Autorės nuotraukoje iš kairės: J. Vercinkevičius, V. Dailidka, gimnazijos direktorė D. Zuzo, A. Arlauskienė, A. Masaitis, K. Misius, G. Kazėnas, M. Šaknienė, K. Garšva

Rasa Jakubauskienė, Eišiškės, Šalčininkų raj. www.voruta.lt

Gražų, šiltą gegužės 17-osios vidurdienį į Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnaziją rinkosi garbūs svečiai. Čia jau jubiliejinį, 20-ąjį, kartą buvo teikiama S. Rapolionio premija. Šiemet ji skirta milžinišką darbą nuveikusiam ir net penkis „Vilniaus golgotos“ tomus parašiusiam Lietuvos kraštotyrininkui, inžinieriui Kaziui Misiui. Laureatas „Vorutos“ skaitytojams pasakoja, kaip jam sekėsi rinkti informaciją knygoms, su kokiais iššūkiais susidūrė bei kas sieja šių ir anų laikų golgotą.

Kokiu keliu atėjote į „Vilniaus golgotą“?

 

Esu kilęs iš Žemaitijos, Šilalės rajono, Kvėdarnos parapijos. Atvykęs į Vilnių, nuo 1969 m. dalyvaudavau neformaliuose „Ramuvos“, „Žygeivių“, Liaudies dainos klubo ir kituose renginiuose. Vilniaus krašto lietuvių kultūros veikėjų: Juozo Maceikos, Onos Miciūtės, Antano Krutulio ir kitų paskaitose sužinojau liudijimus apie lietuvių vargus lenkų valdomame krašte. Tai paskatino mane plačiau domėtis šia tema. Kai įsigijau 1930 m. išleistą „Vilniaus golgotą“, pagalvojau, kad reiktų bent rankraštinio jos tęsinio. Deja, iki 1990 m. Vilniaus krašto spauda man buvo neprieinama, jos neturėjo ir mano pažįstami knygų bičiuliai. Tuoj po 1990 m. turėjau daug kitų darbų. Be to, žvalgiausi, gal kas iš Vilniaus krašto tą kroniką pratęs, gal kur guli rankraštyje.

 

Prašau pristatykite skaitytojams, kas yra „Vilniaus golgota“?

„Vilniaus golgota“ – tai lietuvių gyvenimo vargų ir siekių išlikti tauta dienoraštis arba kronika lenkų valdomose lietuvių etninėse žemėse iki 1939 m. Mano parengtas tęsinys apima 1929–1939 m., iki lietuvių kariuomenės įžengimo į Vilnių. Nors atsisakiau Vilniaus vadavimo sąjungos veiklos kronikos, bet rašiau plačiau, citavau dokumentus, todėl gavosi net keturi tomai.

Kiek metų Jums reikėjo dirbti prie šito leidinio?

 

Medžiaga tai kronikai po truputį kaupėsi kelis dešimtmečius. Tekstą rašyti pradėjau 2017 m. o „Versmės“ leidyklai buvo atiduota 2021 m. lapkritį.

Kas buvo sudėtingiausia, su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte rengdamas „Vilniaus golgotą“?

Rašyti kroniką nesudėtinga. Yra išlikę beveik visi to meto Vilniaus krašto periodiniai leidiniai, net ir didžioji dalis konfiskuotųjų. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių ir kitose bibliotekose saugomi „Ryto“, Šv. Kazimiero draugijų, laikraščio „Vilniaus rytojus“ redakcijos ir keli vilniečių asmeniniai fondai. Pasitaikė šiek tiek keblumų lokalizuoti kai kurias vietoves. Šiaip jokių iššūkių ar kliūčių nebuvo.

Stebina toks mažas leidinio tiražas. Kodėl tiek nedaug jo buvo atspausdinta?

