Putvinskis (nuo 1938 m. – Pūtvis) – agronomas, Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, Lietuvos Respublikos XVII Vyriausybės žemės ūkio ministras (1935–1938 m.). Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Stasys Iganatavičius, LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas, www.voruta.lt

Lietuvos kariuomenės ir visuomenės veikėjas, Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, žemės ūkio ministras, šaulys, politinis kalinys Stasys Putvinskis (nuo 1938 m. – Pūtvis) gimė 1898 m. rugpjūčio 3 d. Šiaulių apskrities Šaukėnų valsčiaus Šilo Pavėžupio dvare būsimų Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo, ideologo ir pirmojo viršininko Vlado ir visuomenės veikėjos, Šaulių sąjungos moterų garbės pirmininkės Emilijos Putvinskių šeimoje. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad jis gimė rugpjūčio 25 d., bet tai klaidinga, nes rugpjūčio 25 d. Stasys buvo pakrikštytas.         

Putvinskiai, kaip ir kiti dvarininkai, buvo sulenkėję. Sūnaus gimimas tėvams buvo naujo gyvenimo pradžia – jie apsisprendė kalbėti lietuviškai. Emilija Putvinskienė  (Emilija Putvinskienė, „Atsiminimai“, Šiaulių „Aušros“ muziejus, 1995) rašė: „Nuo tos dienos lietuvių kalba tapo mūsų šeimos kalba.“ Pats Vladas Putvinskis apie tai rašė: „Mums jau buvo gimęs vaikas, ir jis savo lopšyje neturėjo girdėti garsų tos kalbos (V. Putvinskis turėjo mintyse lenkų kalbos), kuri jį skirtų nuo tautos. Jis turėjo būti laimikis, sveikinamas brangiais savosios kalbos garsais. Stojom į „litvomanus“. Tiltą paskui save sudeginom: sugrįžimo nebepaliko.“

Kad vaikai jau lopšyje girdėtų tik lietuvišką šneką, Putvinskiai pasamdė žemaitę auklę, nelegaliai (tuo metu buvo įsigalėjęs lietuviškos spaudos draudimas) įsigijo lietuviškų knygų ir patys ėmė mokytis lietuvių kalbos. Todėl Stasys augo tautiškoje ir patriotinėje aplinkoje, nes tuo metu (spaudos draudimo laikais) tėvų namai buvo lietuvių visuomenės veikėjų ir literatų slaptų susibūrimų vieta, čia buvo slepiamos ir iš čia po Žemaitiją buvo gabenamos lietuviškos knygos. Tėvas Vladas Stasį ir kitus vaikus (Vytautą, Oną, Sofiją ir Emiliją. Dukrelė Julytė mirė vos dviejų metukų) pats pramokė skaityti ir rašyti lietuviškai. Vėliau jau samdė mokytojus.

Pasimokęs namuose, 1914 m. Stasys įstojo mokytis į Liepojos (Latvija) komercinę mokyklą, tačiau prasidėjus I pasauliniam karui, 1915 m. dėl Liepojos bombardavimo mokyklą uždarė ir Stasys „prasimušęs“ pro fronto liniją grįžo į Šilo Pavėžupį, kur abu su motina Emilija ūkininkavo. Tėvas Vladas tuo metu už anticarinę veiklą buvo ištremtas į Rusijos gilumą, Voskresensko kaimą, o brolis Vytautas ir sesės Ona, Sofija ir Emilija, ištrūkę iš fronto zonos, gyveno Maskvoje. Neturėdamas galimybės mokytis mokykloje, Stasys mokslo sėmėsi namuose. Archyviniuose dokumentuose (LKKAS archyvas) randama, kad 1918 m. jis baigė Mykolo Biržiškos vadovaujamą Vilniaus 1-ąją lietuvių vyrų gimnaziją.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybai paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, Lietuvoje šeimininkavo okupacinė vokiečių karinė administracija. Kovo mėn. iš tremties sugrįžo Vladas Putvinskis ir ant jo pečių užgriuvo nauji išbandymai. Jo biografijoje buvo rašoma: „Į namus grįžęs Vladas Pūtvis susidūrė su labai liūdna padėtimi Žemaitijoje. Miškai buvo pilni plėšikaujančių rusų belaisvių, kitokių valkatų, apylinkėse skersai ir išilgai trankėsi bolševikų baudžiamieji būriai… Dėl šių priežasčių Pūtvis buvo priverstas supirkinėti ginklus ir rūpintis namų apsauga.“ Tėvynės nelaimės akivaizdoje ir iš visų pusių puolantys priešai paskatino Stasį Putvinskį 1919 m. gegužės 30 d. savanoriu stoti į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Buvo paskirtas į 1-ąjį lietuvių raitelių pulką Anykščiuose, dalyvavo mūšiuose su į Lietuvą įsibrovusiais bolševikais. Kiek patarnavęs eiliniu, 1919 m. vasarą išlaikė egzaminus į Karo mokyklą, kurios II laidą baigė tų pačių metų gruodžio 16 d. (dėl karininkų stygiaus Lietuvos kariuomenėje mokslai karo mokykloje pradžioje truko 4 mėnesius). Stasiui Putvinskiui buvo suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis ir buvo paskirtas tarnauti į 1-ojo raitelių (kavalerijos) pulko 3-iąjį eskadroną.

