Vaikų darželyje auklėtoja pasakoja apie Stalino gyvenimą ir veiklą. 1950 m., Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.aidas.lt

Šiais metais numatome skelbti straipsnių ciklą pagal Seimo 2023 m. kovo 28 d. nutarimą Nr. XIV-1859 „Dėl 2024 m. paskelbimo NATO ir Europos Sąjungos, Dainų šventės bei diplomatų Lozoraičių atminimo metais“. Kas mėnesį bus atskleidžiama sovietinės imperijos bei okupacijos esmė, nepriklausomybės viltys, integracijos į euroatlantines struktūras privalumai, mūsų etninės kultūros raida, parodomi diplomatinės veiklos ir užsienio politikos užkulisiai.

***

Šiandien mes galime drąsiai konstatuoti, kad apie šeštadalį Žemės sausumos užėmęs sovietinis monstras – Sovietų Sąjunga – tebuvo milžinas molinėmis kojomis. Tačiau ta iš 15 respublikų sudaryta pabaisa per 69 metus (be penkių dienų) sutraiškė ištisų tautų likimus, pražudė savo paties – rusiškąjį – intelektinį ir pramoninį potencialą, nešė nelaimes pasauliui, paversdama suverenių valstybių žemes savo protektoratu. 78 proc. visos SSRS teritorijos užėmusi Rusijos federacija  diktavo sąlygas beveik 300 mln. gyventojų.

SSRS kūrimasis su prievartos ženklu

Sovietų Sąjungos sukūrimo idėja nebuvo sena. Carinė Rusija, nuvarginta Didžiojo (Pirmojo pasaulinio) karo, sunkiai lipo iš visapusiškos krizės tiek ekonomine, tiek politine prasme. Cariniuose pakraščiuose, taip pat ir Lietuvoje, užėmus juos kaizerio kariuomenei, padėtis buvo dar blogesnė, ir tūkstančiai pabėgėlių užplūdo Rusijos platybes, ieškodami geresnio pragyvenimo ir bėgdami nuo fronto. Politinės aplinkybės Rusijoje buvo sudėtingos: Vladimiras Leninas (sausio 21 d. sukako 100 metų nuo jo mirties) sugebėjo suvienyti nepatenkintos darbininkijos ir valstietijos branduolį, patraukti bolševikams lojalius carinius specialistus bei karininkiją ir caro valdžiai pateikti ultimatumą: arba jūs taikiai perduodate valdžią, arba mes ją nuversime.

1917 m. vasarį Nikolajus II dar ketino išgelbėti monarchiją, suformuodamas laikinąją vyriausybę. Šis manevras buvo vadinamas Vasario revoliucija, o septynių mėnesių laikotarpis iki lemiamo bolševikų maišto spalį – dvivaldyste. Į vyriausybę įėjo ir keletas Petrogrado darbininkų ir kareivių tarybos deputatų. Valstybės Dūma buvo paleista, o nauji rinkimai į Steigiamąjį susirinkimą buvo paskelbti net lapkričio 12 d. Tačiau imperatorius Nikolajus II sosto atsisakė kovo 2 dieną (pagal naują kalendorių – 15 d.) ir politinės valdžios kontrolę vis labiau ėmė tarybos, kuriose su bolševikais dirbo ir menševikai.

Iš pradžių ir vienų, ir kitų svajonė buvo kurti demokratinę Tarybų Rusijos respubliką, tačiau Petrogrado darbininkų ir kareivių tarybos netenkino keletas vietų 11-kos ministrų kabinete bei pasiruošimas rinkimams į Steigiamąjį susirinkimą. Šią vyriausybę dar kovo mėnesį pripažino JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Bet jau liepą bolševikai pasitraukė iš koalicinės vyriausybės, o spalio 26 d. visa ji buvo suimta. Vėliau dalis iš 17 ministrų emigravo, kiti buvo sušaudyti per „didįjį terorą“ 1938 – 1940 m. Bolševikai sukūrė karinį-revoliucinį komitetą, kuris pakvietė šturmuoti Žiemos rūmus. Spalio 26-osios (lapkričio 7-osios) rytą jie buvo nusiaubti… Tos pačios dienos vakare įvyko II Visos Rusijos tarybų suvažiavimas, kuriame Liaudies komisarų tarybos pirmininku paskirtas Vladimiras Uljanovas (Leninas). J. Džiugašviliui (Stalinui) atiteko Liaudies komisaro tautybių reikalams postas.