Iš Vilniaus miesto ir trijų lietuviškų Vilnijos rajonų savivaldybių, o taip pat kitų fondų jokios paramos leidybai leidykla negavo. Tiktai aukojo keli privatūs asmenys. Vengiant didesnių leidyklos nuostolių, liko toks mažas tiražas. Kol kas „Vilniaus golgotą“ „Versmės“ leidykloje dar galima įsigyti.

Kokius ryšius pastebite tarp šių dienų ir anų laikų golgotos?

Šis klausimas perdėm plati ir ypač jautri tema. Net iš lenkų tyrinėtojų, pavyzdžiui, Ježio Ochmanskio, Halinos Turskos mokslinių darbų galima įsitikinti, kad Pietryčių Lietuvos kaimų ir miestelių gyventojai, dabar kalbantys lenkų-baltarusių tarme, etnine kilme yra lietuviai.

Deja, ne kartą Vilniuje teko matyti lenkų mokyklų mokinius su vadovais atvežtus į mitingus, ginti lenkiškas mokyklas.

Knygoje pagal vietovardžių rodyklę galima susirasti apie Kaniūkus tuometiniame Benekainių valsčiuje ir įsitikinti, kad 1936 m. ten veikė Šv. Kazimiero draugijos skyrius, lietuviška skaitykla, kaimas tebebuvo nenutautintas. Iš pastatyto 1944 m. sausį Raudonųjų partizanų išžudytiems Kaniūkų gyventojams paminklo susidaro įspūdis, kad tai buvo lenkiškas kaimas. Ar tai sąžininga?

Ne iš vieno lenkų visuomenės veikėjo teko girdėti, kad Lietuva yra pripažinusi Vilnių Lenkijai. Iš tiesų, dėl pateikto Lenkijos ultimatumo Lietuva, vengdama karo, 1938 m. su Lenkija užmezgė diplomatinius santykius, tačiau konstitucijoje liko punktas – Lietuvos sostinė Vilnius.

Gal savo rankraščiuose turite dar kokios nors vertingos istorijos, kuri laukia būti atspausdinta?

Parengtų spaudai rankraščių neturiu. Kai pakviečia, dar bendradarbiauju „Versmės“ leidyklos rengiamose valsčių serijos leidiniuose.

Gerbiamas K. Misiau, dėkoju Jums už prasmingą nuveiktą darbą ir linkiu stiprybės ir sveikatos įgyvendinant naujus sumanymus.

Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ

***

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ 2011 m. vasario 10 d. priėmė nutarimą skirti Stanislovo Rapolionio premiją (anksčiau ją skirdavo Lietuvos tautinių mažumų ir išeivijos departamentas). Premijos tikslas – skatinti mokytojų, kultūros ir meno veikėjų literatūrinę veiklą, tautinį ugdymą, Pietryčių Lietuvos istorinės praeities studijavimą. S. Rapolionio premija teikiama nuo 2005 m., o nuo 2011 m. kasmetinis įteikimo renginys vyksta Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje.  2005 m. premija įteikta Vytautui Dailidkai, 2006 m. dr. Algirdui Kavaliauskui, 2007 m. Viktorijai Lapėnienei, 2008 m. Antanui Karmonui, 2009 m. Algimantui Masaičiui, 2010 m. – Jonui Bajorūnui, 2011 m. – Juozui Vercinkevičiui, 2012 m. – Valentui Šiaudiniui, 2013 m. – Antanui Lesiui, 2014 m. – dr. Aldonai Vasiliauskienei, 2015 m. – prof. Gražinai Landsbergienei, 2016 m. – Aurelijai Arlauskienei, 2017 m. – Marijai Šaknienei, 2018 m. – Vytautui Valentinui Česnuliui, 2019 m. – Benjaminui Kondratui, 2020 m. – Angelei Valienei, 2021 m. – Irmai Stadalnykaitei, 2022 m. – žurnalistei Sofijai Daubaraitei ir 2023 m. – dr. Nijolei Tuomienei-Vaišnytei.