Nuo 1920 m. sausio 23 d. tarnavo jaunesniuoju karininku šio pulko 4-ajame eskadrone. Vilniaus miesto ir apskrities komendantu paskirus kpt. Vladą Kurkauską , 1920 m. liepos 13 d. S. Putvinskis su husarų būriu buvo pasiųstas į Vilniaus miesto ir apskrities komendantūrą, kur buvo paskirtas antruoju placadjutantu ir raitelių komandos vadu, nuo rugpjūčio 1 d. skiriamas pirmuoju placadjutantu. Šias pareigas ėjo, kol po generolo L. Želigovskio „maišto“ spalio mėn. Vilnių užgrobė lenkų kariuomenė. 1920 m. liepos 13  – spalio 11 dienomis ltn. S. Putvinskis su savo raiteliais dalyvavo Nepriklausomybės kovose su lenkais Rykantų, Eišiškių, Lentvario ir Vilniaus apylinkėse.

Šiose kovose pasižymėjo žvalgybos žygiais į lenkų kariuomenės užnugarį, kur rinko svarbias žinias apie priešo pajėgumą ir skaitlingumą. Už ypatingai svarbias žvalgybines žinias ir drąsius reidus į priešo užnugarį ltn. Stasys Pūtvis buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu. Nuo 1920 m. spalio 11 d. ltn. S. Putvinskis buvo 1-ojo raitelių pulko ryšių komandos viršininkas, nuo 1921 m. vasario 6 d. – pulko adjutantas, vėliau iki 1922 m. rugsėjo 25 d.  tarnavo adjutantu 1-ajame husarų pulke Anykščiuose, kuriam vadovavo (ateityje garsus karinis ir politinis veikėjas, generolas leitenantas) kpt. Povilas Plechavičius. 1922 m. rugsėjo 25 d., pačiam prašant, vyr. ltn. Stasys Pūtvis buvo išleistas į atsargą.

Išėjęs į atsargą, S. Putvinskis išvažiavo studijuoti agronomijos į vieną seniausių  Vokietijoje aukštųjų mokyklų – Halės universitetą. Jis pasekė tėvo pėdomis, nes ten agronomijos mokslų mokėsi Vladas Putvinskis. Šiame universitete S. Putvinskis susipažino su čia besimokinančia Darija Zubovaite Dmitrijaus ir Tatjanos Zubovų duktė, garsios grafų Zubovų giminės palikuonė) ir 1923 m. balandžio 12 d. jie susituokė (vėliau jie susilaukė dukterų Julijos ir Aleksandros bei sūnaus Rimanto). 1925 m. S. Putvinskis baigė sutrumpintą agronomijos kursą ir abu su žmoną ūkininkavo Šilo Pavėžupio dvare, o vėliau perėmė Bubių dvaro valdymą.

