žvelkime. Lietuvos vadovėliuose nėra didelės lenkų Lietuvos teritorijos, beveik dviejų okupacijos laikotarpio dešimtmečių. Politikai vengia tai vadinti okupacija. Ši tema slopinama, todėl nerašomos disertacijos. Prisimenant mokslininką Bronių Makauską, jo disertaciją apie šį laikotarpį, parašytą Lenkijoje ir ten įvertintą – apgintą.

Tęsdamas mintį apie dabartinę padėtį Lietuvoje atsiliepiančią knygų leitmotyvui V. Sinica sakė, kad tokių akibrokštų kalbos ir tautos atžvilgiu įžvelgiama įvairiais pjūviais: ribojama kalbos sfera, darkoma rašyba, vietovardžiai, mokyklose siekiama programas apsunkinti niekiniais dalykais, išmetant tai, kas ugdytų valstybės žmogų ir t. t.

Knygos autorius padėkojo visiems, įvairiais būdais prisidėjusiems prie šios knygos išleidimo, ypač „Versmės“ leidyklos vadovui Petrui Jonušui, be kurio geranoriškumo šis darbas tebebūtų rankraščiu ir, priešingai nei M. Biržiška, sakė: „Skaitykite šias knygas rytais. Jos įkvėps jus darbui, jūsų darbai nebeatrodys beprasmiški.“

Kaip buvo minėta, šis darbas buvo skirtas Vilniaus 700-osioms metinėms paminėti, tačiau Vilniaus savivaldybė neskyrė nė cento, kai tuo tarpu įvairiausiems jomarkams pinigus drabstė į kairę ir dešinę. Neabejotinai, kad tai buvo akivaizdus priešinimasis šios knygos išleidimui. Gal greit turėsime pogrindinę spaudą.

„Vilniaus golgotos“ leidimas užtruko ketverius metus. Leidyklos vadovas Petras Jonušas sakė, jog nebuvo išeities neišleisti šio penkiatomio: juk tai buvo dešimtmečių darbas – surinkti tokią gausybę medžiagos ir kad tai trūnytų – neleido sąžinė.

Galima sakyti, kad pats leidinio leidimas virto dabartine golgota.

Paminėsiu, kad K. Misius yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu už nuopelnus Lietuvos Respublikai.

Šiame knygos pristatyme buvo nemažai norinčių pasisakyti, pateikti klausimų, bet laikas buvo ribotas. Tačiau, jei dar neperskaičius šių knygų, kilo tiek minčių ir paralelių su šiandiena, manau, kad šią penkiatomę knygą pirksime, gal rasime bibliotekose, imsime ir skaitysime. Perskaitysime „Vilniaus golgotą“ – geriau suprasime dabartį.

K. Misius: Man skauda dėl savo krašto