Elena Janušauskienė. (Asmeninio albumo nuotr.)

Rasa SĖJONAITĖ, www.draugas.org

Liūdnų prisiminimų našta, žmogaus galimybes viršijantys išgyvenimai ir skausmingų netekčių lydimas likimas – tai buvo duota vos ne kiekvienai lietuvių šeimai, patyrusiai XX amžiaus sovietinio režimo genocidą, karo ir tremčių siaubą. Politinės kalinės, partizanų ryšininkės, tremtinės Elenos Pečiulaitytės-Janušauskienės gyvenimo istorija nėra išimtis. Išimtis gal tik todėl, kad gerb. Elena viena iš nedaugelio savos kartos amžininkų viešai ryžosi dar kartą sugrįžti į anuos pragaištingus laikus ir stoiškai pakelti skaudžiausių prisiminimų naštą. Kalbėtis nėra lengva, nepaisant, kad ši neseniai 80 metų garbingą jubiliejų atšventusi moteris spinduliuoja begaliniu optimizmu ir ramybe.

Vaikystė virtusi pragaru

Elenos akyse kartkartėmis sužiba ašaros, sunku rinkti žodžius, kuriais bandoma atpasakoti, ką teko išgyventi mažai mergaitei Sibiro gulaguose. Ką turėjo jausti vaikas pusbadžiu gyvenantis amžino įšalo žemėje? Kaip turėjo staiga be kaltės pasijausti kalta ir kartu su kitais tūkstančiais bendrapiliečių, palikus gimtuosius namus, pusę gyvenimo nešioti nusikaltėlio etiketę? Mirties kalviai jau buvo nukaldinę Elenos tėvo likimą, o stalinizmo vėliavnešiai nuspėję jos brolių partizanų Jono ir Povilo Pečiulaičių būtį. Gal tada, dardant nežinoma kryptimi gyvuliniuose vagonuose, Elenos tėvų galvose ir šmėkštelėjo mintis, ar tikrai jų šeimai suteikė laimės Amerikos pilietybė ir kodėl likimas lemtingu metu iššiepė savo negailestingus dantis, sugriaudamas visas ateities viltis ir svajones.

Po Pirmojo pasaulinio karo Elenos močiutė gavusi nuo savo sesers „šipkartę”, išsiuntė vos keturiolikos metų dukrą, Elenos mamą į Ameriką, kad šioji prasigyventų, pinigų užsidirbtų. Kelionė laivu per Atlantą trukusi tris mėnesius, to laiko Lietuvos emigrantams buvo didelis išbandymas. Gal Elenos mama ir būtų visiems laikams likusi Ohio valstijos mieste Daytone, jei ne 1918 metais paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Tuo metu Elenos mama jau buvo ištekėjusi. 1921 metais ji su pirmagimiu grįžo į Lietuvą tik pasisvečiuoti. Nežinia dėl kokių aplinkybių, bet jauna moteris netikėtai pakeitė planus ir nusprendė likti visam laikui Lietuvoje. Taip pati net neįtardama, visam laikui pakeitė ir savo likimą. Po metų iš Amerikos į Lietuvą grįžo ir Elenos tėvas Mikas Pečiulaitis. Šeima įsikūrė Kauno rajone, Garliavos valsčiuje, Tvarkiškių kaime. Čia iš brolio įsigijęs 14 ha žemės, Elenos tėvas pradėjo ūkininkauti. Gerbiamas jis buvo žmogus, laikė gyvulių bandą, turėjo gražią šeimą. Be Elenos šeimoje augo prieš ją gimę penki broliai ir po jos gimusi jaunėlė sesutė. 1937 metais Elenos tėvelis Mikas Pečiulaitis buvo išrinktas seniūnu, o vėliau 1937-aisiais metais tapo valsčiaus Seimo nariu.

Pečiulaičių šeima buvo tarsi rakštis sovietų valdžiai. Tėvai, Amerikos piliečiai, visada galėjo išvažiuoti už Atlanto, bet ramiais Lietuvos laikais jie nė negalvojo palikti Tėvynės. Tiesa, vyresnėlis Pranas, sulaukęs pilnametystės, vis dėlto pakėlė sparnus. Amerikos pilietybė davė jam galimybę visam laikui įsikurti vadinamoje svajonių šalyje. Gyvenimas Amerikoje vienintelį Elenos brolį ir išgelbėjo nuo baisaus likimo. Visi kiti netrukus, prasidėjus neramumams Europoje, tapo skaudžių istorinių įvykių įkaitais.