Prasidėjo didysis bolševikų žygis su raudona vėliava nuo Suomijos iki Krymo ir Vidurinės Azijos. Bet tuo naujieji pasaulio valdytojai neapsiribojo: bolševikų įtakoje buvo sukurtos ne Rusijoje esančios tarybų respublikos – Elzaso, Bremeno, Tornebžego, Limeriko, Vengrijos, Banato, Giliano ir kitos.

1922 m. gruodžio 30 d. iš keturių respublikų įkurta Sovietų Sąjunga. Sutartyje de jure užfiksuota kiekvienos respublikos teisė savanoriškai išeiti iš sąjungos. Kaip ji buvo realizuojama, mes puikiai žinome.

Atsiskyrimas – tik popieriuje

Apie du trečdalius – net 46-rius metus – viso SSRS egzistavimo laikotarpio Lietuva buvo okupuota. SSRS sutartyje ir 1924 m. priimtoje jos konstitucijoje suformuluotas įstojimo ir išstojimo laisvanoriškumo principas tebuvo fikcija. Mes pamename, kokiais ultimatyviais būdais 1940 m. Lietuvą privertė pasirašyti stojimo deklaraciją ir kokios jėgos bei personalijos „parvežė saulę“ iš Rytų. Antai, rokiškėnai prisimena dar prieš kelerius metus priešais jų puikiąją bažnyčią stovėjusį paminklą, ant kurio buvo užrašyti nežinomo sovietinio dainiaus žodžiai: „iš rytų šalelės saulelė tekėjo, o iš vakarėlių debesėliai ėjo“. Visa Lietuva taip turėjo dainuoti…

Savo bibliotekoje aptikau nežinia kaip atsiradusį draugo Stalino 1947 m. leistą raštų tomelį. Tai trumpa jo biografija, tačiau 88-me puslapyje randu suvažiavime pasakytos kalbos ištrauką. Joje jau nėra tautų laisvo apsisprendimo užuominų, o įsakmiai teigiama, jog „paskiram tarybų respublikų egzistavimui daromas galas…, kai tarybų valdžia galvoja apie rimtą tarptautinę jėgą, galinčią paveikti tarptautinę padėtį, pakeisti ją darbo žmonių interesams“ (J. Stalinas. Marksizmas ir nacionalinis – kolonijinis klausimas, 1947, 120 pslp., lietuviškas leidimas).

Kaip minėjome, sutartyje buvo numatyta formali galimybė išstoti iš Sovietų Sąjungos, tačiau Leninas pasistengė užbėgti tam už akių: šalys lyg ir suverenios, bet komunistų (bolševikų) partija visoms viena. Su Leninu nesutaręs Stalinas norėjo šias respublikas įtraukti į naująjį darinį autonomijos teisėmis, bet tam prieštaravo ukrainiečių ir gruzinų bolševikai, tikėję, kad socialistinė revoliucija neša tautoms išsivadavimą. Tuo laiku buvo svajota apie pasaulinę revoliuciją, po kurios ir Prancūzija, Vokietija, Indija bei Kinija taptų Sovietų Sąjungos dalimis, prieš metus Bernardinai.lt rašė politikė Rima Baškienė.

Vėliau Stalinas pasiūlė Kazachstaną, Kirgiziją, Tadžikistaną, Uzbekistaną – autonomines respublikas, buvusias Rusijos SSR sudėtyje – paversti sovietinėmis respublikomis, tuo pat metu panaikinant Užkaukazės Federaciją. 1940-aisiais į Sovietų Sąjungą buvo inkorporuotos Lietuva, Latvija ir Estija. Tokiu būdu prieš karą Sovietų Sąjungos sudėtyje jau buvo 16 respublikų, kurias valdė absoliutus diktatorius Stalinas. Kiek vėliau, panaikinus Užkaukazės federaciją, tų respublikų liko 15.