Halės universitete įgytas agronomijos žinias jis sumaniai pritaikė ūkininkaudamas Šilo Pavėžupio ir Bubių dvaruose. Šilo Pavėžupio dvaro žemės buvo nederlingos, todėl ūkyje taikė sėjomainą: kas kelinti metai kiekvieną lauką tręšdavo mėšlu, žaliai trąšai augino lubinus, kuriuos užpildavo superfosfatu, sėjo aukštos kokybės rugių, miežių ir bulvių veisles. Dvare plėtojo tėvo pradėtą tvenkininę žuvininkystę (dvare buvo 12 tvenkinių, kurie užėmė 82 ha plotą), buvo vystoma veislinė gyvulininkystė (laikė žemaitukų ir ardėnų veislinius arklius ir danų žalųjų veislės karves, kurių vidutinis primilžis buvo 3480 litrų pieno per metus, atskiros karvės duodavo iki 5000 litrų pieno ir šis rodiklis buvo beveik didžiausias Žemaitijoje), laukų apdirbimui pirmasis apylinkėse nusipirko amerikietišką traktorių.

S.Putvinskis skatino dvaro dirbančiuosius taupyti, kad sąžiningai dirbę dvare galėtų nusipirkti žemės sklypą ir senatvėje nereikėtų ubagauti. Pagrindiniams dvarų kumečiams buvo įvedęs privalomą taupymą – kasmet iš atlyginimo išskaitydavo 100 – 200 litų, kuriuos jų vardu padėdavo į Žydų banką Šiauliuose. Jis darbe reikalavo drausmės ir tvarkos, nepakentė tinginių, o ypač – vagystės, už ką atleisdavo iš darbo. Jeigu pagaudavo darbininką apsivogusį, tai sakydavo:

-Laike 24 valandų ant vieškelio už kapukų!

Tai reiškė išvykti iš dvaro, keliaujant pro Šilo Pavėžupio kapines einančiu vieškeliu Kelmė – Šaukėnai. Atleidimas iš darbo buvo didelė bausmė, nes dvarų darbininkai retai keisdavosi dėl gerų darbo sąlygų ir uždarbio. Atlyginimai S. Putvinskio dvaruose buvo didžiausi visoje Kelmės apskrityje.  Savo valdose įvedęs daugybę racionalių naujovių, kurios padidino žemės ūkio našumą, S. Putvinskio dvaras tapo pavyzdiniu ir turėjo laikytis tam tikrų reikalavimų (turėjo priimti Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentus atlikti praktiką, diegti naujoves, tyrinėti įgyvendinimo procesą ir kt.).

Ūkininkavimas S. Putvinskiui netrukdė aktyviai dalyvauti visuomeninėje ir politinėje veikloje. Jo tėvas Vladas Putvinskis buvo gausiausios ir garbingiausios tarpukario Lietuvos visuomeninės organizacijos – Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas, ideologas, pirmasis viršininkas, Centro valdybos pirmininkas ir Garbės pirmininkas, todėl ši organizacija buvo svarbi ir Stasiui. Jis aktyviai dalyvavo Šaukėnų šaulių būrio veikloje. Dvare iš darbininkų buvo sudaręs Šilo Pavėžupio šaulių grandį, kuri priklausė Šaukėnų šaulių būriui. 1932 m. rugsėjo 18 d. atidarant V. Putvinskio vardo šaulių namus Kelmėje, jis vadovavo šaulių paradui Kelmės aikštėje. Taip pat S. Putvinskis buvo VII (Šiaulių) rinktinės valdybos vicepirmininkas ir I-mo bataliono vadas. 1937 m. buvo išrinktas į LŠS centro valdybą, jis priešinosi kai kurių politikų norui šauliais padaryti visus valstybės tarnautojus, priešinosi prieš visas privilegijas, kuriomis būtų išplėstos šaulio, kaip valstybės piliečio, teisės.