Lyg nujausdama grėsmę, Pečiulaičių šeima dėl išvykimo padavė dokumentus JAV pasiuntinybei Kaune, kuri 1940–1941 metų pavasarį dar veikė. Negavę jokios žinos, jau tuo metu, kai Lietuvoje šeimininkavo sovietai, Elenos tėveliai dar kartą pateikė dokumentus JAV pasiuntinybei Maskvoje. Turbūt net nereikia spėlioti, kaip tuometinė sovietų valdžia sureagavo į tokį prašymą. Dokumentai iš karto atsidūrė KGB archyvuose, o 1945 metais visa Elenos šeima, išskyrus brolį Povilą, kuris buvo pabėgęs į mišką su partizanais, buvo ištremta į Sibirą.

„Man buvo aštuoneri. Pamenu, kad apie ketvirtą nakties į mūsų duris pasibeldė ir liepė važiuoti į Garliavos centrą. Taip ir išvykome kaip stovime, pasiėmę vos kelis daiktus ir drabužius. Kelionė, prasidėjusi liepos mėnesį, tęsėsi iki Kalėdų. Pamenu, kaip gyvuliniai vagonai prigrūsti žmonių, be vandens, be maisto, judėjo nežinoma kryptimi. Tėtė su kažkokiu vyru mūsų vagono grindyse iškalė skylę, tą vietą atitvėrė balta paklode ir tai buvo mūsų visos ilgos kelionės tualetas, skirtas penkiasdešimčiai žmonių”, – prisimena Elena Pečiulaitytė-Janušauskienė. 1945 metais iš Lietuvos į Komiją buvo siunčiami ešelonai, prigrūsti neįtikusių sovietų valdžiai žmonių, kurie net nežinojo, kodėl buvo vežami tūkstančius kilometrų nuo tėvynės.

„Mus vežė tol, kol baigėsi geležinkelis, ties Pečioros upe. Atvykome jau rudeniop, tuo metu, kai Sibire naktimis spūsteli smarkūs šalčiai. Pamenu, nusprendė mus perkelti per upę į kažkokią gyvenvietę. Kol plaukėme į kitą krantą, pradėjo upės vanduo virsti ledu. Mūsų ta valtis įstrigo viduryje upės, nei pirmyn, nei atgal. Kol prisišaukėme pagalbos, praėjo kelios valandos. Vietiniai gyventojai daužė ledus, kad galėtų išlaisvinti upės tėkmę. Toje valtyje plukdėme pakeliui mirusį žmogų iš Garliavos, tai kol mus išlaisvino, visą tą laiką ir sėdėjome ant to lavono”, – sunkiai rinkdama žodžius dalinasi prisiminimais Elena.

Tėvą palaidojo tik po savaitės

Mirtis tapo nuolatinė tremtinių palydovė. Žmonės nuo bado, ligų mirdavo Sibire vos ne kasdien. Elenos tėtis taip ir nesulaukė kelionės pabaigos. „Pamenu, kaip mus laikinai apgyvendino pas tokią senyvą moterį. Mes, vaikai, miegodavome ant ‘vyškų’, na tokių palubėje sukonstruotų laktų, nes viršuje būdavo šilčiau.

Pamenu, kaip vieną vakarą tėtė parėjęs iš darbų vietiniame ‘sovhoze’, atgulė ir daugiau nebepabudo. Naktį girdime, kaip mama pradėjo mus kviesti sakydama, kad tėtė nebejuda, o aš apsimečiau, kad negirdžiu ir vaizdavau, kad miegu. Man, mažai mergaitei, taip tada buvo baisu, kad atrodė, jeigu atsikelsiu, tai tas baisumas mane tiesiog pačią gyvą prarys”, – tyliai šluostydama ašaras, Elena trumpam nutyla.

Šeima neturėjo galimybės gedėti, nes ant jų galvų gulė didžiulis rūpestis, kaip palaidoti mirusį Elenos tėvelį. Nei karsto, nei pinigų, nei artimųjų ar draugų šalia nebuvo. O baisiausia, kad žemė sušalusi ir sniego danga vos ne pusantro metro. „Pamenu, tėtės kūnas buvo paguldytas šaltame prieangyje, uždengtas drobule. Savaitę ten pragulėjo, kol mano brolis, keturiolikmetis Jonukas surado kažkokioje lentpjūvėje lentų ir sukalė dėžę, panašią į karstą. Jonukas toks ‘bajaviausias’ buvo iš mūsų visų, šiek tiek mokėjo rusiškai.

