Su mokinių būriu mokyklos vadovas V. Dubauskas, buvęs miesto vicemeras A. Kurlavičius, miesto savivaldybės tarybos narė L. Kudarienė ir kt.

Zigmas TAMAKAUSKAS, Kaunas, www.voruta.lt

Šių metų rugsėjo 22 dieną suėjo 47 metai nuo pirmojo konstitucinio Lietuvos Respublikos   Prezidento Aleksandro Stulginskio mirties. Neteko girdėti, kad apie šią datą nors žodeliu būtų užsiminusi mūsų žiniasklaida… Aleksandras Stulginskis prie mūsų valstybės vairo su savo kūrybine energija demokratiškai išrinktas stovėjo šešerius metus. Jis būdamas vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų ir jos programos kūrėjų, rūpinosi krikščioniškos demokratijos idėjų plėtojimu bei įgyvendinimu, visapusišku Valstybės stiprinimu.  A. Stulginskis reikalavo, kad kariuomenės vadais būtų susipratę lietuviai, savo krašto patriotai, neabejingi Lietuvos nepriklausomybei žmonės. Jis rūpinosi Lietuvos mokslo plėtra,  dėjo pastangas, kad  būtų įvykdyta žemės reforma.   Jis rašė: „Žemės reforma Lietuvoj – neatidėliotinas klausimas. Greta didelių dvarų skursta bežemių ir mažažemių minios. Lietuvos demokratinėje respublikoje neturės būt sūnų ir posūnių. Lietuva niekam nebus pamotė. Mokslas turi būti prieinamas ne tik didžiūnų rūmams, bet ir kaimų bakūžėms…“  Aleksandrui Stulginskiui prezidentaujant buvo išleisti visi pagrindiniai Lietuvos įstatymai, suorganizuoti mūsų tautinės kultūros židiniai, padėti ūkinio gyvenimo pagrindai, buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, atgautas Klaipėdos kraštas, atkurta ekonomika, įvykdyta garsioji žemės reforma, įkurtas Lietuvos universitetas, pastatyta daug mokyklų, įvesta stipri to meto valiuta – lietuviškas pinigas litas, priimta Lietuvos valstybės Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino Lietuvos valstybę. Jis visada pasižymėdavo kuklumu , sąžiningumu ir dideliu darbštumu, nemėgo pramogų, pobūvių, tuščių kalbų. Neišpuikusio žmogaus šios savybės reiškėsi ir vėliau –  jam ūkininkaujant  Kretingos rajone. Prelatas Mykolas Krupavičius  apie A. Stulginskį, kaip ūkininką, rašė: „Kelis kartus buvau aplankęs naują, įdomų, iš prezidentų išėjusį ūkininką, bet nė karto neradau jo bepavėsiaujančio  ar ištaigingai fotely išsitiesusio, savo rūmeliuose nerūpestingai laiką leidžiančio, kaip buvo pratę seni dvarininkai elgtis. Jų vietą užėmė lietuvis ir jis įnešė į jų rūmus lietuviško ūkininko tradicijas ir rūpestingumą. Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų jį rasdavau laukuose vienmarškinį, basą, paraitotomis kelnėmis ir rankovėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas. Sąžiningas prezidentas pasidarė sąžiningu ūkininku“.

         Sovietams okupavus Lietuvą, stengtasi sunaikinti mūsų tautos genofondą, aktyviausius Lietuvos piliečius. Buvo suimtas ir Aleksandras Stulginskis su savo žmona Onute. Teko išgyventi visus sovietinių lagerių baisumus – buvo nekaltas nuteistas 25 metams katorgos darbų. Čekistai jį specialiai laikė tarp vagių ir banditų. Tačiau sovietiniai  budeliai jo dvasios neįstengė palaužti. Praėjus penkiolikai metų nuo suėmimo A. Stulginskiui ir jo žmonai buvo leista grįžti į Lietuvą. Įsidarbino Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje.  Apie savo gyvenimą jis rašė: „Kambariuką mes turime 2.5 x 2.5 m didumo. Talpinamės. Bendrai imant, jaučiuosi neblogai. Turime nusipirkę sofą senelei gulėti, o aš guliu sudedamoj lovutėje.“ Tačiau sovietinis teroras nesiliovė: po dvejų metų už atsisakymą parašyti prisiminimus, juodinančius prieškario Lietuvos Respubliką, buvo atleistas iš darbo, motyvuojant pensijos paskyrimu… O ta pensija, kaip rašė A. Stulginskis, – dviem trims dienoms pragyventi užtektų, tik akių mulkinimas. Dukra Aldona,medikė, gyvenusi  užsienyje, savo siunčiamais siuntiniais neleido tėvui badauti.

Skaitovės Eimantė Žitkutė ir Gabrielė Bobinaitė pateikia Prezidento A. Stulginskio gyvenimo epizodus

Prezidentas Aleksandras Stulginskis mirė 1969 metais. Jo laidotuvėms vadovavo  kanauninkas Juozapas Stankevičius. Palaidotas šalia savo žmonos Kauno Panemunės kapinėse, palikęs mums didelio pasiaukojimo dirbti Lietuvai pavyzdį.

      Gera, kad šią taurią  asmenybę  gražiai  prisimena jo vardu pavadinta mokykla Kaune. Ir šį kartą Aleksandro Stulginskio mokyklos – daugiafunkcinio  centro bendruomenė aktyviai dalyvavo Gerojo Ganytojo bažnyčioje aukotose  šv. Mišiose, skirtose buvusiam  Lietuvos Prezidentui.   Mišias aukojo ir įtaigų pamokslą pasakė intelektualus kunigas Nerijus Pipiras. Popietėje mokyklos bendruomenės atstovai , vadovaujami direktoriaus Vytauto Dubausko ir jo aktyvios  pavaduotojos Jolantos Urbonaitės,  prasmingai   malda ir Lietuvos himnu pagerbė A. Stulginskį  susirinkę prie jo kapo. Čia dalyvavo ir TS- LKD Kauno skyriaus LKD bendrijos narių būrelis. Mokyklos aštuntos klasės mokinės Eimantė Žitkutė ir Gabrielė Bobinaitė  raiškiai skaitydamos, pateikė svarbiausius Prezidento veiklos ir jo gyvenimo epizodus. Prie kapo taip pat kalbėjo mokyklos direktorius V. Dubauskas, LKD bendrijos Kauno skyriaus pirmininkė Audronė Zamalienė ir šių eilučių autorius.  Kalbėtojai pabrėžė Prezidento dvasios kilnumą ir tai, kas daro žmogų didį ir nemirtingą. A. Stulginskio tvirtas tikėjimas Dievu bei savo Tėvynės Lietuvos gyvybingumu padėjo jam ištverti  visus gyvenimo sunkumus.  Prisiminta ir jau mūsų minėto prelato M. Krupavičiaus mintis: „Kiekvienam lietuviui jo šviesi asmenybė turi būti sektinu pavyzdžiu ir rodikliu, kuriuo keliu eiti ir kuria programa vaduotis. Tik stulginskinis kelias ir jo darbų ir gyvenimo pavyzdys lietuvį padarys savo vardo vertu ir savo pasirinktų idealų pilnutiniu įgyvendintoju bei vertingu savo tautos ir Tėvynės nariu“.

 Prezidento A. Stulginskio gyvenimo žingsnių, jo kilnių darbų pavyzdžiu turėtų sekti ir mūsų politikai,  mūsų dienose besiveržiantys kandidatai į Lietuvos Seimą.