Diskusija su žinomais visuomenės žmonėmis

Lietuva mini juodąsias datas – masinių trėmimų ir okupacijos bei genocido datas – Birželio 14-ąją ir Birželio 15-ąją, kurios žymi didžiausią sovietų prievartą prieš mūsų tautą. Lietuva neteko pačių šviesiausių savo žmonių, vysčiusių valstybę, dirbusių žemę, mokiusių jaunimą, kūrusių visuomeninio ir asmeninio gyvenimo prasmę. Totalitarinis sovietų režimas okupuotose teritorijose pasižymėjo tuo, kad buvo pasiruošęs masiniam terorui ir sistemingai naikino asmenybes, pilietiškai nusiteikusius gyventojus.

1941– 1952 m. Lietuvoje įvykdyta apie 20 trėmimo operacijų

„Masiniai trėmimai buvo viena plačiausiai taikytų politinių represijų formų Sovietų Sąjungoje ir jos okupuotose teritorijose. Okupantų taikiniu tapo ne tik konkretūs asmenys, bet žmonių grupės, apibrėžtos režimui „pavojingais“ etniniais, socialiniais kriterijais. 1941–1952 m. Lietuvoje įvykdyta apie 20 trėmimo operacijų, kuriomis siekta sunaikinti nepriklausomoje Lietuvos suformuotą visuomenės struktūrą, bendruomeninius ryšius, tautinį identitetą.  1948 m. gegužės 22–24 d. įvykdyta operacija „Vesna“ („Pavasaris“) buvo didžiausia trėmimo operacija Lietuvos teritorijoje ir vienintelė iš didžiųjų trėmimo operacijų, įvykdytų Antrojo pasaulinio karo metais sovietų okupuotose teritorijose, lokalizuota konkrečiai Lietuvai. Jos tikslas – palaužti besitęsiantį aktyvų ginkluotą pasipriešinimą. Operacijos metu ištremta daugiau nei 40 tūkst. žmonių – daugiausia žinomų, žuvusių ir suimtų partizanų šeimos narių, ūkininkų, kurie tremti kaip socialinė klasė, nes laikyti pagrindine ginkluoto pasipriešinimo paramos baze.

Tremtinių statusas, kaip jį apibrėžė sovietiniai dokumentai, tvirtino  kolektyvinės kaltės sampratą, tremtieji buvo kalti  kalti ne dėl to, ką padarė, o dėl to, kas buvo (giminystės ryšių, etninės, religinės tapatybės). Masinės deportacijos buvo glaudžiai susietos su sovietinės industrijos priklausomybe nuo prievartinės darbo jėgos – 1948 m. tremtiniai buvo masiškai išnaudojami Centrinio ir Rytų Sibiro taigos, Užpoliarės miško pramonėje. Vėlesnėse 1948–1960 m. tremties vietose mirė daugiau nei 5 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tarp jų Adolfo Ramanausko-Vanago tėvas Liudvikas Ramanauskas, buvęs žemės ūkio ministras, antinacinio pasipriešinimo dalyvis Jonas Pranas Aleksa ir kiti šviesūs vardai“, – pasakoja represijas tyrinėjantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento Atminimo programų skyriaus vyresnysis patarėjas Benas Navakauskas.

Ukrainiečius ir lietuvius vienija nuolatinė kova prieš rytų kaimyną

„Kai tarpukariu lietuviams pavyko atgaivinti tautines tradicijas, kalbą ir kultūrą, ukrainiečiai, tuo pat metu patyrė sovietines represijas, holodomorą, intelektualinio elito naikinimą, trėmimus.Tai buvo pralaimėjimo kovoje su agresoriumi kaina. Tai, ką Lietuva pradės patirti po 1940 ir 1945 metų okupacijos, Ukrainos žmonės patyrė nuo XX amžiaus 2 dešimtmečio, įskaitant kelias trėmimų bangas į atokius SSRS regionus.

Tačiau 1940–1950 ir vėlesniais metais ukrainiečių ir lietuvių keliai, likimai vėl susijungė. Abi tautos, antrą kartą per 50 metų, kariavo nuožmią kovą už laisvę prieš bendrą priešą, abi tautos sumokėjo didžiausią kainą už norą būti laisvais. Ukrainiečius ir lietuvius vienijo kažkas daugiau nei kraujo giminystė – juos vienijo kovos brolybė ir išbandymai Sibiro lageriuose, tada jie išgyveno ir kovojo vienas šalia kito, kovoja iki šiol“- pabrėžia kalbintas Ukrainos istorikas Artem Petryk.