Pamenu, kad kai parnešė kelias lentas tam vadinamam grabui, tai tos lentos buvo vienas ledas ir sniegas. Kai  jos atitirpo, tai mano visi trys nepilnamečiai broliukai kaip mokėjo,  taip ir kalė  tą vadinamąjį  karstą. Kadangi lentos buvo per trumpos, tai ir tas ‘karstas’ neatitiko tėtės ūgio. Taip ir liko kojos styroti išorėje. Mama raudodama, apvyniojo tėvelio kojas paklode, o trys sūnūs, kurių vienam buvos 14-ka, kitam 12–ka, o jaunėliui – vos 10, užsidėję ant rogučių nuvežė į vietines kapines laidoti”, – drebančiu balsu pasakoja apie skaudžiausią savo gyvenimo netektį Elena Pečiulaitytė-Janušauskienė.

Laikinai apgyvendinti vienoje Komijos SSR taigos gyvenvietėje Elenos šeima ir kiti to paties likimo lietuviai susidūrė su vietinių žmonių nepatiklumu. Į tremtinius jie žiūrėjo, kaip į didžiausius nusikaltėlius, todėl neskubėjo atvykėliams tiesti pagalbos rankos. Prasimanyti duonos amžino įšalo žemėje buvo nelengva. „Maisto visą laiką trūko. Galima sakyti, jo visai nebuvo. Kol dar buvo ruduo, mes, vaikai, miškuose uogų prisirinkdavome. Tai kokią mėlynę, tai laukinių serbentų rasdavome. Dar kai gyvas buvo tėtė, tai jis eidavo dirbti į tą vietinį ‘sovchozą’ ir jeigu pasisekdavo, tai kišenėje, būdavo, atsineša kelias saujas grūdų. Mama iš Amerikos turėjo vieną kitą gražesnį rūbą ar skarelę, tai juos iškeisdavo į dvi bulves. Tai būdavo visas mūsų maistas”, – sako Elena, kuri Sibiro baisybėse buvo įkalinta iki pat Stalino mirties.

Pabėgimas iš Sibiro

Baigiantis 1947-iesiems metams, visiškai nepažįstama moteris Marcelė Kalvaitytė, atvykusi iš Lietuvos, nusprendė gelbėti tremtyje gyvenančius lietuvius. Tais pačiais metais pirmajam iš Sibiro gulagų pavyko pabėgti Elenos broliui Jonui, kuris, vos atvykęs į Lietuvą, iš karto paskleidė žinią, kokiose baisiose sąlygose gyvena lietuvių šeimos. „Mūsų pabėgimą iš Sibiro suorganizavo mano brolis Povilas. Jis tuo laiku  partizanavo, o kai buvo sužeistas, iš jo rašytinių prisiminimų, sužinojau, kad jam labai pagelbėjo tos Marcelės Kalvaitytės šeima. Todėl su tokia pačia misija ta mums visai nepažįstama moteris iš Lietuvos ir atvyko mūsų gelbėti”, – sako Elena.

Buvo nuspręsta, kad iš tremties bėgs Elenos mama, Elena ir jos sesutė, nes jeigu būtų bėgusi visa šeima, iš karto tai sukeltų aplinkiniams daug įtarimų. Deja, pirmieji bandymai pabėgti buvo nesėkmingi. Kai gelbėtojai Marcelei Kalvaitytei nepavyko išvežti keliolikos moterų su vaikais, ji vis tiek nepasidavė. Galop nusprendė bent mažylius iš Sibiro gūdumos ištraukti. Fizinės ištvermės reikalaujantis pabėgimas Elenai ilgam įsirėžė į atmintį. Tai buvo vaikui sunkiai pakeliama ir kankinanti kelionė. Per taigą teko eiti pėsčiomis du šimtus kilometrų. Tris naktis miegoti miške įsisukusi į šieną, spaudžiant šalčiui. Po šių išbandymų Elena pagaliau su savo gelbėtoja pasiekė tikslą – artimiausią miestą.