Stasys Putvinskis buvo Šaukėnų valsčiaus tarybos narys, Šiaulių apskrities tarybos pirmininkas, Galvijų kontrolės ir auginimo sąjungos pirmininkas, Žemės ūkio rūmų valdybos I vicepirmininkas, porą metų Šaukėnų žiemos žemės ūkio mokykloje dėstė arklininkystę, nes labai mėgo arklius ir jodinėjimas buvo jo aistra. Matyt, tai liko nuo tarnybos kariuomenės kavalerijoje. Jis taip pat dalyvavo ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus veikloje ir buvo Žūklės – medžioklės sekcijos vedėjas. Pats buvo aistringas medžiotojas, labai gerai pažinojo gamtą ir jos gyventojus, griežtai laikėsi visų medžioklės taisyklių ir terminų. Kelis kartus metuose dvaro apylinkėse organizuodavo medžiokles, į kurias suvažiuodavo daug garbingų svečių – medžiotojų. Ypač buvo populiari ančių medžioklė, nes tvenkiniuose veisdavosi daug ančių. Beje, į medžioklę suvažiavę dvarininkai „neprasižiodavo nė vienas lenkiškai“ – turėdavo kalbėti lietuviškai.

S. Putvinskis buvo įstojęs į Tautininkų partiją, kad nebūtų nuošaly visų įvykių valstybėje eigos. Bet tarp partiečių surasti bendrą kalbą jam nepavyko, daugumos valdžios vyrų interesai jam buvo nepriimtini, kad mažai rūpinamasi eilinių žmonių gerove, todėl nusivylęs iš partijos išstojo. Jis neapleido ir kariškų reikalų ir atliko karines pratybas 2-ajame ulonų pulke. Stasys Putvinskis buvo gyvas ir mokantis bendrauti žmogus, gerai mokėjo vokiečių, rusų ir lenkų kalbas, daug apsiskaitęs, todėl dar buvo vadinamas „vaikščiojančia enciklopedija“.

Šilo Pavėžupio dvaras (kaip ir Vlado Putvinskio laikais) buvo gausiai lankomas. S. Putvinskio sūnus Rimantas Pūtvis prisiminė: „ Pagal seną tradiciją Pavėžupyje vasaros metu lankydavosi daug kultūros ir valstybės veikėjų. Tėvas buvo geras gamtos žinovas ir puoselėtojas, matyt, atjautė, kad žmonėms, gyvenantiems mieste, reikia pailsėti gamtos prieglobstyje. Vasaros metu Pavėžupyje lankydavosi daug svečių: tai visų pirma giminaičiai Mantautai, Tercijonai, Žmuidzinavičiai, Graurokai. Beveik kiekvienais metais atvažiuodavo daktaras J. Nemeikša su seserimi Maryte, J. Čiurlionytė su dukra. Su ypatingu dėmesiu buvo laukiamas profesorius Tadas Ivanauskas (kurį S. Putvinskis gerai pažinojo nuo tų laikų, kai kartu su  Vlado Putvinskiu kūrė Šaulių sąjungą – aut. pastaba). Lankėsi Kalmantas (plk. Mykolas Kalmantas – iki 1935 m. LŠS viršininkas – aut. pastaba) su šeima, dažnai atvažiuodavo Jonas Kurpis, Šiaulių rinktinės vadas, pažvejoti. Kelis kartus buvo atvykęs profesorius Balys Sruoga su šeima. Sykį atsilankė ir prezidentas Antanas Smetona, kai važinėjo po Lietuvą su mašina ir vienu asmens sargybiniu.“

1935 m. rugsėjo 6 d. Stasys Putvinskis buvo pakviestas būti žemės ūkio ministru naujajame (XVII) Juozo Tūbelio sudarytame ministrų kabinete. Apie jo tapimą žemės ūkio ministru sūnus Rimantas prisiminė: „Ypatingas atvejis buvo, kai jam 1935 – 1938 metais teko užimti žemės ministro postą. Jis labai nenorėjo. Kaip pasakojo mama, tris naktis nemiegojo ir tik kai premjeras J. Tūbelis pasakė: „ Tai ką, visoki ura patriotai eis į valdžią, o dori žmonės sėdės savo ūkyje, tai kas su Lietuva?“ Prieš šį argumentą tėvas nebeatsilaikė ir išvažiavo dirbti į Kauną. Man atrodo, kad jis Kaune jautėsi kaip erelis, papuolęs į narvą. Ne jo būdui buvo toks darbas. Tačiau jeigu buvo reikalinga ir dirbo.“ Ir išties S. Putvinskis įnyko į ministro darbą. Jo pastangomis 1936 m. Kaune buvo įsteigta Veterinarijos akademija, jo ir profesoriaus Tado Ivanausko pastangomis – Kauno zoologijos sodo akcinė bendrovė, daug dėmesio skyrė miškų atkūrimo, gamtosaugos ir medžioklės reikalams. Su vardu siejasi tokių reikšmingų dalykų, kaip „Fondo miškui želdinti“ įsteigimas, „Medžioklės fondo“ atsiradimas ir pirmosios saugomos teritorijos Lietuvoje, vėliau pavadintos Žuvinto rezervatu, praktinis įkūrimas. Neužmiršo ir žemės ūkio reikalų. Ragino ūkininkus įgyvendinti savo ūkiuose sėjomainą, veisti veislinius gyvulius, modernizuoti ūkio darbus ir kt.