Bendras lietuvių ir ukrainiečių sukilimas Gulage

„Prieš 70 m. įvykęs Kengyro politinių kalinių sukilimas žymi labai svarbų etapą tiek Gulago, tiek Sovietų Sąjungos represavimo politikos istorijoje. Milžiniška sistema, įkalinusi ir pasmerkusi ilgoms kančioms milijonus režimo oponentų, ėmė griūti. Ją iš vidaus pradėjo griauti tie, kurie patys totalitarinio režimo turėjo būti palaužti ir sunaikinti. Kengyro sukilimas prasidėjo spontaniškai, kai į zoną atvežti kriminaliniai kaliniai pradėjo veržtis į moterų zoną ir lageryje sukėlė chaosą. Bet greitai sukilimas virto gerai organizuotu pasipriešinimu. Kaliniai išsirinko sukilimo vadovybę, sugebėjo išlaikyti lagerio teritoriją 42 dienas ir priversti su jais derėtis. Pagrindiniai reikalavimai buvo kalinimo sąlygų pagerinimas, bausmių sutrumpinimas ir sustabdyti lagerio administracijos piktnaudžiavimą.

Nors sukilimas buvo žiauriai numalšintas, bet buvo panaikinti visi ypatingieji lageriai. Smarkiai sumažėjo politinių kalinių skaičius visuose Gulago lageriuose. Taigi iš pamatų pradėjo griūti vienas iš totalitarinės sovietinės imperijos ramsčių“, – apie bendrą lietuvių ir ukrainiečių sukilimą informacijos suteikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento Atminimo programų skyriaus vyriausioji istorikė Violeta Jasinskienė.

Rusija tęsia karo nusikaltimus

Lietuvos netektys ženklios ir tarptautiniame kontekste. Kaip pažymi Europos atminties ir sąžinės platformos prezidentas dr. Marek Mutor, Lietuva kaip ir Lenkija deda pastangas, kad  istorinės atminties išsaugojimo svarba būtų suvokiama  aukščiausiu politiniu  lygiu, atskleidžiant vakarų šalims sovietų karo nusikaltimus. Besitęsiant Rusijos Federacijos agresijai prieš Ukrainą ir agresorei vykdant hibridinio karo veiksmus prieš kitas valstybes Lietuvos istorijos naratyvas yra ypač aktualus dabar. Rusija tęsia karo nusikaltimus, aktyviai stengiasi perrašyti istoriją, skleisdama dezinformaciją ir kiršindama demokratines visuomenes.

Svarbus tiltas tarp kartų

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras organizavo  diskusiją, kaip išsaugoti ir papasakoti jaunajai Nepriklausomoje Lietuvoje per trisdešimtmetį išaugusiai kartai represijų istoriją. Savo pamąstymais dalinosi aktorius E. Kvoščiauskas, Oksfordo universiteto doktorantas A. Klimantas, režisierius, KASP karys ir skautas P. Tamolė.  Strateginių Iniciatyvų centro vadovas Alkas Paltarokas pabrėžė, jog labai svarbu yra istorinės atminties išsaugojimas ir aktualizavimas tiesiant konkrečių darbų ir veiksmų tiltą tarp kartų.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas dr. Arūnas Bubnys priminė visoje Lietuvoje vykdomą piešinių konkursą, kuriame menine kalba jaunoji karta susipažįsta su sovietinės okupacijos atneštų netekčių istorija. Šio konkurso laureatų darbai kasmet eksponuojami prie Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Vilniuje, o paroda atidaroma kartu su valstybiniais atmintinų dienų renginiais. Pažymėtina, kad siekiant perduoti jaunimui tremtinių istoriją šių metų gegužę buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyriaus ir Lietuvos Skautijos organizacijos. Prof. dr. Jonas Jakaitis džiaugėsi, jog jaunimui rūpi prisidėti prie istorijos puoselėjimo konkrečiais darbais.

Strateginių iniciatyvų centro informacija

Nuotraukos organizatorių