Nostalgija sovietams vis menksta

Bet peršokime kelis dešimtmečius į priekį. Posovietinių tautų likimą lėmė šie pagrindiniai įvykiai:

1990-ųjų kovo 11 d. Lietuva pirmoji paskelbė atkurianti savo nepriklausomybę, prarastą 1940-ųjų birželį. Lietuvos pavyzdžiu pasekė Latvija ir Estija, deklaravusios nepriklausomybę 1991-ųjų rugpjūčio mėnesį, po žlugusio sovietinių funkcionierių pučo Maskvoje.

1991 m. rugpjūčio 23 d. sustabdžius SSKP veiklą ir įsigalėjus Boriso Jelcino vadovaujamai Rusijos Aukščiausiajai Tarybai, SSRS iširimas tapo neišvengiamas, sovietinės respublikos viena po kitos paskelbė nepriklausomybę.

1991 m. gruodžio 8 d. netoli Minsko Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos vadovai pasirašė Belovežo susitarimą, kuriame buvo konstatuota SSRS pabaiga. Gruodžio 25 d. Michailas Gorbačiovas atsistatydino iš SSSR prezidento posto, o gruodžio 26 d. SSRS Respublikų tarybos aukštieji rūmai priėmė deklaraciją dėl TSRS egzistavimo nutraukimo. Būtent šiomis dienomis, kai katalikiškas pasaulis švenčia Kristaus gimimą, de facto fiksuojama Sovietų Sąjungos mirtis.

Tad šio rašinio pabaigoje kelkime klausimą: kodėl reikėjo vaduotis iš vienos sąjungos ir savo ateitį nulemti kitose, tik jau euroatlantinėse struktūrose? Juk dar ir šiandien daugelis tvirtina, kad sovietiniams laikams jaučia nostalgiją, nes SSRS turėjo ir privalumų.

Esminiai pokyčiai prasidėjo po 1985 m. generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo paskelbtų reformų, kurios lėmė išaugusius nepriklausomybės protestus visose socialistinėse respublikose, kai kur nedidelius, kitur milžiniškus. Tačiau vienas ryškiausių simbolinių įvykių, be abejo, yra Berlyno sienos griūtis, įvykusi 1989 m. lapkričio 9 d. 1989–1991 m. komunistinės vyriausybės buvo nuverstos Albanijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Rytų Vokietijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Jugoslavijoje.

„Perestroika“ milijonams gyventojų parodė, kad kelias į geresnį laisvesnį gyvenimą visiškai įmanomas, kad net Rytų Europos valstybės jo siekia ir į jį veržiasi. Vakarų pavyzdys buvo tas įkvepiantis rodiklis sovietiniams pakraščiams, kurį troško patirti milijonai bent kiek aktyvesnių žmonių. Juk pažangos, net ir subjaurotos šiuolaikinėmis civilizacijos ydomis, siekimas yra įdiegtas nuo motinos pieno…

Tad į apklausose Lietuvos sociologų nuolat užduodamą klausimą „Ar sutinkate su teiginiu, kad sovietiniais laikais buvo geriau gyventi nei dabar Lietuvoje?“ „pritariu“ atsako vis mažiau respondentų. Rytų Europos studijų centro (RESC) užsakymu „Spinter tyrimai“ atliktose apklausose tokių atsakymų buvo: 2012 m. – 37 proc, 2016 m. – 26 proc., 2020 m. – 21 proc.

Akivaizdu, kad šių laikų SSRS teises ir prievoles perėmusios Rusijos valdytojas Vladimiras Putinas, besilygiuojantis į Petrą I, Leniną ir Staliną (turbūt kartu paėmus), kada nors susilauks tokio paties savo „imperijos ant molinių kojų“ įvertinimo.