1936 m. Šiaulių apskrityje, VI (Šiaulių) rinkimų apygardoje Stasys Putvinskis buvo išrinktas į IV Seimą. Savo kadencijos laikotarpiu jis domėjosi su žemės ūkiu bei susisiekimo infrastruktūra susijusių įstatymų projektų rengimu ir priėmimu.  1938 m. Lietuvos vyriausybei buvo pateiktas Lenkijos ultimatumas dėl diplomatinių santykių atnaujinimo. Vyriausybėje svarstant šį ultimatumą kilo daug ginčų. Tuometinis kariuomenės vadas brigados generolas Stasys Raštikis apie tai savo atsiminimuose rašė: „ Daugiausia karščiavosi žemės ūkio ministeris St. Putvinskis. Bet jo argumentai buvo grynai moraliniai: esą lenkai savo ultimatumu įžeidę lietuvių garbę, metę mums naują nesantaikos pirštinę, ir todėl mūsų įžeista garbė reikalauja satisfakcijos, t. y. mes į lenkų įžeidimą turime reaguoti ginklu, kitaip sakant, reikia ultimatumą atmesti, ir mūsų kariuomenė turinti reaguoti karo veiksmais. Karščiavosi ir ministeris pirmininkas, bet nesiūlydamas jokio konkretaus sprendimo.“ Vyriausybei ultimatumą priėmus, S. Putvinskis atsistatydino iš žemės ūkio ministro pareigų.

Dar būdamas Kaune jis savo mamai Emilijai Putvinskienei rašė: „Tai mat kokios valandos dasigyvenom ir dar likimas norėjo, kad Tavo vaikui reiktų prie to ranką pridėti. Žinok, kad mes vykdome nuosekliai savo nusistatymą ir Tėvynės neišduodam. Esame tvirti.“ 1938 m. kovo 26 d. atsistatydinęs iš žemės ūkio ministro pareigų S. Pūtvis (jau buvo pasikeitęs pavardę į Pūtvį) su šeima persikėlė gyventi į Bubių dvarą. Šis dvaras priklausė S. Pūtvio žmonos Darijos vyriausiajai seseriai Tatjanai Zubovaitei – Ropienei ir jai mirus (su vyru buvo išsiskyrusi ir vaikų neturėjo) 1935 m., dvaras buvo likęs be šeimininkų. S. Pūtvio duktė Julija Pūtvytė – Daniliauskienė prisiminė: „Mano tėvas Stasys labai energingai ėmėsi ūkininkauti Bubiuose. Kapitaliniai atremontavo namą: pirmame aukšte pertvarkė kambarius, pritaikydamas juos patogiam naudojimui, įrengė antrą aukštą…“ Bubių dvaras, kurį ėmėsi valdyti Pūtviai, turėjo 186 ha žemės. Jame buvo spirito varykla, pieninė, galvijų tvartas, siloso bokštas, arklidė, tvarkingi kumetynai. Vasarai Pūtviai nuvažiuodavo į Šilo Pavėžupį. Prieš pat sovietinę okupaciją S. Pūtvis su Vladu Kurkausku iš Mirskiškio dvaro sudarė sutartį ir įsteigė bendrovę „Bubių spirito varykla“. Žodžiu klostėsi viskas sėkmingai, tačiau ramią Pūtvių šeimos idilę 1940 m. birželio 15 d. sudrumstė sovietinė okupacija. Sužinojęs apie sovietų invaziją, jis labai pergyveno, namuose su žmona svarstė, kaip elgtis – trauktis kur nors, ar ne. Nutarė likti tėvynėje ir pakelti jiems lemtą likimą. Greitai dvaras buvo nacionalizuotas, o dvaro rūmuose įsikūrė ūkio kontora. S. Pūtvis buvo paskirtas įsteigto valstybinio ūkio skyriaus ūkvedžiu, o po kiek laiko „įtaisė“ bitininku. Giminaičių ir dvaro darbininkų jis buvo raginamas bėgti į užsienį, tačiau jis griežtai atsisakydavo.