Tremtinė tapo partizanų ryšininke

Lietuvoje prasidėjo kita, ne mažiau skausmingesnė, nei tremtis 11-metės mergaitės kelionė per įvairias gyvenamąsias vietas. Eleną iš pradžių priglaudė pažįstama šeima Kaune, paskui ji apsigyveno pas dėdę Prienų rajone, vėliau glaudėsi pas svetimus Marijampolėje, kur prižiūrėjo svetimų žmonių vaikus. Niekur nelaukiama, nuolat blaškoma, be nuosavų namų, be artimųjų. Suprantama, kad žmonės bijojo mane priglausti, nes žinojo, kad už tai patys gali skaudžiai nukentėti.

Už tokį parodytą gailestingumą tais laikais grėsė areštas ir ilgi metai tremtyje”, – sako Elena, kuriai didžiausias džiaugsmas būdavo tada, kai ją aplankydavo brolis Jonas. Šis, pabėgęs iš Sibiro ir vos sulaukęs pilnametystės, iš karto nuėjo partizanauti. Deja, 1951-ųjų metų pavasarį Kazlų Rūdos miškuose Tauro apygardos ‘Birutės’ būrio Lietuvos partizanas Jonas Pečiulaitis-Žvangutis buvo sužeistas. Jam buvo peršautos kojos ir jis negalėjo judėti. Kad nepapultų į nelaisvę sovietų okupantams, brolis savo ginklu nusišovė. Tai buvo laikas, kai Mirtis tokiose situacijose buvo kur kas lengvesnė, nei pasilikti gyvam”, – tramdydama ašaras pasakoja Elena, kurią su keliais metais vyresniu broliu siejo ypatingas ryšys.

Atgal į Sibirą

Būtent tuo metu, kai iš tremties pabėgusią sesę lankydavo Jonas, šioji jam pasitarnaudavo, nurodytiems asmenims nunešdama žinią apie Lietuvos miškuose veikiančius partizanų būrius. NKVD sekliai netrukus suuodė, kas padeda labiausiai ieškomam Lietuvos gynėjui, Lietuvos istorijos kronikose palikusiam ryškų pėdsaką, per visą karą aktyviai veikusiam partizanui Povilui Pečiulaičiui-Lakštingalai.

1952 metais, kai jis buvo suimtas, netrukus saugumas sulaikė ir Eleną. Abu buvo nuteisti. Povilas buvo nuteistas mirties bausme. Tik vėliau, po žvėriškų NKVD tardymų, pritaikius amnestiją, mirties nuosprendis buvo pakeistas į 25-erius metus kalėjimo. Elenai buvo skirta dešimt metų kalėjimo lageryje.

„Po ilgų tardymų, vežiojimo po NKVD būstines iš vieno miesto į kitą, vėl buvau sugrąžinta į Sibirą. Šį kartą į Archangelsko lagerius. Kai nuteisė dar buvau nepilnametė, turėjau vos 16-ka metų, tai iš pradžių buvau priskirta prie mažesnių darbų. Tačiau, kai suėjo 18-ka, kartu su kitais nuteistaisiais pjoviau medžius miške, durpes kasiau ir visada dirbau didelės fizinės ištvermės reikalaujančius darbus.

Saugu tremtyje nebuvo, nes šalia dirbdavo ir nuteistieji už kriminalinius nusikaltimus. Visą laiką jaučiau jų didelę neapykantą. Vadino mus fašistais, Sovietų Sąjungos priešais”, – pasakoja Elena. Po Stalino mirties, paskelbus amnestiją, politinei kalinei bausmė buvo sumažinta iki trejų su puse metų. Tapusi laisva, Elena iš karto nuvyko pas mamą į Komijos SSR. Po dešimties metų išsiskyrimo pagaliau ji galėjo apkabinti savo artimuosius.

Tremtiniai nebuvo laukiami Lietuvoje

Po penkių mėnesių, praleistų pas mamą, Elena pagaliau grįžo į gimtinę. Dar po ketverių metų amnestija suteikta buvo jos mamai, sesutei ir likusiems broliams.

„Nelabai buvo kur sugrįžti, namai nacionalizuoti, užimti svetimų, darbo susirasti neįmanoma. Žodžiu, niekas mūsų tėvynėje nelaukė išskėstomis rankomis. Iš tiesų, Lietuvoje tęsėsi kitas siaubingas mūsų gyvenimo etapas”, – su didele nuoskauda ir kartėliu savo jaunystę prisimena Elena Janušauskienė. Tam, kad galėtum gauti darbą, privalėjai sovietinėje sistemoje turėti nuolatinės gyvenamosios vietos registraciją.

Elena ir jos šeima tokios registracijos gauti negalėjo, nes pasuose buvo spaudas, liudijantis apie ypatingą jų padėtį. Elenos klajonės ir pastovumo paieškos baigdavosi pavieniais darbais statybose. Vieną dieną nusprendė kreiptis į sovietų valdžią, kad jai pagaliau panaikintų teistumą.

Brolio Povilo likimas

Praėjęs NKVD tardymo žiaurumus, gulagą, Elenos brolis partizanas Povilas Pečiulaitis į Lietuvą grįžo tik po dviejų dešimtmečių. Po didžiausių vargų gavęs darbą, buvęs laisvės gynėjas nuolat buvo persekiojamas saugumo, todėl M. Gorbačiovui atėjus į valdžią, iš karto pasinaudojo proga atgauti tėvų turėtą JAV pilietybę. Amerikos Prezidento R. Reagan vizito metu Maskvoje, Povilas Pečiulaitis nuvyko net į susitikimą su JAV vadovu. Netrukus Elenos brolis išvyko į Ameriką.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, (dar tais pačiais metais) buvęs partizanas visiems laikams sugrįžo į tėvynę. 1998-aisiais metais Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus savo dekretu apdovanojo Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu. Prieš devynerius metus Elena brolio neteko. Legendinis rezistencinės kovos prieš okupantus didvyris, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Pietų srities vadas, dimisijos pulkininkas leitenantas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Povilas Pečiulaitis-Lakštingala mirė būdamas aštuoniasdešimt ketverių. Palaidotas Kauno rajono, Garliavos miestelio Jonučių kapinėse.

Aukso amžius Amerikoje

Kai pagaliau nuolatinį blaškymąsi tarp darbų ir gyvenamųjų vietų pakeitė pastovumas, į Elenos širdį pasibeldė pirmieji meilės jausmai. Būsimas dviejų dukrų tėvas, Elenos sutuoktinis Rimvydas Janušauskas taip pat buvo kilęs iš šeimos, kurioje jo mama turėjo JAV pilietybę. Todėl kai griuvo sovietinis režimas ir Lietuva tapo laisva, šeima patraukė į svajonių ir galimybių šalį – Ameriką.

„JAV pilietybę atgavome lengvai. Jau buvo Povilas ją gavęs, sesuo ir tada aš vykau į Amerikos ambasadą Maskvoje. Pamenu, niekas jokių klausimų neuždavinėjo, net sovietų apsaugos kareivis pagarbą atidavė. Tada net garsiai nusistebėjau, kad pusę gyvenimo jie užpakalius mums spardė, dabar pagarbą atiduoda”, – juokiasi  buvusi politinė kalinė.

Pirmieji iš šeimos į Ameriką išvyko Elena su vyru. Netrukus, pas tėvus atvyko ir abi dukros. Clevelando priemiestyje Elena gyvena jau dvidešimt penkerius metus. Čia, Amerikoje, prieš kelerius metus mirė jos vyras. Nors su Amerika šią šeimą sieja daug kas, vis dėlto amžinojo poilsio Elenos sutuoktinis atgulė savo tėvynėje. Rimvydas Jnušauskas palaidotas Lietuvoje, šeimos kapuose. „Ar ilgiuosi Lietuvos? Mano Lietuva niekur nedingo. Aš keliuosi ir einu miegoti su žiniomis iš tėvynės, namuose nuolat veikia lietuviškas radijas, prenumeruojama lietuviška spauda. Daug mano gyvenime buvo išbandymų, daug man buvo lemta kentėti, tačiau tėvynės niekuomet neišsižadėjau. Ji buvo ir liks mano širdyje. Neseniai švenčiau savo jubiliejų ir tada susirinkusiems svečiams pasakiau: „Pažiūrėkite, koks gražus už lango ruduo, toks šiandien gražus ir mano gyvenimo ruduo. Nekamuoja manęs sunkios ligos, dar galiu pati vairuoti, nereikia jokios ypatingos priežiūros, turiu daug veiklos. Pavyzdžiui, gaminu rankų darbo papuošalus, lankau įvairius pomėgių kursus. Amerikoje šiandien gyvenu aukso amžių, nors iki jo reikėjo nueiti pragaro kelius”, – baigdama pokalbį sako Elena Janušauskienė.

 http://www.draugas.org/sovietu-rezimas-pavoge-puse-gyvenimo/