Jo žmona Darija pasakojo: „Areštavo jį naktį iš 12 į 13 liepos mėn. (1940 m. – autoriaus pastaba). Jokių kaltinimų nebuvo pateikta. Patalpino į Šiaulių kalėjimą, kur išbuvo lygiai metus. Per kalinimą Šiauliuose pasimatymo nė karto nedavė. Priimdavo tiktai maistą sykį per savaitę.“ Buvusio dvaro darbininkai ir pažįstami ne kartą mėgino jį užtarti ir važiavo į Šiaulius pas sovietinius saugumiečius, bet tai nepadėjo. Fabrikuojant bylą prieš Stasį Pūtvį, grasinant pistoletu atsirado vienas kumetis iš Bubių, kuris davė NKVD tardytojui reikalingus parodymus…1941 m. gegužės 24 d. SSRS NKVD ypatingojo pasitarimo metu Stasys Pūtvis buvo nuteistas 8 metams lagerio.

1941 m. birželio 14 d. S. Pūtvis buvo išvežtas į Senosios Rusos (Novgorodo sritis) kalėjimą. Jis nežinojo, kad tą pačią dieną tik kitu traukiniu ir kita kryptimi – į Altajaus kraštą – buvo ištremta jo šeima – žmona Darija su vaikais Aleksandra, Julija ir Rimantu. 1942 m. jie buvo ištremti dar toliau – į amžinojo įšalo žemę prie Laptevo jūros (Jakutijos autonominės respublikos Bulūno rajoną). Iš tremties jie į Lietuvą sugrįžo tik 1957 metais. (Darija Pūtvienė mirė 1998 m., sulaukusi 96 metų, duktė tautodailininkė Julija Daniliauskaitė šį pasaulį paliko 2009 m., po metų mirė Aleksandra Kulnienė, sūnus Rimantas, vienas iš Šaulių sąjungos atkūrėjų, mirė 2021 m.)Senosios Rusos kalėjime S. Pūtvis kartu su kitais kaliniais išbuvo tik dvi savaites, nes birželio 22 d. prasidėjęs Vokietijos – Sovietų Sąjungos karas ir vokiečiams sparčiai artėjant prie miesto, kaliniai buvo evakuoti. Liepos 3 d. S. Pūtvis pateko į Gorkio (dabar – Žemutinis Naugardas) kalėjimą, kur 1942 m. balandžio 4 d. visiškai išsekęs, nusilpęs ir kamuojamas ligų Lietuvos kariuomenės ir visuomenės veikėjas, Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, žemės ūkio ministras, politinis kalinys Stasys Pūtvis mirė.

Drauge su juo Šiaulių ir Gorkio kalėjimuose kalėjęs buvęs Šiaulių apygardos prokuroras Edvardas Vojevodskis apie Stasį Pūtvį kalbėjo: „Iš tikrųjų jis buvo mūsų tautos vienas iš žiedų, puošusių likimo draskomą Lietuvą, pranašaudamas jai amžiną gyvenimą…“

Už nuopelnus ir pasižymėjimą Stasys Pūtvis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Latvijos išsivadavimo 10-mečio medaliu, Šaulių Žvaigždės ordinu ir Estijos Baltosios Žvaigždės 1ojo laipsnio ordinu. Jo atminimas įamžintas Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, paminklinėje plokštėje, skirtoje sušaudytiems ir nelaisvėje nukankintiems Lietuvos Respublikos 1918 – 1940 m. Ministrų kabineto nariams atminti ir pagerbti. Jo pavardė įrašyta ir Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse paminkle Lietuvos kariuomenės karininkams – sovietinės ir nacistinės okupacijos aukoms atminti.